Centrinės ir Pietų Amerikos atogrąžų miškai yra vieni iš biologiškai turtingiausių regionų pasaulyje. Juose gyvena daugybė graužikų rūšių, pritaikytų įvairiems ekologiniams vaidmenims. Šiame straipsnyje apžvelgiami kai kurių Pietų Amerikoje paplitusių graužikų rūšių ypatumai, paplitimas ir poveikis aplinkai. Straipsnyje remiamasi įvairiais informacijos šaltiniais, siekiant pateikti išsamią apžvalgą apie šiuos gyvūnus.
Atogrąžų miškai, tokie kaip Amazonės miškas, yra gyvybiškai svarbūs planetos ekosistemai. Jie ne tik kaupia didžiulius kiekius anglies dioksido, bet ir reguliuoja vandens ciklą bei palaiko neįtikėtiną biologinę įvairovę. Deja, šie miškai susiduria su didelėmis grėsmėmis, įskaitant miškų kirtimą, žemės ūkį ir klimato kaitą.
Pietų Amerikos ekosistemos įvairovė
Pietų Amerika yra didelis žemynas, pasižymintis įvairiu reljefu ir klimatu. Paviršiaus vidutinis aukštis 655 m, didžiausias - 6960 m (Aconcaguos kalnas), žemiausia vieta - Valdéso pusiasalyje (-42 metrai). Šiaurės vakarine ir vakarine pakrante driekiasi Andų kalnų sistema, prie kurios iš rytų prisišlieja plačios žemumos - Amazonės žemuma ir La Platos žemuma, - atskirtos plokščiakalnių ir tik siaura dalimi prieinančios prie Atlanto vandenyno. Išilgai Pietų Amerikos šiaurės rytinės pakrantės, tarp Orinoco ir Amazonės žiočių, yra Gvianos žemuma. Tarp Gvianos, Amazonės ir Orinoco žemumų, žemyno šiaurėje, plyti Gvianos plokščiakalnis (aukščiausia viršūnė Neblinos kalnas, 3014 m), rytinėje dalyje, tarp Amazonės ir La Platos žemumų bei Atlanto vandenyno, yra didžiausias Pietų Amerikoje Brazilijos plokščiakalnis (Bandeiros kalnas, 2890 m), susidaręs iš daugelio atskirų masyvų ir gūbrių.
Klimatas ir augalija
Pietų Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus poliarinę ir subpoliarinę. Klimatui turi įtakos sezoniškai persislenkantys Pietų Atlanto ir Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės: šaltoji Peru (Ramiajame vandenyne), šiltosios Gvianos ir Brazilijos bei šaltoji Falklando (Atlante). Dėl Andų kalnų išsidėstymo didžiąją (rytinę) Pietų Amerikos dalį veikia Atlanto oro masės, vyrauja ekvatorinė ir musoninė pasatinė cirkuliacijos. Amazonės žemumos vakarinės dalies ir aplinkinių kalnų bei plokščiakalnių klimatas ekvatorinis žemyninis; metinė vidutinė temperatūra 24-28 °C, per metus iškrinta 4000 mm kritulių.
Visžaliai plačialapių miškai paplitę vietovėse, kuriose sausasis laikotarpis trunka mažiau negu mėnesį - Amazonės ir Orinoco baseinuose, Kolumbijoje, Gajanoje ir Atlanto vandenyno pakrantėse Brazilijoje. Brazilijoje ir Peru pasitaiko visžalių plačialapių miškų su vyraujančiais bambukais. Jie užima apie 35 % viso žemyno ploto. Vasaržaliai sausieji atogrąžų miškai paplitę srityse, kuriose sausasis laikotarpis trunka ilgiau negu 3 mėnesius. Daugiausia šio tipo miškų yra Bolivijoje, Brazilijos šiaurės rytuose, mažiau - Peru ir Venesueloje. Jie užima 6,3 % žemyno ploto. Užliejamieji atogrąžų miškai paplitę upių ir jūrų pakrantėse. Mangrovės didžiausius plotus užima ties Orinoco delta, Brazilijos šiaurėje, Kolumbijoje, Ekvadore ir Peru. Periodiškai upių užliejami ir nuolat užtvindyti miškai užima apie 1,4 % Pietų Amerikos ploto.
