Ryklio kepsnys laikomas vienu brangiausių delikatesų pasaulyje.
Dažniausiai šį patiekalą galima rasti Japonijos restoranų valgiaraščiuose.
Jūrų plėšrūno mėsą galima paruošti ir namuose.
Ryklio mėsos paruošimas
Ryklio kepsnys keptuvėje ruošiamas taip pat, kaip ir bet kuri kita žuvis. Etapai yra tokie: atšildymas, marinavimas, apvoliojimas, kepimas.
Paruoškite ryklio kepsnį. Įdėkite kepsnį į gilų dubenį, užpilkite vandeniu ir actu ir palikite 1,5-2 val.
Paruoškite faršą. Miltus sumaišykite su druska, pipirais ir prieskoniais.
Keptuvėje apkepkite ryklio kepsnius.
Bendras gaminimo laikas užtruks apie 150 minutes.
Suintrigavau su tuo rykliu, tiesa??:) Ir pati buvau „pričiupta”, kai „Šiaurės Jūroje” pamačiau pakuotę su ryklio kepsniais. Atrodė puikiai - baltos žuvies stori pjausniai. Ne, ryklio aš niekuomet nebuvau gaminusi. Net valgiusi nebuvau. Ir net parduotuvės šeimininkai dievagojosi, kad pirmąkart atsivežė šios prekės ir patys dorai nežino, ką su ja daryti.
Pasirodo, kad rykliena - populiariausias garsiojo „fish and chips” ingredientas Australijoje. Skirtingai nei Anglijoje, kur traškiems riebaluose virtiems žuvies gabaliukams naudojama menkė, Australijoje menkės nei su žiburiu nerastum.
Jei rimtai, tai per pastarąsias dvi dienas, kol ruošiausi tą ryklį gaminti, sužinojau apie ryklieną beveik viską:)
Visų pirma tai, kad išdarinėti ryklį (o ir ne visos tų ryklių rūšys valgomos!) reikia mokėti. Mat rykliai šlapinasi per odą, tad jei skubiai pagavus tą ryklį jo tinkamai žvejai neapdirba, amoniako kvapas patiekale - garantuotas!
Ryklys - labai sausa ir liesa žuvis. Valgoma tik balta ryklio mėsa, tuo tarpu raudonos spalvos mėsa nupjaunama (parduodami šaldyti kepsneliai jau paruošti taip, kad viskas, k0 nereikia, jau pašalinta).
Kepant odos nereikia nupjauti, nes ji padeda kepsniui nesubyrėti.
Ryklys, kaip ir kardžuvė, labai tinkamas kepti griliuje, jį paprastai supjausto gabaliukais ir suveria ant iešmo. Tačiau ne prastesnis rezultatas gaunasi ryklį kepant keptuvėje.
Aš sugalvojau, kad gaminsiu ryklio teriaki patiekalą. Jam nieko labai ypatingo nereikia - tik teriaki padažo, kurio pilna bet kuriame supermarkete.
Patiekalą gaminau pirmąkart ir iškart svečiams (ir truputį jaudinausi, - kas bus, jei žuvis bus nevalgoma??), bet visi svečiai liko sužavėti rykliena.
Mane nustebino, kad žuvies konsistencija (marinavau pernakt, ir negailėjau aliejaus kepant) visai nebuvo sausa, atvirkščiai - sultinga ir minkšta.
Marinatui skirtus ingredientus sumaišykite tarpusavy ir juo ištepkite ryklio kepsnius.
Gilioje keptuvėje įkaitinkite aliejų.
Išimkite žuvis iš marinato (marinato neišpilkite, jo prireiks padažui), gerai nusausinkite popieriniu rankšluosčiu (būtinai nusausinkite, nes teriaki padažas labai kepdamas svyla) ir dėkite į įkaitintą keptuvę.
Likusį padažą supilkite į nedidelį puodą ir užvirkite.
Paragaukite, jei skonio pernelyg daug - praskieskite trupučiu vandens.
Jei trūksta druskos, įpilkite šlakelį sojos padažo.
Atsakant į klausimą, ar valgomas kepto ryklio kaulas, reikėtų atsižvelgti į tai, kad ryklių skeletas sudarytas ne iš kaulų, o iš kremzlių.
