Įvadas
Amerika - sausumos masyvas tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų, iš šiaurės į pietus besidriekiantis 15 500 km. Urbanizacijos procesai visame pasaulyje spartėja, ypač Azijoje ir Afrikoje, tačiau Šiaurės ir Pietų Amerika taip pat turi didelių miestų, kurie yra svarbūs ekonominiai, kultūriniai ir politiniai centrai. Šiame straipsnyje apžvelgsime didžiuosius Šiaurės ir Pietų Amerikos miestus, aptardami jų istoriją, kultūrą ir dabartinę padėtį. Nagrinėsime miestus, kurie turėjo didelę įtaką ne tik savo regionams, bet ir pasauliui.
Šiaurės Amerika: Jungtinių Valstijų kontekstas
Jungtinės Amerikos Valstijos (United States of America), arba trumpiau JAV, yra federacinė respublika Šiaurės Amerikos žemyne, sudaryta iš 50 valstijų ir federalinės sostinės apygardos. Be pagrindinės teritorijos, JAV priklauso kelios teritorijos ir autonominiai vienetai užjūryje, išsidėstę Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno regionuose. Šiaurėje Amerika ribojasi su Kanada, pietuose - su Meksika, vakaruose telkšo Ramusis vandenynas, rytuose - Atlanto vandenynas. Šalis turi jūrų sieną su Rusija.
Pagal teritorijos plotą (apie 9,83 mln. kv. km) Jungtinės Valstijos užima didelę teritoriją, šalies geografija įvairi, apimanti keletą skirtingų klimato zonų. Šiaurinėse teritorijose vyrauja drėgnas žemyninis klimatas, o pietinėje Floridos dalyje bei Havajų salose galima rasti tropinį klimatą. Didžiosios lygumos, besitęsiančios į vakarus, pasižymi pusiau sausu oru. Vakarų kalnų regionuose vyrauja alpinis klimatas, o Didžiojo Baseino teritorijoje - itin sausas. Kalifornijos pakrantė išsiskiria švelniu Viduržemio jūros regionui būdingu subtropiniu klimatu, tuo tarpu Oregonas, Vašingtonas ir pietinė Aliaskos dalis pasižymi jūriniu klimatu. Likusioje Aliaskos dalyje dominuoja subarktiniai ir arktiniai orai.
Jungtinėse Valstijose anglų kalba laikoma pagrindine visuomenės kalba, nors oficiali valstybinė kalba federaliniu lygmeniu nėra įtvirtinta. Nepaisant to, JAV pilietybės įstatymas anglų kalbą traktuoja kaip norminę. Jungtinės Amerikos Valstijos yra formaliai pasaulietinė valstybė, kurioje Pirmoji JAV konstitucijos pataisa užtikrina kiekvieno asmens teisę laisvai praktikuoti religiją ir draudžia bet kokios oficialios religijos įtvirtinimą valstybės mastu. Remiantis apklausomis, 59 % amerikiečių nurodė, kad religija užima svarbią vietą jų gyvenime, o 78,4 % suaugusių JAV gyventojų tapatinosi su krikščionybe.
Jungtinės Amerikos Valstijose susipina kultūrų įvairovė, įspūdingi gamtos stebuklai ir pasaulinio lygio miestai. Dangoraižių pilni miestai - vienas JAV simbolių. Net jei į JAV keliautumėte dėl gamtos ar kitų priežasčių, neišvengiamai atvyksite ir į didmiesčius. JAV miestai neturi europinių senamiesčių, Viduramžių katedrų ar antikinių griuvėsių: net patys seniausi JAV miestai yra naujesni už Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Ir, nepaisant to, senieji Amerikos didmiesčiai tiesiog pribloškia istorija ir senove: 100-150 metų amžiaus dangoraižiais, traukinių stotimis, bankais, universalinėmis parduotuvėmis, universitetais, viešbučiais, teismais, kartais net fabrikais, kurie ir dydžiu, ir puošnumu pranoksta beveik visus Europos didikų dvarus ir dalį karalių rūmų.
