Šis straipsnis skirtas aptarti Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių kūrybą, remiantis esama informacija apie jų retrospektyvą ir filmus. Matuzevičiai - kino kūrėjai, neabejotinai įnešę svarų indėlį į lietuvių dokumentinio kino istoriją. Jų darbai išsiskiria poetiniu stiliumi, dėmesiu žmogui ir aplinkai, filosofiniu gyliu.
Lietuviškosios poetinės dokumentikos tradicijų tęsėjai
Lietuvos kino dokumentikos tradicijos yra gausios ir turtingos, o Kornelijus Matuzevičius, kartu su Diana Matuzevičiene, kūrybingai tęsia šią tradiciją. Diana ir Kornelijus Matuzevičiai - režisierių duetas, kūrybingai tęsiantis lietuvių poetinės kino dokumentikos tradicijas. Jų filmai išsiskiria poetiniu pasaulio suvokimu, dėmesiu detalėms, atspindinčioms gyvenimo permainas, ir aiškia riba tarp amžinųjų vertybių bei vienadienių blizgučių.
Nuo operatoriaus iki režisieriaus: kūrybos pradžia
Kornelijus Matuzevičius, įgijęs operatoriaus profesiją Maskvos kinematografijos institute, ilgus metus dirbo su tokiais žymiais lietuvių kino kūrėjais kaip Robertas Verba, Edmundas Zubavičius ir Henrikas Šablevičius. Daugelis jo nufilmuotų filmų tapo lietuvių kino klasika. Ne vienas jo nufilmuotas filmas tapo lietuvių kino aukso fondo dalimi. Nuo 1990 m. Kornelijus Matuzevičius ne tik filmuoja, bet ir kartu su Diana Matuzevičiene režisuoja filmus, rašo jiems scenarijus.
Unikalus kūrybos stilius ir tematikos
Matuzevičių filmams būdinga unikali atmosfera, kuri gimsta bendraujant su filmų herojais, įdėmus žvilgsnis į iš pirmo žvilgsnio nepastebimas detales, kuriose atsispindi gyvenimo permainos, poetinis pasaulio ir žmogaus suvokimas, aiškiai brėžiama riba tarp amžinųjų vertybių ir vienadienių blizgučių. Tai itin pastebima Matuzevičių filmuose-portretuose. Kornelijaus Matuzevičiaus kameros darbas pasižymi poetiniu tikslumu, gebėjimu iš paprastų vaizdų sukurti poeziją.
Pagrindinės temos Matuzevičių kūryboje
Matuzevičių kūryboje galima išskirti kelias pagrindines temas:
- Lietuvos kultūros ir meno asmenybės. Filmuose-portretuose atsiskleidžia iškilių Lietuvos kultūros ir meno asmenybių asmenybės. Jų filmuose sutinkame rašytojus Leonardą Gutauską, Jokūbą Josadę, kunigą Julių Sasnauską.
- Paprasti kaimo žmonės. Filmuose apie paprastus kaimo žmones atsispindi dramatiški XX a. istorijos įvykiai. Tai matoma tokiuose filmuose kaip „Esu“, „Sugrįžimai“, „Už slenksčio“.
- Tylioji Lietuvos provincija. Kita svarbi Matuzevičių dokumentinių filmų tema - tylioji Lietuvos provincija, jos kasdienybė, nykstančių reiškinių, peizažų, papročių fiksavimas. Ši tema atsiskleidžia filmuose „Per amžių amžius“, „Sugrįžimai“.
- Filosofiniai būties klausimai. Matuzevičiai nebijo ir filosofinių temų, nebijo kelti esminius būties klausimus. Tai itin pastebima filmuose „Būti“, „Esu“. Šiuose filmuose autoriai gilinasi į žmogaus egzistenciją, gyvenimo prasmę, mirties neišvengiamumą.
