Šventoji Eucharistija užbaigia įvedimą į krikščionybę ir yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė bei viršūnė. Ištikima Viešpaties nurodymui, Bažnyčia ligi Kristaus atėjimo nepaliauja dariusi tai, ką Jis darė savo kančios išvakarėse, kai mylėdamas savuosius parodė savo meilę iki galo. Norėdamas visada pasilikti su savaisiais ir padaryti juos savo prisikėlimo dalininkais, Jis įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną - Jo Kūną ir gerti iš Vyno taurės - Jo Kraujo taurės. Eucharistija išreiškia ir ugdo bendravimą su Dievu bei Dievo tautos vienybę, o tai padaro Bažnyčią tuo, kas ji iš tiesų yra.
Eucharistija yra Dievo veikimo, kuriuo Jis Kristuje pašventina pasaulį, viršūnė; taip pat joje krikščionys Šventojoje Dvasioje teikia didžiausią garbę Kristui, o su Juo - ir Tėvui. Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė Viešpaties įsakymą apaštalams švęsti Eucharistiją iki Jam sugrįžtant. Ypač sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną, krikščionys susirenka „laužyti duonos“.
Eucharistijos reikšmė ir pavadinimai
Neišsemiamus šio sakramento turtus išreiškia įvairūs jo pavadinimai:
- Eucharistija, nes tai dėkojimas Dievui.
- Viešpaties vakarienė, nes tai Paskutinė vakarienė, kurią Viešpats valgė su savo mokiniais kančios išvakarėse.
- Duonos laužymas, nes šį žydų valgymo paprotį Jėzus panaudojo laimindamas ir dalydamas duoną kaip stalo šeimininkas, ypač per Paskutinę vakarienę. Iš duonos laužymo mokiniai atpažino Jį prisikėlusį; duonos laužymu pirmieji krikščionys vadino savo eucharistinius susirinkimus.
- Šventoji auka, nes ji sudabartina vienintelę Kristaus auką ant kryžiaus.
- Šventoji ir dieviškoji liturgija, nes jos šventimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras ir jos tobuliausia išraiška. Tokia pat prasme šis sakramentas vadinamas ir šventųjų paslapčių liturgija.
- Švenčiausiasis Sakramentas, nes tai yra sakramentų sakramentas.
- Komunija, nes šiuo sakramentu mes vienijamės su Kristumi, kuris mus padaro savo Kūno ir savo Kraujo dalininkais, kad su Juo sudarytume vieną kūną.
Šventoji Komunija - tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis (lot. communio - dalyvavimas, bendrystė). Kas priima Šv. Komuniją, tampa Kristaus Kūno ir Kraujo dalininkais ir sudaro vieną Kūną - Bažnyčią.
Paskutinės vakarienės įsteigimas
Paskutinės vakarienės metu, švęsdamas su savo apaštalais, Jėzus galutinai įprasmino žydų Velykas. Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad tai vyko per Neraugintos duonos dieną, kai reikėjo pjauti Pesacho avinėlį. Jėzus pasiuntė mokinius paruošti vietą, kurioje galėtų valgyti Pesachą.
Per Paskutinę vakarienę Jėzus įsteigė Eucharistiją, sakramentą, kuris tapo svarbiausiu krikščionybės elementu. Jis paėmė duoną, dėkojo Dievui, ją sulaužė ir davė savo mokiniams, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22,19). Tada jis paėmė taurę vyno, sakydamas: „Ši taurė yra Naujas sandoras mano krauju, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22,20). Šie Jėzaus žodžiai ir veiksmai tapo naujosios sandoros tarp Dievo ir žmonijos įsteigimo ženklu.
Eucharistijos šventimas Bažnyčioje
Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė Viešpaties priesaką. Ypač „pirmą savaitės dieną“, tai yra sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną, krikščionys susirenka „laužyti duonos“. Nuo tų laikų iki mūsų dienų Eucharistija yra nuolat švenčiama, ir šiandien ją randame visur Bažnyčioje išlaikiusią savo pagrindinę struktūrą.
