Kai 1820 m. buvo atrastas piečiausias ir paskutinis planetos žemynas - Antarktida, įvairių pasaulio šalių keliautojų svajone tapo pasiekti šioje ledynų sukaustytoje žemėje esantį Pietų ašigalį.
Antarkties žinovai: Amundsenas ir Skotas
Britų ekspedicijos vadovas R. Skotas (1868-1912) buvo patyręs laivyno karininkas, paskutinius dvylika savo gyvenimo metų skyręs Antarktidos tyrinėjimams. Jis ne tik vyko į jau minėtą bandomąją ekspediciją į žemyno gilumą kartu su E. H. Šakltonu ir E. A. Vilsonu, bet ir ketverius metus, 1901-1904 m., laivu „Discovery“ tyrinėjo Antarktidos pakrantes, padarė reikšmingų atradimų. Dar iki paskutinės kelionės į Antarktidą R. Skotas jau buvo pasaulyje pripažintas poliarininkas ir labai populiarus žmogus savo tėvynėje. Norvegų ekspedicijos lyderis R. Amundsenas (1872-1928), jūrų kapitono, laivų statytojo sūnus, studijavo mediciną, vėliau dirbo laivuose, tapo šturmanu. 1897-1899 m. dalyvavo belgų ekspedicijoje į Antarktidą. 1901-1906 m. pats vadovavo svarbioms ekspedicijoms, tyrinėjusioms Arkties vandenyną ir jo pakrantes, vadovavo Šiaurės vakarų kelio iš Atlanto į Arkties vandenyną paieškoms, nustatė Šiaurės magnetinį polių.
Kelionės strategijos ir pasiruošimas
Pirmasis žygis Pietų ašigalio link įvyko 1902 m., kai britų keliautojų Roberto Folkono Skoto, Ernesto Henrio Šakltono ir Edvardo Adriano Vilsono ekspedicija nuėjo gana didelį kelią, bet vis dėlto turėjo apsisukti ir grįžti dėl labai sunkių sąlygų ir maisto trūkumo. R. Skotas po šios ekspedicijos dar labiau įsitikino, kad pasiekti tikslą veikiausiai leistų tik žmonių, paskui save velkančių roges, tvirtybė. Jam nelabai patiko mintis kinkiniuose naudoti šunis, mat jie keliautojui atrodė pernelyg ėdrūs, o gana drastiška idėja vienus šunis maitinti kitų šunų mėsa jam buvo visiškai nepriimtina. R. Šakltonas pasirinko kitą strategiją. Jis taip pat nepasikliovė kinkomais šunimis ir nusipirko žemaūgių Mandžiūrijos (regionas šiaurinėje Kinijoje) arklių (britai juos vadino poniaisׅ) ir 1908 m. leidosi į ekspediciją Pietų ašigalio link, tvirtai užsibrėžęs pasiekti tikslą. Deja, šis būdas nepasiteisino - dėl itin atšiauraus klimato arkliai neblogai atlaikė tik pirmąją kelionės dalį, o vėliau vienas po kito nugaišo, žuvo įkritę į plyšius ledynuose arba visiškai išsekusius juos teko nušauti. Didesnę kelionės dalį R. Šakltonas ir trys jo bendražygiai roges tempė patys. Deja, jėgų nepakako: jiems teko apsisukti, kai iki ašigalio buvo likę daugmaž 180 kilometrų. Keliautojai sėkmingai grįžo į pakrantę, ištyrinėję dalį vidinių Antarktidos rajonų. Bet polius vis dar nebuvo pasiektas.
