Pietų Amerika - ketvirtas pagal dydį žemynas pasaulyje, užimantis didžiąją dalį pietinio pusrutulio. Šis žemynas pasižymi nepaprasta klimato ir kraštovaizdžio įvairove - nuo karštų atogrąžų iki vėsių kalnų ir sausų dykumų. Pietų Amerikoje gyvena unikalios gyvūnų ir augalų rūšys, kurių daugelis aptinkamos tik šiame žemyne. Žaliuoja didžiausi pasaulyje drėgnieji miškai, augantys palei ilgiausią Pietų Amerikos upę Amazonę, drėkinančią didžiulius džiunglių plotus.
Didžiausia Pietų Amerikos šalis yra Brazilija. Žemyno plotas yra 17 840 000 km², tankumas - 21,4/km². Artimiausi vandenynai yra Ramusis, Pietų ir Atlanto vandenynai. Artimiausi žemynai yra Šiaurės Amerika, Antarktika ir Azija. Manoma, kad žmonės apgyvendino Pietų Ameriką per Beringo sąsmauką. Žemynas turi turtingą istoriją, kurią formavo įvairios civilizacijos, įskaitant inkus, kurių imperija egzistavo nuo 1437 m.
Pietų Amerikos gamtinės sąlygos ir jų įtaka dirvožemiui
Pietų Amerika, dėl savo didelio ploto ir geografinės įvairovės, pasižymi skirtingomis klimato juostomis, reljefu ir geologine sandara. Šie veiksniai lemia dirvožemių įvairovę, kuri yra svarbi žemės ūkio plėtrai ir ekosistemų funkcionavimui.
Klimato įtaka
Pietų Amerika išsidėsčiusi visose klimato juostose, išskyrus poliarinę ir subpoliarinę. Klimatui didelę įtaką daro sezoniškai persislenkantys Pietų Atlanto ir Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose bei vandenynų srovės (šaltoji Peru srovė Ramiajame vandenyne, šiltosios Gvianos ir Brazilijos bei šaltoji Falklando srovė Atlante). Andų kalnų sistema lemia, kad didžiąją (rytinę) žemyno dalį veikia Atlanto oro masės, vyrauja ekvatorinė ir musoninė pasatinė cirkuliacija. Žemyno pietuose vyrauja vakarų oro pernaša iš Ramiojo vandenyno. Kuo toliau Pietų Amerikoje į pietus, tuo labiau ryškėja metų laikai - tiesa, jie atvirkšti, nei Lietuvoje (žiema būna nuo birželio iki rugpjūčio, vasara - nuo gruodžio iki vasario). Be to, didelėje dalyje Pietų Amerikos svarbūs ir liūčių bei sausasis sezonai - lietingumas jų metu skiriasi daugybę kartų, o didžiosios upės, tokios kaip Amazonė, gali patvinti kelis kartus.
Reljefas ir geologinė sandara
Paviršiaus vidutinis aukštis yra 655 m, didžiausias - 6960 m (Aconcaguos kalnas), žemiausia vieta - Valdéso pusiasalyje (-42 metrai). Šiaurės vakarine ir vakarine pakrante driekiasi Andų kalnų sistema, o iš rytų prisišlieja plačios žemumos - Amazonės ir La Platos žemumos, atskirtos plokščiakalnių. Išilgai Pietų Amerikos šiaurės rytinės pakrantės, tarp Orinoco ir Amazonės žiočių, yra Gvianos žemuma. Tarp Gvianos, Amazonės ir Orinoco žemumų plyti Gvianos plokščiakalnis, o rytinėje dalyje, tarp Amazonės ir La Platos žemumų bei Atlanto vandenyno, yra Brazilijos plokščiakalnis. Centrinę ir rytinę žemyno dalį sudaro Brazilijos platforma, esanti tarp Andų raukšlėkalnių ir Atlanto vandenyno. Platformos vakaruose, tarp La Platos ir Andų, yra Pampų Sieros masyvas. Tarp kristalinių skydų išsidėstę dideli nuosėdiniai baseinai: Amazonės, Parnaíbos, Paranos ir kiti.
