Lietuviškos virtuvės patiekalus yra ragavęs kiekvienas. Gražios tradicijos ir kiek skirtingi receptai mūsų nacionalinę virtuvę daro turtingą ir įdomią. Jei tektų sudarinėti mėgstamiausių lietuvių patiekalų sąrašą, jo viršūnėse neabejotinai atsidurtų mūsų nacionalinės virtuvės pasididžiavimas - cepelinai. Tai patiekalas, kuris pasakoja istoriją - apie paprastus ingredientus, paverstus į kažką turtingo ir sotaus, apie senovės virtuvę, perduodamą iš kartos į kartą, ir apie tautą, besididžiuojančią savo kulinarinėmis šaknimis.
Keliautojams, apsilankantiems Lietuvoje, vieno patiekalo neįmanoma nepastebėti - tai bulvių ir maltos mėsos valgis, pavadintas cepelinu dėl savo didelio, ovalo formos pavidalo, primenančio vokiečių oro laivus. Šiame straipsnyje panagrinėsime cepelinų istoriją, paplitimą, gaminimo ypatumus ir jų vietą šiuolaikinėje lietuviškoje virtuvėje.
Kas yra cepelinai?
Cepelinai - tai tradiciniai lietuviški bulviniai kukuliai su įdaru, dažniausiai gaminami iš žalių ir virtų bulvių mišinio. Cepelinai, arba didžkukuliai, dažnai pristatomi kaip vienas svarbiausių lietuviškos virtuvės patiekalų. Tai bulvių kukuliai su įdaru, paprastai gaminami iš tarkuotų bulvių masės ir įdaryti mėsa, varške ar grybais.
Cepelinų pavadinimas kilo nuo jų pailgos, ovalios formos, primenančios dirižablį, vadintą cepelinu. Didžkukuliai yra panašūs į cepelinus bulviniai kukuliai, tačiau šis pavadinimas dažniausiai vartojamas regioniškai ir gali reikšti didesnio dydžio bulvinius kukulius. Dažnai didžkukuliai gali būti apvalesni ir turėti įvairių įdarų. Cepelinai ir didžkukuliai iš esmės yra panašūs, tačiau cepelinai turi specifinę, dirižablį primenančią pailgą formą ir yra plačiai atpažįstami Lietuvoje.
Vienas cepelinas gali sverti iki 300 gramų ar daugiau, todėl tai ypač sotūs ir šildantys patiekalai - puikiai tinkantys Lietuvos šaltoms žiemoms ir dideliam apetitui.
Trumpa cepelinų istorija ir kilmė
Cepelinų ištakos siekia XX a. pradžią, nors bulvinių kukulių gaminimas Europoje yra daug senesnis. Cepelinai arba bent jau į juos itin panašūs, tik kitais pavadinimais vadinti kukulaičiai tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje gaminti ištisą amžinybę.
Bulvių kelias į Lietuvą
Cepelinas nebūtų cepelinu be taip pat lietuviškosios virtuvės pasididžiavimo - bulvės. Bulvė - gana plačiai auginama kultūra, kuri Pietų Amerikoje buvo sukultūrinta prieš keletą tūkstančių metų. Apie 1565 m. bulvių gumbai pasiekė Europą. Pirmasis juos pamatė Ispanijos karalius Pilypas II. Greitai bulvės išpopuliarėjo, o Prūsijoje valstiečiai net buvo verčiami jas auginti. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Rytų Europos šalių, bulvės buvo įvežtos XVIII a. ir dėl savo atsparumo bei maistinės vertės greitai tapo pagrindine daržove. Bulvės į Europą atvyko XVI a., o XVII a. kaip patiekalą jas jau pateikdavo Prancūzijoje.
