Evoliucija - tai nuolatinis procesas, kurio metu keičiasi populiacijos savybės, remiantis išlikimo galimybėmis. Šis procesas suformavo ir šiuolaikinį žmogų, tačiau evoliucija nesustojo. Evoliucija, natūralios atrankos ir endosimbiozės teorijos, kalbos evoliucinė svarba, žvaigždžių evoliucinis kelias, religijos ir mokslo sąveika, gyvybės atsiradimo hipotezės ir žmogaus evoliucija - visa tai sudaro sudėtingą mokslo sriubą, bandant atsakyti į klausimą, kaip atsirado žmogus ir kaip vystėsi gyvybė Žemėje. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip evoliucija veikė žmogų praeityje ir kaip ji vyksta dabar, įskaitant kultūros įtaką ir svarbius mokslo atradimus, susijusius su evoliucijos supratimu. Evoliucijos mokslas, dažnai siejamas su Charles`u Darwinu ir jo natūraliosios atrankos teorija, yra nuolat tobulėjantis laukas, kuriame daugybė mokslininkų dirbo ištisus dešimtmečius, siekdami įrodyti arba papildyti jo idėjas.
Evoliucija ir Natūralioji Atranka
Evoliucija nulėmė didelę gyvų organizmų įvairovę Žemėje. Dėl atsitiktinių mutacijų ir kitų biologinių procesų organizmuose vyksta genetiniai pokyčiai. Tuomet į darbą įsijungia natūralioji atranka. Organizmai, turintys naudingesnių pakitimų, išlieka ir susilaukia daugiau palikuonių. Neo darvinizmas teigia, jog vienintelis evoliucijos veiksnys - gamtos organizmų natūrali atranka, stiprinanti naudinguosius ir eliminuoja nenaudingus individo bruožus. Didžiąją žmonijos istorijos dalį evoliuciją formavo genai. Geresnius genus turintis žmogus buvo stipresnis, atsparesnis ligoms ir sėkmingesnis medžiotojas. Toks individas turėjo didesnę tikimybę perduoti savo genus palikuonims. Tai yra supaprastintas evoliucijos proceso paaiškinimas. Evoliuciją visada formavo ir aplinka. Aplinkos pokyčiai nulėmė, kokios savybės buvo naudingos išgyvenimui ir reprodukcijai.
Deguonis ir Gyvybės Transformacija
Prieš 3 milijardus metų Žemės atmosfera nebuvo tokia jauki ir patogi vieta mums, aerobiniams (deguonimi besinaudojantiems) organizmams - joje beveik nebuvo deguonies, o pagrindinės dujos buvo anglies dioksidas, vandens garai, azotas, truputis metano, azoto bei dar keletas pavienių molekulių. Planetą dominavo prokariotai - nepriklausomai egzistuojančios ląstelės be branduolio, turinčios savyje DNR, gaminančios proteinus iš DNR instrukcijų, naudojant RNR molekules kaip tarpininkus. Energiją išgyvenimui šie vienaląsčiai organizmai gaudavo naudodami nitrato, sulfato, anglies dioksido ar kitas dujas bei fermentacijos procesus.
Maždaug prieš 2,5 milijardų metų prokariotai pradėjo fotosintetinti, ir šio proceso metu, kaip šalutinis produktas susidarė dujos - deguonis. Šis išradimas vos nesunaikino visos tuomet egzistavusios gyvybės, nes dauguma tuo metu gyvenusių vienaląsčių neturėjo apsaugos nuo oksidacijos todėl pražuvo.
Prieš 2,5 milijardo metų įvyko du svarbūs įvykiai, transformavę gyvybės raidą: atmosferoje atsirado daug deguonies ir branduolio neturinčios ląstelės pradėjo jungtis į vieną, kad jį panaudotų. Tai pagreitino medžiagų apykaitą ir lėmė ląstelių organelių, lemiančių kvėpavimą deguonimi, susidarymą bei sudėtingesnių, daugialąsčių organizmų vystymąsi.