Pagrindinės Pietų Amerikos dirvožemių rūšys
Dienovidinis atmosferos kritulių zonų išsidėstymas lemia dirvožemio zonų išsidėstymą Pietų Amerikoje. Žemyno dirvožemiai yra nepaprastai įvairūs, atspindintys didelę gamtinių sąlygų įvairovę. Žemiau pateikiamos pagrindinės Pietų Amerikos dirvožemių rūšys ir jų savybės:
| Dirvožemio rūšis | Paplitimo sritis | Būdingos savybės |
|---|---|---|
| Geltonžemiai ir geležaliumžemiai | Drėgna šiaurės rytinė dalis (ekvatorinis jūrinis klimatas), drėgni atogrąžų miškai | Didelis rūgštingumas, mažas derlingumas |
| Juodžemiai, juosvažemiai, rudžemiai | Aukštažolės prerijos, sausesnės pampų sritys | Didelis humuso kiekis, derlingi, naudojami žemdirbystei |
| Kaštonžemiai ir kalciažemiai | Priekalnių stepės ir pusdykumės | Mažas humuso kiekis, didelis druskų kiekis, susidarę sausringomis sąlygomis |
| Druskožemiai ir sūrožemiai | Ramiojo vandenyno pakrantė, Vakarų Kordiljeros pašlaitės (kritulių stoka) | Įdruskėję dirvožemiai |
| Aliuminžemiai, plytžemiai, rūgštžemiai | Į šiaurę ir pietus nuo pusiaujo esančios atogrąžų ir savanų sritys | Įvairios savybės, būdingos atogrąžų zonoms |
Dirvožemio formavimosi veiksniai ir žmogiškoji veikla
Dirvožemio formavimąsi Pietų Amerikoje lemia ne tik klimatas, reljefas ir geologinė sandara, bet ir gyvieji organizmai bei žmogaus veikla.
- Augalija ir gyvūnija: Augalai ir gyvūnai dalyvauja dirvožemio formavimosi procesuose, skaido organines medžiagas ir gerina dirvožemio struktūrą.
- Žmogaus veikla: Žemės ūkio praktika, miškų kirtimas ir urbanizacija gali turėti neigiamą poveikį dirvožemiui, sukelti eroziją ir nualinti dirvožemį. Pastaruoju metu vis labiau populiarėja teorija, kad didžiosios Australijos, Afrikos, Pietų Amerikos dykumos yra susiformavusios kaip neteisingos žemdirbystės pasekmė.
Ūkininkavimo būdai ir jų poveikis dirvožemiui
Ūkininkavimo būdą lemia gamtiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai, taip pat asmeninė nuomonė, tradicijos ir patirtis. Pasirenkant nevienodas ūkininkavimo formas, susidaro skirtingi žemės ūkio tipai, kurie skirtingai veikia dirvožemį.
Produktyvus (intensyvus) ūkininkavimo būdas
Šiuo atveju rezultatas pasiekiamas naudojant dideles darbo arba kapitalo sąnaudas. Intensyvi žemės ūkio gamyba nebūtinai užtikrina dideles pajamas. Dideli produkcijos kiekiai pasiekiami auginant vieną pelningiausią žemės ūkio kultūrą ar gyvulių rūšį. Tokie ūkiai vadinami monokultūriniais. Tai prekiniai plantacijų ūkiai, kurie daugiausia paplitę atogrąžų platumose Pietų Amerikoje. Tokie ūkiai dažniausiai priklauso tarptautinėms bendrovėms, o didžioji gaunamos produkcijos dalis skiriama eksportui. Nors ir efektyvus, intensyvus ūkininkavimas, ypač naudojant daug cheminių trąšų, gali ilgainiui nualinti dirvožemį ir sumažinti jo natūralų derlingumą.
Nenašus (ekstensyvus) ūkininkavimo būdas
Tokie ūkiai apima didelius žemės plotus, bet jiems įdirbti naudojamos mažos darbo ir kapitalo sąnaudos. Klajoklinis ūkininkavimas išlikęs keliuose retai apgyvendintuose regionuose su nepalankiomis gamtinėmis sąlygomis ir tropinių miškų teritorijose. Klajoklinė žemdirbystė išlikusi Amazonės baseino, Afrikos, Malajų salyno atogrąžų miškuose. Ūkininkaujama lydiminės žemdirbystės metodu. Klajokline gyvulininkyste verčiamasi dykumose ir pusdykumėse bei tundroje ir miškatundrėje. Nors šis ūkininkavimo būdas yra mažiau intensyvus, lydiminė žemdirbystė, ypač nekontroliuojama ir dideliais mastais, gali prisidėti prie miškų naikinimo ir dirvožemio erozijos.
Dirvožemio apsauga Pietų Amerikoje
Dėl intensyvios žemės ūkio veiklos, miškų kirtimo ir urbanizacijos Pietų Amerikos dirvožemiai susiduria su erozijos, nualinimo ir užteršimo problemomis. Šios problemos kelia rimtą grėsmę žemyno ekosistemoms ir žemės ūkio ateičiai. Siekiant išsaugoti dirvožemio derlingumą ir užkirsti kelią dykumėjimui, būtina diegti tvarias ūkininkavimo praktikas ir didinti organinių medžiagų kiekį dirvožemyje, pavyzdžiui, naudojant gyvulių mėšlą, daugiametes žoles, azotą kaupiančius įsėlius ir šiaudus. Reikia mokytis iš natūralios gamtos, kur dirva be augalijos būna tik labai trumpą laikotarpį, nukritus temperatūrai žemiau nulio.
tags: #dirvozemis #pietu #amerikoje