Darbo tyrimo objektas yra prūsų kalbos apeliatyviai ia Elbingo ir Simono Grunau žodynėliai, kuriems Jonas Wilhelmas Piersonas ieškojo lietuviškų atitikmenų. Jonas Wilhelmas Piersonas bene pirmasis kalbininkas, atkreipęs dėmesį į prūsų kalbos leksiką, apeliatyvius ir tikrinius žodžius. Jonas Wilhelmas Piersonas 1870 m. „Altpreußische Monatschrift“ paskelbė ir bandė aiškinti Elbingo žodynėlyje (204 žodžiai) ir Simono Grunau žodynėlyje užfiksuotus prūsų žodžius (9 žodžiai).
Šie žodžiai perrašyti XV a. pradžioje ar XIV a. pabaigoje Petro Holzwescherio iš Marienburgo. Elbingo žodynėlis buvo nurašytas iš originalo ar jo nuorašo, sudaryto XIII a. gale (ar XIV a. pradžioje), bet seniai dingusio. Jis nemokėjo prūsų kalbos ir padarė nemaža klaidų. Šis rinkinys - „Neumano kodeksas“ (Codex Neumannianus). 1825 m. kodeksą Elbingo pirklio A. Grubnavo palikime surado Franzas Neumannas. Jis kodeksą 1868 m. perdavė Elbingo miesto bibliotekai, kurioje jis saugotas iki Antrojo pasaulinio karo.
XVI a. buvo sudarytas vadinamasis Simono Grunau žodynėlis, kuris yra gana fragmentiškas. Jį S. Grunau įdėjo į savo apie 1517-1526 m. parašytą „Prūsų kroniką“.
Prūsų kalbos paminklai ir tyrinėjimai
Nuo pat etimologijos (mokslinės), kaip ir lyginamosios istorinės kalbotyros disciplinos, atsiradimo (XIX a. pradžia) prūsų kalbos žodžių kilmė specialiai tyrinėta arba jais savo tyrinėjimuose rėmėsi daugelio kraštų kalbininkai. Prūsų kalbos tyrinėjimams pažangai daugiausia nusipelnė R. Trautmannas, K. Būga, J. Endzelynas, E. Fraenkelis, A. Bezzenbergeris, E. Bernekeris, J. V. Toporovas, kuris čia išleido penkis tomus (A-L raidės) prūsų kalbos etimologijos žodyną, o taip pat ir V. Mažiulis ir G. Magistro darbai.
Darbo struktūrinės dalys:
- Pratarmė (p. 3-4)
- Įvadas (p. 5-9)
- Pirmas skyrius: Prūsų kalbos žodžiai užfiksuoti J. W. Piersono iš Elbingo žodynėlio ir jų lietuviški atitikmenys (p. 10-51)
- Antras skyrius: Prūsų kalbos žodžiai užfiksuoti J. W. Piersono iš Simono Grunau žodynėlio ir jų lietuviški atitikmenys (p. 52-53)
- Išvados (p. 54-56)
- Santrauka (p. 57)
- Summary (p. 58)
- Šaltiniai ir literatūra (p. 59)
- Santrumpos (p. 60-61)
- Priedai (p. ... )
Įvade supažindinama su prūsų kalbos paminklais, J. W. Piersono, V. Toporovo, V. Mažiulio darbais. Pirmame ir antrame skyriuje analizuojama prūsų kalbos žodžių kilmė, remiantis J. W. Piersono, V. Toporovo ir V. Mažiulio darbais. Darbo pabaigoje pateikiama magistro darbo santrauka lietuvių ir anglų kalba, taip pat pateikiamas naudotų šaltinių ir literatūros sąrašas, žodžių santrumpos, priedai (prūsų kalbos žodžių sąrašas iš Elbingo ir S. Grunau žodynėlio su vertimais į lietuvių kalbą).
Prūsai yra tie patys baltai, kaip ir lietuviai ir latviai. Visus baltus sieja kalbos giminystė. Šis vardas pirmą kartą minimas romėnų istoriko Kornelijaus Tacito savo veikale „Germanija“. Jau IX a. ... Pirmoji sritis - Kūlmo ir Lubavo žemė, kuri prūsų ordino brolių atsikraustymu, galima sakyti, buvo visiškai sunaikinta.
Prūsų kalbos ir tautos žuvimui lėmė kelios priežastys: nebuvo valstybės ir valstybingumo formų, kurios jau vyravo tuometinėje Lietuvoje, be to, prūsų tauta nebuvo vieninga. Todėl šiandien prūsų kalba yra mirusi baltų kalba. Apie ją galime tik spręsti iš rašytinių paminklų, gausaus prūsų krašto vietovardžių ir asmenvardžių rinkinio. Seniausias prūsų kalbos tekstas - 1973 m. Bazelio universiteto bibliotekoje rastas ranka parašytas dvieilis, jis rašytas veikiausiai XIV a. viduryje. Šis rinkinys „Neumano kodeksas“ yra pirmas.
