Pietų Afrika yra itin skirtinga, patys žmonės ją vadina Vaivorykštės šalimi dėl jos kultūros ir gamtos įvairovės. Tai šalis, kur šalia šiuolaikinio ir modernaus pasaulio klesti senasis su savomis tradicijomis. Šiame Afrikos žemyno smaigalyje, skalaujamame Indijos bei Atlanto vandenynų, persipina turtinga istorija, konfliktai ir gamtos grožis. Norint geriau suprasti šiandienos Pietų Afriką, pirmiausia svarbu pažvelgti į jos sudėtingą praeitį, ypač į baltųjų gyventojų atsiradimą ir jų vaidmenį. Nors nuo kolonializmo laikų Pietų Afrikoje netrūko neramumų ir susirėmimų tarp vietos gyventojų bei atvykusiųjų, šiandien šalis susiduria su naujais iššūkiais.
Pirmieji baltieji gyventojai ir būrų atsiradimas
Pirmieji nuolatiniai baltieji gyventojai apsigyveno Pietų Afrikoje 1652 m., kai olandų Ost Indijos bendrovės atstovas Janas van Ribekas įkūrė pirmąją nuolatinę gyvenvietę, vėliau tapusią Keiptauno miestu. 1652 m. šiandieninės Pietų Afrikos Respublikos pietiniame smaigalyje išsilaipino olandų pirkliai ir įkūrė tranzitinį prekybos prieskoniais tašką kelyje tarp Nyderlandų ir Tolimųjų Rytų - Keiptauno (Cape Town) miestą. Gyvenvietė buvo įkurta todėl, kad tuomečiai prekybinių laivų maršrutai daugiausia ėjo pro Pietų Afriką ir nuolatinė bazė įguloms pailsėti ir atsargoms papildyti tapo tiesiog būtina. Olandai čia elgėsi visai kitaip negu baltieji kitose Afrikos žemėse ir, nors XVII a. užėmė didelę dalį čiabuviams priklausiusių žemių, nevengė santuokų su vietiniais, perimdavo jų kalbą.
Taip ir atsirado būrai - olandų ir vietos gyventojų palikuonys, kalbantys savita afrikanų kalba, išsivysčiusia iš olandų kalbos ir vietos dialektų. Kai 1806 m. britai užgrobė Gerosios Vilties kyšulį, daugelis olandų kolonistų (būrų) patraukė į šiaurę steigti savas respublikas. Tikrasis Pietų Afrikos kolonizavimas įvyko į šią šalį įžengus Britų imperijai. XIX a. pabaigoje būrų žemėse aptikus deimantų, britai, kaip tuometės supervalstybės atstovai, iškart pareiškė savo pretenzijas į Pietų Afriką. Deimantų (1867 m.) ir aukso (1886 m.) atradimas paskatino gerbūvį ir imigraciją bei suintensyvino čiabuvių pavergimą. Prasidėjo karai. Per pirmąjį iš jų, vykusį 1880-1881 m., būrams pavyko išsaugoti savo nepriklausomybę, tačiau 1888-aisiais prasidėjęs karas būrų pasipriešinimą palaužė, ir Pietų Afrikoje įsigalėjo britų valdžia. Olandų kolonistai atrėmė britų įsibrovimus, tačiau buvo sumušti Būrų kare (1899-1902 m.).
Apartheido režimo įsigalėjimas ir baltųjų dominavimas
Taigi, britai ir afrikanai, žinomi būrų vardu, nuo 1910 metų kartu pradėjo valdyti šalį, tuo metu vadintą Pietų Afrikos Sąjunga, kuri 1961 metais, po referendumo, kuriame balsavimo teisę turėjo tik baltieji, tapo respublika. Atviras rasinis konfliktas PAR prasidėjo, kai 1948 m. rinkimus laimėjo Nacionalinė partija, deklaravusi baltųjų viršenybę. Ši partija taip pat deklaravo būtinybę atskirti baltuosius ir juodaodžius, t. y. nustatyti atskiras gyvenamąsias žemes. 1948 metų rinkimus laimėjusi Nacionalinė Partija įvedė apartheido režimą - separatistį rasistinį vystymąsi - pirmenybę teikiantį baltaodžių mažumoms, juodaodžių daugumos sąskaita.
