Piliakalniai - tai ne tik istorijos liudininkai, bet ir svarbūs kraštovaizdžio elementai, turintys savitą reikšmę vietos gyventojams. Jų absoliutus aukštis virš jūros lygio yra vienas iš pagrindinių geografinių rodiklių, leidžiantis įvertinti piliakalnio padėtį aplinkinėje teritorijoje ir suprasti jo strateginę reikšmę praeityje. Mūsų šalies kraštovaizdis dažnai apibūdinamas kaip ramių lygumų, žaliuojančių miškų ir tyvuliuojančių ežerų oazė, tačiau atidžiau įsižiūrėjus, Lietuvos reljefas slepia daugybę didingų ir netikėtų staigmenų. Vienas įspūdingiausių ir giliausią istorinę atmintį saugančių kraštovaizdžio elementų yra piliakalniai. Šie praeities liudytojai, išsibarstę po visą Lietuvos teritoriją, mena senovės baltų genčių gyvenimą, aršias kovas su priešais ir glaudų žmogaus ryšį su laukine gamta. Kai kurios ugdymo įstaigos, pavyzdžiui, esančios slėnyje prie trijų piliakalnių, ypač domisi savo apylinkėmis ir jų istorija, kuri neatsiejama nuo šių aukštumų.
Absoliutaus Aukščio Apibrėžimas ir Matavimo Metodai
Absoliutus aukštis - tai taško aukštis, matuojamas nuo jūros lygio. Piliakalnio atveju, tai aukščiausio piliakalnio taško aukštis, nustatytas atsižvelgiant į jūros lygį. Šis rodiklis paprastai išreiškiamas metrais. Absoliutaus aukščio matavimui naudojami įvairūs metodai, įskaitant geodezinius matavimus, topografinius žemėlapius ir skaitmeninius aukščio modelius (SAM). Geodeziniai matavimai yra tiksliausi, naudojant specialią įrangą, tokią kaip GPS imtuvai ir niveliavimo instrumentai. Topografiniai žemėlapiai, kuriuose aukščio linijos (izohipsės) rodo aukštį virš jūros lygio, taip pat leidžia nustatyti aukštį. Skaitmeniniai aukščio modeliai (SAM), sukurti naudojant palydovinius duomenis arba aerofotografiją, leidžia greitai ir efektyviai nustatyti aukštį dideliuose plotuose. Kalnų aukščio matavimas - tai užduotis, kuri nuo seno domino žmones. Žinoti kalno aukštį svarbu ne tik geografams ir mokslininkams, bet ir alpinistams, keliautojams bei visiems, besidomintiems gamta.
Piliakalnių Aukščio Įtaka Gynybinei Strategijai ir Formavimosi Veiksniai
Piliakalnio aukštis turėjo didelę įtaką jo gynybinei strategijai. Aukštesni piliakalniai suteikė gynėjams pranašumą, leidžiantį stebėti didesnę teritoriją ir kontroliuoti prieigos kelius. Kilusios stambios kalvos puikiai tiko gynybai ir prekybos keliams kontroliuoti. Piliakalnių aukštis priklauso nuo įvairių veiksnių, įskaitant geologinę sandarą, ledynų veiklą, eroziją ir žmogaus veiklą. Kalvos cokolinė dalis susidariusi iš moreninio priemolio ir priesmėlio, kurį dengia smėlis. Ledynai suformavo didelę dalį Lietuvos reljefo, įskaitant kalvas ir aukštumas, kurios vėliau buvo naudojamos kaip piliakalniai. Vėjas, vanduo ir kiti eroziniai veiksniai ilgainiui paveikia piliakalnių aukštį ir formą. Žmonės taip pat prisidėjo prie piliakalnių formavimo ir keitimo, apipildami ir lygindami juos siekiant pagerinti gynybines savybes.