Šiaurės Amerikos didmiesčiai
Niujorkas: Didmiestis, kuris niekada nemiega
Didžiausias Jungtinių Valstijų miestas, Niujorkas (oficialiai - Niujorko miestas), įsikūręs JAV šiaurės rytinėje dalyje. Tai įspūdingiausias toks „senasis JAV didmiestis“, kuris savo klestėjimo viršūnę pasiekė 1920-1960 m. Su Niujorku visad konkuravo Čikaga, tačiau Niujorkas išlaikė savo, kaip pasaulio metropolio, lyderio pozicijas. Jis yra didmiestis, kuris niekada nemiega, nuolat pulsuojantis gyvybe ir energija.
Kodėl Niujorkas toks didžiulis
Los Andželas: Kalifornijos Metropolis
Los Andželas (angl. Los Angeles, iš ispanų k. Los Ángeles) - miestas Kalifornijoje, vienas didžiausių ir įtakingiausių Jungtinėse Valstijose. Nors daugeliui "Amerika" asocijuojasi su Niujorku ar Čikaga, Los Andželas, kartu su kitais didžiaisiais Vakarų pakrantės miestais, formuoja modernų JAV veidą.
Didžiųjų ežerų regiono miestai: Šiuolaikinio pasaulio lopšys
Penki Amerikos ežerai, dydžio sulig jūromis, ir aplink juos - miestai, kuriuose gimė šiuolaikinis pasaulis. Iš penkių didžiausių pasaulio ežerų net trys yra čia. Didžiųjų ežerų pakrančių didmiesčiai yra patys pirmieji JAV miestai, kuriuos apgyvendino jau nepriklausomybę iškovojusios Jungtinės Valstijos, tuo tarpu Rytų pakrantės miestus pastatė dar britų kolonistai. Šis regionas tapo JAV pramonės ir urbanistikos epicentru.
Čikaga: Miestas, kuriame gimė XX amžius
Apie didžiausią Didžiųjų ežerų miestą - Čikagą - net sukurtas PBO filmas pavadinimu „Miestas, kur gimė XX amžius“. Čikagos dangoraižiai yra vieni seniausių ir aukščiausių, o horizontalią pastatų architektūrą pirmą kartą pasaulyje pakeitė vertikali. Čikagos senieji fabrikai - didžiausi. 1871 m. didysis Čikagos gaisras atvėrė šansą pastatyti naują, modernesnį miestą, nei bet kas iki tol. 1893 m. Pasaulinė EXPO paroda į Čikagą sutraukė 26 mln. lankytojų, patvirtindama jos pasaulinę reikšmę. Čikaga taip pat tapo Amerikos lietuvių ir lenkų sostine, o tai atspindi didelę imigrantų įtaką miesto raidai.
Kiti Didžiųjų ežerų pramoniniai centrai
Likę Didžiųjų ežerų didmiesčiai - tarsi „mažesnės Čikagos“: Detroitas, Klivlandas, Milvokis ir daugybė tų, kurie stovi ne palei pačius ežerus, tačiau palei didžiąsias regiono upes, kaip Misisipė, arba palei geležinkelius, kaip Pitsburgas. Skiriasi tik pramonė, „uždirbusi“ tiems miestams milijardus. Pavyzdžiui, Detroitas buvo pasaulio automobilių sostine - XX a. pradžioje trys didžiausi JAV automobilių koncernai „Ford“, „GM“, „Chrysler“ ten gamino daugiau mašinų, nei visi kiti pasaulio miestai kartu paėmus. Pitsburgas gamino plieną, o Grand Rapidsas specializavosi baldų gamyboje. Kažkiek skyrėsi ir imigrantų tautos: Milvokis tapo Amerikos vokiečių, Klivlandas - Amerikos slovėnų, Mineapolis - Amerikos švedų ir suomių. Tačiau kiekviena didesnė tauta kiekviename Didžiųjų ežerų mieste sukūrė savo rajonus, iš menkų Amerikos mastais - bet didelių palyginus su jų tėvynėmis - algų pasistatė klubus ir bažnyčias. Vien ~100 metų senumo lietuvių bažnyčių tame regione virš 60.
