Eucharistija yra vienas svarbiausių sakramentų krikščionybėje. Ji siejama su Paskutine vakariene, kurios metu Jėzus Kristus įsteigė šį sakramentą. Ši vakarienė - tai ne tik paskutinė Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo vakarienė, bet ir vienas reikšmingiausių įvykių visoje krikščionybės istorijoje. Eucharistija yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas, pats sakramentų sakramentas, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas.
Ji yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Pats Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę, tą naktį, kai buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos, kol vėl ateis.
Paskutinė Vakarienė: Įsteigimo Kontekstas ir Prasmė
Paskutinė vakarienė vyko per žydų pesachą, pasak evangelijų, naktį prieš Jėzaus nukryžiavimą. Vakarienė buvo surengta Jeruzalėje, ir ją aprašo visi keturi kanoniniai Evangelijos autoriai: Morkus, Matukas, Lukas ir Jonas. Ši vakarienė buvo ne tik paskutinė, bet ir ypatinga dėl savo simbolinės reikšmės.
Paskutinės vakarienės metu buvo valgomi konkretūs patiekalai, atitinkantys to meto žydų Velykų (Pesacho) šventės tradicijas. Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad tai vyko per Neraugintos duonos dieną, kai reikėdavo pjauti Pesacho avinėlį. Jėzus pasiuntė mokinius paruošti vietą, kurioje galėtų valgyti Pesachą (Lk 22, 7-8). Tai liudija, kad Paskutinė vakarienė buvo susijusi su žydų Pesacho švente - laiku, kai buvo minimas Izraelio išėjimas iš Egipto vergovės (plg. Iš 12).
Senojoje Sandoroje duona ir vynas drauge su kitais pirmaisiais žemės vaisiais būdavo aukojami kaip dėkingumo ženklas Kūrėjui. Tačiau, žydams išeinant iš Egipto, jie įgijo ir kitą prasmę: nerauginta duona, kurią Izraelis valgo kasmet per Velykas, primena skubėjimą išeinant ir išsilaisvinant iš Egipto; dykumos mana Izraeliui visada primins, kad jis gyvena Dievo žodžio duona. Pagaliau kasdienė duona yra Pažadėtosios žemės vaisius, Dievo ištikimybės savo pažadams laidas. „Laiminimo taurė“ (1 Kor 10, 16), geriama žydų Velykų pokyliui baigiantis, šventiniam vyno džiaugsmui suteikia eschatologinę prasmę - mesijinį Jeruzalės atstatymo lūkestį.
Jėzus įsteigė savo Eucharistiją, duonos ir vyno palaiminimui suteikdamas naują ir galutinę prasmę. Paskutinės vakarienės tradicijos branduolys yra vadinamasis pasakojimas apie Eucharistijos įsteigimą, tai yra žodžiai ir judesiai, kuriais Jėzus duonos ir vyno pavidalu dovanojo save mokiniams. Per Paskutinę vakarienę Jėzus įsteigė Eucharistiją, sakramentą, kuris tapo svarbiausiu krikščionybės elementu.
Jis paėmė duoną, dėkojo Dievui, ją sulaužė ir davė savo mokiniams, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22,19). Tada jis paėmė taurę vyno, sakydamas: „Ši taurė yra Naujas sandoras mano krauju, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22,20). Šie veiksmai simbolizuoja Jėzaus auką ir mirtį, kaip atpirkimo auką už žmonių nuodėmes.
Jėzus sutapatina su ta duona save, savo kūną ir kraują: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Duonos padauginimo stebuklai, kai Viešpats ją laimino, laužė ir dalijo mokiniams, kad pamaitintų daugelį, jau žada ypatingosios - eucharistinės Duonos gausą. Kanoje vynu paversto vandens ženklas jau skelbia Jėzaus pašlovinimo Valandą ir nurodo vestuvių pokylio užbaigimą Tėvo karalystėje: ten tikintieji gers naują vyną, tapusį Kristaus Krauju. Šventoji auka - tai sudabartinimas nekruvinu būdu vieną kartą visiems laikams atliktos Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus.
Eucharistija ir Krikščioniškoji Bendruomenė
Eucharistija yra esminis Bažnyčios gyvenimo elementas, o Kristus ir Bažnyčia yra viena. Jėzus atėjo į žemę tam, kad įkurtų šeimą. Jo vaikai, sako Pranašas, džiūgaus kaip jauni alyvmedžiai aplink Jo stalą. Eucharistija yra tas ryšys, kuris sujungia krikščionišką šeimą. Šventoji Komunija - tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis (lot. communio - dalyvavimas, bendrystė).
Todėl, kai susitinkame, galime sveikintis kaip broliai - mes pakylame nuo to paties stalo. Bažnyčia yra tauta, kurią Dievas suburia iš viso pasaulio. Ji gyvuoja vietinėse bendruomenėse ir pasireiškia kaip liturginis, ypač eucharistinis susirinkimas. Ji gyvena Kristaus žodžiu ir kūnu ir taip pati tampa Kristaus kūnu. Visi susirenka. Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje - pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui.