Kremzlės yra minkštesnės ir lankstesnės už kaulus, todėl jas galima valgyti, nors jos nėra tokios maistingos kaip mėsa.
Kai kuriose kultūrose ryklio kremzlės yra naudojamos maisto gamybai, ypač sriuboms ir troškiniams, nes jos suteikia patiekalui želatininę tekstūrą.
Žuvys: bendra informacija
Žuvys (lot. pisces), stuburinių gyvūnų antklasis.
2 klasės: kremzlinės žuvys ir kaulinės žuvys; ~50 būrių, ~21000 rūšių.
Paplitusios visame pasaulyje.
Gyvena vandenyje, kvėpuoja žiaunomis, turi kaulinį arba kremzlinį skeletą, nepastovią kūno temperatūrą.
Kūno forma prisitaikiusi plaukioti, be to, ji priklauso nuo gyvensenos.
Žuvų spalva labai įvairi.
Beveik visų žuvų nugara tamsesnė negu šonai ir pilvas.
Gilumų žuvys dažniausiai neryškių spalvų.
Kūną dengia žvynai, dygliai, kaulinės plokštelės.
Odoje daug liaukų, išskiriančių gleives, kurios mažina kūno trintį į vandenį.
Griaučius sudaro kaukolės, stuburo su šonkauliais, galūnių porinių ir neporinių pelekų kaulai.
Kaukolė visa kremzlinė (kremzlinių žuvų) arba iš dalies kremzlinė, apaugusi odos kilmės kaulais (kaulinių žžuvų).
Stuburas susideda iš amficelinių slankstelių (išskyrus šarvuotasias lydekas, yurinčias opistocelinius slankstelius), tarp kurių yra chordos liekanų.
Žuvų šonkauliai būna apatiniai ir viršutiniai (ašakos).
Galūnės susideda iš porinių (krūtinės ir pilvo) ir neporinių (nugaros, uodegos ir analinio) pelekų.
Lašišinės ir stintinės žuvys dar turi riebalinį peleką.
Žuvų burna būna apatinė, galinė ir viršutinė.
Žiotyse yra įv. formos ir dydžio dantų, kuriais žuvis sulaiko grobį; karpinės žuvys ant žiauninio lanko turi ryklėdančius.
Žuvys neturi seilių liaukų.
Iš ryklės maistas per stemplę patenka į skrandį.
Plėšriųjų žuvų (pvz., lydekos, šamo) skrandis labai talpus.
Žarnyno vidinį paviršių didina spiralinė (pvz., ryklių, erškėtų) arba piliorinės ataugos (pvz., vėgėlės, ešerio).
Daugumos žuvų (išskyrus ryklius, skumbres) pilvo ertmėje yra plaukiojamoji pūslė.
Iš skrandžio maistas ppatenka į plonąją, storąją ir tiesiąją žarną, o iš ten nesuvirškinti maisto likučiai per klaoką (ryklių) arba analinę angą (kaulinių žuvų) pašalinami.
Širdis susideda iš veninio sinuso, 2 prieširdžių, skilvelio ir arterinio kūno.
Yra 1 kraujo apytakos ratas.
Kai kurios žuvys (pvz., dvikvapės) kvėpuoja dar ir plaukiojamąja pūsle.
Daugumos žuvų labiausiai išsivystė vidurinės smegenys ir smegenėlės, kai kurių (pvz., ryklių) - priekinės smegenys ir smegenėlės.
Iš galvos smegenų išeina iki 10 porų galvos nervų.
Žuvų klausos organas - vidinė ausis; jjos labirinte yra otolitai, padedantys palaikyti kūno pusiausvyrą.
Karpinėms žuvims ir šamams garsus justi dar padeda Vėberio aparatas.
Akys prisitaikiusios žiūrėti vandenyje (turi apvalų lešiuką, plokščią rageną).
Žuvys gyvena sūriuose, apysūriuose ir gėluosiuose vandenyse; jų yra šaltose ir srauniose upėse ir upeliuose (pvz.,upėtakiai, kiršliai), karštuose (~500C) geizeriuose (pvz. Cyprinodon macularius), sekliuose ir užšąlančiuose gėluosiuose vandenyse (pvz., dalija), jūrose iki 8000m gylio (pvz., Bassogigas profundissima).