Pietų Amerikos fauna
Pietų Amerikos fauna labai įvairi. Iš žinduolių gyvena sterbliniai (oposuminiai ir cenolestiniai), nepilnadančiai (skruzdėdiniai, tingininiai ir šarvuotiniai), plačianosės beždžionės, tik Pietų Amerikoje - šikšnosparniai vampyrai (paprastieji baltasparniai ir apželtakojai vampyrai), prie vandens telkinių - didžiausi pasaulio graužikai - kapibaros, yra kitų graužikų: šinšilų, nutrijų, jūrų kiaulyčių, plėšrieji (akiniuotieji lokiai, jaguarai, pumos, ocelotai, karčiuotieji vilkai), kupranugariniai (guanakai, vikunijos), kalniniai, lyguminiai ir Berdo tapyrai, pekariniai, elniniai (2 pudu rūšys, mazamos), kiškiažvėriai.
Didžiausi pasaulio graužikai - Kapibaros
Kapibara (Hydrochaeris hydrochaeris)
Kapibara (Hydrochaeris hydrochaeris) yra graužikų (Rodentia) būrio žinduolis, paplitęs Centrinės ir Pietų Amerikos atogrąžų miškuose, dažniausiai arti vandens telkinių. Tai didžiausias iš dabartinių graužikų, pasižymintis įdomiomis savybėmis ir elgsena.
Išvaizda ir Biologija
Kapibaros kūno ilgis siekia apie 1,5 metro, o svoris - 50-70 kilogramų. Jų kailis šiurkštus, retas, šviesiai rudos spalvos. Kojų pirštai sujungti nedidelėmis plaukiojamosiomis plėvėmis, leidžiančiomis gerai plaukioti ir nardyti (po vandeniu gali išbūti iki 5 minučių). Šie gyvūnai gyvena grupėmis, patinai dažniausiai turi haremą iš įvairaus amžiaus patelių. Kapibaros minta augalais ir lengvai prijaukinamos. Patelės veda 2-4 gerai išsivysčiusius, reginčius jauniklius ir per metus gali atvesti tris vadas.
Degu - judrūs Andų kalnų gyventojai
Degu (Octodon degus)
Degu (Octodon degus) priklauso aštuondantinių (Octodontidae) šeimai ir dar kitaip vadinami Čilės voveriukais. Šie maži, į voveres ar šinšilas panašūs gyvūnėliai priskiriami graužikų šeimai. Degu - aštuondantinių šeimos graužikas, šiek tiek mažesnis už žiurkę, tačiau dėl išorinio panašumo dažnai su ja painiojamas.
Degu natūralioje aplinkoje
Lietuvos zoologijos sodo vyresnioji herpetologė Rasa Jautakienė sako, kad degu laisvėje gyvena kalnuose. Šie gyvūnai kilę iš Pietų Amerikos vakarinės dalies, t. y. Argentinos, Bolivijos, Čilės, Peru, gyvena Andų kalnuose. „Mėgsta gyventi uolose, iškasa iki 1 m gylio urvus. Jiems tinka nuo 1 km iki 2 km aukštis, jie ten puikiai jaučiasi. Degu yra aktyvūs dienos metu, ypač - anksti ryte, naktį jie yra pasyvūs. Gyvena grupėmis iki 10 individų, nors galima sutikti kolonijas iki 100 žvėrelių“, - dėsto R. Jautakienė. Laisvėje degu gyvena 12-15 metų.
Išvaizda ir Elgsena
Degu kūno ilgis siekia 25-31 cm, uodegos - 7,5-13 cm, o svoris - 170-300 g. Jų kailiukas yra geltonai rudos spalvos, kūno apačioje šviesus. Virš akių ir po jomis gali būti geltonų plaukų „vokai“, ant kaklo - geltonos spalvos žiedas. Uodega ilga, gale su „šepetėliu“, lengvai nulūžta pastvėrus plėšrūnui. Degu turi labai aštrius nagus, kurių dėka gali vikriai laipioti įvairiais paviršiais.
Tai kolonijomis gyvenantys graužikai, kasinėjantys ilgus ir gilius urvus, sudarančius tunelių sistemas. Jie turi gerai išvystytą klausą, uoslę ir regą. Gindamiesi nusineria uodegos sluoksnį, taip išvengia pavojaus, tačiau tai yra skausminga, o uodega niekuomet nebeatauga. Degu yra labai socialūs gyvūnai, pasižymi ypatingai raiškia vokalizacija, kurią naudoja bendravimui (net 15 skirtingų garsų). Degu yra aktyviausi dienos metu.
