Pietų ir Pietryčių Azija - tai regionas, kuris pasižymi neįtikėtina gamtine įvairove. Nuo aukščiausių pasaulio kalnų iki vešlių atogrąžų miškų, šis regionas yra namai daugybei skirtingų ekosistemų. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindines Pietų ir Pietryčių Azijos gamtines sritis, aptarsime jų ypatumus, klimatą, augaliją ir gyvūniją.
Pietų Azijos gamtinės sritys
Pietų Azija yra didelis ir įvairus gamtinis regionas, pasižymintis įspūdingu kraštovaizdžio, klimato ir biologinės įvairovės deriniu. Pietų Azijai priklauso 5 valstybės ir kelios salos. Šio regijono įvairi gamta, kai kur į žemės paviršių iškyla itin senų uolienų ir yra daug aukštų kalnų. Regione gyvena kone 2 milijardai žmonių - ketvirtadalis viso pasaulio.
Reljefas
Pietų Azijoje didžiąją dalį sudaro plokščiakalniai ir kalnai. Žemyne yra Himalajų kalnai, Dekano plokščiakalnis, o tarp Dekano plokščiakalnio ir Himalajų kalnų plyti Indo Gango žemuma. Tai pat plyti Taro dykuma. Azijos paviršiaus vidutinis aukštis siekia 990 m, o didžiąją dalį (apie 75 %) užima kalnai ir plokščiakalniai. Čia stūkso aukščiausia pasaulio viršūnė - Džomolungma (Everestas, 8848,86 m), žemiausia sausumos vieta - Negyvosios jūros pakrantė (-423 m) ir giliausias ežeras - Baikalas (1620 m).
Himalajai
Himalajai - tai raukšliniai kalnai. Jie susidarė iš dviejų litosferų plokščių susidūrimo. Juose yra aukščiausia pasaulio viršūnė - Džomolungma (Everestas, 8848,86 m). Iš Himalajų išteka trys upės: Indas, Gangas ir Bramaputra.
Himalajų susidarymas – 70 milijonų metų per 2 minutes
Indo ir Gango žemumos
Indo ir Gango žemumos- jos randasi į pietus nuo Himalajų. Žemumos susidarė iš suirusių kalnų uolienų, kurias per ilgą laiką sunešė upės. Ši teritorija yra labai lėkšta, joje gausu vingiuojančių upių ir drėkinimo kanalų. Dėl derlingos žemės ir palankaus klimato, tai yra viena tankiausiai apgyvendintų vietų pasaulyje.
Dekano plokščiakalnis
Dekano plokščiakalnis- jis apima trečdalį Indostano pusiasalio. Sudaro geologiškai senos uolienos, kai kur matyti granitų ir gneisų. Vidutinis aukštis siekia nuo 300 iki 600 metrų.
Azijos kalnai sudaro dvi dideles juostas. Viena juosta eina į rytus nuo Egėjo ir Juodosios jūrų per visą Aziją: nuo Mažosios Azijos (Ponto kalnai, Tauro kalnai) per Armėnijos kalnyną, Irano kalnyną (šiaurėje - Elburso kalnai, pietuose - Zagroso kalnai ir Suleimano kalnai), Hindukušą, Karakorumą, Tibeto kalnyną, Himalajus, pasuka į pietus ir pietryčius, Arakano kalnais, Taneno, Bilauktaungo kalnais pereina į Malajų salyno kalnus.
Klimatas
Pietų Azijai būdingas musoninis klimatas. Musonas - tai sezoninis vėjas, kuris lemia ryškius kritulių svyravimus per metus. Musonai keičia kryptį du kartus metuose. Yra žiemos ir vasaros musonai. Vasara vėjai pučia iš vandenyno į sausumą, o žiemą iš sausumos į vandenį. Tai yra iš aukšto į žemą slėgį. Vasaros musonas atneša daug drėgmės iš Indijos vandenyno, todėl iškrinta didelis kiekis kritulių, kurie yra gyvybiškai svarbūs žemės ūkiui. Tačiau per didelis kritulių kiekis gali sukelti potvynius ir didelius nuostolius. Žiemos musonas yra sausas ir atneša vėsų orą iš žemyno.
Pietų ir Pietryčių Azijos klimatas musoninis, žiema sausa; kritulių per vasaros pusmetį iškrinta apie 1000 mm, vidutinė metinė temperatūra iki 20 °C (vasarą vidurdienį būna iki 45 °C; aukščiausia temperatūra 58 °C užregistruota Nosratabade, Dešte Luto dykumoje), pavasarį ir rudenį būna taifūnų.