Vienos žuvys nuolat gyvena tam tikroje vietoje (pvz., jūroje - jūrinės, gėlame vandenyje - gėlavandenės), kitos (praeivės žuvys), ieškodamos maisto ar plaukdamos neršti, migruoja iš jūrų į upes arba atvirkščiai (žuvų migracija).
Minta planktonu (pvz., silkės, daugumos žuvų jaunikliai), augalais (pvz., baltasis amūras, raudė), bentosu (pvz., karšis, kuoja), kitomis mažomis žuvimis (pvz., ešerys, lydeka).
Žuvys yra skirtalytės, kai kurios hermafroditės (pvz., akmeninis ešerys - Serranus scriba).
Patelės dažniausiai didesnės už patinus.
Neršto metu pakinta daugumos žuvų kūno spalva, kai kurių kūno dalių forma (nerštas).
Žuvys gyvena 15 - 20m., kai kurios (pvz., šamai, eršketai) 30 - 60m., kitos (pvz., stintos) tik 1 - 3m.
Lytiškai subręsta nevienodai: stinta 1 - 2m., karpinės žuvys 33 - 5m., didysis eršketas 12 - 18m.
Dauguma žuvų dauginasi keletą kartų per gyvenimą, kai kurios - tik 1 kartą (pvz., Tol.
Žuvys yra svarbus verslo objektas (žvejyba).
Kai kurios (pvz., upėtakis, karpis, sazanas) auginamos žuvininkystės ūkiuose.
Valgomos virtos, keptos, rūkytos, džiovintos ir konservuotos (žuvų produktai).
Jų mėsoje yra žmogaus organizmui lengvai įsavinamų baltymų ir riebalų (žuvų taukai).
Iš žuvų kepenų gaminamas retinolis, iš žvynų - perlamutras.
Seniausių žuvų liekanų (žvynų, dyglių) randama nuo apatinio silūro.
Manoma, kad žuvys atsirado gėluosiose vandenyse, o viduriniame devone pateko į jūras.
Devone nuo šarvuotųjų žuvų atsiskyrė kremzlinių žuvų grupė - Cladoselache, davusi pradžią dab. rykliams ir chimeroms.
Tuo metu kaulinės žuvys suskilo į 2 šakas; iš pirmosios išsivystė stipinpeliakės žuvys, kremzliniai ir kauliniai ganoidai, kaulingosios žuvys, iš antrosios - riešapelekės ir dvikvapės žuvys.
Lietuvos gėluosiuose vandenyse yra ~60 žuvų rūšių (iš jų 5 aklimatizuotos, ~20 introdukuota), Baltijoje (prie Lietuvos krantų) ~30 rūšių.
Ežeruose paplitusios kuojos, ešeriai, karšiai, lynai, llydekos, upėse - ūsoriai, žiobriai, šapalai, strepečiai.
Tvenkiniuose daugiausia auginami karpiai, upėtakiai.
Iš jūrinių žuvų daugiausia sugaunama strimelių, bretlingių, menkių, iš praeivių žuvų - didstinčių, jūrinių sykų, ungurių.
Lietuviams keistoki ir šiurpą keliantys "maistai" kitose pasaulio vietovėse yra įprastas valgis arba net delikatesas.
Telegraph.com surinko keisčiausių pasaulio valgių sąrašą.
Daugelis jų mums, lietuviams, tikrai kelia pasišlykštėjimą.
Na, bet geriau pagalvojus, juk valgome kiaulės kojas, kodėl negalime valgyti vištų kojų?
Žemaitiški kraujiniai vėdarai irgi galėtų ne vieną užsienietį pašiurpinti.
Bet vis dėlto, neskaitykite šio straipsnio, jei šiuo metu valgote.
Keisti ir ekstremalūs patiekalai pasaulyje
Ryklių ir kitų jūrų gėrybių delikatesai
Hákarl: Fermentuotas Ryklys iš Islandijos
Islandijos nacionalinis delikatesas hákarl - tai iššūkis skonio receptoriams.
