Stasys Santvaras - tai viena ryškiausių ir daugiaveiksmiškiausių asmenybių lietuvių literatūroje ir kultūroje, kurio kūrybinis kelias tęsėsi net septynis dešimtmečius. Jo darbai ne tik sulaukė plačios publikos pripažinimo, bet ir dažnai provokavo diskusijas, taip įtvirtindami jo svarbią vietą lietuvių kultūriniame panteone. Santvaro gyvenimo kelias buvo neįtikėtinai turtingas ir įvairiapusis: jis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, Klaipėdos sukilimo dalyvis, poetas, dramaturgas, vertėjas ir net operos solistas. Jis priklausė tai ypatingai kartai, kurią išugdė atgimstanti Lietuvos valstybė, kurią apvilko kareivio uniforma, išsiuntė į mokslus ir suteikė unikalią galimybę debiutuoti spaudoje.
Gyvenimo kelias ir kūrybos pradžia
Stasys Santvaras, kurio tikrasis vardas buvo Zaleckis, gimė 1902 m. gegužės 27 d. Rūsteikonių kaime. Jau nuo mažens jį supo pasakojimai apie garbingą praeitį - apie 1831 m. sukilimą, kuriame dalyvavo jo proseneliai, apie 1863 m. įvykius, kuriuos mena rusų kariuomenės žygiai. Legendomis apipinti Seredžiaus senkapiai ir milžinkapiai taip pat formavo jo vaizduotę.
Poetas prisimindavo: „Kai buvau vaikas, paauglys ir jaunuolis - mano kraštas šauniai ir gražiai dainavo, melodingai ir jautriai“. Belvederio dvaro daržinėje, kur vykdavo tikri „lietuviški vakarai“, susirinkdavo iki 2000 žiūrovų. Jo motina, turėjusi nuostabų balsą, mokėjo apie 300 dainų, kurios tapo neatsiejama jo vaikystės dalimi.
Baigęs Seredžiaus dviklasę mokyklą, 1915 m. rudenį būsimasis rašytojas išvyko į Vilnių. Ten, „Ryto“ draugijos lietuviškoje gimnazijoje, jis tapo tikru „artistu“ - kiekvienos šventės proga su užsidegimu deklamuodavo Maironio eilėraščius. Jau tada jis pats ėmėsi kurti eiles ir buvo prirašęs storą sąsiuvinį, kurį jam padovanojo klasės auklėtojas, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Vėliau, grįžęs iš bado krečiamo Vilniaus, jis pėsčias parėjo atgal į Rūsteikonius, parsinešdamas tą brangų maironiškų eilėraščių sąsiuvinį.
Savanorio kelias ir literatūriniai ieškojimai
Mokslus tęsė Kaune, „Saulės“ ir „Aušros“ gimnazijose, jau po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. 1919 m. sausio 11 d. jis, kartu su būreliu gimnazistų, išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo mūšiuose su bolševikų armija ir net buvo sužeistas. Pusantrų metų ištarnavęs antrajame pėstininkų pulke, jis išėjo atsargon vyr. puskarininkio laipsniu 1920 m. balandžio 2 d. Vos grįžusį į mokyklos suolą, kareivį vėl pašaukė aulių sąjunga naujai, itin svarbiai akcijai - telkti patikimų savanorių būrelius Klaipėdai vaduoti. Jis sugebėjo įkalbinti savo artimuosius draugus literatus - Antaną Rimydį, Augustiną Gricių, Alfonsą Braziulį. 1922 m. gruodį savanoriai traukiniu pasiekė Klaipėdos krašto pasienį ir be kautynių užėmė Bajorų geležinkelio stotį. Santvaras pateko į Savanorių vado štabą, kur jam buvo paskirtos intendanto pareigos. Demobilizuotas jis buvo 1923 m.
Vėl grįžęs prie mokslų, jis lankė brandos atestato kursus kariams. Dvejus metus aktyviai dalyvavo Tautos teatro vaidybos studijoje, tvarkė šio teatro ir „Vilkolakio“ administraciją, kuri skendo skolose. Tuo pačiu metu su A. Griciumi dirbo „Eltoje“, o laisvalaikiu rašė eilėraščius. Vasaros rytmečiais, dar saulei nepatekėjus, jis kildavo į Aleksoto šlaitus - ten, gamtos apsuptyje, jam lengviausiai gimdavo eilėraščiai.