JAV Pietūs: Istorijos ir tradicijų žemė
To, ką daugelis įsivaizduoja išgirdę „Amerika“, ne(be)įmanoma rasti nei Niujorke, nei Čikagoje, nei Los Andžele. JAV keičiasi viršgarsiniais tempais. Nebepažinsi. 50 ar 100 metų stereotipai negalioja. Bet JAV dar liko vienas didelis regionas, kur daug kas - kaip po senovei. Kur Biblija, žodžio laisvė, verslo laisvė ir teisė nešiotis ginklą daugeliui šventos - vienodai. Tai - didieji JAV Pietūs. Jie neturi didingų nacionalinių parkų, kaip vakarinės valstijos, neturi senųjų dangoraižių, kaip šiaurės rytai. Ten mažiau superverslų ir mažai turistų. Vieniems tai ta tikroji, žavioji, jų vaikystės Amerika.
Plantacijos. Šis paprastas žodis, reiškiantis tiesiog didelį medvilnės ar cukranendrių ūkį, iki šiol skaldo Ameriką. JAV Pietuose viskas ir toliau sukosi aplink plantacijas, didingus jų dvarus ir sodus, kilnias tradicijas, ilgas giminių istorijas ir paveldimas žemes. JAV Pietūs daugeliu atžvilgiu buvo panašesni į Europą nei į JAV Šiaurę. Pavadinimai kiti, bet plantatorių rolė stebėtinai priminė Lietuvos didikų ir bajorų, o vergų rolė - Lietuvos baudžiauninkų. Tiesą pasakius, vaikščiodamas po pietinių JAV plantacijų dvarų rūmus kartais pasijusdavau, lyg vaikščiočiau po kokį Pakruojo ar Kretingos dvarą.
1861 m. JAV Pietūs nutarė atsiskirti nuo dominuojančios Šiaurės kaip nauja valstybė: Amerikos Valstijų Konfederacija. Šiaurė Pietų nepaleido, kilo kruviniausias Amerikos istorijoje karas, žuvo beveik milijonas žmonių. Kadangi Šiaurė laimėjo, šiandien jis vadinamas JAV pilietiniu karu, nors dažnas pietų baltaodis greitai pataisytų - „Tai buvo mūsų nepriklausomybės karas“. Konfederatai ėjo į karą dėl savo nepriklausomybės, o ne tik dėl vergovės. Pietiečiai gi sako, kad tai buvo karas už pietų nepriklausomybę, pietų valstijų teises, už naują valstybę, kurioje pietiečių kultūra nebūtų laikoma antrarūše (o vergovė buvo tik laikinas reiškinys, kaip ir visur Amerikoje).
Šiandieniniai pietų baltaodžiai labai pyksta, kai šiauriečiai ar juodaodžiai mėgina visus pietus ar visą Amerikos Valstijų Konfederaciją tapatinti su vergove. „Pas jus, šiaurėje juk irgi buvo vergovė, tik panaikinta kiek anksčiau. Ir JAV „tautos tėvas“ Džordžas Vašingtonas, kurį gerbiate, turėjo 123 vergus“ - sako jie. „Ką, galvojate, jei pietų JAV būtų iškovojusi nepriklausomybę, vergovė čia būtų buvusi amžinai? Juk ji nyko visame žemyne, 1888 m. jos niekur Amerikoje nebeliko. Net pilietinio karo metais ir dalyje šiaurinių valstijų buvo vergovė - sako pietiečiai - Vergovę panaikinti šiauriečiai nusprendė tik karui įpusėjus, tikėdamiesi pietų juodaodžius perimti į savo pusę; viskas tik iš išskaičiavimo.“ Ir visgi jiems maga didžiuotis savo istorija, simboliais, paveldu, protėviais. Pokariu Šiaurė apgręžė Pietus link ten, kur ėjo pati - link lygių teisių, pramonės. Bet visas JAV elitas iki šiol gyvena šiaurėje. Tarkime, nė vienas iš 10 geriausiai reitinguojamų JAV universitetų nėra Pietuose.
