Kas yra herbariumas? Lotynų kalba žodis „Herbarius“ reiškia „žolių žinovas“. Plačiąja prasme, herbariumas, arba herbaras, yra sudžiovinto augalo egzempliorius su abiem lapų paviršiais, žiedais, vaisiais, šaknimis, atitinkamomis dalimis, pagal galimybes. Jis tarnauja kaip mokslinis dokumentas ir pagalbinė priemonė tiriant, nustatant pavyzdžių rūšis bei paplitimą, taip pat identifikuojant augalų, samanų, kerpių ir kitų organizmų pavyzdžius.
Sveikatinimosi receptai iš „Herbarius“
Įmonė "Herbarius" susikūrė 1994 metais. Per ilgą gyvavimo laikotarpį susikaupė daug sveikatinimosi receptų, kurie buvo patalpinti knygoje "Auksiniai HERBARIUS receptai". Ši knyga siūlo daugiau nei 500 receptų nuo 99 dažniausiai pasitaikančių negalavimų. Pateikta informacija yra patikima, saugi ir tikra, nes:
- Priemonės per ketvirtį amžiaus padėjo daugybei žmonių.
- Receptai nekenkia ir visada bent šiek tiek pagelbsti.
- Patarimai yra ne iš knygų, ne iš interneto, ne iš mokslinių laboratorijų, o iš ilgametės "Herbarius" patirties.
- Jų sudėtis, dozės bei pavidalas kristalizavosi metų metais.
Linkime stiprios sveikatos ir džiaugsmingos nuotaikos!
Gamtos vaistinėlė: 10+ žolelių, kurių norėsite anksčiau 🌿✨
Kvapų magija: parfumerijos istorija ir augalų eteriniai aliejai
Auksiniai receptai gali reikšti ne tik gydomąsias žoleles, bet ir kvapų meną. Kas gali jaudinti labiau nei subtilus, nematomas kvapas, paliekantis vos juntamų asociacijų ir prisiminimų pėdsaką? Atsitiktinai pajutę pažįstamas natas iš karto nesąmoningai į jas reaguojame ir mėgaujamės prabėgančia akimirka ar prisiminimu. Kvepalų kilmės istorija, dirbtinių kvapų kūrimas ir parfumerijos raida yra neatsiejamai susiję su pačios žmonijos evoliucija. Šiuolaikinių parfumerių prototipai atsirado Senovės Egipte.
Kvepalų gimtinė - Senovės Egiptas
Senovės Egiptas laikomas kvepalų gimtine, o karalienė Kleopatra - didžiausia aromatų žinove. Ten atsirado ir pirmosios kvepalų laboratorijos, kuriose senovės egiptiečiai išmoko gaminti aromatinius aliejus. Eterinių aliejų išgavimo technologija buvo gana sudėtingas procesas: jie buvo išgaunami iš augalų, kuriuos pirmiausia reikėjo kruopščiai susmulkinti, po to pilamas vanduo, masė išspaudžiama ir suspaudžiama. Po tam tikro laiko į paviršių iškildavo geidžiamas kvapusis augalo aliejus. Kvepalų pagrindui buvo naudojami alyvuogių, sezamų ir migdolų aliejai. Yra versija, kad egiptiečiai parfumerijos meną perėmė iš Mesopotamijos, kur gyveno moteris parfumerė, vardu Tapputi, apie kurią faktai perskaityti iš molinių lentelių, datuojamų II tūkstantmečiu prieš Kristų.
Kultinė ir buitinė parfumerija
Senovės Egipte kvapų naudojimas turėjo dvi pagrindines kryptis:
- Kultinė kryptis: Ritualų metu buvo deginamos aromatinės medžiagos, siekiant sukurti tam tikrą aplinkos kvapą. Buvo tikima, kad saldūs kvapai pritraukia dievų palankumą.
- Buitinė kryptis: Pasireiškė aromatinių aliejų plitimu buityje. Jie buvo tepami ant kūno, tuo pačiu drėkindami ir maitindami odą. Šiomis priemonėmis gyventojai netgi reiškė savo statusą ir vietą visuomenėje.
