Žemės rutulys dažniausiai skirstomas į Šiaurės ir Pietų pusrutulius, kuriuos skiria pusiaujas. Šie pusrutuliai pasižymi ryškiais skirtumais, kurie apima klimatą, geografiją ir net kultūrinius bei ekonominius aspektus. Šie skirtumai susiformavo dėl įvairių veiksnių, įskaitant nevienodą sausumos ir vandens pasiskirstymą, skirtingą saulės spinduliuotės kiekį skirtingais metų laikais ir vyraujančius vėjų bei vandenynų sroves.
Ekvatorius - Žemės pusrutulių skiriamoji linija
Ekvatorius - tai įsivaizduojama linija, apjuosianti Žemę ir dalijanti ją į du pusrutulius: šiaurės ir pietų. Ši linija yra labai svarbi geografijoje, astronomijoje ir navigacijoje, nes ji yra pagrindas nustatant platumas ir koordinates.
Kas yra Ekvatorius?
Pusiaujas, arba ekvatorius (lot. aequator - sulygintojas), yra linija (didysis apskritimas), kuria besisukančio kosminio kūno paviršius kertasi su plokštuma, einančia per kūno centrą ir statmena jo sukimosi ašiai. Pusiaujas vienodai nutolęs nuo abiejų ašigalių (polių). Nuo pusiaujo plokštumos skaičiuojama kūno paviršiaus taškų koordinatė - platuma. Žemės pusiaujas dalija Žemę į šiaurės ir pietų pusrutulius. Ekvatorius yra statmena Žemės sukimosi ašiai didžiojo apskritimo linija, esanti vienodu atstumu nuo abiejų Žemės ašigalių. Jo ilgis siekia 40 075,7 km.
Ekvatoriaus tipai
Egzistuoja įvairių tipų ekvatoriai, atsižvelgiant į jų paskirtį ir matavimo būdą:
- Geografinis ekvatorius: Tai pagrindinis ekvatorius, dalijantis Žemės rutulį į Šiaurinį ir Pietinį pusrutulius. Jis yra naudojamas geografinių koordinačių nustatymui.
- Dangaus ekvatorius: Tai dangaus sferos didysis apskritimas, statmenas pasaulio ašiai ir dalijantis dangų į Šiaurės ir Pietų pusrutulius. Jis yra naudojamas astronomijoje, norint nustatyti dangaus objektų padėtį. Didysis apskritimas, kuriuo Žemės pusiaujo plokštuma kertasi su dangaus sfera, vadinamas dangaus pusiauju. Nuo jo skaičiuojama dangaus šviesulių koordinatė - deklinacija.
- Magnetinis ekvatorius: Tai nulinė izoklina - linija Žemės rutulyje, kur magnetinė inklinacija (posvyris) lygi nuliui. Šis ekvatorius yra svarbus magnetiniams tyrimams.
- Geomagnetinis ekvatorius: Tai ekvatorius, pagrįstas Žemės magnetiniu lauku.
- Erdvės ekvatorius: Tai terminas, naudojamas apibūdinti panašias sąvokas erdvėje.
- Tikrasis ekvatorius: Tai ekvatorius, nustatytas atsižvelgiant į tikrąją Žemės formą, kuri nėra visiškai sferinė.
- Galaktinis ekvatorius: Didysis dangaus sferos apskritimas, artimas ir lygiagretus Paukščių Tako vidurio linijai (mažasis apskritimas).
Ekvatoriaus reikšmė
Ekvatorius yra svarbus dėl kelių priežasčių:
- Geografinių koordinačių sistema: Ekvatorius yra pagrindas platumų matavimui. Platuma yra kampas tarp ekvatoriaus plokštumos ir linijos, jungiančios tašką Žemės paviršiuje su Žemės centru.
- Klimatas: Ekvatorinėje zonoje Saulės spinduliai krinta statmeniausiai, todėl čia yra šilčiausia Žemės vieta. Tai lemia specifinį klimatą ir augaliją šioje zonoje.
- Laikas: Ekvatorius naudojamas kaip atskaitos taškas laiko zonoms nustatyti.
- Navigacija: Ekvatorius yra svarbus orientyras laivams ir lėktuvams, padedantis nustatyti jų padėtį.
Pusrutulių skirtumai ir temperatūra
Šiaurės ir Pietų pusrutulių skirtumai pastebimi daugelyje sričių - nuo klimato iki kultūrų ir tradicijų.