Vilniaus Piliakalniai
Vilniaus kalnai yra Sapieginės erozinio kalvyno smaigalys, įsirėmęs į Neries ir Vilnios santaką. Ši vieta, kur į Vilnią įteka Neris, buvo palanki gynybinėms struktūroms ir prekybos kelių kontrolei. Kaip rašoma enciklopedijoje, Vilniaus kalnus sudaro keletas aukštesnių kalvų: Gedimino, Trijų Kryžių, Stalo (Tauro), Bekeno, Altanos, Gedimino kapo. Kalvyno papėdė yra maždaug 95 m aukštyje virš jūros lygio. Nuo jos kalvų aukštis svyruoja nuo 40 metrų (Gedimino kalnas) iki 70 metrų (Trijų Kryžių kalnas).
Gedimino kalnas (Pilies kalnas)
Gedimino kalnas arba Pilies kalnas - erozinė kalva Vilniuje, Neries kairiajame krante, prie Neries ir Vilnios santakos. Aukštis virš jūros lygio - 142 m, santykinis aukštis - 48 m. Tai antropogeniškai performuotas erozinės kilmės kalvaragis, viduramžiais paverstas įtvirtinta piliaviete. Šiaurėje kalną nuo Sapieginės erozinio kalvyno skiria Vilnios žiotys (seniau toje vietoje būta kanalo). Ant kalno stovi Vilniaus aukštutinė pilis („Gedimino pilis“). Pilies kalnas priklauso Vilniaus pilių kultūriniam rezervatui. Kalnas seniau buvo be medžių, bet jais apaugo XX a. pr. Iki XX a. pab. Gedimino kalną buvo visiškai užaugę medžiai. Jie 2011-2013 m. buvo visiškai iškirsti. 2016 m. vasarį, atitirpus ir įmirkus dirvožemiui, Gedimino kalno šlaituose ėmė rastis nuošliaužos ir įgriuvos. Vėliau per 2016-2017 m. nuošliaužų susidarė dar daugiau, imtasi kalno gelbėjimo darbų.
Stalo kalnas
Stalo kalnas pavadinimą gavęs dėl savo formos - viršūnėje jis lygus kaip stalas. Priešais jį stovi Trijų Kryžių paminklas ant Plikojo kalno. Stalo kalnas šiuo metu yra 1,4 ha ploto lygi aikštelė. Tokį vaizdą kalnas įgavo po XIX-XX a. žemės lyginimo darbų. Pirmoji stambi ardomoji invazija į visą Kalnų parko teritoriją siejama su 1831 m. carinės tvirtovės įrengimu. Tuo metu, kai 1955 m. pradėta įrenginėti Dainų slėnio estradą, Kreivosios pilies, kuriai priklausė ir Stalo kalnas, egzistavimo metu, kalno aikštelė bei šlaitai buvo išvagoti raguvomis, o pats kalnas buvo aukštesnis mažiausiai 2-4,5 metrais. Dabartinė Stalo kalno aikštelė buvo suformuota iš atskirų aukštumų, jas nukasant, o neigiamas reljefo formas užpilant gruntu. Daugiausiai žemės darbų buvo atlikta 1831 m. kariniais tikslais, kuomet aukštumos buvo pažemintos, kad priešas neįsiveržtų į vidinę pilies-miesto erdvę.
Trijų Kryžių kalnas
Trijų Kryžių kalnas yra paminklas Vilniaus mieste, ant Kreivojo kalno, priklausantis Vilniaus pilių valstybiniam kultūriniam rezervatui. Kalno aukštis nuo papėdės siekia 64-65 m, o 75-76 m virš Vilnelės lygio. Paminklą sudaro sujungti trys balti gelžbetoniniai kryžiai, pastatyti pagal Antano Vivulskio projektą. Apie šį kalną rašoma, kad šie kryžiai, daugelio miestų pavyzdžiu, pastatyti Magdeburgo teisių suteikimo Vilniui proga. Pirmojo pasaulinio karo metu Vilniaus visuomenės iniciatyva, Rusijos valdžiai draudžiant, paminklui buvo surinkti pinigai. 1916 m. padaryti klojiniai, įlietas paminklas ir atlikta jo apdaila. 1950 m. gegužės 30 d. sovietinės valdžios įsakymu paminklas buvo susprogdintas, tačiau 1989 m. birželio 14 d. jis buvo atstatytas.