Lietuvių žemėse bulvės atsirado XVIII a. valdant Augustui III. Tad bulvės kelionė per istoriją yra labai įdomi, šios kultūros derlingi ar nederlingi metai turėdavo didžiulę įtaką šalių populiacijai ir ekonomikai. Po bulvių maro Airijoje 1845-ais, katastrofiškai trūko maisto ir vyko masinė emigracija į JAV. Bulvės užkariavo daugelio šalių nacionalines virtuves ir išliko populiarios iki šių dienų. Be abejo, pirkėjai pirmenybę teikia lietuviškoms bulvėms, dėl to jos mūsų asortimente sudaro didžiausią dalį. Pastarųjų (skirtų cepelinų ruošimui) pardavimai pernai, lyginant su 2018 metais, išaugo daugiau nei tris kartus.
Bulviniai patiekalai Lietuvoje ypač nuo XIX a. paplito: didžkukuliai - cepelinai, bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su pagardais ir daugelis kitų patiekalų. Virtuvės įvairovė ir jos istorija smarkiai susijusi su pačios valstybės ir geopolitiniais procesais. Receptų migracija ir naujų produktų atsiradimas, ekonominės ir gamtinės sąlygos leido bulvei tapti virtuvės karaliene.
Cepelinų atsiradimas ir paplitimas
Cepelinų pavadinimas Lietuvoje prigijo nuo dirižablių gamintojo pavadinimo (vok. Zeppelin). Toks pat patiekalas gaminamas ir Danijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Gudijoje ir Ukrainoje. Iš tiesų, pačioje Lietuvoje cepelinai atsirado ir išpopuliarėjo maždaug XIX- XX a. sandūroje, Žemaitijoje. Čia, tikėtina, jie atvyko iš Mažosios Lietuvos, kuri garsėjo savo vokiška virtuve.
Tad, galime manyti, kad cepelinai Lietuvoje radosi prieš kokius 100-150 metų. Jų atsiradimui galėjo turėti įtakos keli keliai: Žemaitijoje ir Suvalkijoje - tiesiogiai iš vokiškosios Mažosios Lietuvos, o kitose Lietuvos dalyse - per karčiamas užlaikiusius Lietuvos žydus - litvakus, turėjusius glaudžius ryšius su Šiaurės Vokietijos žydų bendruomenėmis. Taip pat nagrinėtina ir vokiečių virtuvės įtaka Pirmojo pasaulinio karo metais.
Kaip lietuviškus cepelinus verda indas Škotijoje
Istoriniai cepelinų receptai
Pirmasis žingsnis link cepelinų galėjo būti virtų bulvių ir miltų tešlos panaudojimas. Tokios bulvių-miltų tešlos mišinį rasime ne vienoje XIX amžiaus gastronomijos knygoje. Pirmą kartą tokią, virtų bulvių ir miltų tešlą net keliuose patiekaluose mini Janas Szyttleris 1830 metais Vilniuje išleistoje knygoje „Kucharz dobrze usposobiony...“, kurioje randame bulvinius paštetukus, vadinamus krokietais.
Sekantis žingsnelis - „grynosios“, žalių bulvių tešlos panaudojimas (taip, kaip ir matome tikruose cepelinuose). 1919 metais Varšuvoje išleistoje knygoje „200 bulvinių patiekalų“ jau randame beveik tokią pat tešlą, kokią šiais laikais naudojame cepelinams. Patiekalas vadinamas bulviniais kleckeliais (orig. zacierki ziemniaczane) yra gaminami iš žalių bulvių, kurios sutarkuojamos, gerai nusunkiamos, sumaišomos su tokiu pat kiekiu virtų sutrintų bulvių, pasūdoma ir suminkoma į tešlą. Tuomet iš šios tešlos gaminami maži kleckeliai, kurie dedami į verdantį, pasūdytą ir pipirais pagardintą vandenį. O išvirti patiekiami su spirgučiai, apibarstyti mairūnu.
