Malda - tai tiltas tarp žmogaus ir Dievo, būdas išreikšti savo jausmus, prašymus, padėką ir meilę Kūrėjui. Tyli malda, nors ir ne tokia pastebima kaip garsios apeigos ar bendruomeniniai susibūrimai, turi ypatingą reikšmę kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Tai intymus pokalbis su Dievu, vykstantis širdies gilumoje, kasdienis penas sielai, padedantis išgyventi, priimti sprendimus ir atrasti ramybę. Šiame straipsnyje panagrinėsime tylios maldos esmę, jos reikšmę ir kaip ją praktikuoti kasdieniame gyvenime.
Duonos samprata lietuvių kultūroje
Duona - viena svarbiausių kultūrinių realijų, išsiskirianti savo tiesiogine ir simboline svarba. P. Dundulienė knygoje „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“ duoną įvardija kaip vieną seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės, o plačiau Europoje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, ji paplitusi atsiradus žemdirbystei, kai pradėta auginti kviečius, miežius, soras, gal ir rugius. Nuo to laiko Lietuvoje kepta įvairių rūšių - akyta (rauginta) ir neakyta (nerauginta) duona, kurios gaminimo būdai įvairavo ir keitėsi.
Išskirtinę duonos svarbą lietuvių sąmonėje vaizdžiai liudija dar Simono Daukanto užrašytas žemaičių posakis: „Verk duona, veltui valgoma“. Esama ir daugiau jo atmainų, tačiau visi jie reiškia viena - tiesiogines duonos sąsajas su svarbiausiomis tautos vertybinėmis kategorijomis: darbštumu, rūpestingumu, atsakingumu, gerumu, dvasiniu taurumu. Negerbiama duona, nesirūpinimas jos turėjimu per kartų kartas sulaukdavo negatyvaus moralinio žmogaus vertinimo, buvo siejamas su tinginyste ir aplaidumu.
Lietuvių tautos gyvenime duona įgijo įvairių kultūrinių reikšmių. Nuo seno ji sieta su gyvenimo gerovės kategorija, sočiu ir visaverčiu buvimu ar, priešingai, - su vargu ir sunkiu darbu. Duona turėjo didelę sakralinę svarbą mūsų protėvių gyvenime: ji tapo centriniu daugelio šeimos gyvenimo papročių, kalendorinių ritualų ir agrarinių švenčių elementu, ji plačiai įprasminta lietuvių tautosakoje - dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose.
Duonos sakralizavimas baltų kultūrose
P. Dundulienė pabrėžia ypač glaudų duonos ryšį su moters - javų augintojos ir duonos gamintojos bei moteriškųjų dievybių - vaisingumo garbinimu bei mirusiųjų pagerbimo apeigų dalimi. Duona buvo aukojama deivei Gabijai, žemės deivei Žemynai, vandens dievybėms. Pasak tyrinėtojos, kaip ir Žemyna, žemės vaisiais, javais, augalija rūpinosi ir Žemėpatis, dar laikomas namų ir sodybos dievu. Atėjusi į namus marti, prieš pradėdama šeimininkauti (valdyti namus), jam turėdavo paaukoti duonos kepalą ir rankšluostį. Duona ypač garbinta žiemos saulėgrįžos, Kūčių, Užgavėnių, Jurginių, Joninių kalendorinių apeigų metu. Javų duona aukota prašant gero derliaus, nuimant derlių, prieš pradedant kulti rugius ir pan. Pasak P. Dundulienės, „apskrita kepalėlių forma galėjo vaizduoti Saulę ir būti magiška priemone jai sugrąžinti“. Trumpiausią dieną ir ilgiausią naktį prasidėdavo apeiginė vakarienė, lydima sudėtingų apeigų, aukų, magiškų veiksmų; šeimininkas duoną dėdavo ant stalo, o pats, atsisėdęs garbingiausioje užstalės vietoje, laimindavo šeimyną, namus, linkėdamas gero, tikėdamas, kad jo žodžiai išsipildysią.