Eucharistija išreiškia ir ugdo bendravimą su Dievu ir Dievo tautos vienybę, o tai padaro Bažnyčią tuo, kas ji iš tiesų yra. Juo gyvesnis Dievo tautoje eucharistinis tikėjimas, juo karščiau ji dalyvauja Bažnyčios gyvenime sąmoningai laikydamasi Kristaus savo mokiniams patikėtosios misijos. Visa atpirktąją tautą, tai yra suvienytą šventųjų bendruomenę, kaip visuotinę auką, Dievui paaukojo Vyriausiasis Kunigas, kuris, priėmęs tarno išvaizdą, kentėdamas save paaukojo už mus, kad mes taptume tos iškilios Galvos kūnu. „Daugelis esame vienas Kūnas Kristuje“ (Rom 12, 5). Bažnyčia be paliovos atkuria šią auką tikintiesiems gerai pažįstamu altoriaus sakramentu, ir darosi akivaizdu, kad tame, ką aukoja, ji pati yra aukojama.
Tačiau be Eucharistijos bendruomenės ryšiai gali susilpnėti. Ar krikščioniška brolystė egzistuoja tarp protestantų, kurie neteko Eucharistijos? Vienikitiems jie yra tik svetimi žmonės. Jie nesudaro šeimos net tada, kai susirenka savo šventyklose - kiekvienas yra laisvas mąstyti ir kalbėti, ką nori. O! Kaip gerai velnias žino, kad atitolindamas sielas nuo Eucharistijos jis griauna krikščionišką šeimą ir skatina mumyse savanaudiškumą. Juk šeimos, kuriose tėvas ir sūnūs nebendrauja, greitai praranda harmonijos dvasią, motina tampa kankine, o dukros nuolat pykstasi. Tad tikrasis Jėzaus buvimas Eucharistijoje yra gyvybiškai svarbus krikščionių brolybei ir bendruomenės išlaikymui.
Eucharistijos Liturgija ir Šventimas
Eucharistijos šventimas - tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui (gr. eucharistein - dėkoti). Šventosios Mišios - Eucharistijos šventimas baigiasi tikinčiųjų išsiuntimu (lot. missio - išsiuntimas). Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė Viešpaties įsakymą apaštalams švęsti Eucharistiją iki Jam sugrįžtant.
Eucharistijos šventimui gali vadovauti tik vyskupas ar kunigas. Šventąją Komuniją dalyti gali vyskupai, kunigai ir diakonai. Tam tikrais atvejais šiai tarnystei atlikti duodamas vyskupo leidimas ir klierikams. Įšventintųjų tarnyba, arba „tarnaujamoji kunigystė“, tarnauja Krikštu suteiktajai kunigystei. Ja laiduojama, kad sakramentuose per Šventąją Dvasią Bažnyčios labui veikia pats Kristus. Per įšventintųjų, pirmiausia vyskupų ir kunigų, tarnybą tampa regimas Kristaus, Bažnyčios Galvos, buvimas tikinčiųjų bendruomenėje.
Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio, sunkaus ligonio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Kiekvienas, kuris priima Eucharistiją, turi būti malonės būvyje (sąžinėje jaustis nepadarius jokios sunkios nuodėmės).
Kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs Katalikų Bažnyčios narys turi įsipareigojimą bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją. Vaikai, kartu su tėvais nuolat besimeldžiantys bažnyčioje ir norintys priimti šį sakramentą, kviečiami iki rugsėjo mėn. 30 d. užsirašyti parapijos raštinėje. Pasiruošimas Pirmosios Šv. Atgailos ir Eucharistijos sakramentams rengiančios katechezės uždavinys - lydėti vaiką jo tikėjimo augimo kelionėje.
Eucharistijos priėmimo reikalavimai
Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti:
| Reikalavimas | Aprašymas |
|---|---|
| Malonės būvį | Sąžinėje jaustis nepadarius jokios sunkios nuodėmės. |
| Pasninkas | Iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti (leidžiama gerti vandenį ir vaistus). |
| Deramas pasiruošimas | Tinkama apranga, pagarbus elgesys, maldingas nusiteikimas, susikaupimas. |
| Gailestis | Gailėtis dėl visų nuodėmių. |
| Dalyvavimas Mišiose | Pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių ir pamokslo, giedoti, melstis, atsiliepti). |
| Padėka | Po Komunijos patį Viešpatį, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai. |
Žvelgdami į Šventosios Dvasios išmintingo veikimo vadovaujamos Dievo Bažnyčios dutūkstantmetę istoriją, kupini dėkingumo stebimės apeigų formų, kuriomis atmename mūsų išganymo įvykį, darniu plėtojimusi laiko tėkmėje. Nuo pirmųjų amžių įvairių formų, ir šiandien spindinčių senųjų Rytų Bažnyčių apeigose, iki romiškųjų apeigų paplitimo, nuo aiškių Tridento Susirinkimo ir šv. Pijaus V mišiolo nurodymų iki Vatikano II Susirinkimo panorėto liturginio atnaujinimo - kiekvienu Bažnyčios istorijos laikotarpiu Eucharistijos šventimas liturginėse apeigose visais savo daugialypiais turtais švyti kaip Bažnyčios gyvenimo ir misijos versmė bei viršūnė.