Bene pirmieji cepelinų, kuriems naudojama nevirtų bulvių tarkiai, receptai Lietuvoje buvo išspausdinti 1934-1936 metais. 1934 metų E. Dargytės knygoje „Daržovių valgiai“ rasime net du tarkuotų bulvių virtinių receptus: su varškės ir su mėsos įdarais. 1935 metų Elenos Repčytės - Starkienės redaguotoje „Ką valgome?“ knygoje patiekalas jau vadinamas cepelinais. Kitas, panašaus laikotarpio receptą, rasime 1936 metų Vandos Dovsinaitės - Varnienės redaguotoje „Didžiojoje virėjoje”. Čia šis patiekalas vadinamas „Bulviniais kaldūnais (cepelinais)“.
Savo indėlį į cepelinų plitimą įnešė ir sovietmetis. Dėl įvairių maisto produktų trūkumo sovietmečiu išnyko nemenka dalis istorinių, senoviškų lietuviškų patiekalų ir, jų vietą užėme naujesni, pigesni, daugiausia bulviniai. Taip nutiko dėl to, kad jie (taip pat ir cepelinai) buvo įtraukti į standartinį viešojo maitinimo patiekalų sąrašą. Patekimas į tą sąrašą reiškė masinę komunikaciją anuometinėse viešojo maitinimo įstaigose.
Cepelinų „giminaičiai“ Europoje
Virtų bulvių tešlos produktai yra paplitę visoje Europoje, jie kepami riebaluose, keptuvėje ar krosnyje. Tuo tarpų žalių bulvių tešlos produktų daugiausia žinoma Šiaurės Vokietijos ir pietinės Skandinavijos dalies šalių virtuvėse. Būtent šioje šalyje bulvėmis gelbėtasi nuo badmečio po Trisdešimties metų karo, o Prūsijos karalius Frydrichas II jų auginimą įvedė „privaloma“ tvarka.
Cepelinų pusbroliai gerai žinomi šiame regione, tai vokiškieji kartoffelklöße su visais regioniniais variantais, švediškieji kroppkaka ir palt, norvegiškieji klubb, kumle, komle ar kompe. Panašių patiekalų rasime ir kitose šalyse (pavyzdžiui, lenkiški kartacze). Tokie patiekalai persikėlė net per Atlantą, kur žinomi kaip kanadietiškieji poutine râpée. Kitą vertus, panašių patiekalų paplitimas pasaulyje leistų ieškoti ir kitų sąlyčio su vokiška virtuve taškų.
Įdomu tai, kad cepelinai (kaip ir kugelis) yra labai populiarūs lietuvių emigrantų III ar IV kartos tarpe. Šių žmonių protėviai emigravo į JAV tarpukariu ar dar anksčiau, jie nebemoka lietuviškai, bet mėgsta, gamina cepelinus ir noriai dalijasi jų fotografijomis socialiniuose tinkluose. Viena galimų hipotezių - kontaktai su vokiečių bendruomenėmis Amerikoje.
Ar cepelinus galėjome vadinti „žifardais“?
Cepelinų pavadinimas ir forma yra užuomina į I pasaulinio karo metu naudotus Zeppelin oro laivus. Cepelinai galėjo būti vadinami „žifardais“? Pavadinimas cepelinai Lietuvoje prigijo nuo dirižablių gamintojo pavadinimo vokiečių kalba „Zeppelin“. Ferdinandas Cepelinas (Vokietija) sukonstravo standųjį dirižablį, pavadintą jo vardu, nors pirmąjį dirižablį 1852 m. pastatė A. Žifardas (Prancūzija). O jeigu cepelinus vadintume “žifardais”?
Pirmieji dirižabliai Lietuvą pasiekė kiek vėliau nei bulvinė jų alternatyva. O buvo 1915 m., šilta rugpjūčio mėnesio diena, kada ankstyvą rytą, saulei tekant, pro Kauną „praskriejo“ vokiečių pilotuojamas cepelinas. Šią akimirką įamžino austrų dailininkas Alfredas Hagelis kūrinyje „Cepelinas virš Kauno“. Vokiečių planas buvo ne tik užimti Kauno miestą, bet ir čia įkurti visą cepelinų bazę. Cepeliną primenantis erdvėlaivis tarnavo ne tik karybos srityje (žvalgyboj, bombardavime, ar pašto transportavime), bet ir pramoginiams tikslams. Itin buvo populiarūs komerciniai skrydžiai. Nepaisant žavesį keliančių aspektų pirmojo pasaulinio karo metais ryškiausiai atsiskleidė destruktyvi dirižablio prigimtis - skirta masiniams bombardavimo reidams įgyvendinti.