Tuo laikotarpiu, vienai bakterijai apgaubus kitą, tarp jų susiformavo simbiotinis ryšys - vidinė bakterija teikė sistemai energiją per aerobinį kvėpavimą, o išorinė ląstelė - apsaugą ir maistines medžiagas. Tokia specializacija ženkliai padidino ląstelių efektyvumą - ypač energijos gamybos atžvilgiu. Mitochondrijos itin svarbios mūsų, žmonių, bei kitų gyvūnų evoliucijai. Dėl energijos našumo ląstelės galėjo leisti vykdyti sudėtingesnes ir įvairesnes ląstelių funkcijas - judėjimui, metaboliniams procesams, šviesos, garso, dirgiklių sensorikai. Įvairesnės funkcijos leido skirtingoms ląstelėms specializuotis ir jungtis į didesnes sistemas - iš pavienių ląstelių susidarė sambūriai.
Per daugelį metų deguonies kiekis atmosferoje kito ir kartu keitė gyvybę Žemėje: nuo masinio išnykimo dėl deguonies atsiradimo iki vėlesnių masinių išnykimų dėl jo trūkumo, sukelto ugnikalnių išsiveržimų bei asteroidų smūgių. Dėl deguonies kito ir organizmų struktūra - atsirado mitochondrijos, vėliau celiuliozės ląstelės, iš kurių susideda medžiai, raumenų ląstelės, leidžiančios judėti gyvūnams.
Endosimbiozės Teorija: Ląstelių Kooperacija
Amerikiečių biologė Lynn Margulis sugebėjo įminti vieną didžiausių evoliucijos mįslių, įrodydama, kad sudėtingos ląstelės yra abipusiškai naudingų ryšių tarp paprastesnių ląstelių rezultatas. Prieš milijonus metų vienoms ląstelėms „prarijus“ kitas, išsivystė mainai: didesnioji ląstelė teikė apsaugą, o mažesnioji - energiją. Taip susiformavo savotiški hibridai - pirmosios eukariotinės ląstelės. Jų dalys, pavyzdžiui, fotosintezę vykdančios chloroplastai, yra kadaise savarankiškai gyvavę bakteriniai organizmai. Šio proceso teorijos pavadinimas - endosimbiozė (endon - graikų kalboje reiškia viduje, o simbiozė - gyvenanti kartu). Iš pradžių mokslininkų bendruomenė šią teoriją pasitiko su pajuoka, tačiau ilgainiui susikaupus įrodymams, L. Margulis endosimbiozės teorija buvo visuotinai pripažinta evoliucine doktrina.
Deguonies kelias parodo, kokia nepakeičiama evoliucijos dalis yra bendradarbiavimas - ar endosimbiozės, ar medžiagų apykaitos būdu, tarp deguonį vartojančių bei deguonį išmetančių organizmų.
Gyvybės Atsiradimo Hipotezės
Gyvybė Žemėje pasirodė seniau nei prieš 3,5 milijardus metų. Norint tinkamai įvertinti šį stebuklą, reikia susipažinti su šiuolaikinėmis teorijomis, aprašančiomis įvairius gyvybės atsiradimo variantus ir etapus.
Panspermijos Teorija
Hipotezė apie gyvybės atnešimą į Žemę iš kitų kosminių kūnų turi daug autoritetingų šalininkų. Tačiau kuo labiau mokslininkai gilinosi į klausimą, tuo daugiau niuansų paaiškėja. Taigi dabar kur kas rimčiau vertiname gyvų organizmų galimybes ištverti radiaciją ir šaltį, vandens nebuvimą ir kitas buvimo atvirame kosmose „grožybes“. Asteroiduose ir kometose, tolimose dujų ir dulkių sankaupose ir protoplanetiniuose debesyse nuolat randami įvairiausi organiniai junginiai. Visa panspermijos teorija, nežiūrint jos patrauklumo, tik perneša gyvybės atsiradimo klausimą į kitą vietą ir kitą laiką. Kaip bebūtų atsidūrę pirmieji organizmai Žemėje - atsitiktiniu asteroidu ar pagal gudrų nežemiškos civilizacijos ateivių planą, jie turėjo kažkur kažkaip atsirasti.
Abiogenezės Hipotezės
Abiogeninio gyvybės atsiradimo iš „organinio buljono“ hipotezę, kurią patikrino Milerio ir Urėjaus eksperimentai, iškėlė sovietų biochemikas Aleksandras Oparinas. Pagrindine problema lieka sąlygos, kuriomis „vandens ir anglies šovinizmas“ gali išsivystyti į gana įmantrius cheminius kompleksus, gebančius replikuotis. Pagal vieną hipotezę, pirminė molekulių organizacija galėjo vykti molingų mineralų mikroporose, atlikusių struktūrinį vaidmenį. Polimerinių molekulių augimo „matricomis“ galėjo pasitarnauti kristalinių mineralų paviršiai. Pirminiams „medžiagų mainams“ energiją galėjo tiekti neorganinės reakcijos.