Duonos sakralumo sampratą baltų kultūrose pagrindžia ir latvių tautosaka. Peterio Šmito užrašytuose latvių tautos tikėjimuose apie duoną surinkti net 679 pavyzdžiai - tiek daug tikėjimų nėra skirta jokiam kitam daiktui ar reiškiniui. Prie žydinčių rugių lauko stovintis žemdirbys nusiimdavo kepurę ir deivės Maros tyliai prašydavo palaiminti laukus, kad jie būtų derlingi; rudeniop Mara nuberdavo rugius, miežius, avižas ir kitas gamtos dovanas. Lietuvius ir latvius artina žemdirbiškoms kultūroms būdingi papročiai: prieš pjaunant rugius šeimininkas apeidavo lauką ir kai kuriose vietose kelias varpas, dažnai devynias, surišdavo į mazgą ir pirmasis pradėdavo pjauti. Nupjovęs pirmus rugius, pirmo kūlio varpų nunešdavo į kambarį ir padėdavo prie sienos, kad ištisus metus netrūktų duonos; prieš pjaunant rugius iš jų nupintą vainiką pakabindavo į ąžuolą, taip pašventindami duoną. Daug dėmesio skirta ir duonos kepimui: pirmą į krosnį pašautą kepaliuką šeimininkė saugodavo klėtyje ištisus metus, kol į jo vietą vėl padėdavo naują; šviežių rugių duoną pirmas ragaudavo namų šeimininkas.
Pasak I. Čakarės, „duona latvių tautos gyvenime - ne tik svarbiausias maistas, bet namų ir giminės šventumas, kaip ir motina“. Apie tai liudija ir 1900 m. gimusios pateikėjos Margrietos Krūminios pasakojimas, jog kartą, jos močiutei traukiant duonos kepalą iš krosnies, šis nusprūdo nuo ližės ir nukrito ant žemės. Senolė, pakėlusi kepaliuką, tris kartus iškėlė jį aukštai virš galvos. Ir kitus kartus, kai imant nuo stalo, duonos gabalėlis nukrisdavo, ją tuo pakeldavo virš galvos. „Nežinia, ar tai buvo atsiprašymas, ar prašymas“. 1904 m. gimusi Ana Dymanė liudijo, jog jos tėvai ypač pagarbiai elgėsi su duona: „niekad neėmė kepalo į rankas, nenusiėmę kepurės, o riekdami kepalą, jį pabučiuodavo. Duonos trupinių žemėn niekad nebraukdavo - tai didelė nuodėmė“. Ruošiantis kepti duoną, jau iš vakaro į kambarį atnešdavo miltų, kad sušiltų, nes šiluma duonai būtina, ir kol duona kepama, prie krosnies niekam negalima šildytis; šiltos duonos niekad negalima raikyti, negalima ir kepalo raikyti iš abiejų galų. Pasak Čakarės, kiekvienuose namuose buvo duonos kepimui būtini indai (duonkubilis), kuriuos, kaip ir kepimo paslaptis, kiekviena močiutė perduodavo savo vaikaitei. Taigi duona - ištisas kartas telkianti realija.
Šv Agotos duonos reikšmė Punsko tradicijoje
Duonos simbolika krikščionybėje
Pasak E. Šeputytės-Vaitulevičienės, duona - tai visų pirma gyvenimo simbolis. Teigiama, kad mąslus žmogus, ragaudamas duonos kasdieninės, savo burnoje jaučia gyvenimo skonį. Duona nuo seno buvo gerovės, laimės, vaisingumo simbolis, magiška priemonė apsisaugoti nuo pikto. Duona, anot liaudies išminties, dar simbolizuoja stiprybę, protą, susivaldymą, ištikimybę, gerumą, nuolankumą, ją susapnuoti visada geras ženklas. Autorės teigimu, „atėjus krikščionybei duona tapo paties šventumo simboliu. Krikščioniškoji tradicija nemažai duonos simbolinių prasmių perėmė iš pagonybės ir judaizmo papročių. Tačiau krikščionybėje duona kaip simbolis užėmė ypatingą, centrinę, vietą. Švenčiausiasis yra eucharistinė duona. Kristus yra ne tik tas, kuris duoda žmonėms dangaus maistą - gyvybės duoną, bet jis ir pats yra gyvenimo duona. Kristus - logos - sąmonės grynumo simbolis. Tad duona krikščionybėje tapo nušvitimo, aukščiausio sąmoningumo simboliu. Štai kodėl ji yra balta (Švenčiausiasis, komunijos paplotėliai, kalėdaičiai yra baltos spalvos). Šventos duonos valgymas, komunijos priėmimas simbolizuoja atsivėrimą dieviškai išminčiai ir malonei. Duona krikščionybėje dar yra meilės laidininkė.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien. Jėzus atsakė: „Aš esu gyvenimo duona! Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!