R. Skotas, vadovavęs ekspedicijai, pavadintai „Terra Nova“, nusprendė naudoti kombinuotą keliavimo būdą. Pirmiausia buvo kliaunamasi žmonėmis, tačiau neatsisakyta ir kitų transportavimo būdų. Nors arkliai jau R. Šakltono ekspedicijoje užsirekomendavo nepakankamai patikimai, vėl buvo nuspręsta įsigyti Mandžiūrijos, taip pat Sibiro arklių. Kita transportavimo priemonė buvo motorinės rogės. Į vidaus degimo variklių galią R. Skotas dėjo daug vilčių, išbandė roges atšiauriomis sąlygomis Norvegijoje. Visgi Antarktidoje rogės ėmė gesti, o labiausiai Arkties išbandymų neatlaikė jų transmisijos. Trečioji transportavimo priemonė buvo kinkomieji šunys. 1910 m. birželio 1 d. R. Skotas ir jo bičiuliai laivu „Terra Nova“ išplaukė iš Londono. Naujojoje Zelandijoje buvo papildytos maisto, pašaro, kuro bei kitos atsargos. Pakeliui Antarktidos link „Terra Nova“ pateko į didžiulę audrą: per ją neteko vieno šuns, dviejų arklių, dalies anglių ir skystojo kuro atsargų, dėžės spirito butelių. Tris savaites laivas buvo įstrigęs leduose, kol galiausiai pasiekė Roso salą netoli Antarktidos pakrantės. Už 650 kilometrų pakrantėje išsilaipino ir savo bazinę stovyklą įkūrė jų konkurentai norvegai. Galiausiai, peržiemoję ir Pietų pusrutulyje sulaukę pavasario, 1911 m. lapkričio 1 d. R. Skotas ir jo bendražygiai nuo Roso salos leidosi į pietus trimis grupėmis. Viena judėjo šunų kinkiniais (joje buvo pats R. Skotas), antra - arkliais, trečia - motorinėmis rogėmis. Pastarųjų grupių užduotis buvo pagalbinė - nugabenti krovinius kuo arčiau ašigalio ir įrengti tarpines stovyklėles su maisto ir kitomis atsargomis. Galiausiai R. Skotas ir keturi bendraminčiai atsisveikino su kitais ekspedicijos dalyviais ir patraukė Pietų ašigalio link.
R. Amundsenas į kelionę iš Norvegijos į Antarktidą leidosi laivu „Fram“. Pinigus ekspedicijai jis rinko ne tik gimtojoje šalyje, bet ir užsienyje (JAV, Argentinoje), o vis tiek stokodamas lėšų netgi įkeitė savo namą. Prieš išvykdamas į ekspediciją jis sulaukė pasiūlymo naudoti kelionėje šiaurinius elnius, bet nepaklausė, mat buvo tvirtai įsitikinęs, kad nėra patikimesnio varianto nei kinkomi šunys. Pasiekę Antarktidą norvegai, kaip ir britai, įsirengė žiemojimo stovyklą. Joje buvo įrengta nedidelė biblioteka (80 knygų), sauna. Ekspedicijos dalyviai medžiojo ruonius, jų mėsa buvo gabenama į tarpines stovyklėles numatomame keliautojų vykimo ir grįžimo kelyje. Čia buvo sudėti sausainiai, šokoladas, kondensuotas pienas, kiti produktai. Kelionėje pirmyn, o ypač - atgal, norvegai maistui naudojo ir šunų mėsą, taip pat šuniena maitino kitus šunis.
1911 m. rugsėjo 8 d. R. Amundsenas su septyniais bendražygiais leidosi į kelionę. Bet paaiškėjo, kad jie labai paskubėjo: netrukus temperatūra ėmė kristi iki -56 °C, dėl šalčio slidės ir rogių pašliūžos ėmė tiesiog lipti prie sniego, šunys negalėjo pailsėti, užšalo netgi turėta degtinė. Buvo nuspręsta grįžti atgal į stovyklą. Čia įvyko nesusipratimas, vos nepasibaigęs tragedija: geriausią šunų kinkinį turėjęs R. Amundsenas grįžo pirmas, o jo kolegos labai sunkiai rado kelią į stovyklą. Vienu kinkiniu grįžęs ekspedicijos dalyvis parvežė ir kitą draugą, kurio visi šunys pakeliui žuvo. R. Amundsenas sulaukė rimtų priekaištų. Po šio konflikto ekspedicijos vadovas labiausiai jį kritikavusiam bendražygiui uždraudė antruoju bandymu keliauti į ašigalį.
