Kirvio sriuba - tai ne tik pasakos elementas, bet ir metafora, atspindinti išradingumą, išgyvenimą ir kultūrines tradicijas. Šis patiekalas, turintis gilias šaknis įvairiose kultūrose, simbolizuoja gebėjimą sukurti kažką iš nieko, pasitelkiant fantaziją ir bendruomenės pagalbą.
Kirvio sriuba pasaulio kultūrose
Idėja apie sriubą, verdant vien tik kirvį, sutinkama įvairiose kultūrose, dažnai kaip pasakojimas apie gudrumą ir išradingumą. Portugalijoje populiari „Sopa de Pedra“ (akmens sriuba), kurios legenda pasakoja apie alkanus keliautojus, įtikinusius kaimo gyventojus prisidėti prie sriubos ingredientais, pradedant nuo paprasto akmens.
Portugalijos „Sopa de Pedra“
Portugalijoje ši sriuba labiausiai paplitusi Almeirim mieste. Ši sriuba liaudyje dar vadinama „kirvio“, „akmenine“ ar „medienos sriuba“ ir turi ne vieną atsiradimo istoriją. Tikriausiai daugelis pamena ir animacinį filmą, kaip kareivis iš kirvio virė sriubą. Portugalai pasakoja, kad į vieną kaimą atvyko alkani keliautojai, teturį tik tuščią puodą ir nieko daugiau. Tačiau vietiniai kaimo gyventojai visiškai nenorėjo pasidalinti maisto atsargomis, tad nieko kito keliautojams nebeliko, kaip sugalvoti, ką ir kaip pasigaminti. Jie pripylė į puodą vandens, įmetė akmenį ir užkaitė ant laužo. Vienas smalsus kaimietis neištvėręs pasiteiravo, ką šie daro ir sulaukė atsakymo, jog verdama akmeninė sriuba, kurios skonis pasakiškas, tačiau kažko vis tiek trūksta. Taip kaimiečiai vienas po kito papildę sriubą maisto produktais…
Šiais laikais sriubai virti akmuo ar kirvis nenaudojami, tačiau apstu receptų su įvairiomis daržovėmis.
Sopa de Pedra receptas
- 2 arbatiniai šaukšteliai geros kokybės alyvuogių aliejaus;
- apie 200 g kumpio, pasirinktinos mėsos atraižėlių ar aštrios rūkytos dešros;
- 2 didelių bulvių;
- 4 saliero stiebelių;
- 3 morkų;
- 1 didelio svogūno;
- saujelės avinžirnių (apie 30 g);
- 1 arbatinio šaukštelio paprikos miltelių;
- 6 stiklinių vištienos sultinio;
- apie 30 g pomidorų pastos (arba pagal skonį);
- 2 arbatinių šaukštelių aitriųjų paprikų padažo;
- 2 puodelių kubeliais pakepintos duonos;
- 2 česnako skiltelių;
- lauro lapų, druskos, pipirų, petražolių.
Gaminimas
- Keptuvėje pakaitinkite aliejų, sudėkite pasirinktą mėsą ir keletą minučių pakepkite.
- Tuomet suberkite kubeliais pjaustytas bulves, salierus, morkas, svogūnus, česnakus, įdėkite lauro lapų, pasūdykite, pabarstykite pipirais ir kepkite, kol daržovės suminkštės, maždaug 7-8 minutes.
- Sudėkite avinžirnius ir paprikos miltelius, supilkite vištienos sultinį, pomidorų pastą, aitriųjų paprikų padažą, kai viskas užvirs, dar pavirkite apie 6 minutes.
- Tuomet padidinkite liepsną ir virkite, kol daržovės suminkštės.
- Sudėkite duonos kubelius į lėkštes, užpilkite trupučiu alyvuogių aliejaus, pilkite porciją paruoštos sriubos ir papuoškite petražolėmis.
Kirvio sriuba Lietuvoje: tarp pasakos ir realybės
Lietuvoje kirvio sriuba dažniausiai minima kaip pasakos motyvas, simbolizuojantis išradingumą ir gebėjimą išsisukti iš keblios padėties.