Vyskupų sinodas turėjo galimybę pasverti jos recepciją po Susirinkimo. Daug kas ją įvertino teigiamai. Sunkumai ir kai kurie minėti piktnaudžiavimai, kaip buvo sakyta, negali užtemdyti liturgijos reformos, kur dar glūdi iki šiol nesurasti lobiai, vertingumo ir pagrįstumo.
Eucharistija ir Didysis Ketvirtadienis
Velykų puotos metu, švęsdamas Paskutinę vakarienę su savo apaštalais, Jėzus galutinai įprasmino žydų Velykas. Juk Jėzaus perėjimui pas Tėvą per savo mirtį ir prisikėlimą, toms naujosioms Velykoms, buvo užbėgta už akių Paskutinės vakarienės metu, ir tai švenčiama Eucharistijoje, kuria užbaigiamos žydų Velykos ir pradedamos galutinių laikų Bažnyčios Velykos dangaus karalystės garbėje.
Žvelgiant į liturgijos istoriją, Velykų tridienio šventė susiformavo vėliausiai. Vakarų Bažnyčioje nuo ankstyvųjų krikščionybės laikų ketvirtadienis prieš Velykas buvo skirtas penitentų (atgailautojų), kurie pasninkavo ir atgailavo visą gavėnios metą, susitaikinimui. Šiandien, po liturginės reformos, vykusios nuo 1951-ųjų, Didysis ketvirtadienis turi dvejopą atspalvį. Ryte vyskupas savo katedroje kartu su visais kunigais aukoja Krizmos Mišias. Popiežius Paulius VI 1969 m. šioms Krizmos Mišioms suteikė dar vieną titulą - kunigystės šventės, kartu ir progą visiems kunigams susirinkti kartu su savo vyskupu ir prisiminti šventimų metu duotus įsipareigojimus.
Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišiose vyksta arba gali vykti kojų mazgojimas. Kojų mazgojimas yra meilės ir tarnystės ženklas. Apie jį kalbama tik Jono evangelijoje, kurią ir skaitome per Paskutinės vakarienės Mišias. Po Paskutinės vakarienės Mišių Švenčiausiasis Sakramentas išnešamas į šoninę koplyčią, kur būna paruoštas garbinimo altorius. Pridėkime dar vieną detalę - per Mišias giedant „Gloria“, skambinama varpais, kurie paskui tylės iki pat Velyknakčio. Sakome - varpai užgavėjo. Kristui įžengus į kančios laiką, laikas nebematuojamas įprastomis priemonėmis. Varpų tyla nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Velyknakčio taip pat reiškia, kad mes esame už įprasto laiko ribų.
„Paskutinės vakarienės“ Ikonografija ir Restauracijos
Leonardo da Vinci paveikslas „Paskutinė vakarienė“ yra vienas žymiausių ir labiausiai atpažįstamų religinių paveikslų pasaulyje. Šis paveikslas buvo sukurtas 1495-1498 m. Milane, Italijoje, ir puošia Santa Maria delle Grazie vienuolyno valgomojo sieną.
„Paskutinė vakarienė“ vaizduoja akimirką, kai Jėzus pasako mokiniams, kad vienas iš jų jį išduos. Paveiksle galima matyti 12 apaštalų, sėdinčių prie ilgo stalo, o Jėzus sėdi centre. Visi apaštalai yra vaizduojami skirtingose emocinėse būsenose, atspindinčiose jų reakcijas į Jėzaus pranešimą. Ypatingas dėmesys skiriamas apaštalui Judui Iskarijotui, kuris, kaip žinoma, išdavė Jėzų už 30 sidabrinių. Da Vinci subtiliai nurodo į Judą, padėdamas jį į šešėlį, tuo tarpu kiti apaštalai yra apšviesti. Judas taip pat yra vienintelis, kuris laiko maišelį su pinigais, simbolizuojantį jo išdavystę.
Nors ši tapybos ant sauso tinko technika nebuvo patvari ir lėmė, kad paveikslas pradėjo trupėti dar praėjus kelioms dešimtims metų po jo užbaigimo, jo meninė reikšmė ir įtaka išliko didžiulė. Yra daugybė teorijų apie tai, kokius slaptus simbolius slepia „Paskutinė vakarienė“ Da Vinčiui. Nėra tiksliai žinoma, kada šis piešinys buvo pradėtas tapyti, bet tikriausiai apie 1495 metus. Tik labai maža piešinio dalis gali būti laikoma originalia. Kodėl? Nes siena, ant kurios ji nutapyta, buvo padengta netinkamu tinku, kuris traukė drėgmę.
1978-1999 metais įvykdyta didžiausia paveikslo restauracija. Pašalinti ankstesnių restauracijų padariniai, atkurtos dingusios paveikslo vietos. Jos, beje, atliktos šiek tiek blankesnėmis spalvomis, kad egzistuotų vizualinis skirtumas tarp originalaus ir naujo.
tags: #eucharistija #bendruomene #broliska #paskutine #vakariene