Kodėl Niujorkas toks didžiulis
Vergovės palikimas ir evoliucija
Nuo XIX a. didinguose plantacijų dvaruose virė gyvenimas, o vergovė buvo neatsiejama Pietų ekonomikos ir visuomenės dalis. Dvarininkų dinastijų istorijos dažnai puikiai aprašytos, gi iš daugelio vergų belikę vardai ir kainos turto aprašuose ir pirkimo/pardavimo dokumentuose. Bet save gerbiantis dvaras šiandien mėgina atkurti ir jų gyvenimus, vargus ir džiaugsmus. Atstatytame vergų namelyje Lauros plantacijoje prie Naujojo Orleano galima pamatyti, kaip kukliai gyveno vergai, palyginti su dvarininkais. Žvelgiant juodaodžių pietiečių akimis vergovė buvo tarsi siaubo filmas ar net genocidas. Žmonės pardavinėjami aukcionuose: štai išauklėta „namų vergė“ kainavo 1200 dolerių, o 52 metų „senutė“ jau tik 25 dolerius. Sugautas pabėgęs vergas paženklintas šeimininko ženklu įkaitinta geležimi. Tačiau juk dvaruose ir vergų nameliuose šimtmečius virė gyvenimas, milijonai likimų, daugybė kartų, ištisa civilizacija (ar, tiksliau, dvi civilizacijos).
Vergai turėdavo ir savo „asmeninius žemės plotus“, kur užaugintom daržovėm galėjo prekiauti. Užsidirbę kai kurie juodaodžiai vergai išsipirkdavo laisvę ir paskui prasigyvenę patys nusipirkdavo vergų. Kai kurie vergvaldžiai su vergėmis susilaukdavo vaikų, bet jų nepripažindavo: taigi, jų pačių sūnūs ir dukros būdavo jų vergais. Stambiausiose plantacijose buvo vergų hierarchija, kur „aukščiausias lygis“ - „namų vergas“, dirbęs dvaro rūmuose - gaudavo gražius rūbus, turėdavo reprezentuoti šeimininką bei kartais tapdavo vergvaldžio draugu. Tada ėjo visokie amatininkai ir žemiausi - laukų vergai, visą dieną triūsdavę po kepinančia saule. Už gerą darbą galėjai būti paaukštintas, už blogą - pažemintas. Tačiau stambių plantacijų apskritai nebuvo daug - nors jos įspūdingiausios ir labiausiai lankomos turistų. Daugelis vergvaldžių šeimų turėdavo tik po vieną vergų šeimą. Tokie vergvaldžiai dirbdavo laukus kartu su savo vergais.
1861 m. net ir daugeliui pietų JAV baltaodžių vergovė atrodė nemorali. Naujus vergus atvežti iš užsienio uždrausta dar 1800 m.: beveik visi vergai buvo jau gimę vergijoj JAV. Buvo „geras tonas“ testamentu vergus paleisti į laisvę ar leisti jiems išsipirkti iki tol. Radosi įstatymų, bent minimaliai gynusių vergų teises: pavyzdžiui, draudžiančių parduoti mamą atskirai nuo vaikų. Dar labiau nuo vergovės gręžėsi jaunoji karta: štai jaunikaitės iš Lauros plantacijos prie Naujojo Orleano memuarai pasakoja apie siaubą išvydus ant vergo kūno randą, kurį kadaise už mėginimą pabėgti išdegino jos senelis, o kitą vietos jaunikaitį tėvai išsiuntė „auklėtis į Prancūziją“, nes pernelyg bičiuliavosi su vergiukais. Kita vertus, daugelis laisvų pietiečių prieštaravo staigiam ir absoliučiam vergovės panaikinimui. Vyravo nuomonė, kad vergovė tuo metu - „neišvengiamas blogis“, panašiai kaip alkoholis ar neištikimybė, ir situacija gali keistis tik po truputį.
Šiaurės JAV vergovę panaikinti buvo paprasta - ten vos keli procentai žmonių buvo vergai, ekonomiką varė pramonė. O kai kuriose pietų JAV apygardose ir net valstijose vergavo dauguma žmonių! To meto baltaodžiai nerimavo: „Kas bus staiga visus paleidus? Neišauklėti, lengvai paveikiami beraščiai, nieko nematę be vienos plantacijos laukų, žmonės rinks valstijos valdžią? Ar jie sugebės bent jau pasirūpinti savimi?"
2021 m. Juneteenth (birželio 19-oji) tapo JAV nacionaline švente. Tądien 1865 m. panaikinta vergovė paskutinėje valstijoje - Teksase. Tačiau tik naivuoliai tiki, kad viskas pasikeitė per naktį. O kas vyko po Juneteenth geriausia suprasti Birmingame (Alabama).