Kirvio sriuba muziejininkų kasdienybėje
Biržų krašto muziejuje restauratorė Olvena Čepinskienė naudoja savotišką „kirvio sriubą“ - vandenį, kuriame verda metalinius archeologinius radinius, kad pašalintų chloridus ir sustabdytų koroziją. Procesas trunka kelias savaites, o vanduo kasdien keičiamas distiliuotu. Restauratorė paaiškina, kam reikia metalinius daiktus virinti. „Metale yra druskų, ji skatina koroziją. Bet druska tirpsta vandenyje“, - teigia ji. Iki patekdami į puodą daiktai būna smarkiai aprūdiję. Rūdis O.Čepinskienė valo grąžtu, primenančiu odontologo įrankį. Na o išvirtus metalinius daiktus, kaip dera stropiai šeimininkei, O.Čepinskienė užkonservuoja. Tam ji vėl kaičia dubenį, tik dabar - su vaško lydiniu. Į jį sumerkia radinius. 140 laipsnių temperatūroje jie „šildosi“ maždaug tris keturias valandas.
10 archeologinių radinių, kurių jie neturėjo atrasti
Kultūriniai kontekstai ir interpretacijos
Kirvio sriuba gali būti interpretuojama įvairiai, priklausomai nuo konteksto. Pasakoje tai simbolizuoja išradingumą ir gebėjimą rasti išeitį iš sunkios situacijos. Istoriniame kontekste tai gali atspindėti skurdą ir išgyvenimo būdus. Kultūriniame kontekste tai gali būti metafora, atspindinti bendruomeniškumą ir dalijimąsi.
Kirvis lietuvio tapatybėje
Gediminas Jodelė teigia, kad lietuvio tautiniams rūbams kažko trūksta. Trūksta - kirvio už juostos. Galbūt mažas, simboliškas - bet kirvis. Ilgai mąsčiau, kodėl man nepatinka lietuviški tautiniai vyro rūbai. Giliai, smegenų vingiuose ir genuose užkoduota informacija nenorėjo susitaikyti su aplinkos peršama idėja, kad lietuvis varguolis pilkasermėgis tik liūdnai dejuoja, graudžias dainas dainuoja, aprauda savo sunkią dalią nuolankiai parkritęs ant kelių. Kita vertus, ir su tomis vyžomis, ir pilkomis sermėgomis liūdnai, ir graudžiai dainuodami kažkada nuėjome iki pat Juodosios jūros, iki Maskvos bei totorių… Keisčiausia, jog visi pas kuriuos tada nuėjome - buvo laimingi; lietuvius pažinę vainikus pynė ir Lietuvą puošė padoriai. Juk buvome tokie varguoliai, kad net ir lietuviškose pasakose sekama - kai esi visiškas ubagas, tai tada iš kirvio sriubą verdi. Paskaninto duokle, kirvio srėbalėlio išsivirę, mes dar lietuvišką šokį „Kirvis“ pašokdavome. O kartais ir galveles visokiems niekadariams iki pat pasmakrėlio tuo pačiu sriubiniu kirveliu perskeldavome.
Lietuva XVI amžiuje praktiškai prarado nepriklausomybę. Pavertus lietuvį vergu kirvis iš lietuvio rankos išnyko. Lietuvis su kirviu niekam nebuvo reikalingas - nes kirvis lietuvio rankoje buvo nenuilstamos kovos už laisvę simbolis. Taigi šimtmečius gynęs lietuvio laisvę ir tikėjimą kirvis atimtas iš lietuvio rankų buvo panaudotas sugriauti tam, kas lietuviui buvo švenčiausia. Maždaug tuo pačiu metu į Lietuvą atėjo spausdintas žodis ir raštas. Sovietų okupacija skatino ir XIX amžiaus - carinės Rusijos okupacijos laikmečio - (vieno iš tamsiausių šimtmečių tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje) lietuviškas graudžias dainas, lietuviškus tautinius rūbus ir lietuvišką virtuvę, kurioje neliko nieko lietuviško. Okupantai ir jų parsidavėliai pakalikai šimtmečius darė viską, ką gali, bandydami paklupdyti, pavergti ir palaužti lietuvį. Kirvis, kabantis ant lietuvio tautinių rūbų diržo - tai tas pat kaip Vytis Lietuvos herbui.
