Eucharistija - tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Jėzus per Paskutinę Vakarienę, savo kančios išvakarėse, mylėdamas savuosius iki galo, norėdamas su jais visada pasilikti, įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną - Jo Kūną ir gerti iš Vyno taurės - Jo Kraujo taurės. Šis Švenčiausiasis Sakramentas yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas.
Eucharistijos prasmė ir pavadinimai
Eucharistija - tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Eucharistijos šventimas - tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui. Graikiški žodžiai eucharistein ir eulogein primena žydų laiminimo maldas, kuriomis skelbiami Dievo darbai: sukūrimas, Atpirkimas ir pašventinimas. Tai yra mūsų tikėjimo santrauka ir visuma. Kitaip sakant, kai tampama kataliku, viskas - maldos, mokymas, disciplina, meditacijos, apaštalavimas ir gerieji darbai - veda į Eucharistiją bei kyla iš jos.
Eucharistija taip pat vadinama Švenčiausiuoju Sakramentu, Paskutine Vakariene, Duonos Laužymu arba Šv. Komunija. Šventoji Komunija - tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis (lot. communio - dalyvavimas, bendrystė). Duonos laužymas - tai Jėzaus Kristaus mokinių dalijimasis palaiminta Duona. Šventosios Mišios, nes Eucharistijos šventimas baigiasi tikinčiųjų išsiuntimu (lot. missio - išsiuntimas). Šventoji auka - tai sudabartinimas nekruvinu būdu vieną kartą visiems laikams atliktos Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus.
| Pavadinimas | Reikšmė/Apibrėžimas |
|---|---|
| Eucharistija | Iš graikų k. eucharistein (dėkojimas) ir eulogein (laiminimas). Skelbiami Dievo darbai: sukūrimas, Atpirkimas, pašventinimas. |
| Šv. Mišios | Nekruvinas Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus sudabartinimas. Susirinkusių tikinčiųjų bendrystė su dangiškąja liturgija. |
| Šv. Komunija | Iš lotynų k. communio (dalyvavimas, bendrystė). Vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis. |
| Duonos laužymas | Jėzaus Kristaus mokinių dalijimasis palaiminta Duona. Aukščiausias bendrystės ir Kristaus buvimo mūsų tarpe ženklas. |
| Viešpaties vakarienė | Paskutinės Vakarienės šventimas, kai Jėzus su mokiniais valgė paskutinį vakarą prieš savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. |
| Švenčiausiasis altoriaus sakramentas | Pats sakramentų sakramentas, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas. Vad. ir per šv. Mišias konsekruota Duona, laikoma tabernakulyje. |
Mana ir Dievo Žodis: Senojo Testamento pranašystės
Prisimindama Išėjimą iš Egipto, Izraelio tauta ypatingai iškeldavo manos stebuklą. Mana dažnai minima Senajame Testamente. Pasakojimas Išėjimo knygoje pabrėžia išbandymo ir tikėjimo motyvus: mana yra duota kaip maistas iš dangaus, kuomet izraelitai murmėjo prieš Viešpatį, nes jie buvo alkani ir bijojo mirti iš bado dykumoje. Mūsų skaitinyje rašoma, kad ši dovana yra tarsi „testas“ ir mokymas. Išėjimo knygos pasakojime Dievas duoda du įsakymus, susijusius su mana: žmonės turi rinktis jos tik tiek, kiek jiems reikia vienai dienai, o šabo dieną neieškoti jos, nes dieną prieš bus duodama dvigubai. Mes negalime priimti Dievo duonos, jei visų pirma nepriimame Jo paties ir Jo Evangelijos su padėka ir pasitikėjimu. Taigi pirmasis skaitinys mums padeda suprasti Eucharistiją kaip dvigubą Dievo dovaną mūsų žemiškai kelionei - Žodžio dovaną, teikiančią prasmės ir reikalingus nurodymus gyvenant dvasinėje laisvėje, bei Duonos dovaną, teikiančią gyvybės.
