Mėsa ir jos produktai tradiciškai užima svarbią vietą daugelio žmonių mityboje. Šventės, ypatingos progos retai apsieina be gausybės įvairių vyniotinių ir kepsnių, tarsi būtinų pabrėžti įvykio svarbą. Mėsos patiekalai ant mūsų stalo paprastai yra savaime suprantamas ir nuo kasdienybės neatsiejamas dalykas. Tačiau vis dažniau kyla klausimų dėl mėsos vartojimo poveikio sveikatai, aplinkai ir etikai. Kadaise laikyta subalansuotos, sveikos dietos žvaigžde, dabar mėsa siejama su nutukimu, širdies ligomis ir vėžiu. Pridėkite nerimą dėl augančio pasaulinio apetito mėsai, ir atrodo, mėsa dabar turėtų būti reta maloni nuodėmė, o ne kasdienio vartojimo produktas, - bent jau taip mums sakoma. Šiame straipsnyje išnagrinėsime, kada mėsos ir jos produktų vartojimas gali būti žalingas ir neetiškas, remiantis moksliniais tyrimais ir įvairiais argumentais.
Mėsos vartojimo poveikis sveikatai: rizikos ir rekomendacijos
Mityba apgaubta gausybe prieštaringos informacijos, todėl kyla klausimai: Ar raudona mėsa žudo ar gydo? Ar veganiškos ir vegetariškos dietos gali pratęsti gyvenimą be ligų? Kodėl taip sunku nustatyti ar maistas naudingas, ar kenkia sveikatai? Nors mėsa yra svarbus baltymų ir kitų maistinių medžiagų šaltinis, daugelis tyrimų rodo, kad didelis mėsos vartojimas gali padidinti riziką susirgti įvairiomis ligomis.
Raudonos ir perdirbtos mėsos keliami pavojai
Nors mėsa į maisto racioną buvo įtraukta mažiausiai prieš 2,6 milijono metų ir vaidino pagrindinį evoliucinį vaidmenį žmogui, dabartinės rekomendacijos perspėja apie kai kurių mėsos produktų keliamą riziką.
- Širdies ir kraujagyslių ligos: Raudona ir perdirbta mėsa yra susijusi su padidėjusia širdies ligų rizika dėl didelio sočiųjų riebalų ir cholesterolio kiekio. Amerikos širdies asociacija rekomenduoja, kad sotieji riebalai sudarytų ne daugiau kaip 5-6 proc. dienos kalorijų.
- Vėžys: Kai kurie tyrimai rodo ryšį tarp didelio raudonos ir perdirbtos mėsos vartojimo ir padidėjusios gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio rizikos. 2015 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) raudoną mėsą priskyrė prie galimų kancerogenų, t. y. nustatė, kad ji gali sukelti vėžį. Šis ryšys su vėžiu dar labiau įtvirtintas 2007 m. Pasaulio vėžio tyrimo fondo (World Cancer Research Fund - WCRF) pranešimo, apėmusio 14 tyrimų, išvada, kad raudona ir apdorota mėsa yra „įtikinamos kolorektalinio vėžio priežastys“. Daugumos kitų vėžių atveju, įrodymai nėra tokie įtikinami. Tyrimas parodė, kad kiekvieni 50 gramų kasdien suvartojamos perdirbtos mėsos padidina ankstyvos mirties riziką nuo visų priežasčių 18%.
- Diabetas: Didelis raudonos mėsos vartojimas gali padidinti riziką susirgti antrojo tipo diabetu.
- Nutukimas: Mėsa, ypač perdirbta, dažnai yra kaloringa ir gali prisidėti prie svorio augimo.
2012 m. publikuoti du stambūs tyrimai parodė, kad mirties nuo visų priežasčių rizika - įskaitant žarnyno vėžį ir širdies ligas - per tyrimo vykdymo laiką buvo 13% didesnė žmonėms, suvalgantiems 85 gramus raudonos mėsos per dieną ir 20% valgiusiems 85 gramus perdirbtos mėsos. Tai maždaug reiškia metais trumpesnę numatomą gyvenimo trukmę keturiasdešimtmečiui, kasdien suvalgančiam po mėsainį. Jei tikėsime šiais tyrimais, tai mėsos valgymas gerokai sutrumpina gyvenimo potencialą. VŽ rašė, jog Šveicarijos Ciuricho universiteto mokslininkai prieš kelis metus paskelbė, kad prisiekę perdirbtų mėsos produktų mėgėjai 44% labiau rizikuoja numirti anksčiau. Į šį tyrimą buvo įtraukti 448.568 žmonės iš 10 Europos valstybių. Be to žmonės, valgantys mėsos produktus, yra 40% jautresni vėžiui, ir padidėja rizika susirgti įvairiom ligom, kaip artritas, osteoporozė, diabetas, priepuoliai, apendicitas ir nutukimas. Mėsoje įvairūs chemikalai yra 14 kartų labiau koncentruoti nei augaliniam maiste.