Šis patiekalas gaminamas iš Grenlandijos ryklio mėsos, kuri yra užkasama smėlyje ir fermentuojama kelis mėnesius.
Rezultatas - stipraus amoniako kvapo ir aštraus skonio delikatesas, kurį kulinarijos ekspertai apibūdina kaip vieną nemaloniausių patiekalų.
Tradiciškai hákarl valgomas mažais gabalėliais, užgeriant vietiniu stipriu alkoholiniu gėrimu Brennivín, kuris padeda nuslopinti intensyvų skonį.
Surströmming: Švediškas Fermentuotos Silkės Iššūkis
Turbūt nėra kito maisto produkto pasaulyje, kuris turėtų tokią blogą reputaciją dėl kvapo kaip švediškas surströmming.
Šis fermentuotos silkės patiekalas gaminamas konservuojant žuvį su druska mažose skardinėse, kur fermentacijos procesas tęsiasi bent šešis mėnesius.
Atidarius surströmming skardinę, pasklinda toks intensyvus kvapas, kad rekomenduojama tai daryti tik lauke.
Švedai tradiciškai valgo šį patiekalą lauke, vasaros pabaigoje, ant plono duonos paplotėlio su svogūnais, grietine ir bulvėmis.
Nepaisant kvapo, patiekalas turi gerbėjų, kurie teigia, kad skonis yra švelnesnis nei kvapas.
Casu Marzu: Sūris su Gyvomis Lervomis iš Sardinijos
Sardinijos sala Italijoje garsėja ne tik paplūdimiais, bet ir vienu kontroversiškiausių sūrių pasaulyje - casu marzu.
Šio sūrio gamybos procesas prasideda kaip įprasto avių pieno sūrio, tačiau vėliau jis tampa „namu“ sūrinėms musėms, kurios deda kiaušinėlius.
Lervos padeda fermentuoti sūrį ir suteikia jam ypatingą tekstūrą.
Casu marzu valgomas kartu su gyvomis lervomis, kurios gali šokinėti iki 15 centimetrų aukščio, todėl valgant rekomenduojama apsaugoti akis.
Balut: Virtas Anties Embrionas iš Filipinų
Filipinuose balut yra populiarus gatvės maistas ir užkandis prie alaus.
Tai yra virtas anties kiaušinis, kuriame jau yra susiformavęs embrionas.
Kiaušiniai inkubuojami 14-21 dieną, priklausomai nuo vietinių skonių, ir tada verdami.
Balut valgomas tiesiog iš lukšto, dažnai su druska ar actu ir čili.
Filipiniečiai vertina šį patiekalą dėl jo tekstūrų kontrasto - minkštas embrionas ir skystas trynys.
"Virinto Berniuko Kiaušiniai": Kinijos Delikatesas
Vienas keisčiausių delikatesų pasaulyje yra vadinami „virinto berniuko kiaušiniai” iš Kinijos Dongyang miesto.
Šie kiaušiniai yra verdami ne paprastame vandenyje, o berniukų, jaunesnių nei 10 metų, šlapime.
Procesas prasideda renkant šlapimą iš pradinių mokyklų tualetų.
Kiaušiniai verdami šlapime, tada lukštas įskilinamas, ir jie toliau verdami, kad skystis prasiskverbtų į vidų.
Rezultatas - kiaušiniai su gintaro atspalviu ir specifiniu skoniu.
Šis patiekalas yra toks populiarus Dongyang mieste, kad 2008 metais buvo įtrauktas į nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Pelių Vynas: Šokiruojantis Gėrimas iš Azijos
Kinijos ir Korėjos tradicinėje medicinoje galima aptikti vieną labiausiai šokiruojančių gėrimų - pelių vyną.
Šis gėrimas gaminamas įdedant ką tik gimusias peles (dažnai dar aklas ir be plaukų) į ryžių vyno butelį, kur jos paliekamos fermentuotis apie metus.
Gėrimas yra tamsios spalvos, o jame esančios pelės suteikia specifinį skonį.
Nors vakarų pasaulyje tai sukeltų pasibaisėjimą, kai kuriose Azijos vietovėse šis gėrimas vis dar gaminamas ir vartojamas kaip tradicinis vaistas.