Jauna Žemė nebuvo apsaugota nuo kenksmingų Saulės spinduliavimo komponentų. Iš čia kilo hipotezė, kad gyvybės kūrimosi epochoje, visą Žemę galėjo dengti šimtų metrų storio ledas. Slėpdamasi po tokiu lediniu skydu, gyvybė galėjo jaustis saugi ir nuo ultravioletinių spindulių, ir nuo dažnų meteoritų smūgių.
XX a. antroje pusėje paaiškėjo, kad vandenynų dugnas niekaip negali būti viduramžiškų monstrų priebėga, tačiau netoli nuo geoterminių šaltinių žiočių, gyvybė klesti. Juodieji vandenyno rūkaliai - gan turtingos ir savarankiškos ekosistemos: jose besimaitinančios bakterijos naudoja geležies ir sieros reakcijas.
„RNR pasaulio“ Hipotezė
Pagal dialektinio materializmo principus, gyvybė - dviejų pradų „vienybė ir kova“: kintančios ir perduodamos paveldėjimo informacijos iš vienos pusė ir biocheminių struktūrinių funkcijų - iš kitos. O vienas iš žinomų šios paradoksalios užduoties sprendimų yra „RNR pasaulio“ hipotezė.
Per 4,5 milijardus metų Žemės istorijos, mums pažįstama gyvybė radosi vos vieną kartą. Visų mūsų planetos gyvų organizmų chemija tokia pati ir gali būti atsekta iki paskutiniojo visuotinio bendro protėvio LUCA - (last universal common ancestor). Ar tikrai? Paprasti biologų eksperimentai, kuriais siekiama atkurti ankstyviausius gyvybės susidarymo momentus, tokią prielaidą paneigia.
Žmogaus Evoliucionavimas
XX a. moksliniais tyrimais įrodyta, kad žmonijos istorija prasidėjo prieš maždaug keturis milijonus metų rytinėje Afrikoje. Apie pirmuosius žmonių protėvius žinome visų pirma iš jų išlikusių palaikų.
| Rūšis | Atsiradimo laikas (mln. metų) | Pagrindinės savybės |
|---|---|---|
| Australopitekas | Apie 4 mln. | Žemas ūgis, augalinis maistas, vaikščiojimas ant dviejų kojų, artikuliacijos gebėjimas. |
| Sumanusis žmogus (Homo habilis) | Apie 2,5 mln. | Mokėjo pasigaminti ir naudoti paprastus akmeninius įrankius. |
| Stačiasis žmogus (Homo erectus) | Apie 2 mln. | Ūgis iki 170 cm, išmoko naudoti ugnį, stipresnės bendrijos. |
Laisvas rankas australopitekai galėjo lavinti ir gaminti vis sudėtingesnius įrankius, o tai savo ruožtu ypač skatino smegenų vystymąsi. Manoma, kad australopitekai gebėjo artikuliuoti - skleisti tam tikrus garsus.
Būtent stačiasis žmogus, kaip rodo moksliniai tyrimai, buvo pirmasis, kuris išmoko naudoti ugnį. Prisijaukinta ugnis tapo nepaprastai naudinga ir padėjo sukurti tvirtesnes žmonių bendrijas.
Kalbos Evoliucinė Svarba
Kalba šiandien yra svarbiausia komunikacijos priemonė. Ji leidžia perduoti informaciją, ją suprasti, išreikšti mintis ir planuoti veiksmus žmonių grupėse. VU podoktorantūros stažuotojo Vladimir Panov teigimu, kalbą galima laikyti universalia žmonijos evoliucijos adaptacija. Tokią mintį pagrindžia daugybės kalbų egzistavimas, jų panašus kompleksiškumas bei faktas, kad nėra nė vienos žmonių bendruomenės, kuri neturėtų kalbos. Taip pat svarbu paminėti ir kalbos svarbą formuojant asmeninius santykius, komunikuojant ir koordinuojant bendrus veiksmus. Šiuo metu labiausiai tikėtina monogenezės kalbos kilmės teorija, pagal kurią visos kalbos kilo iš vienos bendros pirmykštės prokalbės, kuri vis kisdama paplito po visą pasaulį.