Lenktynės į Pietų ašigalį
Spalio 20 d. buvo surengtas antrasis R. Amundseno ekspedicijos bandymas pasiekti Pietų ašigalį, šį kartą - sėkmingas. Į šią kelionę leidosi penki norvegai su ketveriomis rogėmis ir 52 šunimis. Pakeliui keliautojai statė vėliavas, piramides iš sniego, kad rastų kelią atgal. Pakeliui buvo nušauta per 20 šunų, jie užkasti sniege kaip maisto atsargos. Galiausiai R. Amundsenas ir jo draugai pasiekė Pietų ašigalį ir iškėlė jame Norvegijos vėliavą. Tiksli ašigalio vieta buvo nustatyta turimais astronominiais ir geodeziniais prietaisais, o kad būtų išvengta galimos paklaidos, slidėmis išmaišyta ir 8-9 kilometrų atstumu nuo šios vietos esanti teritorija. R. Amundsenas čia pastatė palapinę, joje paliko šiek tiek atsargų, lentelę su data, kada pasiektas Pietų ašigalis, ir laiškus savo šalies karaliui bei R. Skotui. Paskutiniame laiške buvo prašoma čia esantį laišką persiųsti į Norvegiją (tai būtų buvę svarbu, jei grįždami atgal norvegų keliautojai būtų žuvę), siūloma pasinaudoti palapinėje esančiomis atsargomis ir linkima laimingai grįžti. R. Amundsenas su bendražygiais pasuko į bazinę stovyklą. Jie judėjo greitai ir sėkmingai - pakeliui palikti ženklai leido orientuotis vietovėje, o paliktų maisto atsargų pakako. Pasiekę bazinę stovyklą, keliautojai netrukus sėdo į laivą „Fram“ ir pasuko namo. Telegrama, pranešanti apie keliautojų sėkmę, buvo išsiųsta iš Australijos Tasmanijos saloje esančio Hobarto uostamiesčio.
R. Skotas su trimis bendražygiais atvyko į ašigalį po mėnesio. Koks nusivylimas jų laukė! Jie rado savo konkurentų stovyklavietę, palapinę ir plazdančią Norvegijos vėliavą. Nusiminę britai pasuko atgal. Kelyje juos persekiojo ne tik liūdnos mintys, bet ir nesėkmės. Du keliautojai įkrito į prarają leduose, tiesa, išsikapstė, bet vienas jų patyrė rimtą galvos traumą. Jis ėjo toliau, tačiau ėmė prarasti sąmonę ir galiausiai mirė. Kitas poliarininkas smarkiai susižeidė kojas. Jis vis sunkiau galėjo eiti ir ne kartą prašė bičiulių palikti jį, kad tik likę ekspedicijos dalyviai galėtų sparčiau judėti ir liktų gyvi. Galiausiai vienoje iš tarpinių stovyklų jis specialiai basas išėjo iš palapinės, kad mirtinai sušaltų ir taip leistų savo draugams keliauti toliau (jo kūnas niekada taip ir nebuvo rastas). Bet ir čia bėdos nesibaigė. Labai pablogėjo orų sąlygos (nukrito temperatūra, prasidėjo pūgos), todėl ekspedicijos dalyviai buvo ilgam įkalinti vienoje iš tarpinių stovyklų. Jie kentė nuo nušalimų, bado ir galiausiai mirė. Tik po aštuonių mėnesių rasta beveik visai užpustyta jų palapinė. R. Skotas dienoraštyje buvo įrašęs: „Dėl Dievo, neapleiskite mūsų artimųjų.“ Keliautojai palaidoti Antarktidoje. Ant paminklo užrašyti žodžiai: „Kovoti ir ieškoti, rasti ir nepasiduoti.“