Paskutinės Vakarienės įsteigimas
Pats Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę, tą naktį, kai buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos, kol vėl ateis. Per Vakarienę Jėzus laimino ir dalijo Duoną kaip pokylio šeimininkas. Jis priėmė žmones, kalbėjo jiems apie Dievo karalystę ir gydė tuos, kuriems reikėjo gydymo. Diena pakrypo vakarop ir apaštalai sunerimo dėl minios išalkimo. Jėzus atsakė: „Jūs duokite jiems valgyti!“. Turėdami tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis, Jėzus įsakė susodinti žmones būriais po penkiasdešimt. Paėmęs duoną ir žuvis, Jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino, o nulikusius kąsnelius surinko į dvylika pintinių.
Šis stebuklas atspindi bendrystės ir pasidalijimo svarbą. Jėzus įsakė mokiniams susodinti žmones į mažesnes grupeles, kad jie galėtų pasidalyti dienos įspūdžiais ir įvertinti tai, ką kiekvienas turi. Duonos laužymas - tai aukščiausias bendrystės ir Kristaus buvimo mūsų tarpe ženklas. Tai bendrystė - Komunija, kai Kristus atiduoda save, kaip sulaužytą duoną, savo Bažnyčiai, kuri save atiduoda pasauliui.
Duonos ir vyno simbolinė prasmė
Žydams, kaip ir kaimyninėms tautoms, maistas buvo šventas. Galimybė dalytis maistu su kitais buvo laikoma akivaizdžiu Dievo palaiminimo ženklu. Kai Dievui buvo aukojama duona, simbolika buvo dar akivaizdesnė. Duona yra kasdienis maistas. Pripažinti, kad duona ateina iš Dievo, yra tarsi pasakyti: be Dievo negalėčiau gyventi.
Pietų šalyse vynas yra kasdienis gėrimas. Šiame kontekste natūralu, kad Jėzus pasirinko duoną ir vyną kaip dieviškąją gyvybės dovaną, tačiau šiuo atveju kalbama apie amžinąjį gyvenimą. Izraelio tauta lyginama su derlingu vynmedžiu. Vynas teikia džiaugsmą. Tai ženklas, kad Dievas palaimino dirbamą žemę. Perkeltas į religinę simboliką, jis reiškia Dievo meilę savo tautai.
Per Paskutinę vakarienę Jėzus laužo duoną ir aukoja taurę. Duonos, kuri buvo laužoma valgio metu, galėjo imti šeimos nariai, tarnai, draugai, taip pat atvykę svečiai. Duonos laužymas su jais reiškė bendrystės dovaną arba draugystės užmezgimą. Valgis buvo tinkamas metas susitaikyti ir sustiprinti draugystę.
Per Paskutinę vakarienę Jėzus, kuris yra Šeimininkas ir Valdovas, atsistojo ir nuplovė apaštalams kojas. Jis pagerbia savo mokinius, kurie tampa Jo draugais, šeimos nariais. Todėl Jis laužo duoną ir siūlo jiems taurę. Taip gimsta nauja Dievo tauta. Jėzus palaimina duoną ir taurę. Tai apeiga, kuri buvo naudojama per iškilmingas žydų vakarienes, kuriomis buvo dėkojama Dievui. Didžiausia nauda dabar prasideda, įvedus Naujojo Testamento liturgiją.
Kristaus tikrasis buvimas Eucharistijoje (Transsubstancija)
Katalikų Bažnyčia tiki transsubstancija - kad Mišių aukos metu duona ir vynas virsta tikruoju Jėzaus Kristaus kūnu, krauju, siela ir dievyste. Tai nėra tik simbolis ar prisiminimas, bet tikras ir realus Kristaus buvimas Eucharistijoje.