Fugu: Mirtinas Delikatesas iš Japonijos
Japonijos virtuvė garsėja savo rafinuotumu ir dėmesiu detalėms, tačiau fugu, arba pūslevabalinė žuvis, išsiskiria tuo, kad yra potencialiai mirtina.
Šioje žuvyje yra tetrodotoksino - nuodo, kuris yra 1200 kartų stipresnis už cianidą.
Dėl šios priežasties Japonijoje virėjai, norintys ruošti fugu, privalo įgyti specialią licenciją po ilgo mokymosi proceso.
Patiekalas dažniausiai patiekiamas kaip sašimis arba virtas karštuose puoduose.
Gurmanus traukia ne tik fugu skonis, bet ir adrenalinas valgant potencialiai pavojingą patiekalą.
Smalahove: Virta Avies Galva iš Norvegijos
Norvegijos tradicinis Kalėdų patiekalas smalahove, arba virta avies galva, yra vaizdas, kuris gali šokiruoti net ir patyrusius gurmanus.
Patiekalas ruošiamas nudeginant vilną nuo avies galvos, tada pašalinant smegenis (nors kai kurie jas palieka), ir vėliau verdant arba kepant galvą.
Valgoma pradedant nuo akių ir ausų, kurios laikomos skaniausiomis dalimis.
Skruostų mėsa taip pat labai vertinama.
Nors norvegams tai yra tradicinis patiekalas, simbolizuojantis pagarbą gyvuliui sunaudojant visas jo dalis, daugeliui užsieniečių avies akis žvelgianti į juos iš lėkštės sukelia ne alkį, o siaubą.
Patiekalai iš gyvūnų lytinių organų
Kad žmonės valgo vabalus, žiurkes, neišsiritusius paukščius, pūdytą (pavyzdžiui, ryklio) mėsą ar žalią žuvį, jau turbūt nieko nebestebina.
Tačiau ar girdėjote ką nors iš artimųjų pasakojant, kaip jie kelionės metu paragavo… jaučio penio?
Greičiausiai, kad ne.
Lietuviams tai mažų mažiausiai atrodo keista ar šlykštu, tačiau pasaulyje patiekalai su gyvūnų lytiniais organais yra vertinami kaip aukšto lygio delikatesas.
Penių Valgymo Tradicija Kinijoje
Penių valgymo tradicija yra labiausiai įsigalėjusi Kinijoje.
Nenuostabu, juk sakoma, kad kinai valgo viską su keturiomis kojomis, išskyrus stalus, ir viską, kas skrenda, išskyrus lėktuvus.
Šios šalies sostinėje Pekine yra visas patiekalams iš penių skirtas restoranas pavadinimu „Guo Li Zhuang“.
Šis keistas restoranas veikia jau nuo 2006 metų ir beveik visų patiekalų pagrindinis akcentas - kokio nors gyvūno penis.
Kiekvienas patiekalas pristatomas taip, kad keltų apetitą, pradedant jų pavadinimais, tokiais kaip „1000 jazminų žiedų“, „Finikso pakilimas“, „Auksinio Budos esencija“, baigiant įspūdingais patiekalų aprašymais.
Šokiruoja tai, kad patys kinai ir šiame restorane dirbantis personalas labai didžiuojasi tokiu maistu ir tradicijomis.
Padavėjai privalo tuo domėtis ir nuolat mokytis, kad galėtų klientams patarti, ką gi geriausia pasirinkti iš tokio keisto ir gan plataus meniu.
Paragauti galima jaučių, asilų, arklių, elnių, ožių, net šunų ar gyvačių penių ir sėklidžių.
Tačiau restorane galioja taisyklė, kad moterys negali valgyti gyvūnų sėklidžių, nes jose esantys hormonai gali sutrikdyti jų hormonų pusiausvyrą: moterims gali padidėti plaukuotumas, net pradėti augti barzda ar pakisti balso tembras.
Pats įspūdingiausias patiekalas šiame restorane - jako penis, kurio kaina siekia net 200 dolerių.
Kodėl Kinijoje Gyvūnų Lytiniai Organai Tokie Populiarūs?
2014 metais Kinijoje įsigaliojo įstatymas, neleidžiantis žudyti nykstančių gyvūnų.