Pietų Azijoje vyrauja subekvatorinis musoninis klimatas Indostane, Indokinijoje ir Filipinų salyne, kur ryškus vasaros musonas atneša daug kritulių. Ekvatorinis jūrinis klimatas būdingas Šri Lankos saloje, Malakos pusiasalyje ir Malajų salyne, kur klimatas drėgnas ištisus metus. Aukštikalnių klimatas Himalajuose pasižymi ryškiu vertikaliuoju klimato zoniškumu, nuo atogrąžų apačioje iki sniego ir ledynų viršūnėse. Azijos klimato įvairovę lemia jos geografinė padėtis, didžiulis kompaktiškas paviršiaus plotas, kalnų grandinių platuminė kryptis, musoninė cirkuliacija, šaltosios Kurilų (Oja Šio) ir šiltosios Kuro Šio srovės įtaka.
Vidiniai vandenys (Hidrografija)
Indostano pusiasalis, Indokinijos pusiasalio vakarinė dalis ir Malajų salyno pietinė dalis priklauso Indijos vandenyno, kita Pietų Azijos dalis - Ramiojo vandenyno nuotėkio baseinui. Iš Himalajų išteka trys upės: Indas, Gangas ir Bramaputra. Azijos upės priklauso Arkties, Ramiojo, Indijos, Atlanto vandenyno baseinams ir vidinio nuotėkio sritims. Nenuotakios sritys sudaro daugiau kaip 30 % viso paviršiaus, tai daugiausia Kašgaro, Džungarijos lygumos, Turano žemuma, Gobis, Arabijos pusiasalis. Kai kurios upės (Tarimas, Čiu, Hilmendas) išnyksta dykumų smėlynuose. Indostano ir Indokinijos pusiasaliuose daug tvenkinių.
Štai keletas svarbiausių Pietų ir Pietryčių Azijos upių:
| Baseinas | Upė |
|---|---|
| Indijos vandenynas | Indas |
| Indijos vandenynas | Brahmaputra |
| Indijos vandenynas | Salvinas |
| Indijos vandenynas | Ganga |
| Indijos vandenynas | Iravadis |
| Indijos vandenynas | Satledžas |
| Indijos vandenynas | Godavari |
| Indijos vandenynas | Narmada |
| Indijos vandenynas | Krišna |
| Ramusis vandenynas | Mekongas |
| Ramusis vandenynas | Menamas |
| Ramusis vandenynas | Hongha |
Didžiausi ežerai Pietų Azijos regione yra Tonle Sapas, Toba, Bay, Thale Sapas.
Augalija
Lapus metančiuose Tolimųjų Rytų miškuose daug medžių rūšių, tarp jų daug reliktinių. Pietryčių Azijoje auga daugiausia drėgnieji visžaliai miškai (ypač Malajų salyne), juose gausu įvairių medžių rūšių. Į šiaurę nuo jų, beveik iki Pietų Kinijos, auga visžaliai miškai. Salose ir pusiasaliuose paplitę lapus metantys musoniniai miškai.
Musoniniai miškai paplitę Indostane ir Indokinijoje, metantys lapus sausuoju metų laiku. Drėgnieji ekvatoriniai miškai dominuoja Malajų salyne, pasižymi didžiausia biologine įvairove. Dykumos randamos vakarinėje Pietų Azijos dalyje. Vertikalusis zoniškumas Himalajuose pasireiškia nuo atogrąžų miškų iki alpinės augalijos. Indokinijos pusiasalio sausiausiose vietose auga savanų augalija, pelkėtose jūrų pakrantėse - mangrovės.
Dirbami laukai, kur auginami ryžiai, arbatkrūmiai, medvilnė, cukranendrės, kviečiai. Auginami taip pat kinmedžiai, iš kurių žievės gaminami vaistai nuo maliarijos, ir kokoso palmės, iš kurių riešutų spaudžiamas kokoso aliejus. Didelę reikšmę turi kaučiukmedžių plantacijos.
Gyvūnija
Pietų Azijos gyvūnija labai įvairi, atspindinti įvairius kraštovaizdžius ir klimato sąlygas. Regionas yra namai daugeliui endeminių ir ikoninių rūšių.
Į pietus nuo Himalajų esanti Azijos dalis įeina į orientalinę, arba Indijos-Malajų, sritį. Joje gyvūnija labai įvairi ir gausi. Gausu beždžionių (gibonų, makakų, orangutanų), yra azijinių dramblių, baltaliemenių tapyrų, raganosių, arnių (indiškųjų buivolų), tigrų, gepardų, antilopių, iš paukščių - fazanų, povų. Daug roplių rūšių (pitonai, kobros, driežai). Tibeto kalnynui būdingi jakai, Rytų Azijai - tigrai, mangutai, fazanai, Artimiesiems Rytams - kupranugariai.
Pietryčių Azijos gamtinės sritys
Pietryčių Azija yra regionas, kuris apima Indokinijos pusiasalį ir Malajų salyną. Šiam regionui būdingas atogrąžų klimatas, vešlūs miškai ir didelė biologinė įvairovė. Pietryčių Azija susideda iš Indokinijos, Malakos pusiasalių ir Malajų salyno.