Jono evangelijos 6-as skyrius yra pagrindinis katalikų mokymo apie Eucharistiją šaltinis. Jėzus sako: „Aš esu gyvybės duona! Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O kas valgys šią duoną, gyvens amžinai. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“
Ankstyvųjų Bažnyčios tėvų raštai tvirtai patvirtina katalikiškąjį aiškinimą. Šv. Ireniejus Lionietis, šv. Ignotas Antiochietis, šv. Kirilas Jeruzalietis ir šv. Augustinas aiškiai mokė apie tikrąjį Kristaus buvimą Eucharistijoje. Net Jėzui bepasakojant apie amžinąjį gyvenimą, apie tai, jog būtent Jis esąs gyvybės medis ir gyvoji duona, žydai ėmė piktintis, ginčytis ir klausinėti: „Kaip Jis gali duoti mums valgyti savo kūną?!“ Geriau užduoti kitą klausimą: „Ką tai reiškia?“ Į šį klausimą Jėzus atsako: tai reiškia, kad Jis, būdamas vienas su Gyvuoju Dievu, gali mums, jeigu priimame Jį į save, duoti dieviškąjį amžinąjį gyvenimą. Priimame Jį valgydami Jo kūną ir gerdami Jo kraują sakramentiniu būdu. Sakramentinis valgymas ir gėrimas yra vėl realus susivienijimas su Juo, iš kurio išteka mums dieviška gyvybė.
Šv. Paulius Pirmajame laiške korintiečiams mini Eucharistiją du kartus. Čia turime pačių pirmųjų krikščionių bendruomenių katechezę apie Eucharistiją! Paulius pabrėžia realų Kristaus kūno ir kraujo buvimą duonoje ir vyne. Taurė ir duona yra „bendravimas Kristaus kraujyje ir kūne“. Žodis „bendravimas“ čia yra graikiško žodžio „koinônia“ vertimas, kuris reiškia „bendrystė“; iš lotyniško atitikmens „communio“ kyla žodis „komunija“. Šioje katechezėje yra dar viena svarbi tiesa. Susivienijimas su Kristumi per Jo sakramentinį Kūną tuo pačiu metu yra susivienijimas su Jo mistiniu Kūnu - Bažnyčia. Taigi šis skaitinys mus moko labai esminių dalykų apie Šv. Mišias. Pirma, paaukoto ir Prisikėlusio Kristaus realus sakramentinis buvimas Eucharistijos pavidalais. Antra, visų švenčiamųjų Mišių esminė vienybė yra „vienas Kūnas“ - viena Auka, kurioje mes visi dalyvaujame. Trečia, vertikalioji „komunija“ - bendrystė su Kristumi yra neatskiriama nuo horizontaliosios - brolių ir seserų tarpusavio bendrystės.
Suaugusiojo pozicija: kaip asmeninė laimė kuria gėrį visiems?
Šventoji Komunija: Vienybė su Kristumi ir Bažnyčia
Šv. Komuniją reikėtų įsivaizduoti, kaip Šv. Mišių, Eucharistijos ar gyvybės medžio vaisių. Priimdami šį vaisų gauname Kristaus dvasios sėklą, puoselėjant ją tinkamai, savo tikėjimu, galime išauginti nemirštančią sielą ir tapti Kristaus broliais, Švč. M. Marijos vaikais, t.y. dalijamės su juo žmogiškąja prigimtį ir dieviškumu. Tai neatima mūsų asmenybės, priešingai, sustiprina, subrandina ir suteikia gyvybės. Anot Šv. Augustino, per Komuniją priimame tai, kas esame - Kristaus Kūną. Tai yra tikėjimo paslaptis. Tai gali mums padėti išaugti iš pernelyg individualistinio požiūrio į Šv. Komuniją (lyg tai būtų tik „mano reikalas su Dievu“).