Poezijos debiutas ir simbolistinės įtakos
Pirmieji Santvaro eilėraščiai buvo publikuoti 1921 m. rudenį dienraščio „Lietuva“ kultūriniame priede „Sekmoji diena“, kurį redagavo Faustas Kirša. Šie eilėraščiai savo simboline stilistika buvo labai artimi paties redaktoriaus kūrybai. Pradedantis poetas, nors ir gyveno viename kambaryje su keturvėjininku A. Rimydžiu, draugavo su Juozu Tysliava - „tramvajų“ ir „radijo lakštingalų“ dainiumi, lankėsi pas Kazį Binkį, nepasidavė maištaujančio avangardo įtakai.
Santvaras į poeziją žengė su didele pagarba ir rimtimi, lyg į šventyklą, kurioje bus ieškoma „Aukštosios Esmės“, o „žvaigždynų gelmės“ atvers paslaptis apie dieviškąją begalybę. „Mes skrendame giedodami Dievybei maldą“, - rašė poetas. Savo pirmajame eilėraščių rinkinyje „Saulėtekio maldos“ (1924 m.) jis, kaip ir kiti simbolistai, jautėsi esąs tik tarpininkas tarp žemiškosios ir dangiškosios sferų, atitrūkęs nuo konkrečios aplinkos ir siekiantis aukštybių, kur spinduliuoja „Tiesa ir Meilė“.
Jo poezijai būdingas optimistiškas veržlumas, įspaustas į tvirtą ritmiką, sakinių simetrijas ir pakartojimus. Patetiška savijauta susiliejo su bendromis kategorijomis ir abstrakčiais gamtos vaizdais, kurie skambėjo didingai, primindami Vinco Mykolaičio-Putino lyriką.
Dramaturgijos bandymai ir simbolistinės misterijos
Skatynamas vaidybos studijos dėstytojų Antano Sutkaus ir Boriso Dauguviečio, jaunasis poetas ėmėsi kurti eiliuotus dramos kūrinius. Jis tuo metu jautėsi tarsi prieštaraujantis „Vilkolakiui“ - politinių aktualijų teatrui, kurį pats administravo. Vėlgi, jis liko ištikimas simbolistams, tęsdamas jų pamėgtą poetinių misterijų žanrą. Jo kūriniuose, tokiuose kaip „Saulytė“ (1923 m.) ir „Minių mylimoji“ (1926 m.), veikė Baltosios ir Tamsiosios Dvasios, Miško Tyla ir Jūra, pasirodydavo burtininkas - požemių valdovas, karaliaus pilis skęsdavo prasmėje, o dvariškiai virsdavo akmenimis.
Nors nevilties ir grėsmės nuotaikos persmelkdavo jo kūrybą, jos retai kada peraugdavo į brandaus konflikto kulminacijas. Vietoj to, jos liejosi skambiais personažų monologais, kurie, nors ir gana nepriklausomi vienas nuo kito, buvo pakankamai poetiški ir melodingi. Abiejų misterijų pagrindinis leitmotyvas - meilės vienkartiškumas, kaip dangiškoji Baltųjų Dvasių dovana, ir fatališka meilės bei mirties jungtis - buvo perimtas iš simbolistinės poezijos ir dramos (ypač iš Aleksandro Bloko „Nepažįstamosios“). Šis leitmotyvas, kaip trūkinėjantis siūlas, jungdavo statiškos kompozicijos solines „partijas“, kurios vėliau buvo kandžiai išjuoktos B. Sruogos straipsnyje „Purgatorium“ (1925 m.).
Folklorizuota liaudies dainų ir vestuvinių oracijų stilistika natūraliau prigijo pjesėje „Žvejai“, kuri labiau linko link tradicinės buitinės dramos sandaros. Poetinė metaforų ir palyginimų kalba neatsiplėšdavo į savarankiškus monologus, o tvirtai susiliedavo su konkrečia veiksmo situacija. Grėsmės nuojauta, perimta iš misterijų kaip paslaptingas nežinomybės fonas, čia buvo motyvuojama jūros audra, kuri gana ekspresyviai pavaizduota sąlyginio teatro priemonėmis.