Bekeno kalnas
Bekeno kalnas - tai piliakalnis Vilniuje, Pilies rezervate. Jis 2005 m. įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą (unik. kodas 30358). Šis piliakalnis yra nuo Gedimino pilies kalno, 300 m į pietus nuo Kreivojo kalno, Vilnios dešiniajame krante. Piliakalnyje 1579 m. mirė Stepono Batoro didikas Kasparas Bekenašas (1520-1579). Apie piliakalnį yra likę mažai duomenų, kadangi 1838 m. gegužės 17 d. ir 1841 m. sausio 17 d. kalno šlaitus paplovė Vilnia, kartu su aštuoniakampiu bokštu (4 m skersmens), kuris nugarmėjo į upę. XIX a. nuplautas ir likęs rytinis šlaitas. Dabar šioje vietoje yra žema vieta - Vilnios kairiajame krante esantis parkas.
Altanos kalnas
Altanos kalnas yra netoli Bekeno ir Trijų Kryžių kalnų. Nuo kalno viršūnės atsiveria plati Vilniaus miesto panorama. Vilniaus miesto gyventoja Melanija Dluska su savo vyru apie 1932-1933 metus ant šios kalvos viršūnės pastatė aštuoniakampį pastatą, pavadintą altana. Jame sutuoktiniai augino vaisius ir egzotinius augalus. Nors dabar jis apleistas, ji tebestovi iki šiol. 1989 metais vykdant archeologinius kasinėjimus pietiniame kalvos pakraštyje buvo aptikti žmonių palaikai. Archeologų manymu, toje vietoje iki XVII a. vidurio buvo kapinės, o masinė kapavietė atsirado 1655 metais į Vilnių įsiveržus rusų kariuomenei.
Gedimino Kapo kalnas
Gedimino Kapo kalnas yra į pietus nuo Pilies kalno, 200 m į pietus nuo Stalo kalno. Piliakalnis 1992 m. gruodžio 16 d. įrašytas į Kultūros vertybių registrą ir priklauso kompleksui „Vilniaus piliakalnis su papiliais ir gyvenviete“. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia. Vadinamas Gedimino kapo kalnu pagal padavimus, apie kuriuos pirmasis užsimena istorikas Teodoras Narbutas, remdamasis 1629 m. šaltiniais. 2002 m. ant Gedimino kapo kalno buvo įšventintas Lietuvos Romuvos krivis. Piliakalnio aikštelė ovali, 27x19 m dydžio, dirvonuojanti. Maždaug aikštelės viduryje stovi iš akmens sumūrytas aukuras. Aikštelė apardyta XVII-XVIII a. buvusio įtvirtinimo ir to paties laikotarpio kapų. Kultūrinis sluoksnis sudarytas iš tamsios žemės, su archeologiniais radiniais, tarp kurių aptikta grublėtos ir žiestos keramikos. Vakarinėje pusėje įrengti laiptai. Kapai su nedegintais mirusiaisiais, laidotais lentiniuose karstuose ar be jų, su įkapėmis ir be jų.
