Visi žinome prietarą, kad 13-a mėnesio diena, jei ji išpuola penktadienį, yra nelaiminga. Tai, ko gero, garsiausias prietaras visame pasaulyje, net jei nuoširdžiai juo tikinčių ir yra nedaugelis. Šios dienos baimei apibūdinti yra sukurtas net atskiras žodis - paraskevidekatriafobija. Bet iš kur kilo šis prietaras? Manoma, kad skaičiaus 13 baimės šaknys Vakarų kultūroje slypi krikščionybėje. Šiame kontekste, Paskutinė vakarienė, kurioje dalyvavo Jėzus ir dvylika apaštalų, užima ypatingą vietą. Ši vakarienė ne tik svarbus įvykis krikščionių tikėjimui, bet ir įkvėpė daugybę meno kūrinių, įskaitant garsiąją Leonardo da Vinči freską.
Paskutinė vakarienė Biblijoje
Paskutinė vakarienė, dar vadinama Viešpaties vakariene, yra aprašyta Naujajame Testamente. Paskutnė vakariẽnė, Velýkų vakariẽnė, Naujajame Testamente aprašyta vakarienė, kurią su dvylika apaštalų savo kančios ir nukryžiavimo išvakarėse Jeruzalėje valgė Jėzus Kristus. Evangelijose pagal Matą, Morkų, Luką ir Pauliaus laiške korintiečiams, aprašoma, kaip Jėzus per šią vakarienę įsteigė Eucharistijos sakramentą, laužydamas duoną ir dalindamas vyną, sakydamas, kad tai yra jo kūnas ir kraujas, atiduodamas už žmones. Pagal Naująjį Testamentą, per Paskutinę vakarienę Jėzus viešai atskleidė esąs naujasis aukos avinėlis, pasiaukojantis už visos žmonijos atpirkimą ir išganymą. Prieš vakarienę, Jėzus, norėdamas pamokyti apaštalus nuolankumo, nuplovė jiems kojas, taip parodydamas tarnystės svarbą. Jn 13, 1-20 aprašyta, kad Jėzus, apaštalus mokydamas nuolankumo, per Paskutinę vakarienę šiems nuplovė kojas.
Paskutinės vakarienės dalyviai
Paskutinėje vakarienėje dalyvavo Jėzus Kristus ir jo dvylika apaštalų. Būtent Judas Iskarijotas išdavė Jėzų, dėl ko jis krikščionybėje įgijo neigiamą reputaciją.
Štai visi Paskutinės vakarienės dalyviai:
- Jėzus Kristus
- Petras
- Andriejus
- Jokūbas Vyresnysis
- Jonas
- Pilypas
- Bartolomėjus
- Tomas
- Matas
- Jokūbas Jaunesnysis
- Judas Tadas
- Simonas
- Judas Iskarijotas
Istorinis kontekstas ir vietovė
Paskutinė vakarienė, arba Velykų vakarienė, aprašyta Naujajame Testamente, yra vakarienė, kurią Jėzus Kristus valgė su dvylika apaštalų Jeruzalėje savo kančios ir nukryžiavimo išvakarėse. Jėzus su mokiniais Paskutinę vakarienę valgė Jeruzalės esenų kvartale. Tai rodo ne tik minėtas Jėzaus paliepimas mokiniams surasti vyrą, nešiną vandens ąsočiu, bet ir pati Paskutinės vakarienės salės vieta, kurią 2009 m. gegužės 12 d. aplankė popiežius Benediktas XVI. Paskutinės vakarienės salė yra už 200 metrų į šiaurę nuo buvusių Esenų vartų tame kvartale, kuriame gyveno esenai. Savaime suprantama, įžengiant į esenų kvartalą pirma reikėdavo atlikti įprastinius ritualinius apsiplovimus, galbūt net Bargilo Pixnerio atkastoje esenų mikvoje prie Esenų vartų. Galimas daiktas, kad apie tokias ritualines maudynes Jėzus užsimena prieš mokinių kojų mazgojimą ištardamas žodžius: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti“ (Jn 13, 10). Anot Hesemanno, tai, kad Paskutinė vakarienė buvo švenčiama esenų svečių namuose, paaiškina, kodėl dalyvavo mokiniai, bet ne moterys, nuolatos lydėjusios Jėzų. Pagal esenų ordino taisykles moterys negalėjo dalyvauti bendruomeniškuose valgymuose.