Apartheidas numatė draudimą juodaodžiams gyventi baltųjų rajonuose, gauti bet kokias paslaugas baltiesiems įkurtose įstaigose, kartu važiuoti viešuoju transportu, naudotis tais pačiais paplūdimiais ir poilsiavietėmis. Juodiesiems buvo draudžiama naudotis tais pačiais paplūdimiais, autobusais, parkų suoliukais, ligoninėmis, mokyklomis, tualetais ar net kapinėmis kaip ir baltieji. Ne baltieji negalėjo gyventi miestuose, nebent dirbo čia ir turėjo specialius leidimus. Dar vienas įstatymas draudė skirtingų rasių santuokas ir santykius. Gyvenimą reguliuojančių įstatymų vis daugėjo: vienas iš jų reikalavo visada su savimi turėti specialų leidimą būti toje teritorijoje, kitas apibrėžė tik baltiesiems skirtas zonas. Ši politika ir valstybės turtai, kai juos valdė vos dešimtadalį gyventojų sudarę baltaodžiai, lėmė, kad Pietų Afrika tapo stipriausia ir turtingiausia Afrikos valstybe.
Tarptautinis spaudimas ir sankcijos
Tokia padėtis netenkino nei juodaodžių, nei juo labiau tarptautinės bendrijos. Jungtinės Tautos jau 1960-ųjų pradžioje ėmė spausti Pietų Afrikos valdžią atsisakyti rasinio atskyrimo politikos, o 1962 m. įvedė Pietų Afrikai ekonomines sankcijas. Tiesa, šios sankcijos nebuvo panašios į tai, ką šiais laikais matome, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje, be to, ir šalies turtai skatino daugelį valstybių ieškoti būdų, kaip prekiauti su už apartheidą baudžiama valstybe. Afrikos Nacionalinis Kongresas (ANK) (African National Congress (ANC)) tapo opozicija apartheidui, o daugelis ANK lyderių, tokių kaip Nelsonas MANDELA (Nelson MANDELA) praleido dešimtmečius Pietų Afrikos Respublikos kalėjimuose.
Vidiniai protestai ir sukilimai, taip pat kai kurių Vakarų šalių bei institucijų boikotai pagaliau privertė režimą taikioms deryboms pereiti prie daugumos valdymo. Padėtis pasikeitė tik 1989 m., kai apartheidas buvo oficialiai sustabdytas ir pasmerktas prezidentu išrinkus reformatorių Frederiką de Klerką. Na, o 1994-aisiais per pirmuosius laisvus visuotinius rinkimus pergalę iškovojo Afrikos nacionalinis kongresas, vadovaujamas buvusio politinio kalinio ir kovos su apartheidu ikonos Nelsono Mandelos. Nuo tada Pietų Afrikos Respublika kovoja su apartheido eros padarytu disbalansu siekiant užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas, švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugas.
Po apartheido: nauji iššūkiai ir baltųjų padėtis
Atrodytų, čia ir turėjo baigtis Pietų Afrikos bėdos, tačiau visai netrukus šalyje ir vėl prasidėjo… rasinė diskriminacija. „Žudyk būrus“ - su tokiu šūkiu į PAR parlamentą įžengė zulų ultranacionalistas Džulijus Malema ir jo vadovaujama Ekonominės laisvės partija. Kone pagrindiniu tikslu ši partija laikė baltųjų ūkininkų žemių nacionalizavimą, kaip jau buvo atsitikę 2000 m. Zimbabvėje.
Pirmieji išpuoliai prieš baltuosius, daugiausia ūkininkus, taip pat prasidėjo praėjus vos keleriems metams po laisvų rinkimų. Iš pradžių tai buvo plėšimai siekiant užvaldyti turtą, tačiau labai greitai, vis blogėjant ekonominei padėčiai, toks ekspropriacijos būdas tapo pateisinamas. Šiandien padėtis pasikeitusi nedaug - šalyje klesti korupcija, nedarbas ir nusikalstamumas. Kas penktas Pietų Afrikos gyventojas serga AIDS.
Dažniausiai smurto taikiniais Pietų Afrikoje pasirenkami baltieji. Todėl per paskutinius tris demokratinio valdymo dešimtmečius jie įprato gyventi pagal tam tikras taisykles. Skaičiai - iškalbingi: jau yra nužudyta daugiau kaip 3 tūkst. baltųjų ūkininkų, daugiau nei 30 tūkst. žmonių, baimindamiesi dėl savo gyvybės, paliko namus. Tai jau atsiliepė ir šalies ekonomikai, kur žemės ūkis yra labai svarbi sritis.