Eucharistija nėra tik privati malda, graži dvasinė praktika, nei paprastas Jėzaus veiksmų Paskutinės Vakarienės metu paminėjimas. Tai pats Jėzus, kuris visiškai atiduoda save mums. Jeigu su tikėjimu maitinamės Juo ir per eucharistinę Komuniją gyvename Jame, tai perkeičia mūsų gyvenimą, paverčia jį dovana Dievui ir broliams. Valgyti šią „Gyvybės duoną“ reiškia supanašėti su Kristaus širdimi, jo pasirinkimais, mintimis, elgesiu. Priimdami Eucharistiją sutinkame patį Kristų, į jį panašėjame. Taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas malonės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo. Jau dabar gyvendami realioje Komunijoje su Jėzumi, pereiname iš mirties į gyvenimą. Dangus prasideda būtent šioje bendrystėje su Jėzumi.
Tikinčiajam norint priimti Šv. Komuniją, reikia būti kataliku ir malonės būklėje, t. y. jaustis nepadarius neišpažintos mirtinosios nuodėmės. Kas suvokia padaręs sunkiąją nuodėmę, prieš eidamas Komunijos turi priimti Sutaikinimo sakramentą. Taipogi turi būti laikomasi Eucharistinio pasninko, bent vieną valandą susilaikyti nuo bet kokio valgio ir alkoholinių gėrimų.
Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali Eucharistijos priimti, tuomet reikia stengtis sužadinti savyje dvasinės vienybės su Kristumi troškimą ir kviesti Viešpatį Jam vienam žinomu būdu mus aplankyti. Kai nėra galimybės priimti Šv. Komunijos sakramentiniu būdu arba norint atsitraukti nuo kasdienybės rūpesčių ir aplankyti Švč. Sakramentą, galima priimti dvasiniu būdu. Tereikia širdyje sužadinti troškimą vienytis su Kristumi, pareikšti jam savo meilę ir atsidavimą, tokiu būdu jungtis su visų pasaulyje šiuo metu laikomų Šv. Mišių auka. Šv. Komunijos galima eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Komunija būtų priimama šv. Mišių metu.
Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio, sunkaus ligonio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs Katalikų Bažnyčios narys turi įsipareigojimą bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją.
Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti: laikytis pasninko (iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti; vandenį ir vaistus galima gerti), deramai apsirengti, pagarbiai elgtis, maldingai nusiteikti, susikaupti, gailėtis dėl visų nuodėmių, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių ir kunigo homilijos, melstis kartu su visa bendruomene, giedoti, atsiliepti į maldas). Priėmus Eucharistiją, patį Viešpatį, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai.
Eucharistijos liturgija: Šventųjų Mišių eiga
Šventoji ir dieviškoji liturgija, kurioje švenčiamas visos Katalikų Bažnyčios tikėjimas nuolat gyvenančiu Dievu, yra mūsų tikėjimo santrauka ir visuma. Jėzus Kristus yra pats pagrindinis Eucharistijos veikėjas, Naujosios Sandoros kunigas, pats neregimai vadovaujantis kiekvienam Bažnyčioje vykstančiam Duonos laužymui. Vyskupas ar jo patikėtas kunigas vadinamas liturgijos vadovu, celebrantu (lot. celebrans - švenčiantysis).
Įžangos apeigos
Apeigos pradedamos Kryžiaus ženklu. Visi žegnojasi ir atsako: „Amen“, o tai reiškia: „Taip, pritariu, remiuosi tuo, kas sakoma, tikiu, tebūna, tai teišsipildo mano ir kitų žmonių gyvenime. Toks atsiliepimas būtinas sąmoningam dalyvavimui apeigose. Liturgijos vadovas pasisveikina: „Viešpats su jumis“. Atsakome „Ir su tavimi“. Rengdamiesi bendrai švęsti Mišias, prisimename, ką padarėme bloga ar ko gero neatlikome, prašome Dievo atleidimo. Kalbamas Gailesčio aktas („Prisipažįstu...“ ar kt malda.). Nuo seniausių laikų žinomas gailesčio ženklas- mušimasis į krūtinę. Liturgijos vadovo kreipimasis „Kyrie eleison” - gailestingumo meldimas. Sekmadieniais ir per šventes šloviname Dievą Garbės himnu (lot. Gloria- garbė). Kunigas taria: „Melskimės“. Po šio kvietimo melstis stoja trumpa tyla, kai kiekvienas mintyse gali išsakyti savo maldavimus. Kunigas perskaito maldą, kurioje perteikiama pagrindinė dienos liturgijos mintis. Maldos metu kunigo ištiestos rankos - tai atsidavimo Dievui ir maldos ženklas. Visi pritaria kunigui tardami: „Amen“ (t.y. tebūnie).