Filmas „Dulkių duona“: Leonardo Gutausko portretas
Filmas „Dulkių duona“ skirtas žymiam lietuvių menininkui Leonardui Gutauskui. Leonardas Gutauskas (1938-2021) - garsus dailininkas, rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2001), beveik pusšimčio poezijos, prozos ir knygų vaikams autorius, neabejotinai - vienas įdomiausių ir talentingiausių mūsų šalies menininkų. Šis filmas - tai bandymas atskleisti menininko asmenybę, jo kūrybos pasaulį. Šis filmas, kaip ir kiti Matuzevičių portretai, atskleidžia ne tik kūrėjo asmenybę, bet ir jo santykį su pasauliu, kūrybos procesą.
Matuzevičių filmografijos apžvalga
Matuzevičių kūryba pasižymi įvairiapusiškumu ir leidžia žiūrovams susipažinti su jų unikaliu požiūriu į žmogų, gamtą ir kultūrą. Žemiau pateikiama atrinktų filmų apžvalga, sudaryta remiantis jų retrospektyvų programomis:
| Filmo pavadinimas | Metai | Trumpas aprašymas |
|---|---|---|
| „Teateinie“ | 1990 | Aklo atsiskyrėlio, gyvenančio miške su šunimi, portretas. |
| „Per amžių amžius“ | 1991 | Poezijos ir susimąstymo kupinas filmas apie atlaidus Lietuvos provincijoje. |
| „Iliuzijos“ | 1993 | Poetinis esė apie žydų intelektualą Jokūbą Josadę ir jo dramatišką likimą. |
| „Už slenksčio“ | 1995 | Filmas apie Damutę Gaižauskienę, tremtį išgyvenusią moterį, kuri negali pamiršti praeities. |
| „Būti“ | 1999 | Filmo autoriai stebi reanimacinės palatos ligonius, atsidūrusius ties gyvybės ir mirties slenksčiu. |
| „Sugrįžimai“ | 1996 | Filmas apie mirštantį kaimą ir paskutinius jo gyventojus. |
| „Dulkių duona“ | 1994 | Filmo herojus - tapytojas, rašytojas Leonardas Gutauskas. |
| „Laukimas“ | 1997 | Etnografas mėgėjas Povilas Jurkštas namus pavertė muziejumi, kuriame pilna keisčiausių daiktų, turinčių prasmę. |
| „Šiandien“ | 2003 | Filmas apie merginą, išgelbėjusią nusižudyti nusprendusią draugę, bet pačią likusią neįgalią. |
| „Prisilietimai“ | 1998 | Poetiškas Vilniaus kasdienybės dienoraštis. |
| „Esu“ | 2000 | Vienuolio Juliaus Sasnausko kino portretas. |
| „Šičionykštė“ | 2001 | Filmo herojė - Klaipėdos krašto gyventoja, patyrusi karus ir tremtį. |
| „Ar tebėra tas ilgas kelias?“ | 2002 | Filmas apie spanguoliavimą Čepkelių raiste. |
Diana: Jos tikra istorija | VISAS FILMAS | Karališkas, Šeimos, Drama, Biografinis, Dokumentinis
Pasirinkti filmų pavyzdžiai
„Esu“: kunigo Juliaus Sasnausko portretas. Vienas jaukesnių Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmų - „Esu“ (2000), kuriame veikia kunigas Julius Sasnauskas. Tai filmas apie žmogų, artimą autoriams siela, artimą ir daugeliui menininkų, daugeliui vilniečių. Kino kritikės Rūtos Birštonaitės nuomone, „kai filmuojama tarsi netyčia, į kadrą patenka nereikšmingi kasdienybės dalykai: valgis, namų ruoša, cigarečių rūkymas. Tokia yra režisierių laikysena - tai, kas svarbu, atskleisti per mažus dalykus.“
„Šičionykštė“: susitikimas su ilgą gyvenimą nugyvenusia asmenybe. Su dar viena įdomia, paslaptinga, ilgą gyvenimą nugyvenusia asmenybe susitinkame „Šičionykštėje“ (2001). Filme pasakojama apie Hildą Spalvienę, gyvenančią gimtajame pamario Šakininkų kaime. Ji pažįsta ir gyvenimą Hamburge prieš karą, ir Sibiro tremtį po karo.