Baltųjų gyvenimo realybė šiuolaikinėje PAR
„Raudonas šviesoforo signalas naktį Johanesburge tėra patarimas - sustoti tamsiu paros metu net gerai apšviestoje gatvėje nėra saugu“, - teigia čia gyvenantys lietuviai. Tačiau net ir dieną miesto gatvėse sutikti pėsčiųjų - sunku. Norėdami pasivaikščioti lauke baltieji vyksta į aptvertus ir visą parą saugomus parkus, apsipirkti vyksta į geruose rajonuose esančius prekybos centrus. Pretorijoje Christo tėvai nusipirko namuką senjorams skirtoje teritorijoje. Ta vieta griežtai saugoma, aptverta, yra sargybinių postai, pakeliami užkardai. „Ten tylu ramu, yra ligoninė, centras, kur senjorai valgo ir bendrauja, biblioteka. Teritorijoje gyvena apie 300 žmonių.“
Tiesa, tokių priemonių dažniausiai tenka imtis gyvenantiems arčiau miesto centro, netoli rajonų, kurie po apartheido pabaigos juodųjų buvo paversti narkotikų, prostitucijos bei nusikaltimų zonomis. Vienas tokių rajonų - centrinėje Johanesburgo dalyje esantis Hilbrou. Įkurtas XIX amžiaus pabaigoje, Hilbrou apartheido laikais buvo valdžios paskelbtas išskirtinai baltųjų gyvenviete. Tačiau netrukus po demokratijos įsigalėjimo Hilbrou dangoraižiai, ištaigingos kavinės, baltiesiems priklausę restoranai ir parduotuvės tapo neatpažįstami. Plūstelėjusi neišsilavinusi ir agresijos kupina, ilgus metus engtų juodaodžių banga prestižinį Hilbrou pakeitė negrįžtamai. Per kelerius metus jis tapo viena nesaugiausių miesto zonų. Šiandien Hilbrou rajonas baltiesiems yra tarsi uždraustoji zona. Pagrindinė taisyklė, kuria vadovaujasi čia užklydusieji, primena patarimą akis į akį susidūrus su laukiniu žvėrimi: jokio akių kontakto, jokių staigių judesių. Net vietiniai ir gerai gyvenantys juodieji vengia Hilbrou - sunku būtų rasti pavežėją, kuris sutiktų važiuoti į šią gyvenvietę.
Iš šalies išvyko apie milijoną baltųjų - ketvirtadalis visų, gyvenusių PAR. Tai dar labiau pablogino šalies ekonominę padėtį. Įdomu, kad į PAR plūstelėjo gyventojų iš dar vargingesnių aplinkinių valstybių ir jie ėmė aktyviai išstumti vietinius (daugiausia juodaodžius) iš darbo vietų. Baltųjų palikti namai ir įstaigų bei įmonių pastatai tapo atvykėliams puikia vieta gyventi.
Afrikanai: istorija ir kultūra
Afrikanai (arba dar vadinami būrais ar afrikaneriais) - Pietų Afrikos Respublikos baltųjų tauta, kalbanti afrikanų (būrų) kalba, kilusia iš olandų kalbos. Iš viso pasaulyje yra apie 4 mln. afrikanų, iš kurių apie 2,5 mln. gyvena Pietų Afrikos Respublikoje (čia jie sudaro apie 60 proc. baltųjų gyventojų). Visi jie tolimi olandų kolonistų palikuonys, su savimi „atsigabenę“ karališką oranžinę spalvą ir vieną iš savo tuomečių šalių pavadinę Oranžine Laisva Valstybe. Tiems, kas domisi istorija, afrikanų žygiai ir jų bandymai įsikurti po dažnai nesvetinga pietų Afrikos saule, karai su anglais ir asketiškas gyvenimas yra tikras įdomių pasakojimų lobynas.
Kai prasidėjo pirmasis būrų karas, Britų imperija galvojo greitai susitvarkysianti su tais perdėm religingais ir toliau savo ūkių nieko nemačiusiais valstiečiais be organizuotos kariuomenės. Didžioji dalis Pietų Afrikos teritorijos tokia, kad viskas matyti kaip ant delno, tad ir partizaninis karas čia mažai buvo tikėtinas. Tačiau būrai, vienoje rankoje laikydami Bibliją, kita puikiai valdė mauzerius ir šaudė su bedūmiu paraku (naujovė tiems laikams, be to, nesimato iš kur šauta).