Žodžio liturgija
Prasideda Žodžio liturgija - Dievo Žodžio klausymas ir atsiliepimas į jį. Visi atsisėda ir įdėmiai klausosi skaitovo, kuris skelbia Dievo Žodį. Sekmadieniais skaitoma ištrauka iš Senojo Testamento, kuriame pasakojama Dievo ir žydų tautos istorija. Pirmas skaitinys ir Evangelija visada yra susieti tos pačios minties. Skaitovas, perskaitęs skaitinį, taria: „Tai Dievo žodis“. Psalmes gieda tam specialiai pasiruošęs bendruomenės narys. Atsakome į tai, ką išgirdome - dažniausiai psalmės žodžiais tariame atliepą. Skelbiamas džiaugsmingas pagarbinimo šūkis Kristui: „Aleliuja“. Šis hebrajiškas kreipinys reiškia: „Šlovinkit Viešpatį“.
Evangelijos ištrauką skaito vyskupas, kunigas arba diakonas. Tai, ką Jėzus kalbėjo ir ką darė, Jo gyvenimą ir mirtį aprašė keturi evangelistai: Matas, Morkus, Lukas, Jonas. Iš jų knygų girdime Gerąją Naujieną. Tariant žodžius ”Garbė Tau, Viešpatie”, mažuoju kryžiaus ženklu kunigo pavyzdžiu taip pat ženkliname kaktą, lūpas ir krūtinę, kad protu Dievo žodį apmąstytume, lūpomis skelbtume ir širdimi priimtume, saugotume. Pagal seną paprotį bendruomenė Evangelijos klauso stovėdama. Tai - velykinė laikysena, išskirtinės pagarbos ir pasirengimo vykdyti Evangelijos žodžius ženklas. Pabaigus skaityti Evangelijos ištrauką, pranešama: „Girdėjote Viešpaties žodį“. Bendruomenė atsiliepia pagarbos ir džiaugsmo šūkiu: „Šlovė tau, Kristau“. Homilijoje, kurią sako vyskupas, kunigas ar diakonas yra paaiškinami tekstai, kuriuos girdėjome kad geriau suprastume ir galėtume pagal juos gyventi. Visi sėdi ir atidžiai klausosi Šv. Rašto išaiškinimo.
Tikėjimo išpažinimas kalbamas sekmadieniais ir iškilmių dienomis - kaip atsakas į Gerąją Naujieną. Išpažįstame savo tikėjimą į Dievą Tėvą, Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią. Tikėjimo išpažinimas yra mūsų pasitikėjimo ir gyvo ryšio su Dievu išraiška. Visuotinėje maldoje meldžiamės už Bažnyčią, už kenčiančius, už taiką ir tai, kas labiausiai mums rūpi. Visa bendruomenė į maldos prašymus jungiasi vieningu kreipiniu. Visi stovi ir drauge meldžiasi, kartodami visuotinės maldos atliepą.
Aukos liturgija (Eucharistijos širdis)
Po Visuotinės maldos vyksta Aukos liturgija, kuri prasideda duonos ir vyno atnašavimu. Duona ir vynas yra ne vien Dievo dovanos, bet ir žmogaus darbo vaisius ir tikinčiųjų auka. Kunigui atnašaujant duoną ir vyną gali būti renkama rinkliava vargšams ir Bažnyčiai. Dažniausiai žmonės aukoja pinigus, kaip jų darbo ženklą. Iškilmingose Mišiose gali būti pasmilkomos duonos ir vyno atnašos, altorius, liturgijos vadovas ir bendruomenė. Dėkojimo giesmė baigiasi garbinimo himnu „Šventas, šventas, šventas“. Šis tekstas kilęs iš Senojo Testamento, tris kartus kartojamas žodis pagal hebrajų tradiciją žymi patį aukščiausią būdvardžio laipsnį. Tuo metu visi stovi.