Norvegų keliautojas Roaldas Amundsenas ir jo komanda 1911-ųjų gruodžio 14 dieną tapo pirmaisiais žmonėmis, pasiekusiais Pietų ašigalį. Tuo pat metu startavusi brito Roberto F. Scotto ekspedicija žuvo. Kaip būtų galima paaiškinti Amundseno grupės sėkmę? Pasak BBC žurnalistės Sian Flynn, velnias slypi detalėse. 1911 metais kapitonas Robertas Falconas Scottas ir kapitonas Roaldas Amundsenas iš savo bazinių stovyklų, įsikūrusių Antarktidos krante, leidosi Pietų ašigalio link, kiekvienas stengdamasis pasiekti jį pirmasis. Amundsenas ašigalį pasiekė 1911 metų gruodžio 15 dieną ir po trijų mėnesių grįžo namo. Scottas ir keturi jo vyrai ašigalyje atsidūrė 33 dienomis vėliau ir 1912-ųjų sausio 17-ąją, nepaisant didžiulių pastangų grįžti į bazinę stovyklą, žuvo. Nors ir turėdami tą patį tikslą - pasiekti Pietų ašigalį, Scottas ir Amundsenas savo ekspedicijas organizavo skirtingai. Pradedant nuo vyrų, kuriuos pasirinko bendrakeleiviais, iki kelionės įrangos. Ekstremaliomis Antarktidos sąlygomis netgi mažiausios detalės galėjo lemti gyvenimą arba mirtį. Scotto ekspedicijos darbotvarkė, palyginti su Amundseno, buvo įvairesnė. Tuo tarpu Amundsenas į kelionę leidosi be jokių mokslininkų ir ne itin domėdamas moksliniais pasiekimais. Iškalbinga detalė, žygio metu Scotto grupė padarė 4000 nuotraukų, tuo tarpu Amundseno - tik 10. Norvego vaikystės svajonė buvo būti pirmuoju žmogumi, pasiekusiu Šiaurės ašigalį, o kai 1909 metais šis tikslas buvo pasiektas (tiesa, ne visi tuo patikėjo), jis nusprendė tapti pirmuoju, pasiekusiu Pietų ašigalį. Savo dienoraštyje Amundsenas rašė, kad šis siekis jam yra svarbiausias tikslas. Scottas ir Amundsenas atstovavo dviem labai skirtingoms nacijoms, tai neišvengiamai turėjo įtakos organizuojant ekspedicijas, taip pat jų lūkesčiams. Scottas buvo paskirtas dviejų oficialių Britų ekspedicijų į Antarktidą vadovu ir visada planavo savo keliones smalsios žiniasklaidos akivaizdoje. Kadangi tuo metu Britanija buvo pirmaujanti pasaulio valstybė, nebuvo jokių abejonių, kad ašigalį pirmas pasieks ne kas kitas, o anglas. Tuo tarpu Norvegija Amundseno laikais buvo palyginti jauna nacija, tik 1905 metais išsikovojusi nepriklausomybę nuo Švedijos. Jo troškimas pasiekti ašigalį pirmam buvo labai rizikingas. Viena iš priežasčių, kodėl jis savo ekspediciją planavo slaptai, buvo ta, jog Norvegijai reikėjo diplomatinės Britanijos paramos. ScottoTerra Nova ekspedicija buvo didelė, palyginti su Amundseno rūpestingai atrinkta grupe. Apie 60 žmonių plaukė laivu, 25 laukė krante, bazinėje stovykloje. Amundsenas pasirinko 19 vyrų iš jo Fram’o ekspedicijos, tačiau tik devyni iš jų žiemojo Framheime, trobelėje, kurią jie pastatė ant ledo iškyšulio. Amundsenas planavo traukti ašigalio link su aštuoniais vyrais ir tik vieną asmenį, švedų virėją Adolfą Lindstrømą, palikti Framheime. Dėl vieno žmogaus savo grupėje jis nebuvo tikras - tai Hjalmaras Johansenas, žinomas Arkties tyrinėtojas. Kai nekantraujantis Amundsenas pernelyg anksti, 1911-ųjų rugsėjį, leidosi į žygį, ir grupė buvo priversta grįžti atgal į trobelę, Johansenas sukėlė pasipiktinimo audrą. Amundsenas jį ir dar du kitus tuoj pat išmetė iš ekspedicijos - jis nebuvo linkęs toleruoti žmonių, kritiškai nusiteikusių jo vadovavimo atžvilgiu. Scottas, priešingai, į savo grupę įtraukė kapitoną Oatesą (kaip armijos atstovą), nors su juo nesutarė.