Į sąrašą įtraukti raganosiai, juodieji lokiai, Pietų Kinijos tigrai ir kiti gyvūnai.
Raganosiai žudomi dėl ragų, lokiai - dėl kailių, o kodėl gi brakonieriai medžioja tigrus?
Pasirodo, beveik visos šio tigro kūno dalys yra vertingos sveikatai, tačiau lytiniai organai bene vertingiausi.
Kinai nuo seno vertina tigro penio afrodiziakines ir gydomąsias savybes.
Tikima, kad jie gali veiksmingai ir greitai išgydyti hemorojų ir net alkoholizmą.
Įdomiausia tai, kad tigro penis ne kepamas, o pirmiausia išmirkomas specialiame skystyje su prieskoninėmis žolelėmis ir tada džiovinamas.
Manoma, kad tokiu būdu lieka tik geriausios šio produkto savybės.
Vieno šio tigro kaulo kaina gali siekti net 1000 dolerių, tad galima įsivaizduoti, kiek reikėtų sumokėti už penį.
Gyvūnų Genitalijų Galima Paragauti Ir Lietuvoje
Kad rastume patiekalų iš genitalijų, nereikia ieškoti taip toli.
Šiemet praūžusi Kaziuko mugė pateikė ne ką mažesnių staigmenų.
Šefas Tomas Gailiūnas šios mugės metu pardavinėjo jūrų ežius, kurių vienintelė valgoma dalis būtent ir yra genitalijos.
Tačiau kitaip nei kitų gyvūnų maistui labiau vertinamos jūrų ežių patelės ir jų lytinės liaukos, vadinamos gonadomis.
Gonados sudarytos iš penkių lytinių liaukų, primenančių žvaigždės formą.
Tos liaukos paprastai yra geltonos, raudonos ar koralų spalvos ir yra valgomos būtent dėl jose esančio jodo, gerinančio širdies veiklą.
Gonadų kvapas primena jūros dumblius, o skonis nenusakomas - tarsi visi skoniai būtų jaučiami vienu metu.
„Kulinarijos paveldo fondo“ vadovė Birutė Imbrasienė pasakoja, kad Lietuvoje iš tiesų tokios tradicijos valgyti gyvūnų genitalijų nebuvo, tačiau atvejų pasitaikydavo.
Kadangi ji pati kilusi iš ūkininkų šeimos, laikiusios gyvulius, B. Imbrasienė pamena, kad jos namuose buvo speciali keptuvė, kurioje buvo kepami kastruotų paršiukų lytiniai organai.
„Ta keptuvė nebuvo laikoma kartu su visais indais, tų lytinių organų niekas net nekepdavo namuose.
Tai darydavo lauke, ant laužo.
Mūsų šeimoje jų niekas ir nevalgydavo, tai daugiau buvo delikatesas aukštuomenei, todėl tas liekanas po kastracijos dažniausiai išsikepdavo kastraciją atlikęs veterinaras“, - pasakoja B. Imbrasienė.
Moteris taip pat pamini, kad šis reiškinys nėra taikomas tik ankstesniems laikams: kai kurie šių dienų ūkininkai ar medžiotojai taip pat kepa paskerstų gyvūnų penius.
Tiesa, ji pabrėžia, kad tai daroma daugiau demonstracijai ir iš noro „pasirodyti bei paragauti kažko keisto, nekasdienio“.
Vienas žymiausių Lietuvos šefų Liutauras Čeprackas sako, kad yra ruošęs patiekalus iš genitalijų, tačiau nėra siūlęs to savo restoranuose.
Paklaustas, kodėl, L. Čeprackas nurodo labai elementarią priežastį: „Lietuvoje mes nesame pasiruošę restoranų meniu matyti tokio tipo patiekalų.
Manau, kad toks patiekalas, kaip ėriuko sėklidės, nebūtų populiarus.“
L. Čeprackas sako, kad genitalijų skonis primena maltinuką, tačiau tokį patiekalą reikia mokėti kruopščiai ir atitinkamai paruošti.
Be to, šefas paneigė mitą, kad moterims sėklidžių valgyti negalima: „Jeigu moteris sėklides valgys kasdien pusryčiams, pietums ir vakarienei, gal tuomet ir pasijaustų kažkokia padaryta įtaka.