Bažnyčia ne kartą aiškinosi, kas gi ta kasdienė duona. Šv. Augustinas samprotavo, kad tai ne medžiaginė duona. Nors jos reikia gyvybei palaikyti, bet Viešpats ne kartą mus perspėjo, jog turime neprisirišti prie valgio ar gėrimo. Ne tai yra esmė. Sykiu ta duona nėra ir sakramentinė Eucharistijos duona. Mat tai reikštų, jog kasdienis dalyvavimas Mišiose būtinas. Pasak Augustino, „kasdiene duona turime laikyti dvasinį maistą, kasdien apmąstytinus ir vykdytinus dieviškuosius priesakus. Tai turi galvoje Viešpats sakydamas: plušėkite ne dėl žūvančio maisto. Kodėl Dievas pasitelkė duonos įvaizdį? Pasak Augustino, „Kaip sielos nuotaika tai kyla, tai leidžiasi, linksta tai prie dvasinio, tai prie medžiaginio, kaip žmogus tai sočiai pavalgo, tai priverstas alkti, taip kasdienė duona atgaivina alkstantį ir pakelia išsekusį. Daugelis šventųjų - taip pat ir Augustinas - rašė, kad šis prašymas apima ir duonos, maitinančios kūną, ir Eucharistinės duonos prašymą.
Šv Agotos duonos reikšmė Punsko tradicijoje
Duonos įvaizdis lietuvių literatūroje
Duona, kaip ypatinga lietuvių kultūros realija, tapo ir itin svarbiu lietuvių literatūros įvaizdžiu. Duonos kepalas, duonos riekė, kasdienė, rupi, gyvenimo, motinos duona - tradiciniai lietuvių poezijos ir prozos vaizdiniai, atspindintys tautos gyvenimo realybę ir kartu vaizdžiai brėžiantys tautos dvasinių vertybių hierarchiją.
Lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“, ryškiai atspindinčioje XVIII a. Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimą, pirmiausia dėkojama Dievui, kuris žmonijai davė didžiausią malonę - duoną: „Dievs visagalįs, kurs svietą visą sutvėrė / Ir mums žmogiškus ūmus bei razumą davė, / Tas širdingas tėvs ir mūsų miels geradėjas, / Rūpindams už mus, mus vėl dosniai pamylėjo / Ir mums duonos daug, o baudai pašaro davė“. Poemoje vaizdžiai iškyla archetipinė pirmųjų žmonių - Adomo ir Ievos - istorija, kurioje duona simboliškai ženklina žmonijai tekusį vargo ir rūpesčių kelią ir virsta rūpesčių duona: „Dievs, tave koliodams ir žemę visą prakeikdamas, / Dėl raspustos tos iš rojaus išmetė laukan / Ir su rūpesčiais tavo duoną paliepė valgyt“.
Donelaičio „Metuose“ ryški ir tradicinėms pasakoms, ir krikščioniškai savimonei būdinga nuostata, pagal kurią duona (paplotėlis) ir vanduo yra pagrindinis maistas, pakankamas egzistencijai. „Pavasario linksmybėse“ poetas kreipiasi į lakštingalą ir, pagirdamas jos kuklumą, sako, kad ji nemėgsta pyragų neigi ragaišių, o pasisotinus prastai, tik vandenio trokšta. Paprastas ir kuklus maistas, anot poeto, yra Dievo malonė; laikydamasis saikingumo, žmogus išlieka sveikas, žvalus ir darbštus, neserga ligomis, kurios kankina persivalgiusius ponus. Tačiau švenčių metu būtina gardžiai pasisotinti ir pasilinksminti - „Rudenio gėrybėse“, vaizduodamas būrų vestuves, poetas gėrisi valgių gausumu ir įvairumu, lietuvių linksmumu.