Evangelijose užsimenama ir apie mokinių „sėdėjimo“ tvarką. Paprastai vadinamasis triclinium, trys stalai, būdavo sustatomi arklio pasagos forma. Mokiniai gulėjo ant jų, kiekvienas pasirėmęs ant kairės rankos. Jėzus užėmė „pirmą vietą“ kairėje puslankio pusėje. Greta jo įsitaisė Jonas ir Petras - abu garbingose vietose. Apaštalas Jonas, mylimiausias mokinys, - arčiausiai Jėzaus, už Jono - Petras. Už Jono - Petras: žilas, trumpais plaukais ir barzda, mėlynu apsiaustu ant aukso spalvos tunikos, kartais su peiliu (užuomina, kad per Jėzaus išdavimą nupjaus vyriausiojo kunigo tarnui ausį). Andriejus - pagyvenęs ilgokais žilstelėjusiais plaukais ir barzda, dažniausiai perskirta pusiau. Jokūbas Jaunesnysis ir Jokūbas Vyresnysis - panašūs į Kristų. Pilypas ir Tomas - bebarzdžiai, dažniausiai vaizduojami priešinguose stalo galuose. Simonas ir Judas Tadas - senyvi, sėdintys vienas šalia kito. Paskutinės vakarienės metu iš patalpos pasišalina Judas Iskarijotas. Šventyklos policija nedrįso viešai suimti Jėzaus vengdama galimo sujudimo ir maišto. Todėl Judo pasisiūlymas atvesti policiją į nakvynės vietą buvo labai priimtinas.
Paskutinės vakarienės valgiai
Šios vakarienės metu buvo valgomi konkretūs patiekalai, atitinkantys to meto žydų Velykų (Pesacho) šventės tradicijas. Pagal žydų tradiciją, per Velykų vakarienę būdavo kalbama padėkos Dievui malda ir dalijamasi duona ir vynu.
- Nerauginta duona (maca): Ji priminė žydų skubėjimą palikti Egiptą, nes jie neturėjo kada sulaukti, kol įrūgs tešla. Ši duona buvo ne tik istorinės atminties ženklas, bet Paskutinėje vakarienėje Jėzus ją perkeitė į savo Kūną - paėmė duoną, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas“ (Mt 26,26).
- Keturi taurės vyno: Jos atitiko keturis Dievo pažadus Izraeliui - išvesti, išgelbėti, atpirkti ir paimti į savo globą (plg. Iš 6,6-7). Evangelijose matome, kad Jėzus taip pat paima taurę, laimina ir duoda ją mokiniams tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas“ (Mt 26,27-28).
- Avinėlis: Tai nuoroda į avinėlį, kurio krauju buvo patepti izraelitų namai Egipte, kad mirtis jų nepaliestų (Iš 12,3-13). Evangelijos tiesiogiai nemini avinėlio valgymo, tačiau ankstyvoji Bažnyčia suprato, kad pats Kristus yra tikrasis Avinėlis, kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1,29).
- Karčios žolės (maror): Jos simbolizavo Egipto vergijos kartėlį. Evangelijoje pagal Matą minima, kad Jėzus sako: „Tas, kuris su manimi mirko ranką į dubenį, išduos mane“ (Mt 26,23).
- Charoset: Saldus vaisių, vyno ir riešutų mišinys, kuris simbolizuoja molį, kurį žydai Egipte naudodavo plytų gamybai, taip primindamas sunkų darbą, bet ir Dievo pažadėtą išlaisvinimą.
Be liturginių valgių, Paskutinės vakarienės metu galėjo būti patiekti ir kiti kasdieniai to meto Jeruzalės produktai: alyvuogės, figos, datulės, džiovinta ar sūdyta žuvis, lęšiai, avinžirniai, alyvuogių aliejus, duonos papločiai ir vynuogių sirupas.
Kada įvyko Paskutinė vakarienė?
Kembridžo universiteto mokslininkas Colinas Humphreysas padarė išvadą, kad paskutinė vakarienė buvo valgoma trečiadienį prieš nukryžiavimą, taigi diena anksčiau, negu priimta manyti. Tyrėjus ilgą laiką glumino akivaizdžiai esminiai prieštaravimai Biblijoje. Nors Matas, Morkus ir Lukas tvirtina, kad Paskutinė vakarienė sutapo su žydų šventės - Paschos - pradžia, Jonas teigia, kad ji vyko dar prieš šią šventę. C. Humphreysas padarė išvadą, kad Jėzus, kartu su Matu, Morkumi ir Luku, galėjo naudoti kitokį kalendorių nei Jonas. Anot jo, Jėzus naudojo senąjį žydų kalendorių, o ne oficialų mėnulio kalendorių, kuris tuo metu buvo jau plačiai paplitęs ir naudojamas iki dabar. Tai reikštų, kad Paschos valgymas ir Paskutinė vakarienė vyko trečiadienį bei paaiškintų, kaip tarp vakarienės ir nukryžiavimo dar tiek daug visko įvyko. Tai reikštų, kad Jėzaus suėmimas, tardymas ir atskiri teismai vyko ne per vieną naktį, bet per ilgesnį laiko tarpą. Remiantis tuo, kad Jėzus buvo nukryžiuotas balandžio 3-ąją, Velykos turėtų būti švenčiamos balandžio 5 dieną.