Atgavome laisvę, restauruojame pilis ir dvarus, baigiame atstatyti Valdovų rūmus… Atstatykime ir tikrą lietuvišką rūbą. Esu tikras - tam nereikės Europos paramos. Ir nereikės didinti mokesčių. Nusimeskime baudžiauninko drapanas - sugrąžinkime laisvam lietuviui vyrui priderantį lietuvišką apdarą! Tačiau yra ir nuomonių, kad kirvis - ne lietuviškų tautinių rūbų aksesuaras, o tik gynybos įrankis (o gal tik daugiatikslis darbo įrankis?).
"Sriuba iš kirvio koto" kaip kūrybiškumo ir išradingumo simbolis
Šiame straipsnyje panagrinėsime metaforą "sriuba iš kirvio koto" kaip kūrybiškumo ir išradingumo simbolį, padedantį atrasti naujas galimybes net ir ribotose situacijose. Aptarsime, kaip šis principas gali būti pritaikomas įvairiose gyvenimo srityse - nuo kulinarijos ir meno iki tvarumo ir asmeninio tobulėjimo.
Kulinarija: improvizacija virtuvėje
"Sriuba iš kirvio koto" geriausiai iliustruojama kulinarijoje, kur iš pačių netikėčiausių ingredientų gimsta gardūs patiekalai. LRT TELEVIZIJOS laidos „Beatos virtuvė“ viešnia Edita Mildažytė teigia, kad jai išvirti sriubą iš kirvio - ne iššūkis. Ji dalijasi kiaušinių torto receptu, kuris gaminamas iš to, ką radai šaldytuve - vakarykščių virtų bulvių, dešrelių ar kt. Tik būtinai reikia ko nors rūkyto ir citrinos. Jeigu nusiima keptuvės rankena, tai šį kiaušinių pyragą gali kepti orkaitėje. Tiesa, patiekalą galima ruošti ir ant viryklės, tada reikia kepti ant labai mažos liepsnos ir su dangčiu.
Dizaineris, scenografas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Vytas Palavinskas prisiekęs buriuotojas. Ribotas maisto produktų pasirinkimas, aplink tyvuliuojantis beribis vandenynas - aplinkybės, kuriomis, pasitelkiant neišsemiamus fantazijos klodus, paženklintos V. Palavinsko improvizacijos virtuvėje. Karantino laikotarpiu padaryti kulinariniai atradimai paskatino įkurti ir feisbuko grupę, vienijančią kone 3000 entuziastų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio. Apie „Kirvio koto turnyro“ grupę, keliones bei dalykus, kurie daro patiekalus nepakartojamais, V. Palavinskas pasakoja nesitikėjęs, kad jo ir jo mylimosios Nomeda Marčėnaitės sumanymas apsikeisti paprasto patiekalo receptu bei pasidalinti gautu rezultatu feisbuke sukelsiąs tokį susidomėjimą: „Sulaukėme krūvos komentarų ir pasiūlymų. Taip V. Palavinskas sumanė įkurti grupę, kurioje visi norintys galėtų dalintis nesudėtingais receptais. Mintis apie šmaikštų metaforišką „Kirvio koto turnyro“ pavadinimą grupei kilo N. Marčėnaitei.