Kiti Žymūs Lietuvos Piliakalniai ir Aukščiausios Vietos
Be Vilniaus kalvų, Lietuvoje yra ir kitų išskirtinių piliakalnių ir aukščiausių kraštovaizdžio taškų.
| Piliakalnis / Aukščiausia vieta | Absoliutus aukštis virš jūros lygio (m) | Regionas / Vieta |
|---|---|---|
| Aukštojo kalnas | 294 | Vilniaus raj., Medininkų aukštuma (aukščiausias Lietuvos taškas) |
| Medvėgalis | 234,6 | Šilalės raj., Žemaitija (aukščiausias Lietuvos piliakalnis) |
| Šatrija | 228,7 | Telšių raj., Žemaitija |
| Gedimino kalnas (Pilies kalnas) | 142 | Vilnius |
| Trijų Kryžių kalnas | 64-65 (nuo papėdės) / 75-76 (virš Vilnelės lygio) | Vilnius |
Aukštojo kalnas
Aukštojo kalnas - tai aukščiausiai virš jūros lygio iškilęs žemės paviršiaus taškas Lietuvoje, kurio aukštis siekia beveik 294 metrus. Dar visai neseniai aukščiausios vietos titulas priklausė vos už kilometro esančiam Juozapinės kalnui, tačiau 2004 metais pasitelkus tikslią matavimo įrangą buvo patvirtinta, kad titulą turi perimti Aukštojo kalnas. Dabar Aukštojo kalno viršuje pastatytas apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria aplinkui plytintis Medininkų aukštumos kraštovaizdis. Nuo jo viršaus atsiveria tolyn į vakarus banguojantys laukai, paįvairinti vietomis augančių medžių ploteliais ir sodybomis. Greta apžvalgos bokšto įrengta meninė kompozicija „Baltų saulės ratas”, yra informaciniai stendai ir atokvėpio vieta.
Šatrija
Legendomis apipinta kalva - Šatrija dunkso netoli Luokės miestelio, Telšių rajono savivaldybės rytinėje dalyje. Šatriją sustūmė ledynas, jos viršūnė pakilusi 228,7 m virš jūros lygio, o santykinis aukštis siekia ~50 m. Šatrija - vienas žymiausių archeologijos paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Apie tai liudija gausūs archeologiniai radiniai: IX-XII a. degintiniai kapai, laidojimo urnos, dubenuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai, akmens kirvukai. Archeologų manymu, kalvos viršuje yra stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonės gyveno jau nuo II a. prieš Kristų. Manoma čia buvus vieną svarbiausių senojo lietuvių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus Žemaitijoje krikščionybę. Legendos byloja, jog čia seniai seniai gyveno milžinas Alčis, o kalnas pavadintas nuo šarmos, kurią milžinas žadėjo duoti pelėms. Taip pat kalbama, jog Šatrija - mėgstamiausia Žemaitijos raganų būrimosi vieta.
Medvėgalis - Aukščiausias Lietuvos Piliakalnis
Tarp daugiau nei devynių šimtų šalyje stūksančių kalvų viena išsiskiria savo didybe, aukščiu ir ypatinga aura. Tai - Medvėgalis, išdidžiai tituluojamas aukščiausiu Lietuvos piliakalniu. Šis išskirtinis Žemaitijos regiono pasididžiavimas traukia ne tik istorijos entuziastus, bet ir gamtos mylėtojus, fotografus bei aktyvaus laisvalaikio mėgėjus. Aukščiausias Lietuvos piliakalnis stūkso pačioje Žemaitijos širdyje, Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje. Pati Medvėgalio kalva yra iškilusi net 234,6 metro virš jūros lygio, todėl ji neabejotinai dominuoja aplinkiniame peizaže. Svarbu suprasti, kad Medvėgalis nėra tiesiog viena pavienė kalva. Tai visas sudėtingas ir unikalus archeologinis kompleksas, kurį sudaro net septynios kalvos: Medvėgalio, Pilies, Alkos, Karūžiškės dvaro, Piliorių, Sumanių ir Ąžuolų. Būtent ant Pilies kalvos senovėje stovėjo galinga žemaičių tvirtovė, o paties Medvėgalio viršūnė ilgą laiką tarnavo kaip šventvietė arba aukojimų vieta, kurioje, manoma, senovės baltai garbino savo dievus.
