Tenesis Viljamsas (Tennessee Williams, tikrasis vardas Thomas Lanier Williams; 1911-1983) - vienas žymiausių XX amžiaus Amerikos dramaturgų, palikęs ryškų pėdsaką pasaulio teatro istorijos metraščiuose. Jis buvo amerikiečių dramaturgas, padėjęs revoliucionuoti amerikietišką sceną. Gimęs Thomas Lanier Williams 1911 m. Kolumbas, Misisipi, Pietinis žavesys buvo nepalenkiamas jaunam berniukui, kuris aštuonerius metus išaugo gana nerūpestingai. Tačiau kai šeima persikėlė į Sent Luisą, Misūris, Williamsui ir jo šeimai viskas tapo sunkesne, nes jo tėvas blogino alkoholizmą, todėl jiems dažnai reikia judėti.
Pats Williams patyrė priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio kaip jaunuolis, ir šis kovos su priklausomybe tęsėsi iki jo mirties. Jis taip pat buvo gėjus, dėl kurio XX amžiuje prasidėjo keletas asmeninių sunkumų mažiau supratimo pasaulyje. Williams nukreipė daug savo patirties ir atkreipė įkvėpimą iš savo šeimos narių už jo vaidybes. Visų pirma, jo sesuo Rožė (kuri vėliau buvo diagnozuota šizofrenija) buvo pagrindinė "Laura" įkvėpimo tema " The Glass Doggie" . Jis atkreipė daugelį palyginimų su savimi Tomo vaidmenyje, o jo motina buvo karikatūruota per Amandą.
Tenesio Viljamso kūrybai būdingi gilūs psichologiniai portretai, aistringi personažai, seksualinės prievartos, neurotinės elgsenos, egzistencinio nerimo ir baimės motyvai. Jis laikomas vienu įtakingiausių šiuolaikinio teatro rašytojų. Tenesis Viljamsas yra svarbus JAV literatūroje, nes jis suteikė psichologinį gylį ir realizmą scenos dramoje, formuodamas šiuolaikinio teatro kryptį su sąžiningais žmonių kovų ir šeimos santykių vaizdais.
„Kai rašau, aš nesiekiu šokti žmonių, ir aš nustebau, kai darau. Bet nemanau, kad viskas, kas atsiranda gyvenime, turėtų būti išbraukta iš meno, nors menininkas turėtų jį pateikti meniškai, o ne negraži. Aš noriu pasakyti tiesą. Ir kartais tiesa yra šokiruojanti.“
Žymiausi Tenesio Viljamso kūriniai
Vieni žymiausių Tenesio Viljamso pjesių yra Stiklo namelis, Gatvės šmėkla, Katė ant karšto skardos ir Saldus jaunystės paukštis. Šios pjesės analizuojamos dėl jų gilių temų ir sudėtingų veikėjų.
A Streetcar Named Desire Summary - Schooling Online
„Geismų tramvajus“: aistrų ir iliuzijų susidūrimas
„Geismų tramvajus“ („A Streetcar Named Desire“, 1947) yra be abejonės Williaus populiariausias žaidimas ir viena populiariausių T. Viljamso pjesių. Ši pjesė nagrinėja žmonių tarpusavio santykius, geismo ir prievartos, mirties baimės temas. Pjesė, apdovanota Pulicerio premija 1948 m., pasakoja apie trapios dvasinės būtybės, aristokratės Blanšos Diubua, kurią norisi globoti, ir pragmatiško, gyvuliškų aistrų valdomo Stenlio Kovalskio susidūrimą.
Blanša, praradusi savo turtą ir reputaciją, atvyksta į Naująjį Orleaną pas seserį Stelą, gyvenančią skurdžiame kvartale su savo vyru Stenliu. Jų santykiuose įsiplieskia konfliktas, atskleidžiantis skirtingus vertybių ir gyvenimo būdo polius. Blanšos DuBois ir jos sesuo Stella yra nepamirštami simboliai, kurie yra sugauti emocinio ir fizinio seksualinio smurto tinkle, kurį vykdo Stanley, Stella vyras. Stanley Blanche išžaginimas ir jos atmetimas Mitchas dėl jos praeities kelia tai, kad anksčiau tvirta ir nepriklausoma moteris turi protinį suskirstymą.