Kiti ekstremalūs patiekalai
Kepti tarakonai
Šis didžiausias vorų baimę turinčių žmonių košmaras Kambodžoje patiekiamas keptas.
Tarakonų galima nusipirkti turguose.
Kepti tarakonai puikiai tinka kaip traškus užkandis.
Jūrų kiaulytė
Jos gali atrodyti mielos mokyklos klasėje, bet jūrų kiaulytės tavo lėkštėje neatrodo taip žavingai.
Peru gyventojai, gyvenantys Andų kalnų kaimeliuose, valgo jūrų kiaulytes kaip puikų proteinų šaltinį.
Jūrų kiaulytės iškepamos ir patiekiamos su galva ir galūnėmis.
Skonis šiek tiek primena triušio mėsą.
Kiaušinis su kojomis
Dar kitaip šis patiekalas vadinamas „kiaušiniu su kojomis".
Tai kasdien valgomas filipiniečių patiekalas - anties ar vištos kiaušinis su beveik išsivysčiusiu embrionu, kuris turi net plunksnas, kojas ir sparnus.
Toks kiaušinis yra išverdamas ir valgomas su visu lukštu.
Vištų kojos
Tai populiarus patiekalas Azijoje, Jamaikos bei Peru virtuvėse.
Vištų kojos yra dažnai patiekiamos su sriuba ar juodųjų pupelių padažu.
Kadangi koja yra iš vienų kremzlių ir smulkių kaulelių, tai tikrai nėra valgis kiekvieno skoniui.
Gyvi aštuonkojai
Valgyti šį patiekalą tikrai susigundytų ne kiekvienas, ypač matydamas, kaip patiektas gyvas aštuonkojis rangosi lėkštėje, bandydamas pasprukti.
Taip pat nepratusių prie šio maisto žmonių organizmui gali būti sudėtinga suvirškinti aštuonkojų čiuptuvus.
Žiurkės
Žiurkės sunaikina Vietnamo ūkininkų derlių, tad šie jas pagauna, suvynioja į bananų lapus ir parduoda turguje.
Kepta žiurkė itin populiarus patiekalas Tailande, kaip ir šikšnosparniai.
Jaučio penis
Tradicinis afrodiziakas - jaučio penis - yra valgomas įvairiose Tolimųjų Rytų vietose.
Per Kinijoje vykusias olimpines žaidynes kinų atletai netgi prašė, kad sriuba su buliaus peniu būtų įtraukta į jų kasdienį valgiaraštį.
Gal būtent tai jiems padėjo laimėti 51 aukso medalį.
Hagis
Tai nacionalinė Škotijos valgis, turintis gilias tradicijas: manoma, kad hagį škotai ruošdavo dar XV a.
Patiekalas gaminamas iš avies širdies, kepenų ir plaučių, kurie gardinami svogūnais, avižiniais dribsniais ir prieskoniais, o visa ingredientų masė kemšama į avies skrandį ir kepama apie tris valandas.
Hagis Škotijoje toks populiarus, kad jo galima įsigyti ir jau paruošto tiesiog parduotuvėje.
Casu Marzu
Paragauti šio sūrio tikrai išdrįstų ne kiekvienas.
Iš Sardinijos kilęs sūris yra laikomas tikru delikatesu.
Jis gaminamas iš įprastinio pecorino sūrio (tai kietas, sūraus skonio sūris, gaminamas iš avies pieno), į kurį prileidžiama piophila casei sūrinių musyčių.
Šios musytės padeda kiaušinėlius, iš kurių išsirita lervos.
Balut
Kiaušiniai yra įvairiai ruošiami ir valgomi daugelyje pasaulio šalių.
Balut - tai apvaisintas anties kiaušinis, kuriame jau būna pradėjęs formuotis embrionas.
Kiaušinis su dar gyvu embrionu yra išverdamas, o tuomet valgomas tiesiai iš lukšto, pagardinant jį druska, čili pipirais ir actu.
Turi būti suvalgoma viskas, kas randama kiaušinio viduje - sparnai su jau pradėjusiomis augti plunksnomis, kaulai ir t.t.