Kalbant apie įrangą, kurią planuota naudoti kelionėje, Amundseno vyrai buvo pripratę prie sniego ir šalto klimato. Norvegija pirmavo slidžių sporte, ir Amundsenas sąmoningai į ekspediciją įtraukė slidinėjimo čempioną Olavą Bjaalandą. Britų ekspedicija nebuvo įgudusi slidinėti ir turėjo gerokai mažiau patirties, kaip naudoti slides skirtingose vietovėse. Tuo tarpu Amundsenas ir jo vyrai praleido daug laiko bandydami slides ir apkaustus, kurios iš jų labiausiai tiktų skirtingomis sąlygomis. Maža to, norvegai, būdami bazinėje stovykloje, perdirbo savo batus, kad apsisaugotų nuo galimų pritrynimų. Priešingai nei britai, jie kelioniniams rūbams pagaminti nusižiūrėjo nuo inuitų vilkų kailį, jau nekalbant apie vėjo neprapučiamus Burberry kostiumus, pagamintus iš lengvesnės medžiagos - gabardino. Viena iš mažiausių detalių, kuri vėliau prisidėjo prie Scotto ekspedicijos žūties, buvo odiniai kamšalai, naudoti sandarinti žibalo kanistrus. Grįždamas atgal, sužinojęs, jog Amundsenas jį aplenkė, Scottas savo dienoraštyje pažymėjo, kad kai jo vyrai atvėrė talpas, paaiškėjo, jog žibalas išgaravęs. Amundsenas žinojo apie šį reiškinį, ir vienas komandos narių pasiūlė jam didelius kamščius, kuriais kanistrai buvo hermetiškai užkimšti, kad nebūtų prarasta nė lašo gyvybiškai svarbių degalų. Vėliau, kai Scottas, Wilsonas ir Bowersas buvo įkalinti savo palapinėje, jie pritrūko žibalo, kurio reikėjo ledui tirpdyti.
Kalbant apie transportą, Scottas visada naudojo žmogaus jėga traukiamas roges. Tai buvo sekinantis užsiėmimas, tačiau jis buvo įsitikinęs, jog tai yra kilniadvasiškiau nei išnaudoti gyvūnus. Amundsenas Arktyje taip pat buvo išbandęs žmogaus traukiamų rogučių metodą ir nenorėjo dar kartą to pakartoti. Jis pasiėmė gerai išdresuotus šunis, specialiai nupirktus Grenlandijoje, ir du patyrusius šunų prižiūrėtojus - Sverrą Hasselį ir Helmerį Hansseną. Šunų kinkiniai suteikė kelionei į ašigalį tempo, tuo tarpu pagrindinė keliautojų užduotis buvo pasirūpinti, kad vėžės būtų tvarkingos, o šunys paėdę. Šunys, kai jie apsistojo Butcherio stovykloje, likus maždaug pusei kelio iki ašigalio, tapo norvegų raciono dalimi. Daugelis jų buvo užmušta, kad išmaitintų vyrus ir likusius šunis. Amundsenas ir jo vyrai šlykštėjosi tuo, ką darė, tačiau jie žinojo, kad tik taip išliks gyvi. Geros mitybos trūkumas, kai kurių istorikų nuomone, ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl britų komanda patyrė nesėkmę. Tikėtina, kad prieš leisdamiesi į ašigalį jie jau kentėjo nuo avitaminozės. Skorbutas, liga, atsirandanti dėl vitamino C trūkumo, jau nuo seno žinota jūrininkų. Ši skausminga, alinanti būklė visą laiką baigiasi mirtimi, jei paliksi ją negydytą. Amundsenas ir jo vyrai valgė šviežią ruonių ir pingvinų mėsą, o pastarojoje yra pakankamai vitamino C, geriausios apsaugos nuo skorbuto. Norvegai šią mintį taip pat perėmė iš vietinių gyventojų, kurie valgydavo beveik vien mėsą. Kitas komandų skirtumas buvo sausainiams kepti miltai, pagrindinis keliautojų maistas. Britų sausainiai buvo pagaminti iš baltų miltų ir natrio karbonato. Norvegų sausainiai buvo iškepti iš avižinių miltų ir mielių, kurie aprūpino organizmą B vitaminais, stiprinančiais nervų sistemą. Kiekvieną dieną jie valgė pemikaną - pyragą, pagamintą iš sumaišytos muštos išdžiovintos jautienos ir riebalų. Tai buvo maistingas, tačiau pernelyg nežadinantis apetito maistas. Keliaujant slidėmis, pemikaną maišydavo su ištirpintu sniegu ir pasigamindavo karštą troškinį. Tačiau pagrindinis skirtumas tarp norvegų ir britų komandų buvo vadovavimas. Scottas buvo sudėtingas, jautrus, linkęs į savistabą žmogus, turintis daug literatūrinių gebėjimų ir žavesio. Jo vadovavimo koncepcija susiformavo tarnaujant karininku Anglijos laivyne, kuriame santykiai neišvengiamai buvo hierarchiniai ir formalūs. Priešingai, Amundsenas buvo inovatyvus individualistas - profesionalus entuziastingas šiaurės tyrinėtojas. Jis taip pat buvo įvairialypė asmenybė, ypač santykiuose su kitais žmonėmis, tačiau jos susikoncentravimas ir rungtynių dvasia buvo neprilygstami.