Žvaigždžių Evoliucinis Kelias ir Saulės Sistemos Gimimas
Žvaigždės gimsta dulkių debesyse, kurių gilumoje vyksta turbulencija, todėl dėl gravitacijos susidaro pakankamos masės mazgai, prie kurių dulkės ir dujos pradeda byrėti jau savaime viena prie kitos. Besisukantys debesys, suskylant dulkėms ir dujoms, gali susiskaidyti į du ar tris debesėlius. Mūsų Saulės dydžiui prilygstančiai žvaigždei subręsti prireiktų apie 50 milijonų metų nuo gimimo. Mokslininkų spėjimais, mūsų Saulė „suaugusio asmens“ būsenoje išliks net 10 milijardų metų! Kuo didesnė žvaigždė, tuo jos gelmėse aukštesnė temperatūra ir sparčiau „dega“ vandenilis. Todėl tokia žvaigždė trumpiau ir gyvens.
Vidutinių dydžių žvaigždės tampa Baltosiomis Nykštukėmis. Jei dvejetainėje ar didesnėje žvaigždžių sistemoje susiformavusi Baltoji Nykštukė, ji gali virsti Nova. Jeigu pagrindinės sekos žvaigždė viršys aštuonias Saulės mases, jos mirtis bus supergalingas sprogimas, vadinamas Supernova. Neutroninė žvaigždė yra labai mažų žvaigždžių tipas bei viena iš paskutiniųjų evoliucijos stadijų. Pulsarai apibūdinami kaip periodiškai kintančių šviesos, gama ir rentgeno spindulių šaltinis kosmoso platybėse. Magnetaras nuo pulsaro skiriasi ypač stipriu magnetiniu lauku ir ypatingu elektromagnetiniu spinduliavimu.
Dulkės ir šiukšlės, kurias paliko novos ir supernovos, ilgainiui susimaišo su aplinkinėmis tarpžvaigždinėmis dujomis ir dulkėmis, praturtindamos jas sunkiaisiais elementais bei cheminiais junginiais, susidarančiais per žvaigždžių mirtį. Galų gale šios medžiagos yra „perdirbamos“, sukuriant naujos kartos žvaigždžių ir lydinčių planetų sistemų pamatus. Taip prieš 4,57 mlrd. metų gimė mūsų Saulės sistema. Dabartinių mokslininkų teigimu, mūsų Saulė - „pusamžė dama“ - mirs labai tolimoje ateityje, maždaug už 5 mlrd. metų. Iš pradžių atvėsusi išsipūs ir pavirs Raudonąja milžine.
Žemės Amžiaus Nustatymo Istorija ir Geologijos Raida
Žemės susiformavo prieš keturis su puse milijardo metų. Šis amžius sudaro apie trečdalį visatos amžiaus. Pirmosios tokios Žemės amžiaus vertės atsirado palyginti neseniai, 1955 metais, kai Manheteno projekto „Top Secret“ statusas buvo panaikintas ir mokslininkai tyrę izotopus galėjo skelbti savo rezultatus viešai.
Turbūt būtų naivu manyti jog iki izotopų atradimo, žmonės nesvarstė apie Žemės amžių, ar jos kilmę. Senajame testamente teigiama kad Adomas buvo sukurtas penktą dieną, po 2000 metų gimė Abraomas, kuris nugyveno dar apie 2000 metų, o tada gimė Kristus, tad pagal Bibliją, Žemė buvo sukurta 4004 metais prieš Kristų. Šie skaičiavimai geriausiai žinomi iš Džeimso Ussher (1581-1656) ir Džono Lightfoot (1602-1727) knygų. Biblijinės Žemės, arba „jaunos Žemės“ teorija moksle buvo gaji iki pat XX amžiaus (Didžiojoje Britanijoje iki XIX amžiaus pirmos pusės).