Tenesio Viljamsio sukurtas Blanšos charakteris - daugiaplanis: viena vertus, ji -grakšti aristokratė, jautrios sielos pažeidžiama moteris, kurią norisi globoti, o kita vertus - nuo pat pirmos atvykimo akimirkos į sesers namus galima pajusti, kad įžengė pavojinga graži grobuonė.
„Geismų tramvajus“ Lietuvos teatre
Valstybiniame Šiaulių dramos teatre 2015 m. sausį įvyko „Geismų tramvajaus“ premjera, režisuota A. Vizgirdos. Spektaklio scenografiją sukūrė Gintaras Makarevičius, kostiumus - Sandra Straukaitė, muziką - Linas Rimša. Pasak režisieriaus, pjesė yra „absoliučiai laiko nepaliesta“, o medžiaga - „velniškai sunki“. Spektaklyje vaidino Monika Šaltytė (Blanša), Inga Jarkova (Stela), Rolandas Dovydaitis (Stenlis) ir Aurimas Pintulis (Mičas).
Šiaulių dramos teatro spektaklio scenografija, pasak kūrėjų, siekė atspindėti amerikietiško didmiesčio kvartalo vaizdą su tautų maišalyne, primityvių neišprususių imigrantų ir romantiškosios viešnios priešprieša. Scenografas Gintaras Makarevičius vietoj glamūrinės pjesės peizažo pasirinko ritmišką scenografiją su laiptais, langais, erdvėmis per kelis aukštus ir net kanalizacijos vamzdžiais, kurie tarsi muša dramatišką ritmą. Kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė pabrėžė veikėjų charakterius kostiumais: prabanga ir rafinuota elegancija dvelkė Blanšos kostiumėliai, nerūpestinga Stelos apranga atskleidė vaikišką naivumą.
Režisierius A. Vizgirda prie šios pjesės sugrįžo antrą kartą. Originaliu pavadinimu režisierius pjesę buvo pastatęs dar 1994 m. Kai Tenesis Viljamsas rašė pjesę „Geismų tramvajaus“ (1947 m.), jo kurtas amerikietiško didmiesčio kvartalo vaizdas su tautų maišalyne, primityvių neišprususių imigrantų ir romantiškosios viešnios priešprieša buvo to laikmečio permainų aktualija.
„Netikėtai praėjusią vasarą“ / „Sebastijanas“: išdraskytos paslaptys ir iškrypę geiduliai
Kita žymi T. Viljamso pjesė, „Netikėtai praėjusią vasarą“ („Suddenly Last Summer“, 1958), nagrinėja tamsias žmogaus psichikos gelmes, iškrypusius geidulius ir paslaptis, kurios griauna gyvenimus. Pjesės centre - turtinga našlė ponia Vinibl, kuri nori lobotomijos būdu ištrinti iš savo pusseserės Ketrinos atminties siaubingus prisiminimus apie jos sūnaus Sebastijano mirtį.
„Sebastijanas“ Lietuvos teatre
Klaipėdos pilies teatras 2022 m. pristatė spektaklį „Sebastijanas“ pagal T. Viljamso pjesę „Netikėtai praėjusią vasarą“, režisuotą A. Vizgirdos. Spektaklyje vaidino Vilija Gruodytė-Šeputienė (ponia Vinibl), Auksė Naujokienė, Aurimas Pintulis (Daktaras), Vilma Ptašinskaitė (Ketrina), Ramūnas Šeputis ir Pijus Šiaulys. Spektaklio kostiumus kūrė Aina Zinčiukaitė, siekdama pabrėžti veikėjų socialinį statusą ir jų manipuliacinius santykius. Pasak dizainerės, veikėjų kostiumai yra tarsi kiautai, skydai, kurie ne tik reprezentuoja skirtingas pasaulėžiūras ir patirtis, bet ir nubrėžia konkrečią ribą, neleidžiančią per daug priartėti prie jų vidaus.