Jis nėra vienodos. Jame trūksta dūrinėžodžių, nėra nei vieno veiksmažodžio, vardžiodžio ar pan.; nerandame baigtyninės terminijos, mažai kreipiamas dėmesys laivybos bei žvejybos, turėjusių prūsams didelę reikšmę, terminams ir kt. Laikotarpis tarp pagrindinių prūsų raštų - Elbingo žodynėlio ir trijų katekizmų, t. y., nuo XIII a. galo iki 1545 m. bei 1561 m. atstovauja fragmentinio tipo prūsų kalbos paminklai, pvz., atskiri prūsų kalbos žodžiai. Labai tiksliai užrašytas yra XV a. XVI a. buvo sudarytas vadinamasis Simono Grunau žodynėlis. Jame apie 100 žodžių užrašė S. Grunau į savo, apie 1517-1526 m. parašytą „Prūsų kroniką“, nes turėjo tikslą iliustruoti prūsų kalbą; šios kronikos autorius pasisako mokėjęs ir pats šiek tiek prūsų kalbos. S. Grunau „Prūsų kronikos“ originalas iki šių dienų nepasiekė, yra tik jo nuorašai. Šiaulių universiteto bibliotekoje yra XVII a. (ar XVIII a. pradžios) nuorašas; tai minėtini dar C rankraštis (apie 1750 m. Šiaulių Valstybiniame archyve), H rankraštis (t. y., rankraštis, paskelbtas K. Hartknocho). Pagal tai ir S. Grunau vadinami: GrA, GrC, GrH. 1949 m. mokslo pasaulis sužinojo dar vieną rankraštį GrG, t. y., S. Grunau Getingeno universiteto bibliotekoje. Šis archetipas, nors užrašytas XVI a., t. y., anksčiau nei GrA, iki šiol žinomas kaip geriausias rankraštis. GrG nuo GrA kai kuo skiriasi. Žodžiai GrG žodynėlyje be kokios griežtesnės tvarkos; be to, ir pati žodynėlio tarmė yra labai jau sujaukta.
Svarbiausi prūsų kalbos paminklai yra trys prūsų katekizmai, t. y., trys atitinkami vokiškieji originalų vertimai į Sembos prūsų tarmę. Šio autorius žinomas, t. y., šios klebonas Abelis Vilis. Šie katekizmai yra vieninteliai rašytiniai tekstai, todėl jų reikšmė yra neabejotina. Visų katekizmų vertimuose verčiama kai laikomasi originalo (t. y., vokiškojo teksto), nuo kurio nukrypimai yra reti. Tai, todėl dažnai rodo nenuoseklią rašybą ir kitų kalbų įtaką. Tokia padėtis kelia sunkumų prūsų kalbos studijoms.
Magistro darbe juodu šriftu abėcėline tvarka pateikiami prūsų kalbos žodžiai, kuriuos J. W. Piersonas nurašė iš Elbingo ir S. Grunau žodynėlių ir bandė aiškinti jų kilmę, po aiškinimais rašoma (Pierson) ir nurodomas puslapis, kursyvu pažymėti visi galimi prūsų žodžių atitikmenys kitose kalbose. Po J. W. Piersono aiškinimais iš karto pateikiami V. Toporovo ir V. Mažiulio kilmės aiškinimai. Trijų tyrėjų nuomonės ne visada sutampa, dažnai jų nuomonės išsiskiria.