Eucharistijoje dalyvauja visas Dievo tautos susirinkimas. Jų priekyje - pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Jam atstovaujantis vyskupas arba kunigas vadovauja susirinkimui, prabyla po skaitinių, priima atnašas ir sukalba Eucharistijos maldą. Visi aktyviai dalyvauja apeigose, kiekvienas, kaip jam dera: skaitovai, atnašų nešėjai, Komunijos dalytojai ir visi susirinkusieji, atsakydami „amen“, o tai reiškia „taip tebūna, tikiu, pritariu“.
Pagrindinė eucharistinės liturgijos struktūra per visus šimtmečius išliko ta pati iki mūsų dienų. Ji apima Žodžio liturgiją, kurią sudaro Senasis Testamentas ir apaštalų atsiminimai, bei Atnašavimą (offertorium), kurio metu prie altoriaus atnešami duona ir vynas, kurie, tariant Kristaus žodžius ir šaukiantis Šventosios Dvasios, tampa Kristaus kūnu ir krauju. Po to seka Anafora - dėkojimo giesmė, kurioje Bažnyčia dėkoja Tėvui per Kristų Šventojoje Dvasioje už visus Jo darbus.
Eucharistija kaip bendruomenės ir aukos ženklas
Eucharistija yra ne tik dėkojimo auka Tėvui, bet ir šlovinimo auka, kuria Bažnyčia teikia Dievui garbę visos kūrinijos vardu. Eucharistinėje aukoje visa Dievo mylima kūrinija atnašaujama Tėvui Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Tai yra Kristaus Velykų atminimas, sakramentinis Jo vienintelės aukos sudabartinimas ir aukojimas Bažnyčios - Jo kūno - liturgijoje.
Su Kristaus auka vienijasi ne vien čia žemėje esantys Jo nariai, bet ir tie, kurie jau yra dangaus garbėje: eucharistinę auką Bažnyčia aukoja drauge su Švenčiausiąja Mergele Marija, prisimindama ją ir visus šventuosius. Visa atpirktoji tauta, tai yra suvienyta šventųjų bendruomenė, kaip visuotinę auką, Dievui paaukojo Vyriausiasis Kunigas, kuris, priėmęs tarno išvaizdą, kentėdamas save paaukojo už mus, kad mes taptume tos iškilios Galvos kūnu.
Ką ankstyvieji krikščionys tikėjo apie Eucharistiją
Eucharistijos šventimo šerdis yra duona ir vynas, kurie, tariant Kristaus žodžius ir šaukiantis Šventosios Dvasios, tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Tai tie patys veiksmai, kuriuos darė Kristus Paskutinės vakarienės metu. Duona ir vynas, slėpiningu būdu tapę Kristaus Kūnu ir Krauju, nenustoja buvę kūrinijos gerumo ženklai. Užtat atnašavimo metu mes dėkojame Kūrėjui už duoną ir vyną, ne tik už „žmogaus darbo“, bet pirmiausia už „žemės“ ir „vynmedžio vaisių“, už Kūrėjo dovanas.
Kristaus buvimas eucharistiniais pavidalais yra išimtinis reiškinys. Jis iškelia Eucharistiją virš visų sakramentų ir daro ją „dvasinio gyvenimo tobulybe ir tikslu, į kurį krypsta visi sakramentai“. Švenčiausiame Eucharistijos sakramente „tikrai, realiai ir substancialiai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas išvien su Jo siela ir dievyste ir todėl visas Kristus“.
Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius „sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškoje liturgijoje“ ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją, jeigu įmanoma, velykiniu laiku, tam pasirengus Sutaikinimo sakramentu. Kiekvienas, kuris priima Eucharistiją, turi būti malonės būvyje (sąžinėje jaustis nepadarius jokios sunkios nuodėmės). Jei žmogus padaręs bent vieną sunkią nuodėmę, prieš priimdamas Eucharistiją, turi atlikti išpažintį (priimti Atgailos sakramentą).
tags: #eucharistija #bendruomene #paskutine #vakariene