Aina Zinčiukaitė teigė: „T. Viljamso pjese „Netikėtai praėjusią vasarą“ susižavėjau dukart. Pirmąjį sykį skaitydama originalą, antrąjį - stebėdama repeticijas, matydama režisieriaus bei aktorių kuriamą interpretaciją ir realybe virtusią istoriją-spektaklį „Sebastijanas“. Šeši ryškūs, kontraversiški personažai, reikalaujantys, pasak A. Vizgirdos, „keisto“ apdaro, kurį kurdama stengiausi, kad „keistumas rūbe“ neuždominuotų scenoje, neužgožtų aktorių kuriamo vaidmens. Veikėjų įvaizdžiai projektuoti keliomis kryptimis. Visų pirma - tai veikėjai, reprezentuojantys labai aiškų socialinį sluoksnį, antra - jie tarsi žmonės-povai, tačiau jų žavesys šaltas, tiksliai apskaičiuotas, kaip viena priemonių santykiams su kitais, kurie turi ryškų manipuliacijos atspalvį. Mano kurtas veikėjų kostiumas yra kiautas, skydas, savo forma bei linija ne tik reprezentuojantis skirtingas pasaulėžiūras, patirtis, bet ir nubrėžiantis konkrečią ribą, neleidžiančią per daug priartėti prie jų vidaus.“ Labai išraiškinga Ainos Zinčiukaitės sukurta, sakyčiau, savarankiška kostiumų kalba.
Teatrologė Jūratė Grigaitienė po premjeros teigė, kad spektaklis pasižymi stipriu emociniu ir vizualiniu finalu, o aktoriai nuo pat pradžios iki kulminacinio taško augino įtampą, kuri sprogo spektaklio finale. Teatrologė Jūratė Grigaitienė: „Turbūt senokai teatre mačiau tokį emociškai ir vizualiai stiprų finalą kaip „Sebastijane“. Spektaklio pabaiga buvo tokia iškalbinga ir išraiškinga, kad žiūrovams prireikė kelių akimirkų, kol atsitokėję sugrįžo į save ir pradėjo ploti. Kultūros apžvalgininkė Sondra Simana pabrėžė, kad spektaklis yra savalaikis ir atspindi dabarties problemas, o kiekviena kraštutinė žmogaus poelgio riba atrodo kaip neįtikėtinas iškrypimas.
Auksė Naujokienė (ponia Vinibl) yra ta žemė, kurioje turi sudygti visi spektaklio daigai. Mergina Ketrina (Vilma Ptašinskaitė) - labiausiai artima žmogiškajai tikrovei, bet jos abejingumas savo kūnui ir viskam, kas su ja pačia vyksta, ją įspraudžia į aukos tramdomuosius marškinius ir neleidžia jos traktuoti kaip humanistinio balso. Daugiau humoristinio nei psichologinio įtaigumo sukurta nuolankaus iki šleikštulio tarno Misterio Fokso paveiksle. Ramūnas Šeputis išlaiko šimtaprocentinę koncentraciją vaidmenyje ir tada, kai nebūna dėmesio centre. Nejautri savo vaikams, kieta pragmatikė (ech, koks dažnas tipas, jei išdidintume šį bruožą, juk kiekvienas myli tik save, anot T. Viljamso) ponia Holė (Vilija Gruodytė). Jos sūnelis Džordžas (Pijus Šiaulys) - nervingas tuščiaviduris snobas. Vaidmuo ne tiek humoristinis, kiek egzistencinis - apgailėtinas jauno žmogaus tipažas. Gydytojas (Aurimas Pintulis) ilgą spektaklio gabalą man regėjos kaip pats paslaptingiausias veikėjas. Jo dešinės rankos delno viršutinė dalis braukoma stalų paviršiais atrodė kaip protezas ir neįtikėtinai ilgai koncentravo dėmesį (labai išraiškingas rankos aktorinis vaidmuo). Daktaro savęs „įaudrinimas“ baigiasi ekshibicionistiniu nuogo Sebastijano vaizdiniu. Pareiškimas tikslus, vizualiai išpildytas.