Tradiciniai cepelinų ingredientai ir gamyba
Cepelinų gamyba yra daug darbo reikalaujantis užsiėmimas, tačiau daugelis lietuvių vis dar juos gamina namuose ypatingoms progoms ar sekmadienio šeimos pietums. Dabar cepelinai gaminami įvairiausių dydžių ir su skirtingais įdarais, o padažuose dominuoja grietinė ir spirgučiai.
Svarbiausi ingredientai
Tradiciniams cepelinams, kaip gamindavo močiutės, reikia bulvių, druskos, pipirų, maltos mėsos arba varškės įdarui, svogūnų.
- Tešla:
- Žalios tarkuotos bulvės ("nusunktos")
- Virtos ir sutrintos bulvės
- Šiek tiek krakmolo (dažnai iš nusunktų žalių bulvių skysčio)
- Druska
- Įdarai (dažniausiai pasitaikantys variantai):
- Malta kiauliena arba jautiena (klasikinė versija)
- Varškė (vegetariškas variantas)
- Grybai (ypač miškinguose regionuose)
- Sūrio, žolelių ir svogūnų pikantiškas derinys
- Padažas:
- Kepti lašinių kubeliai (spirgučiai)
- Kepinti svogūnai
- Grietinė
- Kartais grybų padažas arba krapų pagardas
Žingsnis po žingsnio: kaip pagaminti tobulus cepelinus
- Paruoškite bulvių tešlą:
Žalios bulvės nulupamos ir sutarkuojamos, tada iš jų išspaudžiamas skystis ir krakmolas. Virtos bulvės nulupamos, išverdamos ir sutrinamos. Žalios bulvės sumaišomos su krakmolu, druska, kad susidarytų tešla. Sumaišykite žalias tarkuotas bulves, virtų bulvių košę ir gautą bulvių krakmolą. Įberkite druskos ir suminkykite į tirštą tešlą.
- Paruoškite įdarą:
Įdarą užmaišykite iš kiaulienos ir jautienos faršo, gardinkite smulkiai kapotais svogūnais, smulkintais kmynais ir trumpai apvirtais, smulkiai sukapotais džiovintais miško grybais, druska bei grūstais juodaisiais pipirais. Varškės įdaras gaminamas iš sauso varškės sūrio, kuris yra panašus į varškės sūrį, bet tvirtesnis ir mažiau drėgnas. Maišykite, kol masė taps vientisa.
- Suformuokite kukulius:
Norint suformuoti cepelinus, reikia paimti saują bulvių tešlos ir suplokštinti ją ant delno. Tada į centrą įdėti šaukštą įdaro ir apvynioti tešla aplink jį, gerai užsandarinant kraštus. Turėtų gautis lygus ovalus kukulys, primenantis cepeliną. Pakartokite su likusia tešla ir įdaru, kol viskas bus sunaudota. Galima gaminti cepelinus tiek didelius, tiek mažus, kaip patinka, bet tradiciškai jie yra apie 10-20 cm ilgio.
- Išvirkite kukulius:
Norint išvirti cepelinus, reikia užvirinti didelį puodą pasūdyto vandens. Į cepelinams virti skirtą vandenį įleiskite šiek tiek šaltame vandenyje išmaišyto krakmolo ir virkite, kol vanduo taps panašus į skystą kisielių. Toks „saugos“ cepelinus, kad nesutrūktų. Atsargiai įleiskite kukulius į verdantį vandenį ir virkite ant silpnos ugnies apie 20-30 minučių, priklausomai nuo jų dydžio. Jie bus paruošti, kai iškils į paviršių ir bulvių tešla bus išvirusi.