Tragiškas likimas ir palikimas
R. Amundsenas grįžo į tėvynę ir tapo Norvegijos nacionaliniu didvyriu. Vėliau jis nesėkmingai bandė laivu pasiekti Šiaurės ašigalį. 1926 m. kartu su italu keliautoju Umbertu Nobile perskrido virš Šiaurės ašigalio dirižabliu. Po dvejų metų, 1928 m. birželio 18 d., R. Amundsenas žuvo hidroplanu išskridęs ieškoti be žinios dingusio U. Nobilės (jis vėliau atsirado) ekspedicijos. Manoma, jog lėktuvas, kuriuo skrido R. Amundsenas, nukrito į Atlanto vandenyną.
Naujas žygis į Pietų ašigalį įvyko tik 1957 m. pabaigoje, kai piečiausią planetos tašką pasiekė Naujosios Zelandijos alpinistas Edmundas Hilaris (vienas iš pirmųjų dviejų į Džomolungmą įkopusių žmonių), keliaudamas specialiai pritaikytais traktoriais. Pietų ašigalyje esanti JAV mokslinių tyrimų stotis pavadinta Amundseno-Skoto vardu.
Roaldas Amundsenas, norvegų poliarinių sričių tyrinėtojas, į istoriją įėjo kaip pirmasis žmogus, 1911 m. gruodžio 14 d. pasiekęs Pietų ašigalį. Šis pasiekimas vainikavo jo lyderystę ekspedicijoje, kuri aplenkė Roberto Falcono Scotto vadovaujamą britų komandą, taip pat siekusią šio tikslo. Amundseno kelionė į Pietų ašigalį ir jo vėlesnis dingimas Arkties regione tapo legenda, įkvėpusi daugybę tyrinėtojų ir nuotykių ieškotojų.
Anglų keliautojas kapitonas Robertas Falconas Scottas taip pat siekė pirmasis pasiekti Pietų ašigalį, tačiau jo ekspedicija baigėsi tragiškai. Likus vos kelioms savaitėms iki Amundseno, Scotto komanda pasiekė ašigalį, tačiau kelionė atgal tapo lemtinga. Visi ekspedicijos nariai žuvo, palikdami po savęs dienoraščius ir surinktus mokslinius duomenis.
Viena svarbiausių R. F. Scotto rastų fosilijų buvo prieš 250 mln. metų augęs medis panašus į dabartinį buką. Tyrinėtojai keliaudami atgal išsuko iš kelio tam, kad aplankytų Buckley kalną ir pamėgintų surasti augalų fosilijų. Tuo metu buvo iškelta teorija, kad Antarktida kadaise galėjo būti vieno didžiulio žemyno dalis, o klimatas joje buvo visiškai kitoks nei yra dabar - daug švelnesnis ir jame žaliavo miškai.
1912 m. lapkričio 12 d. suradus sušalusius ekspedicijos dalyvių kūnus, vos 11 mylių nuo maisto sandėlio, pačioje Antarktidoje supiltas ir kapas, kuriame palaidotas Skotas ir kiti žuvę bendražygiai. Ant kapo užrašyti šie žodžiai: „Kovoti ir ieškoti, rasti ir nepasiduoti.“
Antarktidos geografija ir klimatas
Beveik visa Antarktida plyti Pietų poliariniame rate. Tai penktas pagal dydį žemynas po Azijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos. Antarktida didesnė nei Australija ir Europa kartu sudėjus! Žemyną skalauja Pietų vandenynas. Nors jį sudaro Atlanto, Indijos ir Ramusis vandenynai, dėl žemesnės vandens temperatūros ir mažesnio druskingumo jis dažnai yra laikomas atskiru. Antarktida sudaryta iš aukštų senovinių uolienų kalnynų, kurių aukščiausias taškas, esantis Vinsono masyve siekia 4 880 m. Maždaug 95 proc. žemyno ištisus metus yra padengti ledu, kurio storio vidurkis siekia 1,9 km.