Pavojų kelia net ir mažas kiekis
Žurnale „Nature Medicine“ paskelbtame straipsnyje nustatyta, kad net mažiau nei juostelės šoninės ar skardinės gazuoto gėrimo per dieną suvartojimas yra susijęs su didesne 2 tipo diabeto, storosios žarnos vėžio ar išeminės širdies ligos rizika. Tyrėjai įvertino daugiau nei 60 tyrimų. Kalbant apie perdirbtą mėsą, paaiškėjo, kad vos 57 gramų (maždaug penkių riekelių šoninės) suvartojimas per dieną buvo susijęs su 7 proc. didesne 2 tipo diabeto ir storosios žarnos vėžio rizika. 50 gramų (maždaug vieno dešrainio) suvalgymas per dieną buvo susijęs su 30 proc. didesne 2 tipo diabeto rizika ir 26 proc. didesne storosios žarnos vėžio tikimybe. Kasdien suvartojant nuo 1,5 gramo iki 390 gramų saldintų gėrimų (apie 350 ml gazuoto gėrimo), 2 tipo diabeto rizika padidėja 8 proc., o išeminės širdies ligos - šiek tiek. Tuo tarpu transriebalai, sudarantys 0,25-2,56 proc. dienos kalorijų, buvo susiję su 3 proc. didesne išeminės širdies ligos rizika.
Vis dar neaišku, kodėl perdirbti maisto produktai, panašu, prisideda prie lėtinių ligų, tačiau mokslininkai turi keletą teorijų. Pavyzdžiui, šie produktai siejami su padidėjusiu uždegimu ir oksidaciniu stresu, kurie abu, kaip žinoma, prisideda prie diabeto ir širdies ligų. Tokioje mėsoje kaip dešrainiai, dešrelės ir šalti mėsos gaminiai yra daug sočiųjų riebalų ir natrio. Per didelis jų kiekis gali paveikti lipidų kiekį, padidinti cholesterolio kiekį ir kraujospūdį. Perdirbtoje mėsoje taip pat gausu nitratų ir nitritų - priedų, siejamų su storosios žarnos ir kitais vėžio tipais. Reguliarus saldžių gėrimų vartojimas gali prisidėti prie nutukimo ar antsvorio, kurie yra pagrindiniai širdies ligų veiksniai. Pridėtinis cukrus gali sutrikdyti žarnyno mikrobiomą ir sumažinti žarnyno bakterijų įvairovę. Tai gali pakenkti organizmo gebėjimui įsisavinti maistines medžiagas, sukelti uždegimą ir sukelti medžiagų apykaitos sutrikimus. Per daug transriebalų, įdedamų į supakuotus produktus, tokius kaip pyragai, sausainiai, šaldyta pica ir krekeriai, siekiant pagerinti skonį ir tekstūrą, gali padidinti „blogojo“ cholesterolio kiekį ir sumažinti „gerojo“ cholesterolio kiekį.
Mėsėdžių dieta: trumpalaikis pagerėjimas, ilgalaikės rizikos
Pastaruoju metu socialiniai tinklai išpopuliarino tai, kas dar vadinama „liūto dieta“. Jos esmė - valgyti daug mėsos, kiaušinių ir žuvies ir kitų gyvulinės kilmės produktų. Gydytoja dietologė Edita Gavelienė sako, kad mėsėdžių dieta nėra naujas išradimas, bandymų taip gyventi buvo dar praėjusio amžiaus pradžioje. Nepaisant to, įrodymų, kad valgyti vien mėsą gali būti naudinga sveikatai, trūksta. Deja, nėra vieno maisto produkto, kuris galėtų duoti visas reikalingas medžiagas. Tiesą sakant, mėsėdžių (karnivorinė) dieta yra keto dietos atmaina. Šiuolaikiniam žmogui, kuris neturi laiko rūpintis mityba, valgo nereguliariai, itin perdirbtą maistą, kuriame gausu lengvai įsisavinamų angliavandenių, trumpalaikis savijautos pagerėjimas yra visiškai realus. Jei toks žmogus pradeda valgyti vien mėsą, tikėtina, jis trumpam pasijaus geriau, nes iš mitybos išsibrauks nemažai nesveikų produktų. Bet mėsėdžių dieta, pasak gydytojos, ilgoje perspektyvoje neduos naudos.
Įvairūs nuomonės formuotojai ar tiesiog drąsuoliai, kurie giria mėsos valgymą, savo poziciją dažnai pagrindžia 2024 m. paskelbtu tyrimu, kuriame dalyvavo 2 tūkst. žmonių, 6 mėnesius laikęsi mėsėdžių dietos. Tačiau, kaip atkreipė dėmesį E. Gavelienė, tyrimas buvo atliktas tiesiog apklausos metodu, pasitikint žmonių atsakymų tikslumu, todėl jo rezultatai reikalauja detalesnio dėmesio.
„Reikia turėti drąsos pažiūrėti į Motiną Gamtą. Kaip paprastai ieškoma palankiausio mitybos būdo? Žiūrima į pasaulio kraštus, kur žmonės rečiau serga šiuolaikinėmis ligomis, yra daug sveikai gyvenančių žmonių. Nė vienoje „puikaus, ilgo ir sveiko gyvenimo“ šalyje žmonės nesimaitina vien tik gyvūninės kilmės produktais. Priešingai - du trečdalius sudaro augalinės kilmės maistas“, - akcentavo E.Gavelienė.