- Paruoškite padažą ir patiekite:
Spirgų padažui rekomenduoju pjaustyti ir šviežių, ir parūkytų lašinukų - toks bus švelnesnio, ne tokio aštraus dūmų skonio. Išvirtus cepelinus patiekite su spirgučiais ir grietine bei ant cepelinų viršaus smulkia tarka patarkuoto džiovinto baravyko „dulkėmis“. Baravyko aromatas suteikia labai gero poskonio. Mėgaukitės jais, kol jie karšti ir minkšti.
Profesionalų patarimai skaniausiems cepelinams
Skaniausius cepelinus gamina mamos ir močiutės. Tai yra faktas. Nesiginčysime, tačiau yra kelios universalios taisyklės, kurių laikantis cepelinai pavyks skanūs ir išlaikys savo formą:
- Cepelinams labiausiai tinka krakmolingų bulvių veislės, pavyzdžiui, Mėlynakė, Nida ar Aistė.
- Bulvių masę cepelinams ruoškite iš virtų bulvių ir nevirtų bulvių tarkių, tobulas santykis - 1 dalis virtų ir 3 dalys žalių bulvių tarkių.
- Bulves cepelinams virkite su lupena ir būtinai prieš pat gaminant cepelinus (ne iš vakaro!). Su lupena išvirtas bulves atvėsinkite, odelę nulupkite, bulves sugrūskite grūstuve.
- Nepersistenkite minkydami bulvių masę cepelinams. Pernelyg minkoma ji skystėja.
- Įdarą užmaišykite iš kiaulienos ir jautienos faršo, gardinkite smulkiai kapotais svogūnais, smulkintais kmynais ir trumpai apvirtais, smulkiai sukapotais džiovintais miško grybais, druska bei grūstais juodaisiais pipirais.
- Atminkite, kad kuo didesnis cepelinas, tuo didesnė rizika, kad verdant jis sutrūks. Todėl, ypač jeigu neturite daug patirties, formuokite mažesnius ir apvalesnius kukulius. Faršo dėkite mažiau, tačiau paisykite proporcijų: neskanu, kai bulvių masės cepelino sienelė stora, o įdaro mažai.
- Į cepelinams virti skirtą vandenį įleiskite šiek tiek šaltame vandenyje išmaišyto krakmolo ir virkite, kol vanduo taps panašus į skystą kisielių. Toks „saugos“ cepelinus, kad nesutrūktų.
- Spirgų padažui rekomenduoju pjaustyti ir šviežių, ir parūkytų lašinukų - toks bus švelnesnio, ne tokio aštraus dūmų skonio.
- Išvirtus cepelinus patiekite su spirgučiais ir grietine bei ant cepelinų viršaus smulkia tarka patarkuoto džiovinto baravyko „dulkėmis“. Baravyko aromatas suteikia labai gero poskonio.
Cepelinai ir gliuteno netoleravimas: ką svarbu žinoti
Tradiciniams cepelinams reikia bulvių, druskos, pipirų, maltos mėsos arba varškės įdarui, svogūnų. Puiku! Visi šie produktai yra be gliuteno. Vadinasi netoleruojantys gliuteno juos gali drąsiai valgyti!
Tačiau… ar kavinėse visada gaminami cepelinai pagal senovinį receptą? Dažnai taip nutinka, kad NE… Į cepelinus, kad geriau liptų, dedamos manų kruopos ar kvietiniai miltai. Tą akimirką cepelinai tampa nebe saugūs valgyti tiems, kurie netoleruoja gliuteno ar serga celiakija. Kokia tikimybė, kad didieji restoranų tinklai gamina cepelinus iš bulvių, o ne mišinių cepelinams, kurie paprastai yra su gliutenu?
Jeigu mėgstate grietinės - spirgučių padažą, taip pat būkite atsargūs ir pasiaiškinkite, ar į padažą nėra įdėta miltų tirštinimui. O kaip grietinė? Ar ją visada saugu valgyti kavinėse? Pasirodo yra būdas padaryti ją purią ir skanią išplakant su kvietiniais miltais.