Donelaičio „Metuose“ įprasmintas duonos įvaizdis tapo neatsiejamas nuo žemdirbiškos kultūros darbų, namų ir laukų poetizavimo, kurį lietuvių literatūroje toliau gražiai tęsė K. Bradūnas, V. Bložė, S. Geda, Just. Marcinkevičius, J. Degutytė. Literatūros raidos kontekste jis įvairavo, įgavo vis naujų prasmių.
Tylios maldos prasmė ir praktika
Malda - tai sielos pakėlimas į Dievą, arba pokalbis su Dievu. Dievas nėra kažkoks abstraktus principas, kažkokia pasaulio siela, kažkokia nepažįstama jėga. Jis yra asmuo, gyvasis Dievas, todėl su Juo bendrauti reikia kaip su asmeniu, analogiškai kaip su kitais asmenimis. Tik nuolat atsimindami šią paralelę, galėsime išvengti įvairių meldimosi klaidų ir ydų. Pavyzdžiui, kitus asmenis matau, girdžiu, o Dievo nematau, todėl Jis man atrodo tolimas arba apskritai nebejaučiu, kad Jis yra asmuo, su kuriuo bendrauju. Tačiau mes turime tikėjimą, kuris sako, kad Dievas yra, kad Jis mums artimas - artimesnis nei mes patys sau. Jis ne tik mus sutvėrė, bet nuolat yra su mumis, palaiko mūsų būtį, veda kiekvieną mūsų veiksmą ir, kaip sako šventieji mistikai, Jis yra mūsų „sielos siela“. Jis yra mūsų centre, mūsų širdies viduje. Taigi tereikia atsitraukti nuo pasaulio triukšmo, susikaupti savyje, ir Jį išgirsime. Jis visada yra šalia. Dievas yra girdintis, mylintis ir suprantantis Tėvas.
Tačiau Dievas netyli. Jis atsako savo malonėmis. Mes Jo negirdime tik todėl, kad dėl gimtosios nuodėmės esame apkurtę ir akli. Prieš nuopuolį rojuje Adomas Dievą aiškiai matė ir girdėjo. Tai turėtų būti normali būsena, mes turėtume galėti lengvai bendrauti su Dievu. Dabar, po nuopuolio, tai yra ypatinga malonė, pasiekiama tik šventiesiems mistikams. Tačiau ir mes galime kalbėtis su Dievu, nes žinome, kad Jis iš tikrųjų mus girdi ir mums atsako. Jonas Tauleris rašo: „Dievas dažnai mus šaukia, bet dažniausiai mūsų nebūna namuose.“ Mes neatsiliepiame, nes būname aklinai uždarę savo širdies langines. Šv. Kiprijonas rašo: „Kaip gali reikalauti, kad Dievas tave girdėtų, jei pats savęs negirdi? Nori, kad Dievas apie tave galvotų, bet pats apie save negalvoji.“ Mes bėgame nuo vidinio gyvenimo, bėgame nuo minčių apie dvasinius dalykus. Tada patys savęs negirdime, patys save pamirštame ir kartu pamirštame mumyse esantį Dievą.
Malda neturėtų būti atitrūkusi nuo mūsų konkretaus gyvenimo, nuo mūsų norų ir ketinimų. Reikia prašyti visų reikalingų dalykų, netgi pačių menkiausių, ir negalvoti, kad Dievui jie nerūpi. Reikia daryti pasiryžimus, reikia Dievui duoti pažadus padaryti ką nors gero, taisyti savo gyvenimą. Reikia dėkoti už kiekvieną malonę. Reikia melstis už konkrečius artimuosius ir jų reikalus. Tai yra didžiausias artimo meilės darbas. Mes meldžiamės: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“. Pati malda turi tapti kasdiene mūsų duona, mūsų sielos penu ir poilsiu.