Pavyzdys - Okinavos sala Japonijoje, kur gyvena vieni ilgaamžiškiausių žmonių pasaulyje. Salos gyventojų mityba išsiskiria augaliniu pagrindu, mažai kalorijų turinčiu maistu, kuris vis dėlto yra maistingas ir sotus. Pagrindiniai Okinavos mitybos bruožai: daug daržovių (ypač saldžiųjų bulvių (violetinių), kopūstų, morkų, moliūgų), ankštinių augalų (daug sojos produktų: tofu, miso, edamame), daug žuvies ir jūrų gėrybių, bet mažai mėsos ir pieno produktų. O kas nutiks, jei žmogus atsisakys augalinės kilmės produktų? Anot gydytojos, organizmas geba prisitaikyti, todėl kenksmingos mitybos pasekmės pasijaučia vėliau, po metų ar daugiau. „Vienareikšmiškai aišku, kad šitas racionas, laikantis jo ilgiau nei pusę metų, yra didžiulė dislipidemijos rizika. Vadinasi, gresia aterosklerozė ir su tuo susiję insultai, įvairios širdies ligos. Kepenys gali nukentėti dėl padidinto sočiųjų riebalų kiekio, su tuo sietinas inkstų akmenų formavimasis. Ką kalbėti, kad yra visa eilė vėžio rūšių, kurios siejamos su gausiu raudonos ir perdirbtos mėsos vartojimu. Pavyzdžiui, yra tiesioginis ryšys su storosios žarnos vėžio išsivystymu“, - pasakojo E.Gavelienė. Ji pridūrė, kad mėsėdžių dieta sukelia ir įvairius medžiagų apykaitos sutrikimus. „Reikia neužmiršti, kad žmogaus organizme yra milijardai bakterijų. Mokslininkai kartais juokauja, kad neaišku, kas yra šeimininkas. Žmogus ar bakterijos? O bakterijų maistas yra skaidulos, kas yra augalinės kilmės produktas.
Ligos, perduodamos per mėsą: zoonozės ir apsinuodijimai
Mėsa yra neatspari mikrobiniam gedimui. Per mėsą ir jos gaminius žmonės gali užsikrėsti infekcinėmis ligomis, apsinuodyti. Todėl svarbu žinoti mėsos produktų mikrobiologines savybes apibūdinančius rodiklius. Pasak šeimos gydytojos Neringos Sakalauskės, mėsoje slypinčios ligos vadinamos zoonozėmis. „Zoonozės dažniausiai pasireiškia virškinamojo trakto sutrikimais: viduriavimu, vėmimu, pilvo spazmais, pakyla temperatūra. Klinikiniai simptomai gali pasireikšti nuo kelių valandų iki kelių parų ar savaičių“, - pasakoja N. Sakalauskė.
Dažniausios ligos ir sukėlėjai
Infekcinių ligų gydytoja Daiva Radzišauskienė teigia, jog valgant mėsą galima užsikrėsti daugiau ligų ir svarbu saugotis salmoneliozės, kampilobakteriozės, jersinijozės, listerijozės, bruceliozės, balantidiazės, toksoplazmozės, trichineliozės, kiaulinio kaspinuočio, jautinio kaspinuočio.
- Trichineliozė: Vartojant kiaulieną, šernieną, žvėrieną, kurioje yra gyvybingų trichinelių lervų, galima užsikrėsti trichinelioze. Šios ligos sukėlėjas yra Trichinella genties apvaliosios kirmėlės. „Kol lervos, kirmėlės esti žarnyne, jaučiamas pilvo skausmas, vemiama, viduriuojama. Vėliau, lervoms migruojant į raumenis, gali atsirasti veido ir akių pabrinkimas, pakilti temperatūra. Ilgai negydant, ligos baigtys gali būti invalidizuojančios”, - perspėja N. Sakalauskė. Dažniausiai trichinelės slypi kiaulienoje - aukštoje temperatūroje jos žūsta pakankamai greitai, todėl mėsą verdant mažiausiai valandą - galima apsisaugoti nuo šios infekcijos. Kur kas rečiau šios ligos sukėlėjų randama šernienoje. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausioji specialistė Viktorija Septilkienė teigia, jog nuo sveiko paskersto gyvūno mėsos, kuri laikoma tinkamomis sąlygomis ir tinkamai apdorojama (verdama, kepama), jokia liga užsikrėsti negalima. Tačiau „bakterijos žūsta prie +70 temperatūros, tačiau valgant neištirtų kiaulių ar šernų mėsą galima užsikrėsti trichinelomis, kurios karščiui yra atsparios“, - sako ji. Parduotuvėse mėsą pirkti saugu, nes visa į jas patenkanti mėsos produkcija yra patikrinama nuo šios ligos sukėlėjų, tačiau reikėtų vengti pirkti mėsą nepatikimose vietose ir nesusigundyti mažesne kaina.
- Teniarinchozė: Netinkamai paruošta jautiena taip pat gali užkrėsti nemaloniomis ligomis. Viena iš jų - teniarinchozė. Ši liga plinta per užsikrėtusių žmonių išmatas. Ligos sukėlėjai - jautiniai kaspinuočiai tokiu būdu patenka į aplinką ir susiranda savo šeimininką - galviją, kurio mėsa tampa pavojinga vartoti. „Teniarinchozė - parazitinė liga, kurią sukelia jautinis kaspinuotis. Ši liga sukelia toksines alergines reakcijas bei virškinimo trakto sutrikimus. Kuo ilgiau užsitęsia kaspinuočio gyvenimas žmogaus žarnyne, tuo didesnės pasekmės gali būti”, - teigia gydytoja ir rekomenduoja patyrusiems anksčiau minėtus simptomus visais atvejais kuo skubiau kreiptis į gydytoją. Nors jautinių kaspinuočių kiaušiniai yra atsparūs šalčiui, jie jautrūs išdžiuvimui ir aukštoms temperatūroms, todėl tinkamai išvirta mėsa pavojaus nekelia. Norint apsisaugoti, taip pat svarbu nevalgyti žalios jautienos ir faršo, neragauti neišvirusių ar neiškepusių jautienos gaminių.