Reljefas ir geologija
Pietryčių Azija yra kalnuota teritorija. Didžiąją dalį sudaro plokščiakalniai ir kalnai. Kalnai užima didžiąją Indokinijos dalį: jie driekiasi iš šiaurės per visą pusiasalį iki pietinio jo pakraščio. Šano ir Fipannamo kalnynai suformuoja kraštovaizdžio stuburą. Arakano, Pegu, Taneno, Bilauktango, Luang Prabango, Anamo, Barisano kalnagūbriai yra svarbios orografinės kliūtys ir biologinės įvairovės centrai.
Malajų pusiasalis juosia Pietų Kinijos jūrą. Jam priklauso apie 10 tūkstančių salų. Jis išsidėstęs ties litosferos plokščių riba. Ten yra gili vandens įduba, žyminti ribą tarp Euroazijos ir Indijos-Australijos plokščių. Čia yra seismiškai aktyvi sritis, tai rodo dažni žemės drebėjimai, cunamiai, veikiantys ugnikalniai. Salų, juosiančių Ramiojo vandenyno pakraščio jūras, paviršius daugiausia kalnuotas; daug ugnikalnių.
Klimatas
Pietryčių Azijos klimatas yra daugiausia atogrąžų, su dideliu kritulių kiekiu ir aukšta temperatūra ištisus metus. Regionui būdingi musonai, kurie lemia ryškius kritulių svyravimus per metus, jie sukelia daug žalos gyventojams ir derliui. Pietryčių Azijos salų ir Malakos pusiasalio vidutinė metinė temperatūra daugiau kaip 20 °C, metinis kritulių kiekis 1500-3500 mm; dažni ciklonai.
Hidrografija
Pietryčių Azijos teritorija ja teka: Iravadis, Mekongas ir Salvinas. Ramiojo vandenyno baseino upės: Mekongas, Menamas, Hongha.
Augalija
Didžiąją dalį Pietryčių Azijos dengia tropiniai miškai. Pietryčių Azijoje vyrauja vešlūs atogrąžų miškai, kuriuose gausu įvairių medžių rūšių, lianų, epifitų ir kitų augalų. Pakrantėse auga mangrovės.
Himalajų susidarymas – 70 milijonų metų per 2 minutes
Gyvūnija
Pietryčių Azija yra namai daugybei gyvūnų rūšių, įskaitant dramblius, tigrus, raganosius, orangutanus, gibonus, beždžiones, roplius ir paukščius. Regionas pasižymi didele biologine įvairove.
Azijos geologinė sandara ir naudingosios iškasenos
Azijos kalnų ir lygumų reljefo pagrindiniai bruožai susiformavo mezozojaus ir kainozojaus kalnodarų metu. Dabartinis reljefas susidarė dėl senovinių denudacijos procesų, Žemės plutos tektoninių judesių neogene ir kvartere, erozijos ir nuosėdų kaupimosi. Seniausios Azijos Žemės plutos struktūros yra prekambro platformos: Sibiro platforma (su Aldano ir Anabaro skydais), Kinijos-Korėjos platforma, Pietų Kinijos platforma, Indijos platforma (su Dekano skydu) ir Arabijos plokštė (Afrikos platformos dalis). Šių platformų pamatas yra susidaręs iš prekambro suraukšlėtų metamorfinių ir magminių uolienų.
Pietų Azijoje gana gausūs geležies, akmens anglių ir spalvotųjų metalų telkiniai. Indonezijos ekonomika labai priklauso nuo žemės ūkio ir gamtos išteklių, pavyzdžiui, alyvpalmių aliejaus ir nikelio.
Saugomos teritorijos Pietų ir Pietryčių Azijoje
Pietų Azijoje yra daug nacionalinių parkų ir kitų saugomų teritorijų, skirtų išsaugoti regiono gamtinį paveldą. Svarbiausi nacionaliniai parkai (pasaulio paveldo vertybės): Sagarmathos nacionalinis parkas (Nepalas), Chitvano nacionalinis parkas (Nepalas), Nanda Devi nacionalinis parkas (Indija), Sundarbano nacionalinis parkas (Indija), Volongo nacionalinis parkas (Kinija), Apo nacionalinis parkas (Filipinai), Mayono nacionalinis parkas (Filipinai), Kinabalu nacionalinis parkas (Malaizija), Mulu kalno nacionalinis parkas (Malaizija), Sepiloko (Malaizija), Komodo salų nacionalinis parkas (Indonezija).
Kinijoje yra 4 mišrios (gamtos ir kultūros) ir 14 gamtos pasaulio paveldo vertybių; saugoma Pietų Kinijos karsto, Sančingšano, Sindziango Tian Šanio, Hubei Šenongdzia kalnų kraštovaizdžiai, Taišano, Emeišano masyvai, Huangšano kalnagūbris ir kita. 34 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai.