Receptus feisbuko grupėje kruopščiai sekantis V. Palavinskas sako, jog dauguma patiekalų yra išties gurmaniški, ir lietuvius vadina gurmanų tauta. Beje, net pačiam grupės įkūrėjui yra tekę paskatinti žmones gaminti iš paprastesnių produktų. „Nežinojau, kad yra tiek daug mėsos, daržovių paruošimo būdų, kad yra tokių daržovių, kurių net pavadinimo negalėčiau įvardinti, kad yra tokių produktų, kuriuos žmonės specialiai siunčiasi iš Afrikos ar Azijos tam, kad galėtų kasdien maitintis įdomesniu maistu negu esame įpratę“, - savo atradimus vardija V. Palavinskas. Menininkas džiaugiasi, kad grupėje, įkurtoje norint pasidalinti gera nuotaika ir kūryba bei paįvairinti kasdienybę karantino metu, atsiskleidė ne tik kulinariniai, bet ir literatūriniai grupės narių sugebėjimai. „Įdomu ne tiek pats receptas, kiek jo aprašymas, kokiomis aplinkybėmis jis atsirado, yra gaminamas... Keletas žmonių iš mūsų grupės tiesiog įkūrė savo grupes, kad galėtų reikštis ne tik kaip kulinarai, bet ir skelbti savo tekstus“, - pasakoja V. Palavinskas. Paklaustas, ar kada pačiam yra tekę virti sriubą „iš kirvio“, buriavimo entuziastas prisimena iš tiesų sudėtingas aplinkybes: „Taip buvo atsitikę 2016 m. Ekvadore, kai labai netikėtai patekome į žemės drebėjimą. Visos parduotuvės buvo uždarytos, elektros, telefono ryšio neturėjome. Anot V. Palavinsko, išradingumas kone kasdien ruošiant delikatesu laikomas jūrų gėrybes tąsyk itin pravertė. V. Palavinskas teigia, kad keliaudamas laivu jau turėtų būti įveikęs atstumą, prilygstantį kelionei aplink Žemės rutulį. Kelionės tampa puikia proga papildyti ir receptų kolekciją. Anot V. Palavinsko, vis dėlto, buriuojant maistas tampa antraeiliu dalyku - patiriami įspūdžiai, reginys aplink, veikla laive užgožia alkio jausmą. Nemažai pasaulio kampelių aplankęs V. Palavinskas džiaugiasi galimybėmis Lietuvoje paragauti bet kokio regiono virtuvės patiekalų. „Pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje jūs nelabai daug kur rasite Azijos virtuvės. Lietuvoje auga ir ingredientas, kuriuo V. Palavinskas skanina nors ir ne tradicinį lietuvišką, bet firminį savo patiekalą - čili mėsos troškinį, arba sriubą. Vis dėlto yra dalykų, be kurių, pasak V. Palavinsko, neįmanoma apeiti, net ir gaminant „iš kirvio“. Pirmiausia pašnekovas pataria pasirūpinti pakankamu kiekiu geriamo vandens ir... „Druska yra pagrindinis ingredientas, ką jūs begamintumėte. Net jeigu norite pagaminti ledus, truputis druskos jiems tikrai nepamaišys“,- užbaigia V. Palavinskas.
10 archeologinių radinių, kurių jie neturėjo atrasti
Garsūs Lietuvos žmonės irgi taupo. Žino, kaip nebrangiai pamaitinti šeimyną. Taupo jie ir elektrą, ir vandenį. Ne vien dėl sunkmečio - dar ir iš ekologinių paskatų. Neseniai viename sostinės restoranėlyje prie kavos susėdę aktorė Gražina Baikštytė, aktorius Darius Auželis ir dizaineris Aleksandras Pogrebnojus kalbėjosi apie elektros energijos taupymą. Jiems už nugarų puodų dangčiais žvangino garsus šalies virėjas Linas Samėnas. Dviejuose puoduose jis virė jautienos sriubą. Vieną puodų L.Samėnas buvo uždengęs dangčiu ir nustatęs 4 lygio temperatūrą, greta verdančiam puodui buvo nukeltas dangtis, o temperatūros rankenėlė nustatyta 5 lygiu. Šiuo paprastu eksperimentu siekta įrodyti, kiek daug energijos sutaupo dangtis, - pirmiau užvirė puodas, stovėjęs ant mažesnės ugnies, bet buvęs uždengtas. “Man labai aktualu taupyti energiją. Uždengtas puodas energijos sunaudoja 40 procentų mažiau”, - teigė L.Samėnas. SUPERKULINARAS Linas Samėnas mokė, kaip ekologiškai ir taupiai išsivirti sriubos.
G.Baikštytė sakė, kad jos šeima - saikingai taupanti. “Mums dar reikia mokytis. Bet kad išeinant iš virtuvės privalu išjungti šviesą, jau suprantame visi. Nors jei namie bus įjungtas televizorius - jis veiks visą dieną. Lygiai taip pat ir kompiuteris”, - prisipažino G.Baikštytė. D.Auželis - taupesnis. “Ryte arbatinuką verdu ne pilną, o tik pusiuką. Mano name yra lauko apšvietimas, bet galvoju padaryti taip, kad jis veiktų budėjimo režimu: jei sujuda koks nors objektas, tada įsijungia šviesa. Ir koridoriaus lemputės kad reaguotų į judesį. Jei dar statyčiau namą, šviesa turėtų įsijungti pati, kad moterims, grįžtančioms su nešuliais, nereikėtų alkūnėmis ieškoti elektros jungiklių. Ateini - namas tave pasitinka”, - kalbėjo D.Auželis. Jis būtų nieko prieš ir vėjo jėgainę savo žemėse pasistatyti.