- Salmoneliozė: Patekus sukėlėjui salmonelėms į žmogaus organizmą, jis gali pajusti simptomus per 12-72 val. Salmonelės yra atsparios šalčiui ir išdžiuvimui, todėl ilgai išlieka užšaldytoje mėsoje, o atitirpintame maiste ir toliau gali daugintis. Palankiausia temperatūra salmonelėms maiste daugintis yra nuo 20 iki 40 laipsnių, tačiau jos jautrios aukštai temperatūrai. Gydytojos N. Sakalauskės teigimu, labiausiai būdingas šios ligos simptomas - „žalios išmatos”. Dažniausiai ši liga trunka iki savaitės laiko. „Negydant ligos, dažnai bakterijos neapsistoja vien tik žarnyne, jos gali patekti ir į kraują bei kitus organus, tada ligos eiga gali tapti letali. Infekcijos šaltinis - dažniausiai vištos kiaušiniai bei vištiena“, - teigia N. Sakalauskė. Norint apsisaugoti nuo salmoneliozės, svarbu neragauti žalios mėsos ar faršo prieš paruošimą, parsineštą iš parduotuvės mėsą nedelsiant dėti į šaldytuvą, nes taip bakterijos nebegalės daugintis. Taip pat būtina sušaldytą vištieną atitirpinti šaldytuve, o prieš gaminimą visada ją nuplauti.
- Botulizmas: „Valgant netinkamai paruoštus konservus, vytintus, rūkytus mėsos gaminius galima užsikrėsti botulizmu. Norint išvengti užsikrėtimo, svarbiausia maistą gerai termiškai apdoroti“, - teigia D. Radzišauskienė.
Mėsos užteršimo būdai ir mikrobiologinė kontrolė
Mikrobai į mėsą gali patekti įvairiais būdais: per gyvūno žarnyną skerdimo metu, per aplinką (dirvožemis, vanduo, oras), per darbuotojus, tvarkančius mėsą, ir per įrangą, naudojamą mėsos perdirbimui. Svarbiausi mėsos užteršimo sukėlėjai yra Salmonella, kuri paprastai sukelia infekcijas, pasireiškiančias kaip sistemos būklės vėliausiai po 3 savaičių, ir enteroinvazinės E. coli, sukeliančios infekcijas, primenančias šigelių sukeltas ligas.
Siekiant užtikrinti mėsos saugumą, būtina atlikti mikrobiologinę kontrolę. Tai apima gyvūnų sveikatos priežiūrą, higienos laikymąsi skerdimo ir perdirbimo metu, temperatūros kontrolę (mėsą reikia laikyti tinkamoje temperatūroje, kad būtų užkirstas kelias mikrobų augimui) ir mėsos terminį apdorojimą. Tinkamas terminis apdorojimas sunaikina daugumą kenksmingų mikrobų. Išvengti kryžminės taršos įmanoma. Esant skirtingoms temperatūroms, bakterijų gyvybingumas skiriasi. Pavyzdžiui, esant 0-5 laipsnių temperatūrai, bakterijos dauginasi lėtai, palankiausia temperatūra bakterijoms daugintis yra 37° C. Jei maistas ilgesnį laiką bus laikomas 16-52 laipsnių temperatūroje (pavyzdžiui, nuo saulės prikaitusiame automobilyje) - tokios sąlygos bus palankios ne tik bakterijų dauginimuisi, bet ir toksinų išsiskyrimui.
Dirvožemio tarša yra aktuali problema visame pasaulyje. Augalinės kilmės produktus gali užteršti iš dirvožemio patenkantys sunkieji metalai, nitratai, perchloratai, kurie per pašarus gali patekti į gyvulių organizmą ir pasklisti visoje mitybos grandinėje, tuo sukeldami pavojų žmogui.
| Liga | Sukėlėjas | Pagrindiniai mėsos šaltiniai | Būdingi simptomai |
|---|---|---|---|
| Trichineliozė | Trichinella genties apvaliosios kirmėlės | Kiauliena, šerniena, žvėriena | Virškinamojo trakto sutrikimai (viduriavimas, vėmimas, pilvo spazmai), pilvo skausmas, veido ir akių pabrinkimas, temperatūros pakilimas. |
| Teniarinchozė | Jautinis kaspinuotis | Jautiena | Toksinės alerginės reakcijos, virškinimo trakto sutrikimai. |
| Salmoneliozė | Salmonella bakterijos | Vištiena, vištų kiaušiniai | Virškinamojo trakto sutrikimai, „žalios išmatos”. |
| Botulizmas | Clostridium botulinum toksinas | Netinkamai paruošti konservai, vytinti, rūkyti mėsos gaminiai | Apsinuodijimas (gali sukelti sunkius neurologinius sutrikimus). |
Mėsos pramonės poveikis aplinkai
Mėsos gamyba turi didelį neigiamą poveikį aplinkai. Mėsos vartojimas per paskutiniuosius dešimt metų išaugo maždaug penktadaliu, nepaisant to, kad galvijus auginantys ūkiai yra vieni didžiausių planetos teršėjų.