Liturgijos vadovas ištiesia rankas virš atnašų ir šaukiasi Šventosios Dvasios. Tai epiklezės (gr. epiklesis - kreipimasis) malda, per kurią Bažnyčia prašo, kad Dievas per Šventąją Dvasią pašventintų duoną ir vyną bei susirinkusius žmones. Šią maldą baigdamas liturgijos vadovas atnašas peržegnoja ir skaitydamas iš Mišiolo aiškiai ir tiksliai atpasakoja Paskutinės Vakarienės įsteigimo aktą. Kristaus žodžiais ir veiksmais atliekama auka, kurią Jis pats įsteigė per Paskutinę Vakarienę, kai davė apaštalams valgyti ir gerti savo Kūną ir Kraują ir liepė jiems tai daryti Jo atminimui.
Perkeitimo metu Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galia duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju - sudabartinama (t. y. aktualizuojama) Jo kryžiaus auka. Po pakylėjimo kunigas visiems balsiai primena, jog visa tai - tikėjimo paslaptis. Kunigas kalba maldą, vadinamą anamneze (gr. anamnesis - atsiminimas). Bažnyčia, vykdydama iš Viešpaties per apaštalus gautą įsakymą, prisimena Kristaus palaimingą kančią, garbingą prisikėlimą, įžengimą į dangų. Anamnezės malda - dėkojantis Kristaus pagarbinimas, svarbiųjų krikščioniškųjų tikėjimo tiesų išpažinimas, tai maldos už Bažnyčią žemėje (ištariami popiežiaus ir vietos vyskupų vardai), už mirusius ir gyvuosius, visus Mišių dalyvius, bei už vienybę su Bažnyčia danguje. Eucharistinės maldos pabaigoje Mišių liturgijos vadovas paima lėkštelę su konsekruota Duona ir taurę su konsekruotu Vynu ir pagarbina Dievą didinga formule: „Per Jį, su Juo ir Jame...” Tai iškilmingas Švenčiausiosios Trejybės pagarbinimas - doksologija (gr. doxalogos - garbės pareiškimas). Bendruomenė, dalyvavusi Eucharistinėje maldoje, dabar ją užbaigia giedodama pritariamąjį „Amen“.
Komunijos apeigos
Komunijos apeigos prasideda „Tėve mūsų“ malda kurios savo mokinius išmokė pats Jėzus Kristus. Kartu su Juo, kuris tapo mūsų broliu, Dievą galime vadinti Tėvu. Ši malda nuo 4 a. Mišių liturgijoje kalbama tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiose. Po „Tėve mūsų” kunigas skaito maldavimus, kurie tarsi išplečia paskutinį Viešpaties maldos prašymą ir pabrėžia intenciją prisiartinti prie Viešpaties stalo, ryžtis būti atviriems Dievui ir broliams bei sesėms. Kaip susirinkusi bendruomenė, prašome ramybės ir kartu jos trokštame vienas kitam.