Istorinė Medvėgalio reikšmė Lietuvos valstybės metraščiuose yra neįkainojama. Rašytiniuose šaltiniuose ši tvirtovė pirmą kartą paminėta 1316 metais. Tuo metu Žemaitija išgyveno itin sudėtingą laikotarpį - regionas nuolat kentėjo nuo Teutonų (Kryžiuočių) ordino išpuolių. Medvėgalio pilis buvo vienas svarbiausių ir stipriausių gynybinių forpostų, saugojusių kelią į Lietuvos gilumą. Vienas dramatiškiausių įvykių Medvėgalio istorijoje užfiksuotas 1329 metų vasarį. Tuomet prieš Žemaitijos tvirtovę buvo surengtas milžiniškas kryžiaus žygis, kuriame dalyvavo ne tik ordino riteriai, bet ir Bohemijos (Čekijos) karalius Jonas Liuksemburgietis kartu su didžiule Europos riterių kariauna. Istoriniai šaltiniai teigia, kad pilį tuo metu gynė apie 6000 žemaičių - vyrų, moterų ir vaikų, pasislėpusių tvirtovės sienose. Po atkaklios ir kraujo paženklintos apgulties, pasitelkę katapultas ir to meto moderniausią apgulties techniką, kryžiuočiai galiausiai privertė pilies gynėjus pasiduoti.
Be sausų istorinių faktų, Medvėgalio vardas apipintas daugybe legendų. Pasakojama, kad kalno pavadinimas kilo nuo žodžių „medaus galas“, nes senovėje šiuose miškuose buvę gausu laukinių bičių, o pilies gynėjai verdančiu medumi esą netgi gynęsi nuo priešų. Kitas padavimas teigia, kad kalnas pavadintas narsaus karžygio Medvėgalio, kuris krito gindamas savo žemę, garbei. Ši aura ne kartą įkvėpė Lietuvos kūrėjus. Vienas garsiausių lietuvių poetų, Maironis, Medvėgalio didybę apdainavo savo eilėraščiuose, paversdamas šį piliakalnį nepalaužiamos tautos dvasios, laisvės troškimo ir patriotizmo simboliu.
Medvėgalio kalnas yra iškilęs 234,6 metro virš jūros lygio. Tai daro jį aukščiausia kalva visoje Žemaitijoje ir apskritai aukščiausiu piliakalniu Lietuvos teritorijoje. Kopimas į pačią viršūnę su vaikišku vežimėliu nėra įmanomas dėl įrengtų daugybės medinių laiptelių ir stačių šlaitų. Tačiau mažesni vaikai, galintys savarankiškai vaikščioti, šį atstumą paprastai įveikia be didesnių problemų. Medvėgalio piliakalnio ir viso archeologinio komplekso lankymas yra visiškai nemokamas. Tai atviras gamtos paminklas, todėl jį galite aplankyti bet kuriuo paros metu ir bet kuriuo metų laiku. Jis išsiskiria savo unikalia septynių kalvų struktūra. Dauguma piliakalnių yra pavieniai gynybiniai įtvirtinimai, o Medvėgalis buvo visas atskiras centras su šventviete, gyvenviete ir tvirtove.
Apsilankymas Maiden pilyje – didžiausiame geležies amžiaus kalvos forte Didžiojoje Britanijoje
Kalnų Aukščio Matavimas Pasaulyje ir Jūros Lygio Problema
Iki atsirandant šiuolaikinėms technologijoms, tradicinis būdas išmatuoti kalnų aukštį buvo paremtas trigonometrija. Šis metodas reikalauja tam tikrų trigonometrinių įgūdžių ir tikslių kampų matavimų. Trigonometrinis metodas pagrįstas kampų tarp stebėtojo, kalno viršūnės ir horizonto matavimu. Žinant atstumą iki kalno ir kampą, galima apskaičiuoti kalno aukštį. Tačiau šis metodas nėra pats tiksliausias, nes šviesa gali lūžti atmosferoje dėl oro tankio pokyčių - šis procesas vadinamas atmosferos refrakcija.