Audra tapo veiksmo ašimi: jaunas žvejys, tuoj po vestuvių išplaukęs į jūrą, vos nežūsta, o jo žmona, apimta nevilties, ketina nusižudyti. Laimingą pabaigą nulėmė optimistiškas autoriaus pasaulėvaizdis: jis viltingai teigė gyvenimo tęstinumą ir pergalingą meilės grožį. Poetizuojantis santykis persmelkė ne tik psichologinį piešinį, kuris šviesėjo, neprarandant kontrastinių spalvų, bet ir buities aplinkybių, papročių, šiokiadieniškų dialogų klodą, kuris taip pat darėsi šventiškas. Pjesė „Žvejai“ buvo pastatyta B. Dauguviečio 1926 m.
Muzikinė karjera ir operos pasaulis
Įsiliejęs į „laikinosios sostinės“ literatūrinį gyvenimą, Santvaras ryžosi tapti dainininku profesionalu. Aukštas ir lieknas, skaistaus veido vyras itin tiko operinėms tenoro partijoms. 1926 m. jis įstojo į Klaipėdos konservatoriją, kur S. Šimkus aukštai įvertino jo nepralavinto, bet talentingo balso galimybes. 1927 m. jis gavo Švietimo ministerijos stipendiją ir išvyko į Milaną. Ten, Frescobaldi institute, iki 1932 m. jis mokėsi dainavimo meno, lankė italų kalbos ir literatūros paskaitas. La Scalos teatre, diriguojant garsiajam Artūrui Toscanini, jis su pasimėgavimu klausydavo muzikos.
Nuo 1932 m. rudens Santvaras tapo Kauno operos teatro „III eilės artistu-kandidatu“. 1934 m. sausio 1 d. jis buvo paskirtas „III eilės artistu“ su 400 Lt pagrindinio atlyginimo. Jis dainavo tokiuose spektakliuose kaip „Gražina“, „Radvilas Perkūnas“, „Borisas Godunovas“, „Demono“, „Otelo“ ir „Lakmė“. Scenoje jis labai jaudindavosi, tačiau publika jo arijas visuomet palydėdavo gausiais aplodismentais.
Nuo 1939 m. birželio 19 d. jis buvo paskirtas Operos repertuaro komisijos nariu. Jam teko atnaujinti jau dainuojamų operų literatūrinius tekstus ir versti statomų operų libretus. Itališkų operų ištobulinta muzikinė kalba vertė jį „kategoriškai“ ieškoti adekvačių žodžio prasmės ir muzikinės frazuotės derinių, remtis dvibalsiais ir grynaisiais priebalsiais, kurie „sudaro kalbos skambumo pagrindą“.
Kaip dainininkas ir poetas, jis puikiai jautė kiekvieno skiemens skambesį. Todėl operos solistai nuolat prašydavo jo išversti F. Schuberto, R. Schumano, J. Bramso, K. Debussy dainas, o kompozitoriai - libretų savo kūriniams. Jis parašė eiliuotus tekstus S. Šimkaus operai „Pagirėnai“, Juozo Pakalnio baletui „Sužadėtinė“, Jurgio Karnavičiaus operai „Eglė“ ir Antano Račiūno operai „Atlantida“.
Muzikalumo įtaka kūrybai ir neoromantizmo link
Muzikalumo paieškos padarė didelę įtaką ir originaliai Santvaro kūrybai. Jo naujuose eilėraščių rinkiniuose „Pakalnių debesys“ (1936 m.) ir „Giesmės apie saulę ir sielą“ (1939 m.) atsirado romanso ir noktiurno tipo kūrinių. Jis sąmoningai siekė atskiro žodžio, posakio, eilutės skambumo, akcentuodamas dvibalsius ir ilguosius balsius. Iš muzikos perimtas grakštus intonacijos bangavimas formavo eilėraščio melodiją kaip visos kompozicijos ašį.
Nuo simbolizmo alegorijų, jo poetinė kalba krypo link plastinio konkretumo, kurį neoromantikai įvedė kaip šiuolaikinės lyrikos normą. Dar išlikusį abstraktų temiškumą ardo spontaniškas emocinis judesys ir aštrus vaizdo kirtis. Taip susidaro vientiso vidinio vyksmo grandinė: užsimezga emocinis įvykis, jis plėtojamas iki kulminacijos ir užsklendžiamas atsikartojančia strofa. Suskamba viena kita dramatiška gaida, pirmiausia meilės eilėraštyje.