Kaip išsivirti pigios sriubos?
Nueiti pas kaimyną, - šmaikštavo dizaineris Aleksandras Pogrebnojus. “Aš turbūt pats netaupiausias šioje kompanijoje, - šyptelėjo A.Pogrebnojus. - Nieko nėra “fainiau”, kai temstant ateiti ir įsijungti visas šviesas. Argi įdomus gyvenimas, kai visąlaik tik ir galvosi, kaip sutaupyti? Aš griežtai prieš vėjo jėgaines, tai labai gadina vaizdą. Danijos kaime jau buvo net juokinga - vien jėgainės. Kaipgi atrodytų Vilnius su jėgainių propeleriais? Kaip Karlsono miestas! Dizaineris mano, kad Lietuvoje pasklidusios ekologinės idėjos ir užaugusi armija jų sekėjų iš esmės ne kažin ką gali pakeisti. “Lietuvos tarša nelygi JAV ar Kinijos taršai. Ten viena gamykla tiek priteršia, kiek visa Lietuva”, - sakė jis ir kvietė labiau spausti Europos Sąjungą, kad ši reikalautų atsakomybės iš didžiųjų teršėjų. O jei visgi laikytis principo, kad reikia pradėti nuo savęs? “Tada galima nesipraust taip dažnai. Arba praustis tamsoje. Arba, kaip rodė Bogotos meras - kol muiliniesi, užsuki vandenį”, - šypsojosi A.Pogrebnojus.
Vėliau L.Samėnas visus pakvietė paskanauti sriubos. Virėjas išdavė, kad restorane gera sriuba pradedama virti iš vakaro, paliekama per naktį, tada jos 60 procentų nugaruoja, o kitą dieną sriuba verdama dar 4 valandas. Bet šįkart jis tevirė valandą. Ir, suprantama, nenaudojo jokių kubelių. “Druska, pipirai, česnakas, čiobreliai”, - už skonį atsakingus ingredientus vardijo Linas. Tiesa, jis pats sriubų nemėgsta. “Nevalgau jų, nors ir žinau, kad reikia”, - prisipažino L.Samėnas. “Vakaro žinios” pasiteiravo virėjo ir kitų, kaip sunkmečiu pasigaminti sriubą iš kirvio. “Tai pasiimi E621 kubelį, užsipili verdančiu vandeniu ir su kibinu suvalgai”, - juokėsi L.Samėnas. “Pas kaimyną reikia eiti valgyti. Paprasčiausias ir patikrintas variantas”, - šmaikštavo A.Pogrebnojus. PIGIŲ IR SKANIŲ PATIEKALŲ receptus dalijo aktoriai Gražina Baikštytė ir Darius Auželis.
G. Baikštytės receptai
- “Vienas jų: išverdu vištą, supjaustytą gabalėliais. Išgraibau mėsą, o į gautą sultinį pridedu ko noriu - makaronų ar savo mėgstamų daržovių. Tada vištą atskiriu nuo kaulų, susmulkinu, pridedu svogūnėlių, šampinjonų, paprikų, padažėlį su grietinėle pasidarau, ryžių išsiverdu - karališka vištiena išeina. Visai šeimynai ir ne vienam kartui užtenka, - sakė aktorė.
- Arba čili sriuba: pusę kilogramo faršo apkepinu su raudonomis konservuotomis pupelėmis ir smulkintais pomidorais savose sultyse, viską suverčiu į puodą, šiek tiek vandens, sūrio, čili prieskonių. Išeina pusiau sriuba - pusiau antras.”
D. Auželio receptas
D.Auželis pasiūlė kitokį receptą: “Imkite rūkytos šoninės ar dešros gabalaitį. Tokį, kuris neva jau nepatraukliai atrodo, bet dar turi kvapą. Gerą pusvalanduką paverdate, dar pridedate žolelių. Ypač tinka prieskoniai iš tolimų kraštų, kurių jau ir pavadinimai nusitrynę, bet iš penkto karto vis tiek ką nors pataikysi. Ir, aišku, bulvyčių dėl tirštumo reikia įdėti. Viskas!”