Pokariu, nukariavusi pietines valstijas, Šiaurė ten paskelbė vykdysianti „Rekonstrukciją“: planą, kurio metu panaikinta vergovė, juodaodžiams suteikta balso teisė, padėta jiems susiderėti dėl algų. Pietų baltaodžiams Rekonstrukcija atrodė tiesiog jų šalies okupacija. Pietus masiškai užplūdo avantiūristai šiauriečiai carpatbagger‘iai ir „darėsi pinigą“ iš pietiečių vargų, karo belaisvių, sugriovimų. Nors prezidentas Abrahamas Linkolnas mėgino sudaryti susitaikymo įspūdį, paėmęs į 1864 m. rinkimus kandidatu į viceprezidentus Endriu Džonsoną - vienintelį pietietį, kuris, Amerikos Valstijų Konfederacijai paskelbus nepriklausomybę, liko dirbti JAV senate ir pasisakė už JAV vienybę. 1865 m. Linkolną nušovus Konfederacijos šalininkui, viceprezidentas Endriu Džonsonas tapo prezidentu ir iš karto ėmė traukti „stop kraną“ visai Rekonstrukcijai. Nors ne iš karto pavyko, kokiais 1870-1875 m. pietuose jau įsivyravo nauja realybė. Ši realybė atskleidžiama Birmingamo pilietinių teisių muziejuje. Nė neketindamas užleisti valstijų parlamentų „beraščiams buvusiems vergams“, pietų baltaodžių politinis elitas prigalvojo visokiausių būdų apriboti jų balsavimą (turto cenzai ir pan.).
Naujasis Orleanas: Prancūziškoji dvasia Misisipės deltoje
Pilietinio karo laikais Naujasis Orleanas buvo didžiausias Amerikos Valstijų Konfederacijos miestas: jis stūgso Misisipės žiotyse ir per jį garlaiviais gabenti visi didieji Misisipės baseino derliai. Bet kartu Naujasis Orleanas ir visai kitoks, nei likę JAV pietūs. Mat Naująjį Orleaną įkūrė ne anglai, o prancūzai - ir, nors 1803 m. nupirko JAV, 5% Luizianos valstijos gyventojų iki šiol kalba prancūziškai. Unikali ir vietos juodaodžių kultūra - Naujajame Orleane itin gajus vudu tikėjimas, čia gimė džiazas. Miestas turi ir savo virtuvę, ir savo „Mardi Gras“ festivalį, kur „krewe“ komandos dovanoja žiūrovams muziką, įspūdingas skulptūras ir svaido dovanėles. O turistų Naujajame Orleane minių minios, daugelis siaučia Burbonų gatvės baruose ir gėjų klubuose.
Didžiausias Naujojo Orleano, Čarlstono, Savanos stebuklas - ten išsaugoti ne pavieniai pastatai, o visas miesto karkasas: vaikštai, dairaisi ir viskas kaip po senovei, eiti tikrai nenuobodu. JAV tokių miestų labai mažai ir todėl jie užgulti turistų. Vietiniai verslininkai verčiasi per galvą ką jiems pasiūlyti - ir greta realių istorinių turų - laivais, karietomis, pėsčiomis, pseudotramvajais - užverčia tokiais, kurie tiesiog gerai parduodami. „Vaiduoklių turas“, „Piratų turas“ (nors piratų ten nelabai buvo) ir pan. Dažnai sunku atskirti realybę nuo fantazijų: pvz. kur baigiasi Holivudo įkvėptos ir gerai parduodamos fantazijos apie Naujojo Orleano vudu ir kur prasideda realybė?
