XV-XVI a. Europos intelektualiniame gyvenime Martinas Liuteris ir Erazmas Roterdamietis buvo vienos įtakingiausių figūrų, tačiau jų vaidmenys Reformacijos procese buvo fundamentaliai skirtingi. Dauguma vakariečių puikiai žino kovingąjį vokiečių teologą Martyną Liuterį, kurio paskelbtos 95 tezės 1517 m. tapo Reformacijos pradžia. O štai Erazmas Roterdamietis, XVI a. humanistų kunigaikštis, dažnai prisimenamas per iškalbingą istorinę metaforą: „Erazmas padėjo kiaušinį, o Liuteris jį išperėjo“.
Ši metafora puikiai apibūdina judviejų santykį su pokyčiais Bažnyčioje. Erazmas Roterdamietis, keliaudamas po Europą, gerokai anksčiau už Liuterį prabilo apie sugrįžimą prie pirminių tikėjimo šaltinių. Jis vertė Naująjį Testamentą iš graikų kalbos į lotynų su išsamiais kritiniais komentarais, taip padėdamas pamatus Biblijos teksto kritiniam aiškinimui. Erazmas siekė laipsniško Bažnyčios apvalymo, tikėdamas, kad visus nesutarimus įmanoma išspręsti protingais argumentais ir taikingu dialogu.
Tuo tarpu Liuteris reikalavo skausmingo ir staigaus pokyčio. Nors Liuteris 1519 m. kreipėsi į Erazmą prašydamas pritarimo savo reikalui, Erazmas, labiau už viską saugojęs savo nepriklausomybę, delsė ir svyravo. Vienuoliai apkaltino jį padėjus kiaušinius, kuriuos vėliau išperėjo Liuteris, sukeldamas didžiulius religinius ir socialinius sukrėtimus. Erazmo nelaimė buvo jo neryžtingumas ir noras išlikti nešališkam, kai žūtbūt reikėjo pasirinkti poziciją.
Reformacijos įtaka švietimui
Mąstydami apie Reformaciją dažnai siejame ją tik su religinio atsinaujinimo judėjimu, tačiau Reformacija mokyklomis rūpinosi ne mažiau nei Bažnyčia ar šeima. Martynas Liuteris buvo vienas iš pirmųjų, supratusių, kad būtina skubi švietimo reforma. Jo darbai, tokie kaip 1524 m. laiškas Vokietijos miestų savivaldybių tarybų nariams, ragino steigti ir remti krikščioniškas mokyklas.
M. Liuterio švietimo vizijoje svarbų vaidmenį vaidino humanistų idėjos. Reformatoriai ne tik skaitė humanistų raštus, bet būdami universitetų absolventai patys stebėjo ten vykstančius debatus apie skirtingus švietimo principus ir metodus. Liuteris siūlė tokią švietimo sistemą, kuri būtų naudinga visiems visuomenės nariams - ir berniukams, ir mergaitėms, ir turtingiems, ir vargšams. Miestų pareigūnai buvo raginami remti švietimą, nes geriausią miesto stiprybę lemia ne sienos, o išsilavinę piliečiai.
| Reformacijos etapas | Svarbiausi švietimo akcentai |
|---|---|
| Ankstyvoji stadija | Krikščioniškų mokyklų steigimas, humanistinių metodų taikymas |
| Brandžioji stadija | Biblijos studijos originalo kalbomis, dvasininkų rengimas |
| Vėlyvoji stadija | Visuotinio švietimo idėjų įgyvendinimas valstybiniu lygiu |
Protestantų religinė dailė ir jos tradicijos
Reformacija pakeitė ne tik tikėjimo praktiką, bet ir vizualiąją Bažnyčios kultūrą. Nors Reformacijos pradžioje būta aršių ikonoklazmo protrūkių, Martynas Liuteris ir Pilypas Melanchtonas nepritarė šventųjų paveikslų naikinimui. Liuteris katalikiškus paveikslus laikė mažareikšmiu dalyku, kurių neverta garbinti, bet ir nebūtina naikinti.
Protestantiškoji religinė dailė pasižymėjo aiškia didaktine prasme. Kūriniai, tokie kaip Biblijos iliustracijos, altorių puošyba ar epitafijos, turėjo edukuoti tikinčiuosius. Dailininkai, tarp kurių svarbiausią vietą užėmė Lukas Kranachas, kūrė kompozicijas, kurių turinys būdavo suderintas su reformatorių teologija. Lietuvoje ši tradicija išliko per evangelikų liuteronų bažnyčių paveldą, o šiuolaikiniame kontekste ją primena vitražais iliustruotos Biblijos parodos ir atnaujinami sakralinio paveldo objektai.