Temperatūra ir Sezoniškumas
Vienas pagrindinių skirtumų tarp pusrutulių yra temperatūros režimas ir metų laikų kaita. Šiauriniame pusrutulyje didžiąją dalį ploto užima sausuma (apie 55%), o Pietų pusrutulyje vyrauja vandenynai (sausuma sudaro tik apie 10% ploto). Dėl to Šiaurės pusrutulyje temperatūros svyravimai yra didesni, o žiemos - šaltesnės nei Pietų pusrutulyje. Be to, šiauriniame pusrutulyje didžioji dalis žemės yra didelėse platumose, todėl šaltos žiemos ir šiltos vasaros. Šiauriniame pusrutulyje vandens temperatūra vandenyno paviršiuje yra apie 3 °C aukštesnė nei Pietų pusrutulyje, nes Saulės spinduliuotės maksimumas yra šiauriau geografinio pusiaujo. Sezoniškai vandens temperatūra vandenyno paviršiuje kinta nuo 1 °C (ekvatorinėse platumose) iki 10 °C (subtropinėse ir vidutinėse platumose).
Metų laikų kaita yra susijusi su metiniu kulminuojančios Saulės aukščio kitimu, kuris priklauso nuo ekliptikos posvyrio į dangaus pusiaują. Tikrosios metų laikų kitimo priežastys yra trys: Žemės skriejimas aplink Saulę, Žemės pusiaujo plokštumos arba Žemės sukimosi ašies posvyris į jos orbitos plokštumą ir Žemės sukimosi ašies orientacijos erdvėje pastovumas. Kai Saulė būna lygiadienių taškuose, plokštuma, skirianti apšviestą Žemės pusę nuo neapšviestos, eina per Žemės sukimosi ašį: šiaurinis ir pietinis Žemės pusrutuliai gauna vienodai šilumos. Abiejų pusrutulių apšvietos sąlygos labiausiai skiriasi Saulei esant saulėgrįžų taškuose, tuomet viename pusrutulyje Saulė yra maksimaliame aukštyje, o kitame - minimaliame.
Šiauriniame Žemės pusrutulyje rudens - žiemos sezonas trunka 179 paras, o pavasario - vasaros sezonas ilgiau - 186 paras. Vadinasi, ekliptikos dalį, esančią pietiniame danguje, Saulė pereina greičiau negu dalį, priklausančią šiauriniam dangui. Tai rodo, jog Saulės slinkimo greitis įvairiose ekliptikos vietose yra nevienodas. Savo ruožtu tai yra atspindys netolygaus Žemės skriejimo aplink Saulę, nes jos orbita yra ne apskritimas, o elipsė. Žemė būna arčiausiai Saulės ir skrieja didžiausiu greičiu sausio pradžioje, o jos didžiausias atstumas ir mažiausias greitis būna liepos pradžioje. Saulės atstumo kitimas (lygus 5 mln. km) tiktai šiek tiek mažina mūsų žiemų speigus ir vasarų kaitrą. Pietiniame Žemės pusrutulyje šis faktorius veikia atvirkščiai - šiek tiek sustiprina kontrastą tarp žiemos ir vasaros.
Oro temperatūros prognozės, pateikiamos tokiuose skaitmeniniuose orų modeliuose, rodo, kaip temperatūra kinta 2 metrų aukštyje virš žemės paviršiaus, atspindėdama didelius temperatūros ir kritulių skirtumus tarp pusrutulių, ypač per skirtingus metų laikus.
Klimato Juostos
Šiaurės ir Pietų pusrutuliuose išskiriamos skirtingos klimato juostos, kurios priklauso nuo platumos ir vyraujančių oro masių. Vidutinės juostos, esančios tarp subtropinių ir subpoliarinių (Šiaurės pusrutulyje - subarktinės, Pietų pusrutulyje - subantarktinės) geografinių juostų, užima apie 17 % Žemės paviršiaus. Joms būdingas vidutinių platumų klimatas; ryškūs metų laikai, intensyvi ciklonų veikla, permainingi orai, dideli klimato skirtumai tarp žemynų ir vandenynų, atmosferoje vyrauja vakarų krypties pernaša.
- Šiaurės vidutinė juosta užima apie 10 % Šiaurės pusrutulio ploto, vyrauja sausuma (55 %). Drėgnuose žemynų pakraščiuose yra vandenynų pakrančių pievų, spygliuočių, mišriųjų ir plačialapių miškų geografinės zonos. Mažiau drėgnose žemynų vidurinėse dalyse vyrauja spygliuočių miškai (drėgnesniuose regionuose daugiausia eglės ir kėniai, sausesniuose - maumedžiai), pietuose pereinantys į miškastepes ir stepes, sausiausiose žemynų vidurinėse dalyse - į pusdykumes ir dykumas.