Eucharistijos įsteigimas
Naujajame Testamente yra keturi aprašymai kurie tiesiogiai liudija Eucharistijos įsteigimo slėpinį. Šie aprašymai turi dvi tradicijas: šv. Morkaus (14, 22-24) ir šv. Pauliaus (1 Kor 11, 23-26). Vėliau naudojant Morkaus liudijimą atsiranda jam priklausomas šv. Mato (26, 26-28) ir dalinai šv. Luko (22, 19-20) tekstas. Šiandieninėje egzegezėje reliatyviai manoma, jog seniausią formą turintis tekstas yra šv. Morkaus, nors šv. Luko ir šv. Pačioje teksto analizės pradžioje reiktų apibrėžti: kokiu būtent laiku Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą. Žvelgiant į Paskutinės vakarienės seniausią redakciją (Mk 14, 22-24) reikia pasakyti, kad jos autorius besąlygiškai norėjo susieti Eucharistijos įsteigimą su žydų švenčiamomis Velykomis. Ši Morkaus mintis vienija krikščionybę su visais Senojo Testamento dvasiniais turtais. Analizuojant eucharistinius tekstus reikia pasakyti, kad tiek sinoptikai, tiek Paulius nėra prisirišę prie pažodinės Paskutinės vakarienės eigos. Pats Eucharistijos įsteigimo faktas yra aprašytas tarytum kažkokios žydiškos liturgijos nuotrupa. Šie dalykai yra antraeiliai. Anot evangelistų, svarbiausia yra tai, jog Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, kad perdavė jį savo mokiniams ir kad jis yra išlikęs iki mūsų dienų kaip brangiausia Jėzaus palikta dovana žmonijai. Taigi Jėzus švęsdamas savo Paskutinę vakarienę žemėje rėmėsi žydų tradicija, kuri buvo plačiai išplitusi visoje Palestinoje ir netgi už jos ribų. Yra prielaida, kad Jėzaus Kristaus duonos - kūnu ir vyno - krauju permainymas įvyko duonos palaiminimo metu prieš pradedant valgyti Velykų avinėlį. Iki II a. nėra išsamių aprašymų, kokiu būtent būdu pirmieji krikščionys šventė Eucharistijos slėpinį. Daug egzegetų laikosi nuomonės, jog šie Jėzaus žodžiai buvo pasakyti pačioje puotos pradžioje kada buvo geriama pirmoji taurė, o tik vėliau prasidėjo Eucharistijos įsteigimas, ką mums liudija ir šv. Lukas (22, 18). Vis dėlto nepriklausomai nuo momento, kada šie žodžiai buvo ištarti, jų reikšmė pasilieka labai gili ir labai svarbi. Taigi Tėvo karalystę Jėzus pristato simboliškai kaip eschatologinę puotą (plg. Iz 25, 6), kurioje Jis su savo mokiniais gers naują (gr. kainon) vyną, vertą naujos tvarkos, naujos realybės, kuriuos Eucharistija pralenkia ir tampa jų simboliniais tikslais. Iš šių žodžių galima spręsti, jog Paskutinė vakarienė Jėzaus supratimu, kurią Jis įsteigė, yra ne tik slėpinys, primenantis Jo mirtį ir aktualaus buvimo ženklą, bet taip pat džiaugsmingai skelbiantis Jo paruzijos dieną.
Paskutinės vakarienės reikšmė
Paskutinė vakarienė yra vienas svarbiausių įvykių krikščionių tikėjimui. Ji ne tik primena Jėzaus pasiaukojimą už žmoniją, bet ir simbolizuoja bendrystę ir meilę. Per Paskutinę vakarienę Jėzus subūrė savo mokinius prie vieno stalo ir dalijosi duona bei vynu, taip atskleisdamas ypatingą dėmesį ir meilę tiek apaštalams, tiek visai žmonijai. Todėl Paskutinė vakarienė tapo ypatingos Dievo bendrystės su žmonėmis simboliu. Paskutinė vakarienė žymi Naująją ir Amžinąją Sandorą tarp Dievo ir žmonijos, kurią sudarė laisva valia ir savo noru pralietas Dievo Sūnaus kraujas. Paskutinė vakarienė sujungia dvi sandoras - Senąją, sudarytą su Moze, ir Naująją, kurią Jėzus patvirtina savo Kūnu ir Krauju. Tai vakarienė, kurioje liturginiai simboliai įgyja amžinąją prasmę.