Čarlstonas ir Savana: Klasikiniai Pietų brangakmeniai
„Klasikinius“ senuosius pietų JAV miestus radau kitoje pakrantėje - tai Čarlstonas ir Savana. Jų centrai kupini puošnių didžiųjų rūmų, o Savana garsėja 22 aikštėm-parkais, supamais gražios XIX a. architektūros. Visi JAV Pietų miestai kupini ir istorijos. Apie pirmąjį iššautą pilietinio karo šūvį Čarlstone (Samterio fortas, kurį, paskelbę nepriklausomybę, perėminėjo konfederatai). Apie „Old Exchange“ valstijos atstovų pasirašytą JAV nepriklausomybės deklaraciją ir rūsyje kalintus nepriklausomybės šalininkus. Čarlstone veikia ir „Amerikos Revoliucijos dukterų“ susirinkimas: tai organizacija, kuriai priklauso kovos už JAV nepriklausomybę (~1780 m.) aktyvistų tiesioginės palikuonės. Kaip šiaurinėse JAV populiaru būti įvairių tautinių klubų ir parapijų nariais (tarp jų ir lietuvių klubų, parapijų), nes Šiaurėje dauguma arba imigravo į JAV patys, arba atsimena imigrantus tėvus, senelius - tai Pietuose gajos visokios „tikrų amerikiečių“ organizacijos, narystė kuriose įrodo, kad žmogaus giminė gyveno Amerikoje dar tada, kai vyko svarbiausi tautą formavę momentai. Veikia ir „Konfederatų veteranų sūnūs“, „Konfederacijos dukterys“ (dabar jau galėtų persivadinti „proproprovaikaičiai“ ir „proproprovaikaitės“…).
Bet įdomiausias pasirodė autentiškas Čarlstono vergų turgus. Sužinojau dar daug naujo: kaip vergų pirkliai ruošdavo „prekes“, padažydami žilus plaukus, pablizgindami odą. Kad vergai pardavime nebuvo tik pasyvūs stebėtojai: kadangi potencialus pirkėjas juos kalbindavo tarsi darbo atrankoje, jie turėdavo galimybę apsimesti prastesniais arba geresniais nei yra - ir taip sumažinti ar padidinti pardavimo šansus. Pavyzdžiui, jei pirkėjas klausdavo, „Ar moki dirbti su medvilne?“, vergams patikdavo, nes medvilnė augo aplink Čarlstoną - reiškia, neparduos į kokias tolimas Naujojo Orleano cukranendrių plantacijas, kur jau niekada negalėtum susitikti su giminėm ir draugais; be to, sklido kalbos, kad ten vergvaldžiai blogi. Taip pat vergai mėgindavo užsitikrinti, kad būtų parduoti kartu su savo šeimomis, o ne atskirai. Vergų pirkliai, savo ruožtu, kartais net mokėdavo vergams dalį jų pačių pardavimo kainos - kad šie būtų suinteresuoti gerai prisistatyti. Tiesa, jei, tarkime, vergas būdavo linkęs bėgti - pirklys privalėdavo pirkėjus apie tai informuoti, tarsi kaip apie “prekės defektą”… Vergai buvo skirstomi į „pirmosios klasės“, „antrosios klasės“. Tarp pirkėjų būdavo ir laisvųjų juodaodžių - ne tik tam, kad įsigytų vergų sau, bet ir tam, kad, po ilgų paieškų, išpirktų iš vergovės savo giminaičius. Itin vergai bijodavo vergvaldžio bankroto - juk tai reikšdavo, kad turtas bus išvaržytas, taigi ir vergų kolektyvas.
Birmingamas: Industrinė jėga ir pilietinių teisių kovų miestas
Birmingamas (Alabama) - miestas, įkurtas 1871 m., kur vergovės niekada nebuvo. Didžiulės romėnų ugnies dievo Vulkano statulos - didžiausios ketaus statulos pasaulyje, skirtos parodyti Birmingamo industrinę galią - papėdėje įsikūrusiame muziejuje pasakojama apie tų laikų darbininkų vargus. Darbas buvo ilgas, sunkus, nuo vaikystės, be atostogų, be saugumo priemonių. Išlaisvinti vergai jį triūsė kartu su naujais imigrantais iš Italijos. Nors jie gaudavo algą ir turėjo teisę išeiti iš darbo, tos algos užtekdavo tik svarbiausiems poreikiams, o išėjęs iš darbo galėjai rasti nebent kitą panašų. Tiesiog visi nekvalifikuoti darbai pasaulyje tuo metu buvo ne toks jau didelis žingsnis į priekį nuo vergovės. Tą realybę atskleidžia Birmingamo pilietinių teisių muziejus.