Šiltnamio efektą sukeliančios dujos
Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos statistika rodo, kad pasaulyje esantys 1,4 mlrd. galvijų ir 1,1 mlrd. avių pagamina net 37 procentus viso žmogaus veiklos išskiriamo metano. Galbūt skamba ir neįtikėtinai, tačiau apie 18 proc. visų šiltnamio dujų kyla būtent dėl tokio ūkininkavimo.
Žemės ir vandens naudojimas
Tikriausiai nedaugeliui teko girdėti, kad net 70 proc. visos ūkinės žemės ir vos kiek mažiau nei trečdalis visos pasaulio žemės yra naudojama gyvuliams auginti. Teisingai supratote - trečdalis pasaulio žemės yra naudojama tam, kad milijonai kasdien galėtų mėgautis kepsniais ir maltinukais. Galvijams auginti sunaudojami ir kosmiški vandens kiekiai: nustatyta, kad vienam kilogramui jautienos sukurti reikia 13 000-100 000 litrų vandens.
Miškų naikinimas ir maisto gamybos efektyvumas
Siekiant išlaikyti didžiulius kiekius galvijų, iškyla dar viena problema - jų šėrimas. Atsakymas daugiau nei nepatogus: didžioji dalis kasmet iškertamų miškų yra skiriami būtent pasėliams ir gyvuliams auginti. Rajendra Kumar Pachauri viename iš savo pranešimų paskelbė, kad vienas hektaras žemės, kuriame auginami vaisiai, daržovės, grūdai, gali pamaitinti apie 30 žmonių, o toks pat plotas, naudojamas gyvulininkystei, - vos 5-10. Panašių problemų kyla ir žuvininkystėje: žuvų maistas yra gaminamas iš laukinių žuvų, tačiau iš 2,5 kilogramo svarų laukinių žuvų, skirtų šėrimui, gaunamas vos 0,5 kilogramo augintos žuvies. Žmonių polinkis valgyti mėsą nuodija mūsų žemę, orą ir vandenį. Šiuolaikiniai fabrikai palieka didžiulę skolą, kurią turės sumokėti ateinančios kartos. Mėsos pramonė prisideda prie miškų naikinimo ir didesnio vandens sunaudojimo. Worldwatch instituto duomenys, paskelbti 2011 metais, rodo, kad, sumažinus raudonos mėsos vartojimą, gali būti išvengta 11 proc. vyrų ir 16 proc. moterų mirčių.
Mėsos vartojimo etiniai aspektai
Mėsos vartojimas kelia etinių klausimų, susijusių su gyvūnų gerove, aplinkosauga ir socialine teisingumu. Intensyvus gyvulininkystės ūkis dažnai apima gyvūnų laikymą ankštose ir nehumaniškose sąlygose, kas sukelia didelį stresą ir kančias. Daugelis žmonių mano, kad gyvūnai turi teisę į orų gyvenimą ir kad jų žudymas vien dėl maisto nėra moraliai pateisinamas, ypač kai egzistuoja alternatyvūs mitybos šaltiniai.
Karnizmas ir psichologiniai gynybos mechanizmai
Karnizmas - tai ideologija, tam tikra įsitikinimų sistema, dėl kurios valgome kai kuriuos gyvūnus. Iš esmės karnizmas yra veganizmui atvirkščia ideologija. Esame linkę manyti, kad tik vegetarai ar veganai vadovaujasi tam tikra ideologija, bet taip nėra. Būtent dėl karnizmo mes mielai valgome, pavyzdžiui, kiaules, bet ne šunis. Tačiau, kad emociškai atsiribotum nuo gyvūno, nebūtina jo nematyti. Vis dėlto, nors neturiu tai patvirtinančių tyrimų, manau, kad tiems, kurie dažniau susiduria su gyvūnais, lengviau suprasti juos kaip jaučiančius individus. Kad karnizmas išliktų, turime elgtis priešingai, nei diktuoja pagrindinės žmogiškos atjautos silpnesniam bei teisingumo vertybės. Pavyzdžiui, manome, kad kiaulė yra kiaulė ir visos kiaulės yra tokios pat. Tokios mintys neleidžia mums šių gyvūnų pažinti, o sykiu - ir atjausti.
Gyvūnų gerovės problema pramoniniuose ūkiuose
Vien Amerikoje, kasmet maistui yra nužudomi 25 bilijonai gyvūnų. Su gyvūnais fabrikų fermose yra elgiamasi kaip su mašinomis. Nuo gimimo dienų viščiukams yra įkaitinta geležim nudeginami snapeliai. Visi šie gyvūnai savo trumpą gyvenimą nugyvena labai blogomis sąlygomis, kai kurie iš jų yra taip varžomi, kad negali net apsisukti ar ištiesti sparno. Daugelis iš jų negauna tyro oro gurkšnio iki tada, kai yra grūdami į sunkvežimius košmariškam pasivažinėjimui iki skerdyklos, dažnai blogomis oro sąlygomis ir visada be maisto ir vandens. Skerdykloje jie yra pakabinami aukštyn kojom ir jų gerklės perpjaunamos, kol jie dar nepraradę sąmonės.