Tvarumas: išteklių panaudojimas išmintingai
"Sriuba iš kirvio koto" principas puikiai dera su tvarumo idėjomis. Monika Levickaitė, įkūrusi daugkartinių maišelių verslą ,,Žalia žinutė”, administruojanti žalios bendruomenės tinklaraštį tuo pačiu pavadinimu bei kuruojanti Tvarių bičiulių virtualią biblioteką. Vietoj naujų daiktų pirkimo, galime panaudoti jau turimus, taip mažindami atliekų kiekį ir tausodami gamtos išteklius. Eksperimento rezultatai: vaikas mieliau rinkosi buities daiktą, o ne žaislą. Jau pusmetis, kaip mano gyvenime atsirado siuvimo mašina. Iki šiol vis bandau su ja susidraugauti, užsispyrusiai beveik nežiūrėdama jokių siuvimo tutorial`ų… Ir pasidariau visai paprastą išvadą - norint su ja susidraugauti, reikia pradėti nuo paprasčiausių siuvinių. Krepšiai - check, pagalvėlės - check, atėjo metas pasisiūti prijuostę. Kasdien pro akis prabėga rankdarbių idėjos, šią pačiupau visai netikėtai. Pagalvojau, juk ir aš taip galiu! 🙂 Nieko nelaukdama išsirinkau kelių rūšių FIMO modelino ir nusilipdžiau auskariukus bei karolius, kurie virto vėriniais. Po to įkvėpimo pagauta susimaketavau ir atsispausdinau auskariukų pagrindus ir štai papuošalai jau pasiruošę… pardavimui?
Mozaika - sena meno rūšis, kurios istorijos pradžia siekia III a. pr. Kr. Mozaikos kūryba gyvuoja gražindama erdves, virsdama gatvės menu ir nešdama prasmingas žinutes! Tai kūrybiškas ir net savotiškai tvarus būdas panaudoti plytelių likučius, plytelių ir indų duženas ir kartu papuošti aplinką. Iš sulūžusių skėčių galima pasigaminti įvairių daiktų, eksperimentuojant su poliesterio medžiagomis bei metalinėmis detalėmis. Turbūt žinote, ką reiškia išvirti sriubą iš kirvio koto. Kai rodos neturi iš ko, o še - ir valgoma, ir netgi skanu… Tai aš pasidalinsiu gairėmis, kaip iš turimų rūbų ir medžiagų, be įmantrių suknelių lekalų ir su minimaliais siuvimo įgūdžiais pasisiūti sau suknelę. Originalią, patogią ir gamtai draugiškesnę. Šita pažintis anksčiau ar vėliau turėjo įvykti. Tad susipažinkite - tai mano prosenelės megztos šlepetės, kurios vyresnės už mane: Sunkoka pačiai patikėti, kad mano kojoms tenka garbė mūvėti prosenelės, prieš kokius 35-erius metus, megztas šlepetes… 35 metus!
Turizmas: naujų perspektyvų atradimas
Turizmo srityje "sriuba iš kirvio koto" metafora gali būti interpretuojama kaip gebėjimas atrasti unikalų patrauklumą net ir mažai žinomose vietovėse. Šiandien pradedamas balsavimas internetu tradiciškai renkant Turizmo sėkmingiausius 2018. Tarp jų - MO įkūrėjai, visą šalį užbūrusi iniciatyva „Surink Lietuvą“, Jokūbas Laukaitis ir kiti, labiausiai prisidėję prie Lietuvos sužibėjimo turizmo padangėje. Jokūbas Laukaitis ir jo filmukas apie Lietuvą „What is Lithuania. Septyniolikmečio entuziazmas ir neslepiama meilė Lietuvai uždegė ne tik visus lietuvius, bet ir užsieniečius. Aktyviai vykdo sklaidą apie turizmą Plungės rajone, e-rinkodaros priemonėmis skleidžia informaciją apie įdomias vietas Plungėje, naudoja naujoves turistams pritraukti, pavyzdžiui, pirmieji turistiniame leidinyje panaudojo išmaniąją nuotrauką. Vilniaus miesto turizmo ir verslo plėtros agentūra daro viską, kad Vilnius turizmo žemėlapyje ryškiai žibėtų ne tik užžiebus kasmet vis originalesnę Kalėdų eglę. Vietos ir užsienio turistams šiemet - pluoštas naujienų: nuo parengto piligriminio maršruto iki modernaus meno galerijų gido, nuo Geros kavos bei gatvės meno žemėlapių iki Halės turgaus degustacinės ekskursijos.