GPS technologija naudoja palydovų tinklą, kuris skrieja aplink Žemę. Palydoviniai matavimai, tokie kaip GRACE (Gravity Recovery and Climate Experiment) ir GOCE (Gravity field and steady-state Ocean Circulation Explorer) misijos, leidžia sukurti tikslius Žemės geoido modelius. Geoidas - tai gravitacinis paviršius, kuris atitinka vidutinį jūros lygį ir naudojamas kaip atskaitos taškas matuojant aukštį. Naudojant šiuos modelius, aukštį galima matuoti GPS prietaisais, kuriuose geoido modelis jau įdiegtas.
Kalbant apie kalnų aukščio matavimą, svarbu suprasti, kad jūros lygis nėra vienodas visoje planetoje. Tai reiškia, kad aukštis virš jūros lygio gali skirtis priklausomai nuo vietos, kurioje atliekamas matavimas. Pasaulyje jūros lygis labiausiai skiriasi dėl nevienodos vandens temperatūros ir druskingumo. Taip pat, klimato kaita ir tektoninių plokščių judėjimas lemia, kad jūros lygis nelieka vienodas. Pakrantės linijos slenka, kalnai randasi ir nyksta. Dauguma šalių naudoja savo nacionalinius aukščio standartus, kurie yra kalibruojami pagal vidutinį jūros lygį tam tikroje vietovėje.
Aukščiausi Pasaulio Kalnai
Štai aukščiausios pasaulio viršūnės, kurios suteikė įkvėpimo ne vienai kartai ir vis dar stūkso - aukštos ir elegantiškos.
Everestas (Džomolungma)
Everesto viršūnė yra 8 848 metrų aukštyje virš jūros lygio. Tai aukščiausias Himalajų taškas, kuris nuolat vilioja nuotykių ieškotojus. Jis buvo pavadintas kalno tyrinėtojo brito Džordžo Everesto garbei. Tibetiečių ir kinų kalbomis Džomolungma reiškia „Šventąją motiną“, o dardžilingo kalba - „Šventąjį kalną“. Nors kopimas į Everestą nėra toks pavojingas kaip kopimas į kai kuriuos kitus kalnus, iš ekspedicijų į tokį aukštį sugrįžta ne visi.
K2 (Čogoris)
Šis kalnas dar vadinamas Čogoriu ir Godvino-Osteno kalnu. Tai antras pagal aukštį kalnas pasaulyje, iškilęs 8611 m virš jūros lygio. Jis dar vadinamas „Žiauriuoju kalnu“, nes klastingi jo maršrutai nusinešė daug gyvybių. Keturiems viršūnę pasiekusiems žmonėms tenka vienas žuvusysis, dėl to pagal aukų skaičių šis kalnas yra antroje vietoje tarp aukštesnių nei 8000 m kalnų. K2 stūkso Pakistano ir Kinijos pasienyje. Į jį niekuomet nekopiama žiemą.
Kančendžanga
Žodis „Kančendžanga“ reiškia „penkis sniego turtus“. Taip šis kalnas vadinamas todėl, kad turi penkias viršūnes, iš kurių keturios yra aukštesnės nei 8450 m. Jos reprezentuoja šiuos dievo turtus: auksą, sidabrą, deimantus, grūdus ir šventąsias knygas. Vietiniai šį kalną vadina „Sewalungma“, arba „kalnu, kurį mes sveikiname“. Tai trečiasis pagal aukštį kalnas pasaulyje. Jis stūkso Himalajuose ir yra 8586 m aukščio.