Antarktidos žemyno klimatas, kuriame vyrauja anticiklonas, skiriasi nuo antarktinio klimato, kuriam būdinga intensyvi ciklonų veikla. Antarktidos klimatas - šalčiausias visoje Žemėje. Oro temperatūra žemyno gilumoje žiemą nukrenta iki 80 °C, o vasarą pakyla iki 30 °C šalčio. Šilčiausi pakrančių regionai vasarą įšyla iki 0 °C. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas todėl, kad saulės spinduliai pasiekia jos paviršių įstrižai. Be to, ledas atspindi apie 90 proc. saulės radiacijos ir spinduliai išsisklaido erdvėje, nesušildę žemės. Antarktidos vidutinė temperatūra - 50 °C šalčio. Iš žemyno vidurio į pakraščius pučia pastovūs stiprūs (ypač žiemą) vėjai. Kai ciklonų ir nuotėkinių vėjų kryptys sutampa, kyla uraganai. Stipriausias vėjas pasaulyje (apie 90 m/s) registruotas Karaliaus Jurgio V Krante. Vilkso žemės pakrantėje registruota 340 audringų dienų per metus.
Pietų poliarinės nakties metu iki ir po Saulės patekėjimo bei nusileidimo, iš viso maždaug 15-16 parų, Antarktidoje stebimos baltosios naktys. Pietų ašigalyje Saulė nepakyla aukščiau 23,5° virš horizonto. Didžiąją dalį Saulės spindulių pietų ašigalyje atspindi sniegas. Pietų ašigalio absoliutus aukštis siekia 2804 metrus. Dėl aukščio, vėjų ir ledyno, klimatas pietų ašigalyje labai šaltas, atšiaurus ir sausas. Pietų ašigalyje beveik neiškrenta kritulių.
Šiuolaikiniai tyrinėjimai ir Antarktidos ateitis
Antarktidos sutartis 1959 metais dvylika valstybių pasirašė Antarktidos sutartį, garantuojančią tarptautinį mokslinį bendradarbiavimą. Įsigaliojusi 1991 metais ji uždraudė komercinį žemyno eksploatavimą ir įteisino sistemą, pagal kurią ledynu padengtoje žemėje mokslo labui veikti gali ir kitos šalys. Tačiau iš esmės Antarktida yra nepriklausoma ir negali būti naudojama kariniams tikslams.
Dabar keletas valstybių turi įsirengusios Antarktidoje tyrinėjimo stotis. Jos tiria tikrąjį Antarktidos reljefą, klimatą, žemės sandarą. Nustatyta, kad po ledynais yra naftos ir kitų naudingųjų iškasenų, bet Antarktidos sutartis draudžia jas išgauti. 500 m gylyje po Antarktidos ledo paviršiumi mokslininkai aptiko ertmę, kurioje gyvuoja unikali ekosistema. Tai iki šiol neregėtas poledinis darinys, esantis po Antarktidos ledynu. Gyvybės tvirtumas ir atkaklumas tokiomis ekstremaliomis sąlygomis - stulbina. Tyrėjai šį slaptą ir tamsų pasaulį ištraukė į dienos šviesą - jame knibždėte knibžda nesuskaičiuojama galybė miniatiūrinių būtybių. Buvo aptiktos 77 skirtingos kirmėlių rūšys - tikras įvairiausių būtybių gausybės ragas. Mokslininkai radiokarboninio datavimo būdu nustatė kai kurių jų aptiktų samangyvių ir dvigeldžių amžių, siekdami įvertinti, kiek ilgai jie ten buvo. Kita biologų komanda kilometro gylyje po Antarktidos ledo sluoksniu rado pinčių. Šis atradimas lyginamas su atogrąžų miško lopinėlio aptikimu vidury Sacharos dykumos.