- Pietų vidutinė juosta užima apie 7 % Pietų pusrutulio ploto, sausuma sudaro apie 10 % juostos ploto (Pietų Amerikos, Naujosios Zelandijos ir Tasmanijos salų pietinės dalys).
Savanų zonos, esančios Šiaurės ir Pietų pusrutulių subekvatorinių ir tropinių (rečiau subtropinių) platumų geografinės zonos, taip pat pasižymi skirtumais. Joms būdinga ryški drėgnojo ir sausojo periodų kaita, kurią lemia pasatinė ir musoninė cirkuliacija: sausuoju periodu vyrauja sausos tropinės oro masės, drėgnuoju - drėgnos ekvatorinės.
Nuo ekvatorinių juostų tolstant į šiaurę ir pietus drėgnasis periodas trumpėja nuo 8-9 iki 2-3 mėnesių, o vidutinis metinis kritulių kiekis mažėja nuo 2000 iki 250 milimetrų. Oro temperatūros metiniai vidutiniai svyravimai nedideli (vidutinė metinė temperatūra kinta nuo 15 iki 35 °C), tačiau ryškios paros amplitudės (iki 25 °C). Drėgnuoju periodu 20-25 kartus padidėja upių nuotėkis, sustiprėja cheminis dūlėjimas ir dirvožemių išplovimas, paspartėja augalų vegetacija. Sausuoju periodu upių nuotėkis sumažėja, išdžiūsta dalis upelių, sustiprėja mechaninis dūlėjimas, dirvožemio tirpalų kilimas ir geležies, aliuminio bei mangano oksidų kaupimasis viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose, sulėtėja arba sustoja vegetacija (daugelis medžių ir krūmų meta lapus).
Geografiniai Skirtumai
Kaip jau minėta, didžiausias skirtumas yra sausumos ir vandens pasiskirstymas. Šiaurės pusrutulyje dominuoja sausuma, o Pietų pusrutulyje - vandenynai. Tai lemia skirtingą šilumos sugėrimą ir atidavimą, oro masių formavimąsi ir vandenynų sroves.
| Pusrutulis | Sausumos plotas | Vandens plotas |
|---|---|---|
| Šiaurės | Apie 55% | Apie 45% |
| Pietų | Apie 10% | Apie 90% |
Šiaurės pusrutulyje yra daugiau žemės nei pietiniame pusrutulyje, o dideli žemynai, tokie kaip Azija, Europa ir Šiaurės Amerika. Šiauriniame pusrutulyje kraštovaizdžiai gali būti nuo snieguotų kalnų iki sausų dykumų ir tankių atogrąžų miškų. Pietų pusrutulyje yra šie pagrindiniai žemynai ir jų dalys:
- Antarktida: Yra žemynas, esantis pačiame Žemės pietų gale. Tai šalčiausias, sausiausias ir vėjuočiausias žemynas, beveik visas padengtas ledu.
- Australija: Žemiausias ir plokščiausias žemynas; paviršiaus vidutinis aukštis 330 metrų. Pagal reljefą skiriamos 3 dalys: Didysis Vandenskyros kalnagūbris, Australijos lyguma ir Vakarų Australijos plokščiakalnis. Žemynas yra 3 klimato juostose: subekvatorinėje, tropinėje ir subtropinėje.
- Pietų Amerika: Žemyno didžioji dalis yra pietiniame pusrutulyje. Tai ketvirtas pagal dydį žemynas pasaulyje. Žemynas pasižymi nepaprasta klimato ir kraštovaizdžio įvairove - nuo karštų atogrąžų iki vėsių kalnų ir sausų dykumų.
- Afrika: Antras pagal dydį žemynas pasaulyje, ir didžioji jos dalis yra rytiniame pusrutulyje. Tik nedidelė dalis Afrikos yra Šiaurės pusrutulyje. Afrikos reljefas labai įvairus.
Kalnų sistemos taip pat skiriasi. Šiaurės pusrutulyje yra didelės kalnų sistemos, tokios kaip Himalajai, Kordiljeros ir Alpės, o Pietų pusrutulyje - Andai. Kalnai daro didelę įtaką klimato formavimuisi, oro masių judėjimui ir kritulių pasiskirstymui.