Pidan
Jeigu filipinietiškas balut per daug neišgąsdino, gal norėtumėt paragauti ir kito delikateso iš kiaušinių, vadinamo pidan?
Vištos, anties arba putpelės kiaušiniai yra padengiami moliu, pelenais ir druska, o tuomet paliekami pūti keliems mėnesiams.
Per tiek laiko kiaušinio trynys tampa tamsiai žalias, baltymas - tamsiai rudas ir įgyja drebučių pavidalą.
Skrudinti tarantulai
Turbūt nedaugėliui iš mūsų šautų į galvą pasigaminti pietums skrudinto tarantulo, tačiau Kambodžoje tai yra gana įprasta.
Šiandien česnakų aliejuje skrudintų tarantulų galima įsigyti ir paragauti visoje Kambodžoje.
Tai greitas užkandis, kurį dažnai įsigyja kur nors keliaujantys vietiniai.
Escamoles
Escamoles yra lervos, kurios išsirita iš nuodingų skruzdėlių kiaušinių, dedamų agavos augalo šaknyse.
Tiek savo išvaizda, tiek tekstūra, šios lervos primena grūdėtą varškę.
Jos patiekiamos šiek tiek paskrudintos svieste arba aliejuje, dėl ko įgauna skonį, panašų į riešutus.
Hákarl
Pūdyta Grenlandijos ryklio mėsa gali skambėti keistai, tačiau jos valgymas iš tiesų turi logišką paaiškinimą.
Ryklienės paruošimo procesas yra ilgas.
Iš pradžių ryklys yra išdarinėjamas, užkasamas į žemę ir paliekamas pūti keliems mėnesiams.
Nereikia net sakyti, kad šis patiekalas turi be galo stiprų dvoką, kurį ištverti gali ne kiekvienas.
Surströmming
Dar vienas jūrinis delikatesas yra populiarus Švedijoje.
Silkės rauginimo procesas trunka mažiausiai šešis mėnesius, po kurių žuvis įgauna be galo rūgštų skonį ir aštrų dvoką.
Nesenas japonų tyrimas netgi nustatė, kad naujai atidaryta surstromming silkės skardinė turi stipriausią dvoką pasaulyje - nenuostabu, kad dažniausiai ji valgoma lauke.
Airag
Galbūt mūsiškis kefyras kažkam gali atrodyti kaip gana keistas gėrimas, bet štai mongolai turi dar keistesnį - jie geria raugintą kumelės pieną.
Airag yra šiek tiek rūgštoko skonio ir tradiciškai patiekiamas atvėsintas mažuose bliūdeliuose.
Kopi Luwak
Kopi Luwak yra brangiausia pasaulyje kava, tačiau jos paruošimo būdas toli gražu nežavi.
Ypatingą skonį ši kava įgauna, kai praeina pro palminio mustango - nedidelio Indonezijoje gyvenančio žvėrelio - žarnyrą.
Toliau šios pupelės nuplaunamos, džiovinamos ir skrudinamos.
Įvairiuose pasaulio kampeliuose yra valgomi labai skirtingi patiekalai.
Nors kai kurie iš jų mums gali atrodyti keisti, tokių patiekalų gaminimas iš tiesų yra labai logiškai paaiškintinas.
Žmonės nuo seno stengėsi panaudoti viską, ką natūraliai galėdavo rasti gamtoje, o maisto švaistymas tiesiog buvo per didelė prabanga.
Nacionalinė virtuvė atspindi kiekvienos šalies istoriją ir kultūrą.
Tad jeigu norite iš tikrųjų pažinti įvairias pasaulio tautas, teks sėsti prie bendro stalo ir išbandyti keisčiausius patiekalus.
Kai kurios pasaulio šalys išsiskiria patiekalais, kurie daugeliui sukelia nuostabą ar net pasibjaurėjimą.
Tai, kas vienoje kultūroje laikoma delikatesu, kitoje gali atrodyti kaip didžiausias kulinarinis košmaras.
Leiskimės į kelionę po pasaulio virtuves, kur susidursime su patiekalais, kurie išbandys jūsų valgymo drąsą ir pakeis supratimą apie tai, kas gali būti vadinama maistu.