Degu socialiniai santykiai
Lietuvos zoologijos sodo vyresnioji herpetologė Rasa Jautakienė sako, kad šie gyvūnai judrūs ir smalsūs. Pasak moters, visada įdomu stebėti degu poros santykius. Tiek degu patinėlis, tiek patelė vienodai rūpinasi savo jaunikliais. „Labai įdomu stebėti jų šeimos santykius, kaip jie augina, auklėja vaikus, kaip vyksta visas jų gyvenimas. Vis dėlto vaikams graužikai yra įdomu: ir jauniklių yra, ir vyksta gyvenimas, jie šokinėja, dirba, kartais ir susipeša tarpusavyje. Tai yra judri ir įdomi ekspozicija“, - teigia R. Jautakienė.
Degu mityba ir priežiūra namuose
R. Jautakienė pasakoja, kad laisvėje degu minta augaliniu maistu, o sausros metu - kartais net galvijų išmatomis. Namuose degu dažniausiai laikomi narveliuose, o nelaisvės sąlygomis jie gyvena iki 7 metų. Specialistės manymu, šiems graužikams ypač gerai įrengti dviejų aukštų narvelį.
„Jie turi būti erdvūs, ilgis - maždaug 1 m, plotis - iki 35 cm, aukštis - apie 50 cm. Tokie minimalūs išmatavimai, nes jie yra judrūs, mėgsta šokinėti, laipioti, karstytis. Taigi svarbu, kad jiems būtų vietos. Reikia pridėti šakų, pririšti virvių, taip pat galėtų būti lentinėlės ar kartelės, kad jie turėtų ką veikti, kur karstytis“, - nurodo R. Jautakienė. Lietuvos zoologijos sodo vyresniosios herpetologės teigimu, kadangi degu gyvena urveliuose, jiems būtinai reikalingas namelis arba slėptuvė, kad jie galėtų pasislėpti. Taip pat būtina girdykla su švariu vandeniu.
„Narvelis turi būti pastatytas ramioje vietoje, kad nebūtų skersvėjų, triukšmo, nes ir gyvūnėliai kartais pavargsta nuo didelio triukšmo arba judesio“, - pastebi specialistė. Retkarčiais tame kambaryje, kuriame stovi degu narvas, reikėtų paleisti radiją. Muzika padeda greičiau priprasti prie triukšmo ir žmonių balsų. Taip graužikas gaus mažiau streso, į kambarį įėjus šeimininkui ar kitam asmeniui. Beje, su degu reikia kalbėtis. Jie greičiausiai nesupras to, ką jiems norima pasakyti, tačiau ilgainiui supras savo šeimininko nuotaiką ir reikalavimus tiesiog iš intonacijos.
Mitybos ypatumai ir sveikata
Pasak R. Jautakienės, parduotuvėse galima nusipirkti degu skirto pašaro, kuriame sudėta viskas, kas reikalinga šiems gyvūnams. Taip pat šiems graužikams tinka pašaras, skirtas šinšiloms ir jūrų kiaulytėms. „Šeriant šviečiu maistu, t. y. įvairiausiais vaisiais, daržovėmis, kurias jie labai mėgsta, t. y. cukinijomis, moliūgais, porais, morkomis, reikia žinoti, kad degučiai neperdirba cukraus. Taigi reikia duoti mažiau tų pašarų, daržovių, vaisių, kuriuose yra daug cukraus. Mat jie tiesiog gali susirgti diabetu“, - įspėja Lietuvos zoologijos sodo vyresnioji herpetologė. Mokslininkai, tirdami cukrinį diabetą, atlikdami bandymus, dažnai naudojasi degu paslaugomis.
Anot R. Jautakienės, kaip skanėstus degu labai mėgsta riešutus, džiovintus vaisius, razinas, net obuolio skilteles. Jiems visą laiką turi būti šieno ir šakelių, kad galėtų jas graužti. Specialistės teigimu, tinka lapuočio medžio šakelės su lapais, pumpurais. „Visą laiką turi būti graužiamosios kreidos, - priduria moteris. - Degučiai turi nusidilinti savo priekinius dantukus, kad jie neperaugtų. Laikant degu, visą laiką reikia stebėti. Jei gyvūnas pradeda lysti, nesimaitinti, vadinasi, viena iš priežasčių gali būti peraugę priekiniai dantukai.“ Pasak R. Jautakienės, vasaros metu degu galima duoti šviežios žolės - kiaulpienių, dobilų lapų.