Fauna ir Flora
Augalijos ir faunos pasiskirstymas abiejuose pusrutuliuose labai skiriasi. Šiaurės pusrutulyje yra daug įvairių gyvūnų ir augalų rūšių - nuo baltųjų lokių ir banginių Arktyje iki dramblių ir gorilų Afrikoje. Šiaurės pusrutulyje yra didesnė medžių ir augalų rūšių įvairovė - nuo ąžuolų ir beržų Europoje iki kaktusų ir palmių Šiaurės Amerikoje.
Gyventojų Pasiskirstymas
Didžioji dalis pasaulio gyventojų gyvena šiauriniame pusrutulyje, nes dauguma išsivysčiusių šalių yra būtent šioje srityje. Klimatas taip pat turi įtakos žmonių gyvenimui, nes šiaurinio pusrutulio klimato sąlygos yra palankesnės žemdirbystei ir gyvulininkystei.
Kultūriniai ir Ekonominiai Skirtumai
Kultūriniai skirtumai tarp abiejų pusrutulių yra labai dideli. Šiaurinis pusrutulis turi ilgą civilizacijos ir kultūrinio vystymosi istoriją, su daugybe senovės kultūrų, kurios padarė įtaką šiuolaikinio pasaulio muzikai, literatūrai, menui ir architektūrai. Pietiniame pusrutulyje kultūrą labiau veikia Europos kolonizacija.
Ekonomika yra dar viena sritis, kurioje pusrutuliai skiriasi. Šiaurinio pusrutulio ekonomika labiau išsivysčiusi ir įvairesnė, joje yra daug pramoninių ir technologiškai pažengusių šalių. Šiaurės pusrutulyje yra daugiau įsidarbinimo galimybių ir apskritai aukštesnė gyvenimo kokybė. Sąvokos "Šiaurė" ir "Pietūs" dažnai naudojamos apibūdinti globalius ekonominius ir politinius skirtumus. "Šiaurė" apibūdina turtingas, industrializuotas ir politiškai įtakingas šalis, kurios daugiausia yra Šiaurės pusrutulyje (pvz., Vakarų Europa, Šiaurės Amerika, Australija, Japonija). "Pietūs" apibūdina mažesnes pajamas gaunančias, mažiau industrializuotas šalis, kurios daugiausia yra Pietų pusrutulyje (Afrika, Lotynų Amerika, didelė dalis Azijos). Šis skirstymas nėra visiškai tikslus, nes yra šalių, tokių kaip Australija ir Naujoji Zelandija, kurios geografiškai yra Pietų pusrutulyje, bet ekonomiškai ir politiškai priklauso "Šiaurei".
Dangaus Stebėjimo Ypatumai
Žvelgiant į dangų, stebėtojo vieta Žemės paviršiuje yra labai svarbi. Vakare, kai sutemsta, dangus sužaižaruoja, sakytum, nesuskaičiuojama daugybe žvaigždžių. Stebėtojas pasijunta tarsi būtų po milžinišku kupolu. Žvaigždėtojo dangaus vaizdas priklauso nuo stebėtojo vietos Žemės paviršiuje. Geografinė ilguma ir platuma yra svarbūs parametrai, apibūdinantys stebėtojo padėtį. Šiaurės pusėje gerokai virš horizonto (jei stebėtojas yra, pavyzdžiui, Lietuvos teritorijoje) yra vieta, kur žvaigždės labai mažai tejuda.
Dangaus sfera - tai įsivaizduojama neriboto spindulio sfera, kurios centras gali būti bet kuriame erdvės taške. Konkrečios šviesulių padėtys nusakomos tam tikrų įsivaizduojamų dangaus sferos taškų bei apskritimų atžvilgiu. Dangaus pusiaujas dalija dangų į dvi lygias dalis: šiaurinę ir pietinę.
Veiksniai, darantys įtaką temperatūros skirtumams
Žemės klimatas yra sudėtinga sistema, kurioje daugybė veiksnių sąveikauja tarpusavyje. Vienas iš svarbiausių veiksnių yra temperatūros skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų pusrutulių. Šie skirtumai lemia daugelį atmosferos ir vandenynų procesų, kurie savo ruožtu daro įtaką orams ir klimatui visame pasaulyje.