Lingvistų indėlis į prūsų kalbos tyrimus
Jonas Wilhelmas Piersonas, kalbininkas, istorikas, gimė 1833 m. Dancige, mirė 1899 m. Berlyne. Nuo 1870 m. Berlyno Dorotėjos mokyklos profesorius. Jis domėjosi specialiaisiais prūsų kalbos tyrimais, parašė darbus apie prūsų tautą, kalbą, vardus, taip pat 1864 m. išleido Prūsijos istoriją, 1870 m. žurnale „Altpreußischer Monatsschrift“ paskelbė straipsnį „Litauische Aequivalente für altpreussische Wörter“, 1873 m. „Altpreusisscher Namenkodex“. Didžiausia neigiama įtaka kalbai pasireiškė Pamedėje, Pagudėje. Dėl to žodynėlio ir katekizmų autoriai, kurie rėmėsi prūsų kalbos lingvistinėmis žiniomis, ne visada sugebėjo taisyklingai perteikti prūsų žodžius, todėl pakitimų yra žymiai daugiau nei tai galima nurodyti. J. W. Piersono tikslas buvo parodyti, kad kiekviena tarmė turi tik jai būdingus garsus. Savo darbą jis skyrė G. H. F. Nesselmannui, kurį vadino prūsų kalbos studijų „kūrėju ir meistru“. Jis netgi savotiškai „atsiprašė“ G. H. F. Nesselmanno, kad jis kai kurių žodžių kilmę aiškina kitaip. Jis buvo įsitikinęs, kad G. H. F. Nesselmannas jo aiškinimų netraktuos kaip netikslumo. G. H. F. Nesselmannas 1873 m. išleistame darbe „Thesaurus Linguae Prussicae“ aiškindamas prūsų žodžius kai kur cituoja ir remiasi J. W. Piersono 1873 m. J. W. Piersonas žurnale „Zeitschrift für preussische Geschichte und Landeskunde“ išspausdino prūsų kalbos vardynui labai vertingą „Altpreußischer Namenkodex“. Mokslininkas pateikia asmenvardžius ir geografinius vardus, kuriuos jis traktuoja kaip prūsų.
Vladimiras Toporovas gimė 1928 m. Maskvoje, mirė 2005 m. Maskvoje. Buvo žymiausias Rusijos baltistas. Tyrinėjo baltų ir slavų kalbų santykius. Jo mokslinis interesas ir didelė erudicija lėmė, kad jis tyrinėjo ne vien kalbotyros, bet ir tautosakos, mitologijos, poetikos, semiotikos problemas. Jo mokslinių tyrinėjimų sąraše daugiau nei tūkstantis publikacijų. Parašė studijas apie baltų ir slavų kalbų santykių tyrimo istoriją. 1961 m. baltų ir slavų kalbų santykio problemoms lietuvių kalba skyrė knygą „Slavų kalbų lokatyvas“. Paskelbė seriją straipsnių apie Pamaskvio, Dono, Okos baseinų baltiškuosius hidronimus. Parašė straipsnį apie baltiškus dabartinio slavų kalbos ploto vietovardžius. Jo straipsniai baltų kalbos veiksmažodžio istorijos klausimais padėjo suformuoti naują pažiūrą į baltų kalbos veiksmažodį (parodė jo archajiškumą). 1962 m. V. Ivanovu išleido didelę monografiją „Aukštutinio Dniepro hidronimų lingvistinė analizė“, kurioje, lyginant su žinomais Makso Vasmerio ir Kazimiero Būgos tyrinėjimais, pateikia daug naujos vandenvardžių medžiagos ir jos aiškinimų. Jis buvo vienas žymiausių dabartinių prūsų tyrinėtojų. Parašė prūsų kalbos etimologijos žodyną penkiuose tomuose, šie tomai apima A-L raides; tolesnis žodyno leidimas, autoriui esant gyvam, deja, nutrūko.
Vytautas Mažiulis gimė 1926 m. Rokiškyje, Zarasų rajone, mirė 2009 m. Vilniuje. Tyrinėjo prūsų kalbos problemas. Parašė straipsnį apie lietuvių kalbos skaitvardžius, taip pat akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ (1965) skyrių apie skaitvardžius. Tyrinėjo baltiškų kalbų teoriją. Sudarė prūsų ir atvirkštinį prūsų kalbos žodyną. Svarbiausias V. Mažiulio prūsų kalbos veikalas - „Prūsų kalbos etimologijos žodynas“ (1-4, 1988-1997).
V. Toporovas aiškina ne visus J. W. Piersono pateiktus prūsų žodžius, todėl dalis prūsų žodžių aiškinama remiantis J. W. Piersono ir V. Mažiulio nuomone. Mažiau žinomos lietuviški žodžių reikšmės buvo tikrinamos elektroniniame „Lietuvių kalbos žodyne“ (LKŽe) ir nurodytos šalia žodžių. Aiškinant žodžius nurodomas puslapis iš Elbingo (E) ir iš S. Grunau žodynėlio.
Magistro darbo tema aktuali, nes J. W. Piersonas vienas pirmųjų ėmėsi nagrinėti Elbingo ir S. Grunau žodynėlių prūsų žodžius, aiškinti jų kilmę. Aiškinimas labai įdomus ir nesutampa su kitų tyrėjų nuomonėmis. Dėmesys šio tyrėjo tyrinėjimams patrauklus, nes bakalauro darbe buvo nagrinėjami 1873 m. J. W. Piersono „Altpreußischer Namenkodex“ geografiniai vardai. Pagrindinis šio darbo tikslas - palyginti J. W. Piersono, V. Toporovo ir V. Mažiulio prūsų kalbos žodžių kilmę, kai kur remiantis ir žodžių daryba. Svarbiausia nustatyti, kiek.