Šių graužikų nerekomenduojama laikyti stikliniuose akvariumuose, nes jie daužosi į stiklą. Anot Lietuvos zoologijos sodo vyresniosios herpetologės, degu mėgsta bėgti, todėl jam galima įdėti bėgimo ratelį. „Bet namuose būna triukšmas. Tai, žinoma, trukdo žmonėms naktį miegoti, nes jie mėgsta bėgti“, - pastebi moteris. Gyvūnas greitai pripranta prie rankų, mėgsta, kai jį glosto ar kutena paausius. Tačiau su degu reikia žaisti atsargiai, nes jų nagučiai aštrūs, gali smarkiai apdraskyti. Jokiu būdu degu negalima griebti už uodegos, nes taip nutrauksite ją. Kandžiojasi šie gyvūnai ypač retai. Lietuvoje žmonės juos augina kaip dekoratyvinius graužikus. Kai kuriose šalyse degu priskiriami egzotinių invazinių gyvūnų rūšiai ir, norint juos veisti, reikia turėti leidimus.
Nutrija - invazinė graužikų rūšis
Nutrija (Myocastor coypus)
Nutrija (Myocastor coypus) priklauso nutrinių (Myocastoridae) šeimai ir išoriškai panaši į didelę žiurkę, ondatrą arba bebrą.
Išvaizda ir Paplitimas
Nutrijos kailis šiurkštus, tamsiai rudas, poplaukis pilkas, tankus. Uodega 30-45 cm ilgio, apvali. Užpakalinės kojos plėvėtos. Ant snukio yra balta dėmė. Priekiniai dantys dideli, ryškiai oranžiniai arba raudonai oranžiniai. Suaugusios nutrijos yra 40-60 cm ilgio, sveria 4-9 kg (kartais 16 kg).
Nutrijos savaime paplitusios Pietų Amerikoje. Introdukuotos į Šiaurės Ameriką, Afriką, Aziją ir Europą ir buvo auginamos dėl kailio, rečiau dėl mėsos. Europoje paplito tikslingai paleistos arba pasprukusios iš nelaisvės. Paplitusios beveik visose Vakarų, Pietų ir Vidurio Europos šalyse.
Ekologinis Poveikis
Nutrijos dažniausiai gyvena gėlavandenėse ar apysūrėse šlapynėse. Maitinasi augalais ir per parą suėda maždaug ketvirtadalį kūno masės sudarantį maisto kiekį. Graužia antžemines augalų dalis, šakniastiebius ir šaknis, medžių žievę. Patelės veda 1-13 jauniklių.
Nutrijos yra daug žalos aplinkai darantys žinduoliai. Labiausiai kenkia pelkių ir šlapynių buveinėms, nes gali sunaikinti visus augalus. Dėl to pasikeičia šlapynių ekosistemos ir nukenčia jų biologinė įvairovė. Daro žalą žemės ūkiui, melioracijos ir drėkinimo sistemoms.
Patagoninė Mara - bėgikai iš stepių
Patagoninė Mara (Dolichotis patagonica)
Patagoninė mara, jūrų kiaulyčių (Caviidae) šeimos graužikas. Paplitusi Pietų Amerikos pietinėje dalyje. Išvaizda panaši į kiškį.
Išvaizda ir Elgsena
Kūno masė 8-16 kg, ilgis iki 75 cm, uodegos ilgis iki 4,5 centimetrų. Pilkai rusva, ant kaklo ir ties uodegos pagrindu balta dėmė. Snukis ilgas bukas, ausys ir akys didelės. Galūnės ilgos, priekinės - keturpirštės su aštriais nagais, užpakalinės - tripirštės, pirštai baigiasi kanopomis. Maros gyvena dykumose ir stepėse. Aktyvi dieną. Greitai bėgioja, gali daryti iki 2 m ilgio šuolius. Rausia didelį negilų urvą.
Kiti Pietų Amerikos graužikai
Be šių išskirtinių rūšių, Pietų Amerikos atogrąžų miškuose gyvena daugybė kitų graužikų, įskaitant įvairias žiurkių, pelių ir voverių rūšis. Šie graužikai atlieka svarbų vaidmenį miško ekosistemoje, išplatindami sėklas, kontroliuodami vabzdžių populiacijas ir būdami maistu kitiems gyvūnams.