Regis, žymioji Karvės ola turi rimtų konkurentų. Kirkilų bokštas, apsuptas karstinių ežerėlių, užtikrintai šiemet tapo apžvalgos bokštų žvaigžde. Kirkilų kraštovaizdžio draustinyje esantis 32 m aukščio bokštas - neabejotinai lankomiausias Biržų rajono objektas. Šių metų naujiena - ir EKO basų kojų takas Drąseikių kaime. 1 km ilgio taką lankytojai kviečiami įveikti nusispyrus batus ir pėdomis jaučiant akmenukus, kankorėžius, vandenį. Lietuvos kultūros sostinės karūną visus metus turėjusi Marijampolė įrodė, kad buvo verta šio titulo. Draugystė su Niujorko menininku Ray Bartkumi ir tradiciniu tapęs meno simpoziumas „Malonny“ - „Marijampolė, Londonas, Niujorkas: idėjų migracija“ įtvirtino šio miesto kaip laisvo, kūrybingo ir atviro identitetą. Garsas apie Raudondvario Kalėdų eglę, puoštą stikliniais mandarinais, sklinda vis plačiau. Kaip ir apie populiarias buvusiame dvaro žirgyne įkurto Menų inkubatoriaus edukacijas, svetingą grafienę Rozaliją ar grafo apelsinų sriubos degustacijas.
Astronomija: žvilgsnis į visatos gilumas
Net ir mokslo srityje, pavyzdžiui, astronomijoje, kūrybiškumas ir išradingumas yra būtini. Niekas man nepatarinėjo, nepastūmėjo ir neatkalbinėjo - tėvai leido pasirinkti pačiam. Reikia sutikti, kad visą gyvenimą dariau tai, ką iš tiesų norėjau. Mokykloje man artimesnė atrodė fizika, bet nusprendžiau studijuoti astronomiją. Pasukusiųjų panašiu keliu buvo ne daug: iš penkių studentų profesionalu tapau vienas. Jis mokė matematikos, fizikos, chemijos… Astronomija nebuvo visiškai jo sritis. Negaliu pasakyti, kad vien dėl jo pasirinkau šį kelią. Mūsų namuose nebuvo tradicijos žiūrėti į dangų. Tiesa, kartais akis pakeldavome, bet tai nebuvo susiję su papročiais. Kasdieniame gyvenime astronomijos ir šiandien nėra, ji - darbe.
Pirmaisiais metais po studijų daug keliavome, taip pat prisidėjome statant Molėtų, o vėliau ir Maidanako (Uzbekija) observatoriją. Pastarieji darbai užsitęsė iki dvidešimties metų. Ilgainiui Maidanako observatoriją nacionalizavo, taip netekome galimybės stebėti dangaus kūnus… O stebėjimo sąlygos ten buvo geros: aplink kalnai, atmosfera palanki… Nuo 2000-ųjų ėmėme važinėti į JAV, Arizonos padalinyje įsikūrusią Monako observatoriją. Sąlygos ten ne tokios geros kaip Maidanake, bet kalnai taip pat nemaži (visos didžiausios observatorijos pasaulyje statomos aukštai kalnuose, - aut. past.), o teleskopas beveik 2 metrų. Lietuvoje astronomai tokių didelių neturi - labai brangu. Tuo metu nebuvo galimybių išvažiuoti, būtent dėl šios priežasties pavydžiu dabartiniam jaunimui. Pakanka parodyti savo gabumus, užmegzti reikiamas ryšius ir gali važinėti po pasaulį be didesnių problemų. Jeigu tik būtų galima atsukti laiką atgal, važiuočiau ir aš (šypsosi). Pastaruoju metu stengiamasi priartėti prie visatos pradžios. Žiūrėdama į tolimas žvaigždes, žmonija žiūri į savo praeitį. Kai Saulė pasieks raudonos milžinės būseną ir išsiplės, Žemė sudegs… Manoma, kad tai nutiks ne anksčiau kaip po 5 milijardų metų. Toks Žemės gyvenimo ciklas, toks likimas - nieko nepadarysi. Tačiau labai gali būti, kad grėsminga