Pietų Afrika - kontrastų šalis
Pietų Afrika yra pažangiausia žemyno šalis, garsi savo meno, mokslo ir technologijos laimėjimais. Tačiau, net turėdama milžinišką potencialą tapti ekonomiškai stipria pasaulio valstybe (šalis užima trečią vietą pasaulyje pagal eksportuojamos anglies kiekį, čia išgaunama net 15 proc. pasaulio aukso, valstybė yra nepralenkiama lyderė deimantų kasyboje) Pietų Afrika skęsta skurde. Tviskantys dangoraižiai ir dvokiantys lūšnynai, aptvertos pensininkų teritorijos ir nacionaliniai parkai, aukštesnės rasės atstovais už juodaodžius save laikantys baltaodžiai ir deimantų kasyklos, nuostabūs vaizdai ir siautėjantys vagys - visa tai yra Pietų Afrika.
Spalvų ir kultūrų įvairovė
Ryškiausiai Pietų Afrikos spalvos suspindės Keiptaune. Spalvotame Bo-Kaap rajone pirmiausiai įsikūrė malajiečiai, atgabenti čia dar XVIII amžiaus pabaigoje, kai Pietų Afrikos kolonistams pritrūko darbo rankų. Kvartalas gali būti labai lengvai sumaišytas su sprogusiu dideliu „Skittles“ saldainių maišu. Kiekvienas namas linksmai nudažytas ryškiomis spalvomis - violetine, mėlyna, rožine, žalia, raudona - pakeisdamas visą rajoną į spalvingiausią vietą visame mieste. Taip pat Instagramo fotografijose populiarūs ryškūs karalienės Viktorijos laikų paplūdimio persirengimo nameliai Muizenberge.
Pirmieji vynuogynai Pietų Afrikoje atsirado beveik kartu su pirmaisiais olandų kolonistais dar XVII amžiaus viduryje. Tada Keiptauno pakrantėse sustoję į Indiją plaukiantys laivai pasipildydavo savo atsargas, o vynas visada buvo privalomų produktų sąrašuose. Per paskutinius dešimtmečius reikalai pasikeitė. Istoriniame Stelenbošo regione, visai netoli Keiptauno galite rasti ne tik tradicinių vynuogynų, bet ir apdovanojimus pelniusių organinių vyninių. Tikrų gurmanų lauks dar penki vyno regionai ir jiems būdinga specifika. O jei ieškote iš čia kilusios vynuogės - ragaukite „Pinotage“.
Laukinė gamta ir peizažai
Pietų Afrika garsėja ne tik milžinišku Krugerio parku, bet ir daugybe privačių rezervatų. PAR yra vienas iš geriausių safario pasirinkimų, valstybė gali pasiūlyti prieinamus parkus ir rezervatus, kur natūrali gamtos tėkmė yra viena mažiausiai sutrikdytų pasaulyje. Laukinės gamtos stebėjimas yra vienas įspūdingiausių. Tai „Big African Five“ - dramblys, buivolas, leopardas, liūtas ir raganosis, taip pat babuinai, begemotai, banginiai, pingvinai ir daug kitų. Drakensbergo arba Drakono kalnai Pietų Afrikoje man dar ilgai iškils prieš akis, kai kas nors paminės žalią spalvą. Tai, ką matė akys, fotoaparatas negalėjo perteikti, tad teko paryškinti spalvas, kad bent kažkiek matytųsi tai, ką matėme vaikščiodami.
Indijos vandenynas, skalaujantis šalies pietus, yra šaltas. Jei norite šilumos - ieškokite jo aplink Durbaną, garsėjantį ir savo ilgais paplūdimiais. O aš į mėlynas bangas kritau su nardymo kostiumu ir su... baltaisiais rykliais. Pasaulyje yra kelios vietos, kur galite tai padaryti, ir viena iš jų - Gansbei įlanka Pietų Afrikoje. Nuo birželio iki lapkričio pietinę Pietų Afrikos pakrantę verta aplankyti ir visiems, mylintiems gėles. Čia gausu protėjų žiedų, Carlo Linnaeuso pavadintų graikų dievo Protėjo garbei, dievo, kuris gebėjo keisti savo išvaizdą. Pietų Afrikoje randamos 330 protėjų rūšių, jos kartais dar vadinamos cukriniais krūmais, nes turi itin daug nektaro. 300 kilometrų Sodų kelias garsus visame pasaulyje - tiek dėl savo floros gausos bei unikalumo, tiek dėl švelnaus klimato.