Giedama ar kalbama malda „Dievo Avinėli...”, per kurią Mišių liturgijos vadovas laužo Eucharistinę duoną. Taip vadinamas Jėzus (plg. Jn 1, 29), kuris „kaip avinėlis buvo vedamas pjauti” ir atidavė už mus savo gyvybę. Kristus mus kviečia į puotą, kurioje atiduoda pats save. Jis dėl mūsų tapo laužoma duona, kad mokėtume gyventi dėl kitų. Sulaužoma duona, kad visi galėtume dalytis ir pasisotinti Dievu. Bendruomenės nariai stovi ir kartu taria maldos žodžius. „Štai Dievo Avinėlis...“ - tokia malda liturgijos vadovas kreipiasi į Mišių dalyvius, rodydamas sulaužytą Eucharistinę Duoną. Bendruomenė pagarbiai suklaupusi garsiai ir vieningai atsako: „Viešpatie, neesu vertas, kad ateitum į mano širdį...“ Taip tikintieji paruošia savo širdį Jėzaus Kristaus priėmimui. Duonos ir Vyno pavidalais priimame patį Kristų, susivienijame ne tik su juo, bet ir tarpusavyje. Baigęs dalyti Komuniją, liturgijos vadovas paskaito Pabaigos maldą, per kurią prašoma, kad Švenčiausiame Sakramente priimtas Kristus padėtų mums gyvenime tęsti tai, ką Dievas per liturgiją leido patirti.
Pabaigos apeigos
Mišių liturgijos apeigos baigiamos palaiminimu. Dievas pasilieka su mumis, nors šventimas baigtas. Viešpats lydi mus kasdienybėje, kurioje turi vykti tai, ką liturgijoje šventėme. Mūsų gyvenimas ir liturgija - neatskiriami. Eucharistijos šventimui gali vadovauti tik vyskupas ar kunigas. Šventąją Komuniją dalyti gali vyskupai, kunigai ir diakonai. Tam tikrais atvejais šiai tarnystei atlikti duodamas vyskupo leidimas ir klierikams.
Devintinės: Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė
Kasmet Devintinės - Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė - leidžia mums jį kontempliuoti iš naujo. Šią šventę į Katalikų Bažnyčios liturgiją 1264 metais įvedė popiežius Urbonas IV. Ši šventė neatskiriamai siejasi su Didžiuoju Ketvirtadieniu, kada mūsų Išganytojas Paskutinės Vakarienės metu įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą.
Dangiškasis Tėvas iš begalinės meilės mums, žmonėms, atsiuntė savo Viengimį Sūnų, kad mes per Jį, su Juo ir Jame turėtume apsčiai gyvenimo, todėl priimkime Švenčiausiąjį Sakramentą - Tikrąjį Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują. Procesija dažnai rengiama už bažnyčios sienų, miesto gatvėmis. Nors Švč. Sakramentas yra skirtas priimti tiems, kurie yra pakrikštyti, bet jo veikimas peržengia Bažnyčios aplinką - tokia Devintinių procesijos simbolika. Tai išreiškia visos kūrinijos sudievinimo siekį ir mintį, jog Eucharistija skirta visos kūrinijos kasdienybei, kad Jėzus nori eiti ten, kur mes einame, ir gyventi ten, kur mes gyvename. Taip Eucharistija skatina ir krikščionių bendruomenės misijiškumą.
Iššūkiai ir Eucharistijos slėpinys
Eucharistijos slėpinys yra neišsemiamas lobis mūsų tikėjimui ir kasdieniam gyvenimui. Eucharistija, būdama tikėjimo paslaptis, kelia daug klausimų ir ginčų. Net Jėzui bepasakojant apie amžinąjį gyvenimą, apie tai, jog būtent Jis esąs gyvybės medis ir gyvoji duona, žydai ėmė piktintis, ginčytis ir klausinėti: „Kaip Jis gali duoti mums valgyti savo kūną?!“ (Jono 6:52). Ir šie piktinimaisi, ginčai ir klausimai kartojasi iki šių dienų. Turbūt, jie bus amžini. Bet, manau, geriau ginčai ir klausimai, negu visiškas abejingumas. Mūsų mąstysena taikosi prie Eucharistijos, o Eucharistija vėlgi sutvirtina mūsų mąstyseną. Svarbu neužmiršti, kad Eucharistija yra ne tik intelektualinis suvokimas, bet ir gyvas santykis su Kristumi.