Paskutinė vakarienė ikonografijoje: Leonardo da Vinči freska
Paskutinės vakarienės scena yra itin populiari ikonografijoje. Dažnai pabrėžiama išdavystė - Judas Iskarijotas vaizduojamas sėdintis atskirai nuo apaštalų, o Jėzaus mokiniai vaizduojami pagal jų vaidmens svarbą - vieni arčiau jo, kiti toliau. Apaštalas Jonas, mylimiausias mokinys, - arčiausiai Jėzaus, už Jono - Petras. Vienas žymiausių Paskutinės vakarienės vaizdavimų yra Leonardo da Vinči freska, nutapyta XV a. pabaigoje Milano Santa Maria delle Grazie vienuolyno refektoriume. Šis meno kūrinys yra laikomas vienu iš svarbiausių renesanso meno šedevrų. Leonardo į Milaną iš Florencijos atvyko 1483 metais Milano kunigaikščio Ludoviko Maria Sforcos (praminto il Moro) kvietimu. Vienas iš Ludovico il Moro užsakymų Leonardui buvo nutapyti paveikslą „Paskutinė vakarienė” domininkonų konvento „Santa Maria Delle Grazie” refektoriume. Svarbiausias paveikslo motyvas: Jėzus ir dvylika apaštalų, jo mokinių, sėdi prie stalo paskutinei vakarienei. Tačiau Leonardas pasirenka momentą, kuomet Jėzus ištaria: „Vienas iš jūsų mane išduos”. Piešiant paveikslą Leonardo tarp žmonių ieškojo Jėzaus veido ir jam buvo sunku surasti tokį dievišką atvaizdą. Galiausiai per 4 metus Leonardo pavyko nutapyti freską, kuri tarsi kalba pati už save. Žiūrėdami į ją, matydami apaštalų veidus regis galime suprasti, ką jie norėjo pasakyti ir ką jautė, kuomet Kristus ištarė lemtingus žodžius, kad vienas jų jį išduos.
Freskos išsaugojimo iššūkiai
Nors freska yra neįkainojamas meno kūrinys, jos išsaugojimas buvo didelis iššūkis. Leonardo pasirinkta technika - tempera ant sausos sienos - nebuvo tinkama drėgnam Milano klimatui. Jau po kelių dešimtmečių freska pradėjo irti. Per daugelį metų freska buvo kelis kartus restauruota. Pirmą kartą freska buvo restauruota 1726 metais, kai Michelangelo Bellotti užpildė trūkstamas piešinio dalis ir viską nulakavo. 1770 metais Giuseppe Mazza perpiešė 9 apaštalų veidus. Šiandien norint pamatyti freską reikia iš anksto užsisakyti bilietus, nes į muziejų įleidžiamos tik mažos grupės žmonių kas 15 minučių. Taip siekiama apsaugoti paveikslą nuo tolesnio blogėjimo.
Santa Maria delle Grazie bažnyčia
Santa Maria delle Grazie bažnyčia yra vienas geriausių renesanso pavyzdžių Italijos šiaurėje su savo freskomis dekoruotomis ir mažesnėmis, bet gausiai dekoruotomis koplytėlėmis. Bazilika, taip pat vienuolynas ir refektorija, įskaitant Paskutinė vakarienė, 1980 m. buvo pripažinti UNESCO Pasaulio kultūros paveldu. Santa Maria delle Grazie viduje taip pat yra unikalių spalvų ir detalių freskų.
Paskutinė vakarienė ir prietarai
Manoma, kad skaičiaus „13“ baimės šaknys Vakarų kultūroje slypi krikščionybėje. Krikščionybėje įsigalėjo tikėjimas, kad Judas šioje draugijoje buvo „tryliktasis“. Šis prietaras siejamas su Paskutine vakariene, kurioje dalyvavo 13 asmenų - Jėzus ir jo 12 apaštalų, įskaitant Judą Iskarijotą, kuris jį išdavė. Todėl krikščionys ėmė tikėti, kad jei prie stalo sėdės 13 žmonių, vienas jų arba taps išdaviku, arba mirs nesibaigus metams. Dėl to stengtasi žmones prie stalo sodinti vienu metu arba prašyti, kad visi nuo stalo pakiltų vienu metu. Arba tiesiog nesodinti prie stalo 13 žmonių, vietoje to geriau pastatant mažesnį atskirą stalą. Toks prietaras minimas ne viename XIX a. tekste.
tags: #biblinei #paskutinei #vakarienei #susirinko #1101 #zmogus