Lietuviško gamtovaizdžio realijose užgesdavo kosmoso beribiškumas, likdavo tik miglotas ilgesys ir susimąstymas - kodėl tokia daiktų tvarka? - tyliai šviečiantis iš plastiško vaizdo tėkmės. Santvaras artėjo prie neoromantikų pozicijų - jų dainingos ir plastiškos formos, jų graudaus kalbėjimo apie gimtąją žemę ir Europos saulėlydį.
Muzikinės formos skverbėsi ir į jo dramos kūrinius. Pjesė „Kaimynai“ (parašyta 1942 m.) artima operos libretui dėl savo iliustratyvinių scenų ir epizodų atsišakojimų: rugiapjūtės pabaigtuvių apeigos, piršlio oracijos, senelės pasaka, jaunimo bruzdesys. Kaimynų pykčių ir nesusipratimų siužetas, varijuojamas su atlaidaus komiškumo priegaide ir užsibaigiantis vestuvių pokyliu, silpnai tesukabina kaimo buities scenas, kurios turėjo iškelti nepriklausomybės metais išprususio kaimo grožį. Idiliškas piešinys ir idiliška tonacija buvo perimta iš komiškų operų, kaip ir poetizuoti aukšto tono personažų dialogai.
Tik pjesėje „Moterų santarvė“ (parašyta 1943 m.) teigiama programa - „aš tikiu, kad mūsų laikų moteris gali ir save, ir visą žmoniją perauklėti“ - palydima komiškų scenų ir dialogų. Jaunos architektės teatro rūmų projektas pripažįstamas pačiu geriausiu, bet negali būti užbaigtas ir realizuotas be vyro pagalbos. O feminisčių sąjunga neįsileidžia vyrų į savo tarpą, niekindama jų padermę. Feministės kaltina šių laikų vyrus, kad jie „pavirto žudikais ir žvėriais“, kad atima iš moters - „pasaulio motinos“ - jos vaikus ir nužudo, kad trukdo moterims atlikti „didelių darbų ir žygių“. Bet paslapčiomis feministės ieško meilužių. Pjesės komizmas grindžiamas programinių šūkių ir konkrečių veiksmų kaktomušomis.
Krikščioniškosios įtakos ir gyvenimo aplinka
Idealumo potraukiai ir romantizuota savimonė lenkė Santvarą į krikščioniškąjį literatūros sparną, kur jo kūryba dažnai susilaukdavo teigiamų atsiliepimų. Jis gyveno marijonų namuose Ugniagesių gatvelėje, nuolat bendraudamas su Juozu Ambrazevičiumi ir Antanu Vaičiulaičiu - gretimų kambarių nuomininkais. Čia dažnai rinkdavosi dienraščio „XX amžius“ bendradarbiai, teologijos-filosofijos studentai, ir J. Ambrazevičiaus kambaryje vykdavo karštos diskusijos, buvo skaitomi eilėraščiai ir dainuojama.
Vokietmečiu rašytojų, teatralų, dailininkų, filosofų būrelis rinkdavosi kas mėnesį svarstyti Lietuvos problemas vis kitame bute, kad nesukeltų įtarimo. Santvaras buvo itin mėgstamas menininkų bendruomenės. Jo, kaip savanorio, patirtis ir ryžtas buvo svarbūs siekiant palaikyti lietuvybę ir tautinę savimonę, ypač išeivijoje, kur reikėjo stiprios dvasinės jėgainės, be kurios neįmanoma išlaikyti tautinės tapatybės ir kultūros.
Lietuvos nepriklausomybės praradimas ir sovietinė okupacija paliko gilų pėdsaką Santvaro kūryboje ir gyvenime. Jo darbuose atsispindėjo ilgesys po laisvės, tautos kančios ir pasipriešinimo temos. Santvaras tapo vienu iš tų kultūros veikėjų, kurie, nepaisant sunkumų, stengėsi išsaugoti ir puoselėti lietuvybę, perduodami ją ateinančioms kartoms.
Jo kūryba, persmelkta meilės tėvynei, gilių dvasinių vertybių ir meninės raiškos ieškojimo, išlieka svarbiu liudijimu apie lietuvių tautos istoriją ir jos kultūrinį paveldą. Santvaras ne tik kūrė, bet ir aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, siekdamas stiprinti tautinę savimonę ir vienyti lietuvius.
tags: #santvaras #stasys #kasdienine #lietuvybes #duona