Dėl klimato pokyčių šylant planetai ir spartėjant Antarktidos ledynų griūčiai, šios visiškoje tamsoje esančios vidinės buveinės netrukus gali susidurti su vandenynu. Net jeigu dėl šių pokyčių kai kurios vietos labiau tiktų sutvėrimams, kurie gali pasinaudoti saulės spinduliais, unikalios aplinkos, kokia šiuo metu yra, nebeliks. Kol kas ištyrinėtas tik maždaug 1 kv. m iš 1,6 mln. kv. km ploto buveinės. Tikėtina, kad dalis po Antarktidos žemynu esančios biologinės įvairovės gali išnykti nė neatrasta. Manoma, kad šiame žemyne glūdi daug žmonėms svarbių atsakymų į klausimus apie mūsų planetą.
Mokslininkai, tiriantys klimato kaitos poveikį Antarktidos pingvinų populiacijoms, pateikė netikėtą išvadą - kai kurios jų rūšys dėl nykstančio jūros ledo mažėja, o kitos dėl kylančios temperatūros auga. Tyrinėtojai rytinėje Antarkties pusiasalio pusėje plaukiojo lediniais vandenimis skaičiuodami ten esančius pingvinus. Palyginus jų duomenis su ankstesniais įrašais aiškėja, kokią įtaką klimato kaita turės įvairių rūšių išlikimui. Daugiausia dėmesio skirta dviem rūšims: Adelės pingvinams, kurie mėgsta šaltesnę ir atšiauresnę aplinką, ir papuasiniams pingvinams, labiau prisitaikiusiems prie šiltesnių sąlygų. Kur yra Adelės pingvinai, netoliese bus ir jūros ledo, Pastebėta, kad kai ledas tirpsta, atitinkamai mažėja ir šių pingvinų populiacija.
Antarktida yra vienintelis žemynas, kuriame nėra vietinių gyventojų. Dauguma čia esančiųjų yra tyrėjai, ieškantys naujų organizmų, klimato istorijos duomenų arba besikeičiančios aplinkos įrodymų. Jau beveik 200 metų tūkstančiai biologų, ekologų ir geologų atlieka tyrimus 14 mln. kv. km ploto kontinente. Dabar Antarktidoje yra 70 tyrimų bazių. Nuolat įvairiose tyrimų stotyse dirba per tūkstantį mokslininkų, kurie čia atvyksta iš viso pasaulio. Dėl tokios įvairovės Antarktida vadinama tarptautiniu žemynu. Klimato kaita - svarbiausias tyrimų objektas. Šiemet žemyne fiksuota aukščiausia kada nors registruota temperatūra - 18,3 °C šilumos. Skaičiuojama, kad jeigu ištirptų visas Antarktidos ledas, jūrų lygis pakiltų daugiau nei 60 m.
Naujai atvykusiems tyrėjams tenka susidurti su atšiauriu klimatu ir susitaikyti su tuo, kad yra neįtikėtinai toli nuo civilizacijos. Nors žemynas ir yra nuošalus, mokslininkai retai kada būna vienui vieni. Jie gyvena, miega, valgo, dirba kartu nedidelėse tyrimų bazėse. Dėl žemos temperatūros ir stiprių vėjų net ir kasdienės užduotys Antarktidoje gali būti sudėtingos. Atšiaurios oro sąlygos reiškia normuotą maistą ir ribotas daiktų atsigabenimo galimybes. Dar vienas iššūkis šalčio kaustomame ledyne - vanduo. Nors apie 90 proc. pasaulio ledo yra Antarktidoje, gyvenimas čia yra tarsi dykumoje. Gyventojai neturi neišsenkančių vandens atsargų, tad žiemą, kai 24/7 būna tamsu, tenka tirpdyti sniegą. Vasarą jie naudoja vamzdžius, kad išgautų vandenį iš dirbtinių lagūnų, į kurias subėga tirpstantis sniegas.
Šiandien Pietų ašigalį pasiekia ne tik mokslininkai ir profesionalūs keliautojai, bet ir entuziastai, siekiantys įveikti save ir patirti nepamirštamų įspūdžių. Vienas tokių pavyzdžių - Dariaus Vaičiulio ekspedicija 2022 m., kurios metu jis pasiekė Pietų ašigalį ir iškėlė organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vėliavą, atkreipdamas dėmesį į nepalankiomis sąlygomis gyvenančių vaikų problemas. Taip pat verta paminėti Alaną Loką, pirmąjį neregį pasaulyje, kuris pasiekė Pietų ašigalį.
tags: #pirmoji #ekspedicija #i #pietu #asigali