Kvepalų raida Artimuosiuose Rytuose ir Antikoje
Ne mažiau įdomi kvepalų atsiradimo Artimuosiuose Rytuose istorija. Kvepalais išgarsėjo tokie Izraelio miestai kaip Ein Gedi ir Ein Bokek. Čia iš paslaptingojo afarsemono augalo buvo išgaunami aromatiniai aliejai ir dedami į aromatinius tepalus, kuriais buvo tepami didieji karaliai. Tokios priemonės receptas buvo laikomas didelėje paslaptyje. Artimųjų Rytų meistrai, ypač arabų ir persų, patobulino distiliavimo technologiją išradę alembiką - specialų distiliavimo indą. Jo dėka natūraliu būdu buvo atskiriamos skirtingo tūrio ir tankio medžiagos. Šis procesas yra gyvybiškai svarbus eterinių aliejų gavybai iš augalų, gėlių, šaknų ir medžių sakų.
Senovės graikai, apsėsti kūno grožio ir higienos, kvapus netrukus pritaikė žmonių reikmėms. Būtent lengvos graikų rankos dėka atsirado pirmieji skysti kvepalai: gėlės ir žolelės buvo sumaltos į miltelius, sumaišytos su alyvuogių aliejumi, o vėliau sutirštintos vandens vonelėje, kad gautųsi kvapni esencija. Romėnai perėmė helenų tradicijas kvepiančio vandens gaminimo srityje ir tikėjo gydomosiomis kvapų savybėmis, pastebėdami, kad vieni ramina nervus, kiti malšina galvos skausmą, treti gydo nemigą.
Parfumerijos suklestėjimas Europoje
Iki XII a. stiprėjantys prekybiniai ryšiai, alchemijos plėtra ir universitetų augimas lėmė tai, kad religinis kvepalų draudimas Europoje pamažu pradėjo nykti. XIII a. italų pirklys ir keliautojas Marco Polo iš Azijos atsivežė naujų ingredientų - pipirų, gvazdikėlių ir muskato riešutų - kurie greitai atsidūrė kvapų puokštėse. Venecija tapo parfumerijos centru, į kurį iš skirtingų šalių atvežamos gėlės, žolelės ir prieskoniai. XIV a. antroje pusėje Europoje pradedami gaminti ir pirmieji „aromatiniai vandenys“ - skysti kvepalai alkoholio ir eterinių aliejų pagrindu, pavyzdžiui, legendinis „Vengrijos karalienės vanduo“.
XVIII a. italas Giovanni Maria Farina sukūrė pirmąjį odekoloną, pavadintą Kelno miesto vardu (Eau de Cologne Original), sudarytą iš citrusinių aliejų ir gryno alkoholio mišinio. Odekolono kompozicijos buvo gaivios, švarios ir naujoviškos. 1828 m. chemikas Pierre’as-Francois Pascalis Guerlainas atidarė nedidelę vaistinę Paryžiuje, kur rūsyje maišydavo kvapus, o jo parduotuvė greitai populiarėjo. Lemtingas parfumeriui buvo ir pirmasis vyriškas odekolonas „Imperiale“, sukurtas specialiai Prancūzijos imperatoriui Napoleonui III.
Nuo rankų darbo iki masinės gamybos ir modernių kvapų
Nuo XIX a. parfumerija nustoja būti rankų darbo, atsiranda vis daugiau stambių įmonių ir gamyklų. Chemijos pramonės plėtra XIX a. parfumerijos gamybą perkelia į iš esmės naują lygį. Organinė chemija leido susintetinti kvapus, tai yra gauti juos dirbtiniu būdu. François Coty buvo pirmasis parfumeris, sumaišęs natūralius ir sintetinius ingredientus, o aldehidų ir kumarino atsiradimas padarė tikrą revoliuciją kvepalų pramonėje.
Dvidešimtajam amžiui būdinga ir tai, kad parfumerija žengia ant podiumo. Madų kūrėja Gabrielle Chanel 1921 m. pristato garsius kvepalus „Chanel Nr. 5“, kurie vėliau virsta prekės ženklu. Po Gabrielle Chanel, Christian Dior, Nina Ritchie, Hubert de Givenchy ir kiti pradeda leisti savo kvapus. XX a. šeštajame dešimtmetyje kvapai buvo suskirstyti į moteriškus ir vyriškus. Aštuntajame dešimtmetyje madingi aitrūs rytietiški kvapai, 90-ųjų grunge eroje unisex valdo ne tik madoje, bet ir parfumerijoje. Naująjį šimtmetį galima pavadinti modernios parfumerijos Aukso eros pradžia, kasmet pasiūlant apie tūkstantį naujų kvapų.
Lietuvos herbariumų indėlis į augalų mokslo paveldą
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, herbariumai atlieka itin svarbų vaidmenį augalų tyrimuose, mokymo procese ir gamtos paveldo išsaugojime. Jie yra moksliškai vertingi objektai, kurie padeda suprasti augalų rūšių įvairovę, paplitimą ir evoliuciją.
Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo herbariumas
VDU Botanikos sode saugoma unikali 130 metų senumo herbarizuotų augalų kolekcija, kurią surinko, herbarizavo ir apibūdino kunigas-prelatas Jan Rodowicz (Jonas Radavičius (1837-1897)). Ši kolekcija gauta iš Gamtos tyrimų stoties, į kurią pateko iš Kauno miesto muziejaus. Herbarizuoti augalų pavyzdžiai, surinkti Kaukazo krašte 1888-1889 metais, eksponuojami specialiai herbariuminei medžiagai laikyti skirtose 2 tomų knygose. Čia surinkti ir herbarizuoti 147 vnt. sumedėjusių ir 70 vnt. žolinių augalų pavyzdžiai.
1923 m. Kaune prof. Konstantinas Regelis, vienas žymiausių XX a. I pusės Lietuvos botanikų, įkūrė Vytauto Didžiojo universiteto herbariumą. 1927 m. šiame kabinete buvo 23 000 herbarizuotų augalų pavyzdžių kolekcija, sudariusi pradžią šiuometiniam VDU Botanikos sodo herbariumui. Herbariumo medžiaga susisteminta taksonominiu principu pagal šeimas, gentis, rūšis, o žiediniai augalai tvarkomi pagal De Dalla Torre et Harms genčių numeracijos sistemą.
Kolekcijos VDU Botanikos sodo herbariume
VDU Botanikos sodo herbariume saugomos įvairios kolekcijos:
- Lietuvos induočių augalų kolekcija. Pagrindiniai kolektoriai: K. Regelis, E. Šimkūnaitė, S. Gudanavičius, J. Kuprevičius, A. Minkevičius, P. Snarskis, J. Dagys, M. Janušauskaitė-Lukavičienė, S. Dagytė, A. Boguševičiūtė, L. Januškevičius.
- Pasaulinės floros kolekcija. Ji papildoma mainų būdu. Pagrindiniai kolektoriai: N. Hiratsuka (Japonija), W. Migula, E. Geishas (Vokietija), N. Vitkovskis (Estija), K. Starcsas, J.
- Samanų kolekcija. Pagrindiniai kolektoriai: D. C. Muller Brotherus, W. A. Weymouth, H.
- Augalų ligų kolekcija. Pagrindiniai kolektoriai: K. Regelis, D. C. Muller, V. F. Brotherus, W. A. Weymouth, H. Moller, J. Weiss, A. Minkevičius, K. K. Brunza, C. Melamedaibė, P. Snarskis, N. Hiratsuka, W. Migula, E. Geishas, N. Vitkovskis, K. Starcsas, J.
- Grybų kolekcija. Pagrindiniai kolektoriai: E. B. Bartram, W. Sollan, V. F. Brotherus, F. Bubak, W. A.
Šiaulių universiteto Botanikos sodo herbariumas (HUS)
Herbarium Universitatis Saulensis (HUS) Niujorko duomenų bazėje buvo įregistruotas 2008 m. Pirmieji herbariumo pavyzdžiai pradėti ruošti 1975 m. Nuo 2009 m. visi duomenys apie pavyzdžius kaupiami specializuotoje duomenų bazėje, kuri buvo sukurta Aplinkotyros katedros, veikusios Šiaulių universiteto Gamtos mokslų fakultete, rūpesčiu. Šiuo metu jis saugomas VU Šiaulių akademijos (VUŠA) Botanikos sode.
Herbariume saugoma 12500 augalų ir jų žiedadulkių pavyzdžių. Herbariumo augalų kolekcijos saugomos aplankuose (43x28 cm). Šiuo metu duomenų bazėje yra 10050 pavyzdžių, iš jų Lietuvos induočiai augalai - 7020, introdukuoti žoliniai augalai - 1117, introdukuoti sumedėję augalai - 150, pavyzdiniai žiedadulkių preparatai - 150, fitopatologinis herbariumas ir kt.
Didžiausios Šiaulių universiteto herbariumo šeimų kolekcijos:
| Šeima | Pavyzdžių skaičius |
|---|---|
| Asteraceae | ~930 |
| Campanulaceae | 150 |
| Caryophyllaceae | 360 |
| Convallariaceae | 85 |
| Cyperaceae | ~302 |
| Fabaceae | 521 |
| Poaceae | ~564 |
| Ericaceae | 137 |
| Onagraceae | 72 |