Mitybos tyrimų iššūkiai ir patikimumas
Medicinos mokslas apskritai susiduria su sunkumais įrodant bet kurią teoriją, o mitybos mokslas nėra išimtis. Tačiau šioje srityje yra ir unikalių iššūkių. Nepaisant sunkumų, suprasti, kurie maisto produktai yra naudingi ar kenksmingi sveikatai, yra būtina, ypač visuomenei vis labiau domintis būdais, kaip pagerinti savo sveikatą tinkamai maitinantis. Nors mitybos tyrimai ir yra sudėtingi, šioje srityje taip pat buvo pasiekta svarbių pergalių. Pavyzdžiui, mokslininkai nustatė, kad vitaminas C apsaugo nuo skorbuto, kad avitaminozė išsivysto dėl tiamino trūkumo, o vitamino D trūkumas sukelia rachitą. Visais šiais atvejais yra ryšys tarp konkrečios medžiagos ir konkrečios būklės. Tačiau vaizdas retai būna toks aiškus, ypatingai pasakytina tiriant būkles, kurias lemia daug veiksnių, pavyzdžiui, nutukimas, osteoporozė, diabetas ar širdies ligos. Be to, laikui bėgant pasikeitė ir su mityba susijusios sąlygos - jei anksčiau dažniausia grėsmė Vakarų pasaulyje būdavo maistinių medžiagų trūkumas, tai šiandien didžiausią susirūpinimą kelia persivalgymas.
Tobulo ir realaus tyrimo metodai
Norint suprasti konkretaus maisto poveikį (pavyzdžiui, goji uogų poveikį sveikatai), idealiu atveju eksperimentas atrodytų maždaug taip: mokslininkai surinktų 10 000 dalyvių (vyrų ir moterų, įvairių tautybių ir etninių grupių) ir dešimčiai metų juos apgyvendintų laboratorijoje. Visą tyrimo laikotarpį mokslininkai tiriamuosius maitintų identišku maistu, išskyrus vieną skirtumą - pusė dalyvių slaptai gauti goji uogų (pvz., įmaišytų į kokteilius). Tyrimo metu tabakas ir alkoholis būtų draudžiami. Dalyviai taip pat turėtų mankštintis tiek pat laiko kiekvieną dieną. Nei tyrėjai, nei dalyviai nežinotų kas gauna goji uogų kokteilį. Jei dalyviai žinotų, kad gauna supermaisto, juos galėtų paveikti placebo efektas. Taip vadinamas „dvigubai aklas tyrimas“ yra būtinas atliekant klinikinius tyrimus. Dešimtmetį trunkančio tyrimo metu mokslininkai intensyviai stebėtų dalyvių sveikatą, reguliariai atliktų kraujo ir kitus tyrimus. Pirma tokių tyrimų kliūtis būtų astronominė kaina. Be to, etika ir sveika nuovoka sako, kad tai tiesiog neįmanoma.
Kadangi idealių sąlygų sukurti neįmanoma, tenka pritaikyti tam tikras lengvatas. Todėl stebėjimo tyrimuose mokslininkai ieško sąsajų tarp to, ką žmogus vartoja ir dabartinės ar būsimos jo sveikatos būklės. Stebėjimo tyrimai gali būti nepaprastai naudingi. Taikydami šį metodą mokslininkai įrodė, kad tabakas sukelia plaučių vėžį ir kad mankšta yra naudinga sveikatai. Tačiau šie tyrimai toli gražu nėra tobuli.
Stebėjimo tyrimų trūkumai
Viena stebėjimo tyrimų problema yra mokslininkų priklausomybė nuo informacijos, kurią pateikia patys tiriamieji. Mokslininkai dalyvių prašo užsirašyti viską, ką jie valgo nustatytu laikotarpiu arba prisiminti, ką jie valgė anksčiau. Tai gali reikšti vakar ar mėnesiais anksčiau. Tačiau žmonių atmintis nėra tobula. Be to, kai kurie žmonės gali sąmoningai praleisti tam tikrus maisto produktus, pavyzdžiui, antrą dienos šokoladinį batonėlį. Be to, dalyviai ne visada žino tikslų savo porcijų dydį ar visą ingredientų, panaudotų pagaminti maisto patiekalus, sąrašą. Tyrimai dažnai klausia apie ilgalaikį mitybos komponento poveikį sveikatai. Tačiau mokslininkai yra linkę į mitybos informaciją atsižvelgti tik vienu ar dviem laiko momentais. Realybėje žmonių mityba per dešimtmetį gali iš esmės pasikeisti. Su maistinių medžiagų suvartojimo matavimu susijusios problemos yra tokios didelės, kad kai kurie autoriai savo tyrimus patys vadina pseudomokslu.