Geologijos Mokslo Atsiradimas ir Vystymasis
Žemės amžiaus dilema, ir pačio klausimo iškėlimas yra glaudžiai susijęs su geologijos mokslo atsiradimu ir vystymusi. Vienas pirmųjų mokslininkų kvestionavęs biblinį Žemės amžių buvo Robertas Hukas (1635-1703), suformulavęs, vėliau jo vardu pavadintą dėsnį, aprašantį įtemptą spyruoklę veikiančias jėgas. Hukas kaip daugelis to meto mokslininkų domėjosi ir geologija. Jis buvo pirmasis supratęs, jog pietų ir šiaurės polių padėtis kinta, nors vienareikšmių įrodymų surinkti jam ir nepavyko. Garsiausiojoje knygoje „Micrographia“ Hukas pateikė fosilijų piešinius. Jo nuomone, fosilijos buvo vienareikšmis įrodymas, kad Žemėje vyko masiniai gyvybės išmirimai. Žemės plutą anot jo veikė vertikalūs judesiai, dėl kurių susidarė kalnai ir įdubos, o išmirimai vyko dėl ugnikalnių išsiveržimų bei žemės drebėjimų. Nors Hukas manė, jog Žemė yra senesnė nei teigiama biblijoje, jis norėjo susieti randamų fosilijų liekanas su įvairiomis katastrofomis, pagonybę menančiomis istorijomis bei mitais iš antikos. Tad Žemės amžius liko kelių tūkstančių metų ribose.
Huko amžininkas, anatomas ir geologas Nikolas Steno (1638-1686), suformulavęs pagrindinius stratigrafijos principus, priėjo prie panašių išvadų kaip Hukas. Steno buvo itin religingas dėl to tapo katalikų vyskupu, tad anot jo, uolienų sluoksniai, kuriuose randamos fosilijos, turėjo susidaryti po vandeniu biblinių potvynių metu, o fosilijos - tuometinės gyvūnijos liekanos. Jo idėjos skyrėsi nuo Huko, bet kėlė tą patį klausimą: kiek laiko vystėsi Žemė? Steno idėjas toliau vystė šiuolaikinės taksonomijos pradininkas Karlas Linėjus (1707-1778). Anot jo, biblijoje aprašomas potvynis negalėjo trukti pakankamai ilgai, kad galėtų paaiškinti visą fosilijų įvairovę. Linėjaus nuomone, pradžioje visa Žemė buvo padengta vandeniu, kuris po truputį atsitraukinėjo ir suformavo sausumas su sluoksniais kuriuose randamos jūros gyvūnų fosilijos.
Šias idėjas XVIII-XIX amžių sandūroje vokietis Abraomas Verneris (1749-1817) apibendrino tuometines geologijos žinias, bei savo įžvalgas. Pagrindinė jo skelbta idėja buvo, jog visa pluta susidarė pamažu, mineralams susiformuojant iš vandens. Jis suskirstė uolienas į penkias grupes pagal amžių. Pagal Vernerį Žemė pradžioje buvo apsemta biblinio tvano, tad ši geologijos mokykla tapo plačiai žinoma kaip neptūnistų.
Pirmieji bandymai matematiniais ir fizikiniais modeliais apskaičiuoti Žemės amžių buvo atlikti XVIII amžiuje. Prancūzijoje, Žoržas de Biufonas (1707-1788) apskaičiavo, jog Žemė yra 75 000 metų amžiaus, nors jis pats savo knygoje „Les Époques“ abejojo šio skaičiavimo tikslumu ir manė, Žemė yra mažiausiai trijų milijonų metų senumo. Žanas Baptistas Furjė (1768-1830) apskaičiavo 100 milijonų metų Žemės amžių.
Džeimsas Hutonas (1726-1797) buvo kone pirmasis matęs Žemę kaip vientisą darnią sistemą. Jo teorija, sakanti, kad palaipsniui vykstantys procesai, veikiantys ilgus laikotarpius gali paaiškinti kalnų kilimą iš vandenynų dugno, kurie po truputį yra ardomi erozijos ir nusodinami į vandenyno dugną, taip tapdami medžiaga iš kurių susidarys nauji kalnai, tapo žinoma kaip uniformitarizmas. Hutonas nebandė apskaičiuoti kiek laiko šie procesai trunka - anot jo: „iš žmogaus perspektyvos, šis pasaulis neturi nei pradžios, nei pabaigos“.
Džeimso Hutono mirtis sutapo su vieno aršiausių jo pasekėjo, taip pat škoto, Čarlzo Lailo (1797-1875) gimimu. Lailas 1830-1833 metais išleido „Geologijos pagrindų“ tris tomus, kuriuos vėliau redagavo 12 kartų. Lailo knyga, atsiradusi Darvino rankose kelionės aplink pasaulį metu, pakeitė Darvino požiūrį į geologiją.