Lotsė
Lotsės kalnas yra Himalajų kalnų grandinėje tarp Tibeto ir Nepalo Khumbu regiono. Tai ketvirtasis pagal aukštį kalnas pasaulyje. Pagrindinė Lotsės viršūnė yra iškilusi 8516 m virš jūros lygio, rytų Lotsės viršukalnė siekia 8414 m, o Shar Lotsės viršukalnė - 8383 m. Visos trys Lotsės viršūnės patenka į aukščiausių viršukalnių dešimtuką.
Makalu
Šis kalnas yra Himalajų kalnų grandinėje Nepalo ir Kinijos pasienyje. Tai penktas aukščiausias kalnas pasaulyje; jis iškilęs 8485 m virš jūros lygio. Makalu - tibetietiškas, o Makaru - kiniškas kalno pavadinimas. Vietiniai jį dar vadina Makalungma. Makalu viršūnė yra maždaug 22 km nuo Everesto. Šis kalnas sulaukia daug susidomėjimo, nes jo forma primena ketursienę piramidę.
Kiti aukščiausi kalnai
Kiti aukščiausi pasaulio kalnai, viršijantys 8000 metrų aukštį, yra:
- Čo Oju (8201 m)
- Daulagiris (8167 m)
- Manaslu (8163 m)
- Nanga Parbatas (8126 m)
- Anapurna (8091 m)
Kitas požiūris į kalnų aukščio matavimą
Tačiau kas pasakė, kad kalnų aukštis turi būti matuojamas būtent nuo jūros lygio? Priklausomai nuo matavimo atskaitos taško, aukščiausiu kalnu pasaulyje galėtų būti laikomi ir kiti kalnai.
- Mauna Kėja (Mauna Kea) yra užgesęs ugnikalnis, aukščiausia Havajų viršūnė. Maunos Kėjos viršūnė virš jūros lygio yra iškilusi tik 4 205 metrus, tačiau matuojant nuo pagrindo iki viršūnės, ji yra net 10,2 km aukščio, nes dar 6 jos kilometrai slypi po vandeniu. Everestas, priešingai nei Mauna Kėja, nėra vandenyje, todėl matuojant nuo pagrindo jis yra toks pat aukštas kaip ir nuo jūros lygio.
- Čimborasas - tai užgesęs Andų ugnikalnis Ekvadore. Jo viršūnė yra 6 267 m aukštyje virš jūros lygio. Iki pat 19 amžiaus pabaigos buvo manoma, kad būtent Čimborasas yra aukščiausias pasaulio kalnas. Tačiau Čimborasas yra labai arti pusiaujo, ir dėl Žemės formos (ji yra šiek tiek suspausta) Čimborasas gali būti aukščiausias kalnas skaičiuojant nuo Žemės centro. Everesto ir Maunos Kėjos viršūnės nėra taip nutolusios nuo mūsų planetos centro, kaip Čimborasas.
Piliakalnių ir Kalnų Apsauga ir Reikšmė
Piliakalniai yra svarbūs kultūros paveldo objektai, kuriuos reikia saugoti ir puoselėti. Daugelis piliakalnių yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą ir saugomi valstybės. Piliakalnių tyrimai atliekami siekiant geriau suprasti jų istoriją, archeologinę vertę ir reikšmę kraštovaizdžiui. Piliakalniai ne tik mena praeitį, bet ir turi reikšmę šiuolaikinei visuomenei. Jie yra svarbūs kultūros paveldo objektai, pritraukiantys turistus ir skatinantys domėjimąsi istorija. Kalnų pavojai ir alpinistų nelaimės primena apie gamtos didybę ir trapumą. Kopimas į kalnus, ypač į aukščiausius, yra susijęs su dideliais pavojais: staigiais oro pokyčiais, pūgomis, lavinomis, akmenų griūtimis ir aukštikalnių ligomis. Lietuvių alpinistai taip pat patiria nelaimių kalnuose, kaip ir visame pasaulyje, todėl pagarba gamtai ir tinkamas pasiruošimas yra gyvybiškai svarbūs.
tags: #piliakalnio #kalno #absoliutusis #aukstis #virs #juros