žmogaus veikla šį laiką dar labiau sutrumpins: aiškiai matyti, kad atmosferoje didėja anglies dvideginio, kyla vidutinė temperatūra… Prognozuoti sunku, bet gali būti, kad patys save pribaigsime anksčiau laiko, nereikės jokių atominių katastrofų. O gal žmonės dar susigriebs?.. Vienas iš tokių - vadinamasis tamsios energijos atradimas. Paaiškėjo, kad visata plečiasi greitėjamai, o tai reiškia, kad tolimoje ateityje nebematysime kitų galaktikų žvaigždžių. Mokslininkai atranda vis daugiau naujų planetų, kosminių kūnų, apie kuriuos anksčiau nieko nežinota. Konkurencija labai didelė: darbas prie teleskopų suskirstytas valandomis. Astronomai, norėdami ten pakliūti, dalyvauja didžiuliuose konkursuose. Laimė, jei stebėtojų grupei per metus pavyksta gauti 2-3 naktis. Tačiau net ir tada niekas negarantuoja palankių oro sąlygų. Žinoma, pirmenybė teikiama mokslininkams iš tų šalių, kuriems priklauso prietaisai. Mūsų šalis maža, todėl ir prieiga prie kosminių observatorijų atitinkama. Paskutinį kartą prie teleskopo dirbau JAV. Anksčiau iš tiesų daugiau laiko galėdavau skirti tam, kas įdomu. Dabar galimybių ištrūkti sumažėjo. Tuo metu, kai išvykdavau, žmonai būdavo labai sunku, bet tokia astronomo darbo specifika: dangaus stebėjimas naktį, ekspedicijos… Čia ne ta sritis, kurioje gali daug pinigų susikrauti, bet niekada nesigailėjau pasirinkęs šį kelią. Ji - fizikė. Mūsų pažintis užsimezgė dar mokyklos suole. Gal dešimtoje klasėje? Mes buvę klasiokai (šypsosi). Ne, vaikai nesidomi astronomija, o ir tas laikas, kai galėjo domėtis, seniai praėjo. Tačiau abu jie sportininkai orientacininkai. Dukra šiuo metu gyvena Švedijoje, su mumis likęs tik sūnus. Teko girdėti, kad jūsų profesija ir mokslinis darbas reikalauja didžiulio pasišventimo. Astronomas turi būti šiek tiek „crazy“. Kaip pavyzdį galiu paminėti savo kolegą, medžiojantį kometas. Jei jis mano, kad greitai padarys mokslinį atradimą, visa kita tampa nebesvarbu. Stebimas objektas sugeba taip patraukti, kad likęs pasaulis tarsi išnyksta. Vykdant stebėjimus kalnuose, dažnai nebūna ryšio, todėl pastebėjus kažką naujo tenka skubėti pranešti, kad atradimas būtų patvirtintas. Svarbiausia domėtis mokslu, dėti daug pastangų pačiam. Šiai profesijai tinka bet kokio charakterio žmonės, svarbu, kad būtų įdomu, tada ir kažko pasiekti nebus sunku. Matyt, esu laimingas žmogus, bet nenoriu apie tai garsiai kalbėti - galiu savo svajones nubaidyti. Aišku viena: jei yra tikslas ar svajonė, jokios aplinkybės nesutrukdys. Atkakliai dirbant viskas pasiekiama. Anksčiau šachmatais žaisdavau gana dažnai, o vienu metu išties svarsčiau galimybę tapti profesionaliu šachmatininku. Baigęs studijas Vilniaus universitete, sulaukiau kvietimo dirbti treneriu šachmatų mokykloje, tačiau dabar net ir mėgėjiškai nebežaidžiu, nebeliko laisvo laiko. O šachmatams ne mažiau nei astronomijai reikia protinių pastangų. Keliauti be galo malonu: pakanka sėsti į automobilį ir važiuoti… Dabar dažnokai nuvykstu aplankyti dukros į Švediją, esu buvęs Belgijoje, Italijoje, Čekijoje. Uzbekijoje ir JAV kurį laiką dirbau ir gyvenau.