Režisierius A. Vizgirda prie šios pjesės sugrįžo antrą kartą. Originaliu pavadinimu režisierius pjesę buvo pastatęs dar 1994 m. teatre „Liepų gatvėje 68“. Pasak A.Vizgirdos, prieš tris dešimtmečius tai buvo „per anksti Lietuvai“, nors pjesė, kritikų vadinama „jausmų drumstėja“, parašyta 1958-aisiais.
Kiti T. Viljamso kūriniai Lietuvos teatre
Be minėtų pjesių, Lietuvos teatruose yra pastatyta ir daugiau T. Viljamso kūrinių, tokių kaip „Stiklinis žvėrynas“ („The Glass Menagerie“, 1944) ir „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ („Cat on a Hot Tin Roof“, 1955). Šios pjesės taip pat nagrinėja sudėtingas šeimos santykių, iliuzijų ir tikrovės, vienatvės ir priklausomybės temas.
- „Stiklinis žvėrynas“ vaizduoja vienos šeimos gyvenimą, kelia negebėjimo skirti tikrovę nuo iliuzijos, visaverčio gyvenimo baimės problemas.
- „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ atskleidžia šeimos narių santykius, aistras dėl turto, melą, veidmainystę ir priklausomybes. Katė ant karšto skardos stogo buvo paskutinė "Williams" grojaraščio pjesė, ir ji buvo pritaikyta labai sėkmingam filmui. Tai išplaukia iš turtingos pietinės Pollitt šeimos, nes jos išsklaido daugelį metų sukauptą melą ir apgaulę, įskaitant Plytos ir jo draugo Skipperio tikrus santykius, jo skaldytą santuoką su Maggie ir jo drabužių broliu Gooperu ir jo žmona Mae. Galiausiai jie atskleidžia tėvams, kad "Big Daddy" nebuvo suteiktas švarus sveikatos draudimas nuo jo vėžio, o tėvai buvo nuniokojami, kol "Maggie" tvirtina, kad ji yra nėščia, ir apgailestauja, kad melas yra tiesa.
T. Viljamso kūrybos aktualumas šiandien ir edukacinės perspektyvos
Tenesio Viljamso pjesės, nors ir parašytos prieš kelis dešimtmečius, išlieka aktualios ir šiandien. Jose nagrinėjamos universalios žmogaus būties problemos, kurios jaudina žiūrovus visame pasaulyje. T. Viljamso kūryba atskleidžia tamsiąją žmogaus prigimties pusę, parodo, kaip lengvai žmonės gali pasiduoti aistroms, geiduliams ir iliuzijoms. Lietuvos teatrai, statydami T. Viljamso pjeses, siekia atkreipti dėmesį į šias problemas ir paskatinti žiūrovus susimąstyti apie savo pačių gyvenimus, santykius su artimaisiais ir vertybes.
Mokytojai gali pristatyti Tenesį Viljamsą skaitydami ištraukas iš jo pjesių, diskutuodami apie jų temas ir nagrinėdami istorinį kontekstą. Interaktyvios veiklos, tokios kaip scenų vaidinimas ar veikėjų motyvų analizė, gali padėti mokiniams įsitraukti į jo kūrybą. Pristatykite Tenesį Viljamsą su trumpu biografijos aprašymu ir pagrindinėmis faktais. Pasirinkite scenas iš tokių kūrinių kaip Stiklo namelis ar Viena gatvė, vadinama troleibusu. Vadovaukitės mokiniams tyrinėti dažnas temas, tokias kaip šeima, svajonės ir tapatybė. Kviečiate mokinius rašyti trumpą pjesę ar sceną, panašią į jo temas ar stilių. Organizuokite klasės parodą ir skatinkite mokinius pristatyti savo darbus.
„Atmintis užima daugelį poetiškos licencijos. Tai neleidžia kai kurių detalių; kiti yra perdėti, atsižvelgiant į emocinę vertę straipsnių jis paliečia, nes atmintis daugiausia sėdi širdyje.“
tags: #amerikieciu #dramaturgo #tenesio #viljamso #kurinys #vakariene