Šventosios Dvasios vaidmuo maldoje
Šventosios Dvasios įkvėpimas yra esminis dalykas skaitant Raštą kaip Dievo žodį. Stengiantis suprasti Raštą ir ryžtantis skaityti jį atvira širdimi, Šventoji Dvasia turi tame dalyvauti - jei iš tikrųjų rengiamės klausytis Dievo, kalbančio mums per Rašto žodžius, ir paklusti uolia širdimi. Esame gavę Šventąją Dvasią Krikšto metu. Krikštu Tėvas mus įsūnija ir leidžia dalyvauti savo gyvenime. Jėzus žadėjo, kad jo žinia ir toliau gyvens mumyse per Šventosios Dvasios darbą: „Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas - Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, - jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 25-26). Šventoji Dvasia įvykdė per pranašą Jeremiją Dievo duotą pažadą: „Šitokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, - tai Viešpaties žodis, - įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Jėzus žadėjo: „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, - Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, - jis toliau liudys apie mane“ (Jn 15, 26). Neatsitiktinai Jėzus Šventąją Dvasią vadina Tiesos Dvasia. Tiesa, kurią liudija Dvasia, yra tai, kad per Jėzų Kristų esame atpirkti ir tapę Dievo vaikais.
Šventosios Dvasios veikimu mūsų skaitomi Rašto žodžiai tampa gyvi. Per jos vidinį veikimą jie tampa gyvenimo žodžiais. Per Dvasios buvimą ir mumyse esančią jos galią galime skaityti Raštą kaip Dievo žodį ir patirti, kaip šie žodžiai perkeičia mūsų gyvenimą. Panašiai kaip ir kiekviena Šventosios Dvasios dovana, mums reikalinga tinkamo Rašto skaitymo malonė yra suteikiama kaip atsakas į mūsų maldą. Jei norime Šventosios Dvasios pagalbos, turime jos prašyti. Šventoji Dvasia, žinoma, padeda mums ir tomis dienomis, kai pamirštame paprašyti, tačiau derėtų tvirtai pasiryžti kasdienį Rašto skaitymą pradėti malda. Mūsų malda neturi būti ilga ar sudėtinga. Tai gali būti tiesiog: „Ateik, Šventoji Dvasia, įkvėpk ir vesk mane šiandien, kai skaitysiu Bibliją.“ Arba tiesiog melsti Šventosios Dvasios: „Ateik, Šventoji Dvasia.“ Svarbu išreikšti savo priklausomybės nuostatą, prašant, kad Šventoji Dvasia mums vadovautų. Svarbu taip pat pripažinti, kad mums reikia Dievo pagalbos skaityti Raštą kaip jo žodį.
Praktiniai patarimai, kaip praktikuoti tylią maldą
Norint praktikuoti tylią maldą, pirmiausia reikia rasti tinkamą vietą ir laiką. Pasirinkite ramią vietą, kur galėtumėte netrukdomi pabūti su savimi ir Dievu. Tai gali būti jūsų kambarys, bažnyčia, parkas ar bet kuri kita vieta, kur jaučiatės ramiai ir galite susikaupti.
Antra vertus, neturime galvoti, kad jei esame išsiblaškę, pavargę ar negalintys susikaupti, mūsų malda bus vien lūpų malda ir todėl bevertė. Tokiu argumentu tik pateisintume savo tingumą. „Jei negaliu susikaupti, geriau visai nesimelsiu arba pasimelsiu vėliau.“ Šitaip žmogus pats apleidžia tas maldas, kurioms yra įsipareigojęs arba yra įpareigotas Bažnyčios, ir galiausiai visai nustoja melstis. Taigi lūpų maldą, pavyzdžiui, ryto ir vakaro maldas, reikia atlikti, net jei negalime susikaupti, net jeigu jos atrodo šaltos ir mechaniškos. Tokiu atveju užtenka turėti intenciją atlikti maldos pareigą. Tokios maldos tampa dvasinio gyvenimo pagrindu. Jeigu išlaikome įprotį melstis, jei visada atliekame tas maldas, išlieka viltis, kad galų gale imsime bendradarbiauti su Dievo malone ir karštas pamaldumas sugrįš.
Tyli malda yra esminė dvasiniam gyvenimui. Kaip natūraliai gyvybei būtinas kvėpavimas, taip antgamtinei gyvybei būtina nuolatinė, reguliari malda, įtraukianti visą mūsų sielą, užmezganti gyvą ryšį su gyvuoju Dievu. Apie tai turime mąstyti ir tuo pasinaudodami atgaivinti savo kasdienes maldas.
tags: #tyli #malda #kaip #duona #kasdienine