Šv. Pranciškus Asyžietis taip labai mylėjo kunigus, kad savo Testamente štai ką apie juos sakė: “Jei turėčiau paties Saliamono išmintį, niekada nedrįsčiau pamokslauti net vargingiausio kunigo parapijoje jam neleidus… Negaištu laiko svarstydamas kunigų nuodėmes, bet matau juose Dievo Sūnų, pripažindamas juos esant mano vyresniaisiais. Taip elgiuosi, kadangi vienintelis mano turimas būdas čia, žemėje, matyti aukščiausiąjį Dievo Sūnų yra per jo Švč. Kūną ir Švč. Kraują, kuriuos jie priima ir tik jie teikia kitiems”. Kunigystė nėra tarnystė kaip bet kuri kita, bet tikriausias Dievo slėpinys. Ji nėra tiktai tarnyba, kurios našumas priklauso nuo ją atliekančiojo, bet veikiau sakramentinis ženklas.
Kai iškyla klausimas, kaip derėtų aukoti Šv. Eucharistiją ir priimti Šv. Komuniją, reikalai pasuka chaotiška linkme. Daugelis istorikų sutaria, jog ankstyvoje bažnyčioje apeigos būdavo įvairios, bet ilgainiui nusistovėjo į vieną, bendrą formą, vėliau patvirtintą Tridento susirinkimu, kuri, tarp kitko, buvo paskelbta Šv. Mišių liturgija iki laikų pabaigos. Antra, tai reiškia, kad ši liturgija yra tobula tikėjimui, ji pasiekusi brandą ir tobulai tinka sielai auginti. Viskas, nuo krikšto iki paskutinio sakramento joje tarpusavyje harmoningai susiję. Antai tradicinėje krikšto apeigoje, būdavo dedama truputis druskos ant liežuvio. Tai pašventindavo liežuvį išminčiai ir tuo pačiu padarydavo tinkamą Šv. Komunijos priėmimui. Panašiai, kaip kunigams ir vyskupams šventinamos rankos, kad nelinktų į blogus darbus ir būtų vertos Kristaus sėjimui. Tikintieji visuomet priimdavo Šv. Komuniją atsiklaupę, tarsi prie Dievo stalo. Be to, kanonų teisėje yra parašyta, kad būtų nuodėmė priimti Šv. Komuniją prieš tai neišreiškus pagarbos ženklo. Klaupimasis ir yra deramas pagarbos ženklas. Tai dera su Dangiškąja liturgija, aprašyta Šv. Rašte. Šiandieninė bažnyčia susilaukia itin daug Eucharistinių stebuklų, bet, drįsčiau teigti, jog nesupranta esminio dalyko apie stebuklus. Jeigu žiūrėtume į Šv. Raštą, nuo pradžios iki pabaigos, stebuklai visada ištinka tuos, kurie yra klaidoje, kurie yra silpni tikėjime, kurie nesupranta Viešpaties. Kitaip sakant, jeigu sulauki stebuklo, tai garantuotai kažką darai negerai.
Suaugusiojo pozicija: kaip asmeninė laimė kuria gėrį visiems?
Manau, jog kunigų ir tikinčiųjų elgesys su Eucharistija ir Šv. Komunija ženklina dvi bažnyčias: vieną su galinga valdžia, kitą su galinga tiesa. Tikra valdžia turi sekti Kristumi, nes ji yra gaunama iš Kristaus. Altorius gali virsti stalu girtavimams, o kryžius - abstrakcija, jai nereikia tiesos, jai svarbu būti kartu ir gerai leisti laiką. Būtent tokios nuodėmės, daromos iš malonumo yra pačios žalingiausios, turinčios didelį potencialą žalai. Būtent todėl nuodėmės prieš Švč. Sakramentą yra itin niokojančios. Mes negalime pakeisti bažnyčios įstatymų ar politikos, bet galime laikytis papročių ir tiesos, tokiu būdu ją įtakoti. Galime melstis ir dalyvauti Švč. Sakramento adoracijose. Dėl viso kito neverta pergyventi.