„Nueinančios vasaros teatrai“: filmas apie giminės vasaros repeticijas. Viena iš kūrėjų viršūnių - 48 minutes trunkantis filmas „Nueinančios vasaros teatrai“ (2006) - pasakoja vienos giminės vasaros repeticijas sodyboje ant ežero kranto: Babytė su anūkais analizuoja ir repetuoja Kosto Ostrausko pjesę „Kaliausės mirtis“, Bočelis rūpinasi dekoracijomis.
Kūrybos stiliaus evoliucija ir vertinimas
Autoriai kiekvienu filmu laisvinosi nuo tradicinio pasakojimo, pratino suprasti savo mintį iš subtiliausių užuominų, įdomiai, jautriai tyrinėjo vidinę žmogaus sielos tikrovę, o savo stiliaus, savo kino kalbos ieškojimais palengva spraudė save į kampą. Nors Matuzevičių filmai pelnė pripažinimą tarptautiniuose festivaliuose, jų kūryba sulaukė ir kritikos. Kai kurie kritikai teigė, kad Matuzevičių poetinis stilius kartais tampa per daug sureikšmintas, atitolindamas nuo realybės ir užgoždamas filmo mintį.
Živilė Pipinytė, apžvelgusi tuometinę šalies dokumentikos situaciją, teigė, jog tarptautinis lietuvių dokumentikos unikalumo pripažinimas bei apdovanojimai „tarsi įpareigoja tęsti paieškas teritorijoje, kuri ir nelabai didelė, ir gerokai ištyrinėta“. Kino kritikės verdiktas Matuzevičių trilogijos finalui „Prisilietimai“ diagnozavo kinematografininkus ištinkančią bėdą: puikiai nufilmuotus, iškalbingus, Vilniaus miesto aurą atskleidžiančius kadrus „dar mėginama įsprausti į išankstinę, pernelyg supoetintą filmo koncepciją. Atsiranda vidinis prieštaravimas tarp to, ką patys autoriai vadina tik prisilietimais, ir to, kas, jų manymu, turėtų būti filmo ištarmė“.
Tačiau, nepaisant kritikos, Matuzevičių indėlis į lietuvių dokumentinį kiną yra neabejotinas. Jų kūrybinis kelias, ieškojimai ir eksperimentai leido jiems atrasti savo unikalų stilių ir kino kalbą. Jie toliau tyrė žmones jiems būdingame peizaže, filmavo iškalbingus portretus, kalbėjo talpiu vaizdu.
Socialinės temos ir vėlesni kūriniai
Vėlesniuose filmuose, tokiuose kaip „Dienų tėkmėj“ (2007) ir „Pensijų diena“ (2008), Matuzevičiai atsigręžia į socialines realijas, fiksuodami kasdienį gyvenimą ir jo iššūkius. Filme „Šiandien“ (2003) autoriai ieškojo žmogaus, kuriam šiandien sunku: rūpėjo ištirti, kaip jis išgyvena tą beviltiškai ilgą laiką iki šviesos tunelio gale, ir dar kai niekas nežino, kada ji pasirodys ir ar pasirodys iš viso. Paskutiniais dviem trumpametražiais filmais Matuzevičiai grįžo į savo kiemo realybę ir neakivaizdžiai pratęsė „Kaliausės mirties“ motyvus. „Dienų tėkmėj“ (2007) vyksmas iš tiesų telpa jų kieme Vilniaus Krasnuchoje, į kadrą patenka kaimynai, jų vaikai, vien kasdienis buvimas.
tags: #matuzevicius #dulkiu #duona