Pramonės įtaka ir tyrimų sudėtingumas
Nereta mitybos tyrimus finansuoja maisto pramonė. Šis faktas tikrai nepaneigia tyrimų rezultatų, tačiau tai turėtų paskatinti susimąstyti, ką finansuotojas galėtų gauti iš tokių tyrimų. Pavyzdžiui, saldžius gėrimus gaminančiai įmonei gali būti naudinga destabilizuoti žmonių tikėjimą tyrimais, kurie teigia, kad jų produktai yra nesveiki. Su mityba susijusių mokslinių tyrimų išvados gali būti šališkos jų finansuotojų produktams, o tai gali turėti reikšmingos įtakos visuomenės sveikatai. Painiavos įneša ir žiniasklaidos priemonės. Pavyzdžiui, jei šokolodo gamintojo finansuotame tyrime bus padaryta išvada, kad šokoladas prailgina gyvenimą - žiniasklaidos priemonės paskelbs išvadas dažniausiai nepaminėdamos finansuotojų ir neaptardamos tyrimo apribojimų.
Kitas klausimas, kuris kamuoja mitybos tyrimus, yra sudėtingumas. Kartais tyrime didžiausias dėmesys skiriamas tik vieno konkretaus maisto produkto ar junginio poveikiui sveikatai. Tokį tyrimą valdyti šiek tiek lengviau. Tačiau dažnai tyrimais bandoma ištirti konkrečios dietos poveikį. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukė Viduržemio jūros dieta. Šiuo atveju sunkumas yra tame, kad vieno žmogaus Viduržemio jūros dietos versija gali labai skirtis nuo kito žmogaus versijos. Kitas susijęs klausimas yra pakaitalas: jei kas nors nevalgo mėsos, jis gali mėsą pakeisti kitais baltymų šaltiniais - pavyzdžiui, pupelėmis ar ankštiniais. Taigi lyginant dietas, kuriose yra mėsos su tokiomis, kuriose jos nėra - bet koks poveikis sveikatai gali būti susijęs ne su mėsos trūkumu, bet su gausesniu kitų maisto produktų vartojimu. Kiekvienoje vaisių ir daržovių rūšyje yra daugybė junginių, o jų rūšys ir kiekiai gali skirtis priklausomai nuo to, kur jie auga, kaip žmonės juos transportuoja, kaip saugo, apdoroja ir gamina. Be to, žmonės yra tokie pat įvairūs kaip ir jų vartojami maisto produktai. Autoriai paaiškina, kad tai rodo, jog „universalios mitybos rekomendacijos gali būti ribotai naudingos“.
Kintamųjų painiava
Norint paaiškinti šią problemą gali būti naudinga apibūdinti įsivaizduojamo (bet ne visai išgalvoto) tyrimo išvadas: žmonės, kurie valgo daug špinatų, vidutiniškai gyvena penkeriais metais ilgiau nei tie, kurie jų nevalgo. Iš tokio rezultato galima greitai padaryti išvadą, kad špinatai ilgina gyvenimo trukmę. Tačiau prieš skubant kaupti špinatų atsargas - verta apsvarstyti alternatyvas. Šiuo atveju ilgesnė gyvenimo trukmė gali būti susijusi ne vien su špinatais. Pavyzdžiui, kas valgo daug špinatų, gali valgyti daug ir kitų daržovių. Ir atvirkščiai. Be to, žmogus, reguliariai valgantis daug daržovių gali gyventi sveikiau. Pvz., reguliariai mankštintis. Ir atvirkščiai, tas, kuris niekada nevalgo špinatų, galbūt yra linkęs mažiau sportuoti. Tai žinoma yra prielaidos, tačiau akivaizdu, kad kiti veiksniai, susiję su špinatų vartojimu, taip pat gali turėti įtakos rezultatams. Daugumoje tyrimų mokslininkai siekia kontroliuoti šiuos kintamuosius. Tačiau visada yra rizika, kad koks nors nepamatuotas veiksnys smarkiai įtakos išvadas.
Mokslininkai aiškina, jog atlikti mitybos mokslinius tyrimus yra sudėtinga. Žmonių negalima užrakinti tam tikram laikui ir maitinti tik kokiu nors vienu produktu, kad paaiškėtų šio poveikis sveikatai. Tirdami mitybą mokslininkai remiasi stebėjimais ir atsitiktinių imčių tyrimais. Atlikdami stebėjimus, mokslininkai gali ilgus metus stebėti daugybę žmonių, fiksuoti jų elgesį, sveikatos būklę. Bet išskirti kurio nors vieno produkto poveikį iš visos dietos ir kitų veiksnių - tikras iššūkis. Atsitiktinių imčių tyrimuose individams paskiriamos skirtingos dietos, bet, suprantama, jie nesilaiko jų amžinai.
Alternatyvūs mitybos šaltiniai ir atsakingas vartojimas
Ne veltui mėsa yra maisto pasirinkimo piramidės sudėtinė dalis - ją būtina įtraukti į savo racioną, nes ją valgant gauname nepakeičiamų aminorūgščių, o tai reiškia, jog tų medžiagų su jokiais kitais maisto produktais negausime! Baltymai, įvairūs vitaminai, geležis - tai tik dalis medžiagų, kurias mums suteikia mėsos vartojimas. Deja, jaunuoliai labai dažnai valgydami rūkytus kumpelius, vytintas ar kabanosi dešrytes įsivaizduoja, jog gaus visas reikalingas medžiagas, kurias gali gauti iš mėsos ir taip suvartos atitinkamą jos porciją. Perdirbti mėsos produktai yra labai populiarūs visame pasaulyje ir rodo palaipsniui didėjančią vartojimo tendenciją, tačiau jie neatstoja šviežios, garuose ar orkaitėje ruoštos mėsos. Mėsos (kartu su kiaušiniais, žuvimi, ankštiniais produktais bei riešutais) per dieną reikėtų suvartoti 2-3 porcijas, kai vienos porcijos dydis yra apie 70 g. mėsos, 100 g. žuvies, kiaušinis ar 1 stiklinė virtų pupelių, žirnių. Mėsą reikėtų rinktis kuo liesesnę, nes riebi mėsa turi daug sočiųjų riebalų rūgščių, kurios gali sukelti širdies ir kraujagyslių ligas ar kitus sutrikimus.