Kaip patiekti ir atšildyti cepelinus?
Tradiciniai lietuviški cepelinai patiekiami su spirgučiais ir grietine. Dažnas tautietis šiuo patiekalu mėgaujasi iki soties, tad gamindamas cepelinus nesikuklina priruošti jų gausiai - tiek, kad neretai lieka ir kitai dienai. Tiesa, šildyti cepelinai nebūtinai yra tokie skanūs, kaip ką tik išvirti.
Kepti cepelinai: naujas skonis
B. Baratinskaitė rekomenduoja šildyti cepelinus naudojant lydytą kaimišką sviestą arba sviestą ghi (ghee). Jo keptuvėje reikėtų pašildyti apie 40 g ir iš abiejų pusių paskrudinti jame į keletą dalių supjaustytus cepelinus. Patiekiant pakepintus cepelinus, juos patartina pagardinti tuo pačiu keptuvėje naudotu sviestu, petražolių, čiobrelių ar kitų prieskoninių žolelių šakelėmis.
Kitas būdas naujai pateikti cepelinus yra pagardinti juos šonine ir grybų padažu. Išbandant šį receptą tereikia pusiau perpjautus cepelinus apvynioti karštai rūkyta šonine ir apie 10-15 minučių kepti iki 160 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Jam reikia susmulkinti šiek tiek karštai rūkytos šoninės (galima naudoti tą pačią, kuria apsukti cepelinai), apie 200 g mėgstamų grybų ir tiek pat svogūnų. Šoninę, grybus ir svogūnus reikia trumpai pakepinti keptuvėje ir supilti į ją po 100 g grietinės bei grietinėlės. Šį mišinį reikia virti, kol jis sutirštės, o tuomet pridėti smulkintų žalumynų - petražolių ir krapų.
Gailetos „karališki“ cepelinai: kepimas prieš virimą
Kai panevėžietė Gaileta feisbuke pasidalijo savo cepelinų virimo būdu, stebėjosi daugelis. „Taip, mano cepelinų gaminimo technologija - netradicinė. Pagal šį receptą gamino mano baba, mama, na, o dabar gaminu ir aš. Nuo tradicinio cepelinų gaminimo šis būdas skiriasi tuo, kad cepelinus prieš verdant reikia apkepti ir tik tuomet dėti į verdantį vandenį“, - pasakoja ilgus metus bankuose dirbusi ekonomistė. Moteris atsimena, kad tėvų namuose buvo nuomojamos pokylių salės, taigi ruošdavo daug šventinių patiekalų.
„Mama šitokiu būdu cepelinų virė labai daug, nes patogu: galima paruošti iš anksto ir palikti puode, o svečiams atvykus iš karto patiekti karštus. Pagal šį būdą gaminami cepelinai nepraranda nei skonio, nei formos“, - tikina panevėžietė. Gaileta pasakoja, kaip gamina sekėjus taip sudominusius cepelinus: „Bulves sutarkuoju sulčiaspaude, tarkuojant dedu porą žalio svogūno - kad cepelinų masė nepatamsėtų, tada sūdau, beriu juodo pipiro ir nusistovėjusį krakmolą iš atskirai išspaustų bulvių sulčių. Daugiau nieko dėti nereikia! Tada formuoju cepelinus, apkepu ant aliejaus keptuvėje apversdama tris kartus ir dedu į verdantį vandenį, verdu 15 minučių. Į puodą įdedu ir pora lauro lapelių, 3-4 kvepiančio pipiro žirnelius, druskos“.
„Esmė ta, kad puode likę cepelinai neišbrinksta, kitą dieną juos galima vėl pašildyti ir valgyti kaip ką tik išvirtus. Būna, kad ir tris dienas pasišildome ir valgome, todėl visada gaminu daugiau. Skonis tikrai puikus, kaip vyras sako, karališkas. Tokie cepelinai ypač patinka tiems, kas nemėgsta paprastai vandenyje virtų cepelinų glitumo.“ Gaileta sako, kad pagal aprašytą būdą virti cepelinai patinka absoliučiai visiems išbandžiusiems - visada lieka labai patenkinti.