BALTŲ PRŪSŲ KALBA, ŽMONĖS IR KULTŪRA
Pateikiami prūsų geografiniai vardų aiškinimai dar kartą patvirtina J. W. Piersono darbų svarbą prūsų kalbos etimologijai.
Magistro darbe nagrinėjami prūsų kalbos žodžiai, kuriuos J. W. Piersonas užfiksavo Elbingo ir S. Grunau žodynėliuose. Analizuojami trys mokslininkų - J. W. Piersono, V. Toporovo ir V. Mažiulio - aiškinimai, siekiant nustatyti jų panašumus ir skirtumus. Darbe taip pat pateikiami lietuviški atitikmenys ir žodžių darinių analizė.
Apavas turi praktinę (saugoti kojas nuo nepalankaus aplinkos poveikio) ir estetinę paskirtį. Priklauso nuo klimatinių sąlygų, civilizacijos lygio, susijęs su dailės stilių ir aprangos raida. Apima fabrikinę sudėtingos konstrukcijos avalynę ir nuo seniausių laikų darytus jos prototipus (vyžas, nagines, klumpes, getrus, kojines, sandalus, įvairaus pavidalo batus, batelius). Senovės egiptiečiai avėjo lengvus sandalus, senovės graikai ir romėnai - sandalus, koturnus (storapadžius batus), kalcėjas (suvarstomus batus), senovės slavai - aukštus aulinius batus. Viduramžiais apavas tapo įvairesnis; avėta ne tik vyžos iš medžio karnų, medpadžiai, surauktos odos skiautės, bet ir modeliuotas apavas, kurį gamino amatininkai. Gotikos laikais prie aptemptų drabužių ir aukštų galvos apdangalų derinti ilganosiai riestais galais batai (bato nosies ilgis priklausė nuo socialinės padėties). Renesanso epochoje apavas paplatėjo, tapo masyvesnis; avėti batai lygiu padu, žema pakulne. Barokiniai batai buvo aukštakulniai (moterų ir vyrų), puošti dekoratyvinėmis sagtimis, kaspinais, nėriniais. 18 a. aukštakulnį apavą avėjo tik moterys; batai buvo lengvi, gracingi, įgaubtomis pakulnėmis. Klasicizmo laikotarpiu plito žemi, lengvi plokščiapadžiai bateliai, derinti prie antikines tunikas primenančių suknelių. 19 a. formavosi apavo rūšys, išlikusios iki šių dienų: vyrų ir moterų žemi pusbačiai lygiu padu, aulinukai, jojamieji auliniai batai ir kita.
Lietuvoje seniausias žinomas apavas buvo pintas iš liepos karnų (vyžos), vėliau siūtas iš odos (naginės ir jų atmaina - kojinės). Vėlyvajame geležies amžiuje moterys avėjo odinius batelius, vyrai - batus su prie užkulnio pritvirtintais pentinais. 9-12 a. turtingesnių gyventojų odinis apavas buvo puošiamas žalvarinėmis aplikacijomis bei įvijomis su žalvarinėmis sagtimis. 12-14 a. Vilniuje 13-14 a. 15-17 a. Lietuvos, ypač Mažosios Lietuvos, kaimiečių apavą aprašė kronikininkai. A. Guagnini, M. Stryjkovskis (abu 16 a.) mini žemaičių apavą iš liepos karnų ir gyvulių odos, C. Hennenbergeris (16 a.) - vyžas, J. A. von Brandas, T. Lepneris ir M. Pretorijus (visi 17 a.) - batsiuvių siuvamas kurpes ir batus. 19-20 a. 20 a. 19 a.-20 a. pradžioje kaimiečiai, be vyžų (avėtos iki 19 a. pabaigos, kai kur Rytų Lietuvoje iki 20 a. 3 dešimtmečio pabaigos) ir naginių, avėjo klumpes ir medpadžius. Moterys, dirbdamos kai kuriuos lauko darbus, ir vaikai avėjo iš storos medžiagos siūtą apavą arba iš storų lininių, kanapinių ar vilnonių siūlų nertus makštus (vadinamąsias čiurnes, čempes; pastarosios buvo žemos arba paaukštintos auliukais). 19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje pasiturintys kaimo vyrai išeigai avėjo batsiuvių siūtus aulinius batus su atverčiamais aulais. Moterys avėjo pusbačius (batelius su trumpu auliuku).