Pietų Afrikos Respublikos politinė sistema
Šalies valdymo forma yra respublika. Pietų Afrikos Respublika yra padalinta į 9 rajonus: Rytinis Kyšulys, Fristeitas, Gautengas, Kvazulu-Natalis, Limpopo, Mpumalanga, Šiaurinis Kyšulys, Šiaurės Vakarų, Vakarinis Kyšulys. Administracinė sostinė - Pretorija, įstatymų leidžiamoji - Keiptaunas, teismų praktiką vykdančioji - Blumfonteinas. Valstybinė šventė - Nepriklausomybės diena, balandžio 27 (1994 m.). Balsavimo teisė - nuo 18 metų, visuotinė.
Pietų Afrikos Respublikos teisinė sistema pagrįsta romėnų-olandų įstatymais ir Anglijos bendrąja teise; nepripažįsta privalomos Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcijos.
Vykdomoji valdžia
- Valstybės vadovas: Prezidentas Džeikobas ZUMA (Jacob ZUMA) (nuo 2009 m. gegužės 9 d.); viceprezidentas Kgalemas MOTLANTĖ (Kgalema MOTLANTHE) (nuo 2009 m. gegužės 11 d.); pastaba - prezidentas yra ir šalies, ir vyriausybės vadovas.
- Vyriausybės vadovas: Prezidentas Džeikobas ZUMA (Jacob ZUMA) (nuo 2009 m. gegužės 9 d.); viceprezidentas Kgalemas MOTLANTĖ (Kgalema MOTLANTHE) (nuo 2009 m. gegužės 11 d.).
- Ministrų kabinetas: skiriamas prezidento.
- Rinkimai: prezidentas renkamas Nacionalinės Asamblėjos penkerių metų kadencijai (gali būti renkamas antrai kadencijai); paskutiniai rinkimai vyko 2009 m. gegužės 6 d. (kiti rinkimai vyks 2014 m.).
Politinės partijos ir lyderiai
| Partija | Santrumpa | Lyderis |
|---|---|---|
| Afrikos Krikščionių Demokratų Partija | AKDP (ACDP) | Kenetas Mešoė (Kenneth MESHOE) |
| Afrikos Nacionalinis Kongresas | ANK (ANC) | Džeikobas ZUMA (Jacob ZUMA) |
| Liaudies Kongresas | COPE | Mosiuoa LEKOTA (Mosiuoa LEKOTA) |
| Demokratinis Aljansas | DA | Helena ZILĖ (Helen ZILLE) |
| Laisvės Frontas Plius | LF+ (FF+) | Piteris MULDERIS (Pieter MULDER) |
| Nepriklausomi Demokratai | ND (ID) | Patricija DE LILĖ (Patricia DE LILLE) |
| Inkatos Laisvės Partija | ILP (IFP) | Mangosutu BUTELEZI (Mangosuthu BUTHELEZI) |
| Pan-Afrikanistų Kongresas | PAK (PAC) | Motsoko PEKO (Motsoko PHEKO) |
| Jungtinė Krikščionių Demokratų Partija | JKDP (UCDP) | Lukas MANGOPĖ (Lucas MANGOPE) |
| Jungtinis Demokratinis Judėjimas | JDJ (UDM) | Bantu HOLOMISA (Bantu HOLOMISA) |
Saugumo rekomendacijos keliautojams
Turizmo specialistai ir savarankiškai keliaujantys tinklaraštininkai nelinkę dramatizuoti padėties, jeigu jūs atvykstate kaip turistas. Turtingi didmiesčių rajonai tebėra ganėtinai saugūs ir policijos, nors ir smarkiai korumpuotos, prižiūrimi. Tačiau, kaip teigia kelionių specialistai, savarankiškai keliauti po šalį, ypač baltajam, - nesaugu. Nesaugu lankytis ir vargingesniuose rajonuose. Be to, pavojai tyko važiuojant taksi ar apsiperkant turgavietėse. Net ir saugiose miestų vietose reikia vengti vaikščioti vieniems, ypač moterims ir merginoms.
Nerekomenduotina gerti vandens iš čiaupo. Nepatartina keliauti vieniems, ypač nakties metu. Venkite kelionių po neturtingus miestų rajonus. Nepatariama keliauti pakeleivingomis mašinomis. Keliaudami automobiliu, nepamirškite užsirakinti durų, miestuose venkite laikyti atidarytus langus. Būkite dėmesingi gausių susibūrimų bei turistų lankomose vietose, visuomeniniame transporte.