Pietų Amerikos didmiesčiai ir gamtos stebuklai
Pietų Amerika - tolima, daugiaveidė, nepažinta ir viliojanti savo neišsemiama archajiška egzotika. Šį žemyną raizgo klampus šiurpių, bet dažnu atveju visgi ne tiesos, o mitų voratinklis: nusikaltimai, korupcija kur tik bepasisuksi ir lengvu plėšikautojų grobiu tampantys smalsūs turistai. Tačiau nereikia užkibti ant viena spalva visą paveikslą tapančių istorijų kabliuko.
Buenos Airės: Tango ir europietiškumo dvasia
Buenos Airės - charizmatiška Argentinos sostinė, plačiai išsidriekusi prie Atlanto vandenyno, La Platos estuarijos krante. Paradoksas: XIX amžiaus pabaigoje gimęs tarp prasčiokų tamsiose patiltėse ir prie viešnamių tango ilgainiui virto gyvenimo džiaugsmo ir meilės simboliu. Išskirtinę atmosferą čia kuria ir milijonai skirtingų tautų žmonių, kurie mėgsta didžiuodamiesi pabrėžti savo europietišką, daugiausia - ispanišką, kilmę. Buenos Airių pavadinimas ir reiškia „gerus orus“.
Svarbiausia ir gražiausia mieste - Gegužės aikštė (Plaza de Mayo) - pagrindinė visų revoliucinių įvykių ir masinių demonstracijų vieta. Į ją atsisukusi valdžios būstinė, vadinama Casa Rosada. Miesto rotušė Cabildo, neoklasicistinę Buenos Airių Metropolijos Katedra, bohemiškasis San Telmo rajonas, La Bokos kvartalas - „mažoji Italija“, Rekoletos kapinės - įžymiausių Argentinos žmonių panteonas, Avenida 9 de Julio - bene plačiausia pasaulio alėja, Palermo sodai ir parkai - visa tai kuria unikalų Buenos Airių veidą.
San Paulas: Žemyno ekonomikos variklis
San Paulas yra didžiausias Pietų Amerikos miestas, pasižymintis dideliu gyventojų skaičiumi ir įvairių kultūrų įtaka. Tai Brazilijos ekonomikos ir finansų centras, nuolat pulsuojantis modernia energija ir įvairove.
Santjagas: Čilės sostinė Andų papėdėje
Santjagas - Čilės sostinė, įsikūrusi Andų kalnų papėdėje. Miestas stebina savo kontrastais: moderniais dangoraižiais ir istorinėmis gatvelėmis, visada horizonte matomomis didingomis kalnų viršūnėmis.
Igvasu kriokliai: Gamtos didybė
Igvasu kriokliai (gvaranių kalba Y guasu reiškia „didįjį vandenį“) vienbalsiu laiko vienu įspūdingiausių gamtos kūrinių visoje Žemėje. Medžiais apaugusios salelės ir plikos uolos milžinišką vandens srautą dalija į 275 protakas, kurios į pasagos formos tarpeklį virsta iš 60-80 metrų aukščio. Tai - bene fotogeniškiausi ir artistiškiausi pasaulio kriokliai, apdovanojantys reginių įvairove ir gausa. Nors tai nėra miestas, Igvasu kriokliai yra svarbus Pietų Amerikos regiono akcentas, pritraukiantis daugybę lankytojų.
Didžiausi pasaulio miestai: kontekstas
Jungtinės Tautos siūlo tris kategorijas, pagal kurias galima klasifikuoti didžiausius pasaulio miestus: miestai pagal administracines ribas (angl. city proper), miestų teritorijos (angl. urban area) ir didmiesčių teritorijos (angl. metropolitan area).
Žemiau pateikiamas dešimt didžiausių pasaulio miestų pagal miesto centro kategoriją 2023 m. rugpjūčio 31 d.:
| Vieta | Miestas | Šalis | Gyventojų skaičius (mln.) |
|---|---|---|---|
| 1 | Tokijas | Japonija | 37,8 |
| 2 | Džakarta | Indonezija | 35,4 |
| 3 | Delis | Indija | 31,2 |
| 4 | Guangdžou-Fošanas | Kinija | 27,1 |
| 5 | Mumbajus | Indija | 25,2 |
| 6 | Manila | Filipinai | 24,1 |
| 7 | Šanchajus | Kinija | 24 |
| 8 | Seulas | Pietų Korėja | 23,2 |
| 9 | Kairas | Egiptas | 22,7 |
| 10 | Meksikas | Meksika | 21,9 |