Mokslo ir Religijos Sąveika
Vienas svarbiausių įvykių mokslo pasaulyje - tai Romos katalikų bažnyčios vadovo kalba, pasakyta Vatikano popiežiškosios akademijos susirinkime. Anot Popiežiaus Pranciškaus, didysis sprogimas yra Dievo planas. Dabartinis Popiežius taip pat atėjo iš mokslo pasaulio - buvęs Buenos Airių arkivyskupas chemijos mokslų magistras.
Pastaruoju metu sparčiai plito aršus naujųjų ateistų judėjimas, kuriame dalyvauja rimčiausi pasaulio mokslo vyrai, daugiausia fizikai, biologai, chemikai. Kita vertus, matėme ir kitą judėjimą, kuriame būrėsi mokslininkai, buvę aršūs naujieji ateistai, atsivertę į tikėjimą. Tačiau yra ir tokių iškilių mokslo vyrų, kurie jau seniai atvirai kalbėjo apie mokslo ir religijos ryšius. JAV nacionalinė mokslų akademija ir JAV mokslo pažangos asociacija sukūrė gausybę projektų dialogui tarp mokslo ir religijos plėsti.
Svarbu akcentuoti, kad mokslas ne visada buvo tolimas nuo religijos. Juk dar ankstyvaisiais viduramžiais mokslo ir žinių židiniais buvo vienuolynai ir bažnyčios.
Kultūros Svarba Žmogaus Evoliucijoje
Meino universiteto mokslininkai teigia, kad dabar pagrindinis evoliucijos variklis yra kultūra. Zachas Woodas, vienas iš tyrimo autorių, pasitelkė paprastą pavyzdį: kai plinta koks nors virusas, žmonės anksčiau ar vėliau jam išsiugdo imunitetą. Infekciją išgyvena tik stipriausi žmonės, kurių genuose užkoduota stipri imuninė sistema. Tačiau šiais laikais medicinos pažanga ir visuomenės sveikatos priemonės padeda išgyventi ir silpnesniems asmenims, taip sumažinant natūralios atrankos spaudimą.
Apskritai, žmonių poravimasis jau seniai yra sukultūrintas ir nebūtinai yra paremtas fiziologiniais faktoriais. Savo genus ateičiai perduoda sveiki ir ligoti, fiziškai stiprūs ir silpni, prisitaikę ir atstumti. Charlesas Darwinas, dažnai vadinamas evoliucijos tėvu, teigė, kad elgesys irgi gali būti perduodamas iš kartos į kartą ir taip pat formuoja evoliucijos eigą. Naujame tyrime mokslininkai rašo, kad kažkuriuo metu istorija ir kultūra tapo svarbesniu žmogaus evoliucijos formavimo faktoriumi nei DNR. Genus žmogus gauna iš dviejų žmonių - savo tėvų, tuo tarpu kultūros vienija didžiules žmonių grupes. Komunikacijų technologijos (ypač internetas), žmonių mobilumas ir naujos socialinės normos leidžia kultūrų bruožams plisti labai toli. Jūsų asmeninė kultūra buvo suformuota daugybės žmonių.
Kultūrinė evoliucija turės įtakos ir genams. Kadaise socialinės normos ribojo žmonių poros paieškas. Nemažoje pasaulio dalyje santuokos vis dar yra sutariamos iš anksto jaunųjų tėvų. Tačiau Vakaruose tokių normų jau nebelieka. Kultūriniai pokyčiai, tokie kaip didesnė laisvė pasirinkti partnerį, gali turėti ilgalaikį poveikį genų paplitimui populiacijoje.
Sąmokslo Teorijos ir Žinojimo Ribos
Propagandos ekspertas, Vilniaus universiteto daktaras Mantas Martišius tvirtina, kad paprastai yra dvi priežastys, dėl kurių atsiranda sąmokslo teorijos: jos neretai kam nors paprasčiausiai naudingos ir nemaža auditorijos dalis tiesiog nori rasti kažkokį kitokį paaiškinimą. Vilniaus universiteto daktaras, psichologas Kęstutis Dragūnevičius taip pat teigia, kad žmonės dažnai suranda sąsajas tarp reiškinių, kurie nėra susiję, arba kitu būdu paaiškina priežastis.
Sąmokslo teorijos paprastai atsiranda per krizes, kai dėl nelaimių bandoma apkaltinti kitus. Lengviausia sąmokslo teorijoms plisti internete. Mokslininkai vieningai sutaria - sąmokslo teorijos veikia geriausiai, kai joms panaudojamos jau turimos žmonių žinios.
tags: #mokslo #sriuba #evoliucija