Cepelinų kultūrinė reikšmė ir populiarumas šiandien
Cepelinai Lietuvoje yra ne tik maistas - tai kulinarinis ritualas. Šeimos dažnai susirenka kartu, kad jų pagamintų didelį kiekį, ypač per šventes ar šventinius renginius. Tai taip pat yra patiekalas, kuris lietuviams iškart sukelia nostalgiją močiutės virtuvei.
Pasaulinė cepelinų diena
Savaisiais cepelinais mes didžiuojamės taip, kad kasmet, nuo 2014-ųjų, pirmąjį vasario sekmadienį minime cepelinų dieną. Tokios iniciatyvos pradininku tapo JAV gyvenantis lietuvių išeivis Jonas Vaičiūnas, pirmasis paraginęs lietuvių šeimas susirinkti kartu ir pasigaminti cepelinų.
Tad galimas daiktas, jog ir vasario 2-ąją, minėtą Pasaulinę cepelinų dieną ne vienas atšventė mėgaudamasis šiuo patiekalu iš bulvių.
Cepelinai Lietuvos kavinėse ir namų virtuvėse
Cepelinai populiarūs ir šiandien. Cepelinų galime atrasti bene kiekvienoje kavinėje, kurioje pateikiamas tradicinis, lietuviškas maistas, o kiekvienas miestas tikriausiai turi tą vieną, pačią geriausią vietą, kurioje cepelinai - patys gardžiausi.
Apklausos duomenimis, net 42,3 procentai lietuvių bent kartą metuose namuose gamina didžkukulius, o tarp dažniausiai ruošiamų lietuviškų patiekalų patenka šaltibarščiai (juos gamina net 75 procentai respondentų), bulvių plokštainis (65,8%), balandėliai (47,8%) bei barščiai (44,5%). Vienas restoranas tikisi šiomis dienomis parduoti milijoninę cepelinų porciją - tiek virtuvės meistrai rankomis pagamino ir pardavė per 17 veiklos metų.
„Tie kas mano, jog lietuviškoje virtuvėje nėra plataus pasirinkimo, reiktų pasiūlyti išragauti kelių restoranų meniu, aplankyti gimines skirtinguose Lietuvos kraštuose ir tik tada pasidaryti išvadas (juokiasi). Jei kalbėsime apie bulvinius patiekalus, čia tikrai lyderiauja cepelinai, bulviniai blynai ir kugelis. Tada šiuos patiekalus dar padauginkite iš mažiausiai penkių - kiek yra populiarių receptų, juk skiriasi sudėtis, paruošimo būdai ir pagardai. Žmonės dažnai turi savo mėgiamus bulvių patiekalus favoritus ir čia kaip sakoma - dėl skonio nesiginčijama”, - pasakoja Žilvinas Nedzevckas, tradicinių patiekalų restorano įkūrėjas sostinėje.
Kur paragauti geriausių cepelinų Lietuvoje
Daugelis Lietuvos restoranų didžiuojasi galėdami savo meniu pasiūlyti cepelinus, dažnai specialioje „Lietuviškos virtuvės“ skiltyje. Jei keliaujate po Lietuvą ir norite paragauti geriausių cepelinų, štai kelios žinomos vietos:
- Šnekutis (Vilniaus senamiestyje, Šv. Mikalojaus g.) - Didelės porcijos, receptas tikriausiai artimiausias originaliam.
- Etno Dvaras (Vilniuje, netoli Katedros aikštės) - Tradicinis ir gerai žinomas.
- Bernelių Užeiga - Restoranų tinklas, siūlantis tradicinį lietuvišką maistą.
- Senoji Trobelė - Kaimiška aplinka ir autentiški patiekalai.
- Vietos kaimo užeigos (ypač Aukštaitijos ir Dzūkijos regionuose) - Dažnai naudoja iš kartos į kartą perduodamus šeimos receptus.
tags: #apie #cepelinai #vikipedija