Atmosferos cirkuliacija ir jos įtaka temperatūrai
Atmosferos cirkuliacija - tai oro tėkmių visoje Žemės atmosferoje sistema. Pagrindinė atmosferos cirkuliacijos priežastis - netolygus Saulės spinduliuotės pasiskirstymas Žemėje skirtingose platumose, jūroje ir sausumoje. Dėl Žemės sukimosi visos oro tėkmės Šiaurės pusrutulyje nukrypsta į dešinę, o Pietų - į kairę. Nuo nevienodo žemynų ir vandenynų įšilimo troposferoje susidaro temperatūros skirtumai, o dėl jų - slėgio skirtumai ir oro judėjimas.
Iš atmosferos tyrimo apibendrintų duomenų sukurtoje atmosferos cirkuliacijos schemoje išskirtos zonos su savitomis cirkuliacinėmis savybėmis, vyraujančios krypties vėjais; jos sudaro vadinamąsias cirkuliacines gardeles, beveik simetriškas pusiaujo atžvilgiu. Abipus pusiaujo maždaug iki 30° šiaurės ir pietų platumos yra vadinamoji Hadley gardelė. Šiaurės pusrutulyje pasatai pučia iš šiaurės rytų, Pietų - iš pietryčių. Vidutinėse platumose atmosferos cirkuliacijos zonos sudaro vadinamąją Ferrelio gardelę. Poliarinių sričių atmosferos cirkuliacijos pobūdį - poliarinę gardelę - lemia aukšto slėgio zonos virš ašigalių ir žemo slėgio - ties 65° šiaurės ir pietų platumomis.
Zoninės pernašos intensyvumas tiesiogiai proporcingas temperatūros kontrastams tarp aukštų ir žemų platumų, todėl stipriausi vakarų srautai susidaro žiemą. Didelę įtaką atmosferos temperatūros ir slėgio pasiskirstymui (taigi ir atmosferos cirkuliacijos) turi žemynų ir vandenynų išsidėstymas bei paviršiaus reljefas.
Vandenynų įtaka temperatūros skirtumams
Vandenynas, arba okeanas, dar vadinamas Pasauliniu vandenynu - tai Žemės planetos vandens erdvės, supančios žemynus ir salas; hidrosferos didžiausia dalis (96,5 %). Vandenyno plotas 361,3 mln. km2 (sudaro 70,8 % Žemės paviršiaus, 80,8 % Pietų pusrutulio, 60,8 % Šiaurės pusrutulio ploto). Vandenyno vandens vidutinė temperatūra yra 3,8 °C; paviršiuje nuo -1 °C iki 27 °C, priedugnio sluoksnyje nuo -1,8 iki 2,5 °C. Nuo pusiaujo iki poliarinių platumų vandenyno vandens temperatūra sumažėja apie 10 kartų. Šiaurės pusrutulyje paviršinio vandens temperatūra apie 3 °C aukštesnė nei Pietų pusrutulyje (nes Saulės spinduliuotės maksimumas yra šiauriau geografinio pusiaujo).
Vandenyno paviršiaus vandens temperatūros kaitos platuminius dėsningumus pažeidžia vandenyno srovės ir įvairūs vėjai. Ypač ryškus šaltųjų Peru ir Benguelos srovių (Pietų Amerikos ir Afrikos vakarines pakrantes atvėsina 8-10 °C) ir šiltosios Golfo srovės (Norvegijos jūros vandenis atšildo 5-8 °C, Barentso jūros - 12 °C) poveikis. Sezoniškai vandens temperatūra vandenyno paviršiuje kinta nuo 1 °C (ekvatorinėse platumose) iki 10 °C (subtropinėse ir vidutinėse platumose). Dėl vandens cirkuliacijos paviršiaus šiluma pernešama gylyn, todėl šie pokyčiai juntami iki 100-150 m (vietomis iki 500 m) gylio.
Šiaurės pusrutulyje vandens druskingumas mažesnis nei Pietų pusrutulyje. Deguonies daugiausia (iki 8 ml/l) viršutiniame 200 m storio sluoksnyje, einant gylyn jo kiekis mažėja. Žiemą, kai vidutinėse ir poliarinėse platumose vandens temperatūra tampa žemesnė, padidėja anglies dioksido vandenyje tirpumas, bet sumažėja jo absorbcija fotosintezės proceso metu. Vasarą būna atvirkščiai - vandens temperatūra pakyla, todėl jame gali ištirpti mažiau anglies dioksido. Fitoplanktonas jį ima naudoti fotosintezės metu, taip sumažindamas paviršiniame vandens sluoksnyje esančią anglies dioksido koncentraciją. Todėl daugiau anglies dioksido pasisavinama iš atmosferos.
tags: #siaures #ir #pietu #pusrutuliai #temperatura