Mažiau mėsos, daugiau augalinės kilmės produktų
Yra daugybė augalinių maisto produktų, kurie gali patenkinti žmogaus organizmo poreikius. Augalinės dietos, įskaitant veganiškas ir vegetariškas dietas, gali būti sveikos ir subalansuotos, jei yra tinkamai suplanuotos. Maistinius mėsos komponentus, žinoma, galima gauti iš kitų šaltinių, net jei tai ir sudėtingiau. Pavyzdžiui, šiek tiek pagrindinių nepakeičiamųjų aminorūgščių yra žirniuose ir ryžiuose. Augaliniai maisto produktai gali patenkinti žmogaus organizmo poreikius. Augaliniai baltymų šaltiniai: tofu, sojų produktai, ankštiniai augalai (lęšiai, pupelės, žirniai), riešutai ir sėklos.
„Svarbu nevalgyti šių maisto produktų reguliariai ir tikrai ne kasdien“, - sakė McKale Montgomery, dietologė ir Teksaso krikščioniškojo universiteto mitybos mokslų docentė. Ekspertai pataria savo mitybos racione pirmenybę teikti vaisiams, daržovėms, neskaldytiems grūdams, paukštienai, žuviai ir riešutams, o ne perdirbtai mėsai ir užkandžiams. Vietoj gazuotų gėrimų ar saldintų kavos gėrimų rinkitės vandenį su citrina arba gazuotą vandenį. Mokslininkai raudonosios mėsos patiekalų rekomendavo valgyti tris ar mažiau kartų per savaitę. Naują tyrimą pristačiusi tarptautinė tyrėjų komanda tvirtina, jog tokių teiginių pagrindimas yra per silpnas. Naujasis tyrimas netvirtina, kad raudonoji mėsa ir perdirbtos mėsos produktai yra sveiki ir kad žmonės turėtų jų valgyti daugiau. 14-os tyrėjų komanda, vadovaujama Kanados Dalhousie ir „McMaster“ universitetų mokslininkų, iš naujo peržiūrėjo anksčiau atliktus tyrimus. Žurnale „Annals of Internel Medicine“ paskelbtoje jų ataskaitoje skaičiuojama, kad jei raudonosios ar perdirbtos mėsos visą gyvenimą valgytume po 3 porcijas per savaitę, iš 1.000 žmonių nuo vėžio mirtų septyniais mažiau nei mėsos valgant dažniau. Mokslininkų įvardyta rizika iš esmės nesiskiria nuo ankstesnių skaičiavimų, bet jų interpretacijos - priešingos. „Remiantis surinktais duomenimis, mes negalime užtikrintai teigti, kad raudonosios mėsos ar perdirbtos mėsos produktų vartojimas sukelia vėžį, diabetą ar širdies ligas. Teisingiausias sprendimas daugumai žmonių, bet ne kiekvienam, būtų vartoti tiek mėsos, kiek vartojo visada, t. y. Gina ankstesnes rekomendacijas Dr. „Taip nėra. Žinia, kurią reikia pranešti, yra ta, jog per savaitę turėtume suvalgyti ne daugiau trijų porcijų raudonosios mėsos, o perdirbtos mėsos produktų išvis reiktų vengti“, - BBC sakė G. Mitrou. Raudonąja mėsa vardijama jautiena, ėriena, kiauliena, veršiena ir elniena. Vištiena, antiena, laukinių paukščių mėsa į šią kategoriją nepatenka.
Kaip sumažinti neigiamą poveikį?
Norint išgelbėti pasaulį, nebūtina tapti visišku mėsos abstinentu. Tad ne tik mėsos ribojimas, bet ir atsirinkimas, ką valgyti ir pačių ūkininkų požiūris į gamtą ir vartotojus yra svarbūs. Valgykime mėsą, užaugintą ekstensyviame ūkyje (nebūtinai ekologiniame), žinodami, ką ūkininkas deda į pašarus, kaip elgiasi su gyvuliais, ir žinosime, kad elgiamės teisingai. Vartotojo sąmoningumas gali daug ką nulemti. Jei tik galite, gardumynus gaminkite namuose.
Rekomendacijos
- Ribokite raudonos mėsos vartojimą iki 70 gramų per dieną (du ar tris kartus per savaitę).
- Rinkitės ekologiškai užaugintą mėsą.
- Valgykite daugiau daržovių ir grūdų.
- Domėkitės, kaip gyvūnai auginami ir kokios yra ūkininkų vertybės.
- Prioritetą teikite baltajai mėsai (paukštienai, kalakutienai, žąsienai, antienai), nes ji yra liesesnė, turi geriau pasisavinamus baltymus ir joje yra mažesnis teršalų kiekis.
