Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (Sąjūdis) buvo judėjimas, suvaidinęs esminį vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau Sąjūdžio vidujybė, priešingai nei kartais atrodo, nebuvo nekonfliktiška regimybė. Joje kunkuliavo aistros, ir ne vien asmeninės, o visuomeninės, kartais tokios gilios, kad tik dabar pradedama geriau suvokti kai kurių tuometinių faktų reikšmę ir prasmę. Šis judėjimas nebuvo vienalytis, jį formavo skirtingos ideologinės kryptys ir ryškios asmenybės.
Sąjūdžio ideologinės kryptys ir centristinės idėjos
Trys ideologinės kryptys plėtojosi ne savaime - joms atstovavo ir stūmė priekin, kartu stengdamiesi išlaikyti kairės, dešinės ar centro pozicijas, konkretūs žmonės. Centras buvo ypač svarbus, nes Sąjūdis buvo tipiškas centristinės krypties judėjimas, tik nuo antrojo jo suvažiavimo staigiai pasuktas į dešinę. Tą mintį stipriai paremia Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo dvasia ir Tarybos rinkimų rezultatai.
Po to, kai buvo surinkti Aukščiausiosios Tarybos bendraminčiai ir pasiūlyta kurti Centro partiją (pasirinktas atsargesnis - Centro judėjimo - pavadinimas), prie grupės prisijungė Mečys Laurinkus, netgi sutikęs per TV perskaityti judėjimo steigiamąją deklaraciją. Tačiau toliau kiekviename posėdyje jis bandė visokiais išvedžiojimais ir sprendimų atidėliojimais vilkinti partijos steigimo procesą, tuo pat metu užsimindamas ir net siūlydamas pakalbėti su V. Landsbergiu. Po to, kai Laurinkaus buvo paprašyta liautis viską griovus arba viešai pasitraukti, jis nuėjo pas Landsbergį ir tapo Tėvynės sąjungos (konservatorių) partijos pirmininko pavaduotoju. Po Laurinkaus pasitraukimo iš grupės pamažu išnyko Albinas Januška, Stasys Kašauskas, Petras Vaitiekūnas, Vytautas Plečkaitis ir dar keli Aukščiausiosios Tarybos Centro frakcijos nariai, vėliau sėkmingai įsitvirtinę kaip nepartiniai Valdo Adamkaus Prezidentūroje arba jos prieigose. Vargu bau kas nors bandytų neigti, kad Dariaus Kuolio ir A. Januškos valdoma Prezidentūra buvo artimesnė Algirdui Brazauskui, o ne V. Landsbergiui.
Kova dėl valdžios ir asmeniniai patyrimai
Dalyvaujant Sąjūdyje, ne visi iškart suprato kovos dėl valdžios specifiką. Pavyzdžiui, „Minties“ leidykloje buvo įgyta penkerių metų kovos dėl leidybos mokykla, kurioje kovos buvo žiaurios ir pareikalavo daug jėgų, tačiau tai buvo visų pirma argumentų kova. Atėjus į Sąjūdį, nebuvo išmokta kovoti dėl postų ar laipsnių. Tai buvo reikalinga pamoka, kadangi biurokratinė ES dimensija tik stiprės.
1988 m. vasarą, pačioje Sąjūdžio pradžioje, kai į butą užgriuvo A. Juozaitis, K. Prunskienė ir B. Genzelis ir pareiškė protestą dėl vienvališkų sprendimų (tai, berods, buvo dėl didelio interviu viename iš laikraščių), daugelis apstulbo. Tačiau tai buvo tik vienas iš daugelio antpuolių, kurie vėliau daugėjo ir net tapo rafinuoti.
Antai, niekaip negalima pamiršti Algimanto Čekuolio vizito antrą ar trečią dieną po Iniciatyvinės grupės įsteigimo. Jis paprašė, kad išeitume į gatvę, ir ant Kačalovo (dabar Teatro) šaligatvio ilgai teiravosi (kaip jis sakė - „konsultavosi“) dėl artimiausių ir tolesnių Sąjūdžio veiksmų. Daugiau taip su juo nebebuvo bendraujama. Tai galėjo būti momentas, kai jis apsisprendė dėl savo pozicijos.
Sąjūdžio Tarybos pirmininko rinkimai ir rotacijos idėja
Gilūs Sąjūdžio struktūravimo procesai charakteringiausiai susikoncentravo Sąjūdžio Tarybos pirmininko rinkimuose. Po suvažiavimo, kuris pirmininko klausimą paliko atvirą, per posėdžius vis akivaizdžiau iškildavo, kad tokia padėtis negali ilgai tęstis. Posėdžių pirmininkai keitėsi, tęstinumo garantuoti negalėjo, ir buvo aišku, kad pirmininkas su pavaduotojais turi atsirasti. Buvo laikomasi nuostatos, kuri ne kartą buvo konstatuota ir Iniciatyvinėj grupėj, ir Taryboj, kad Sąjūdis yra kolektyvinis tautos atstovas, todėl visa, ką buvo galima leisti sau nelaužant šios nuostatos, buvo rotacinio pirmininkavimo įvedimas.
Svarstant jo tvarką, pasirodė „Izvestijų“ korespondento Lietuvoje, Leonido Kapeliušino, straipsnis, kuriame Sąjūdis buvo išvadintas Landsbergio gauja. Taryba, žinoma, pasipiktino, o A. Čekuolis pasakė maždaug taip: priimkim iššūkį - jeigu mes Landsbergio gauja, tai ir išrinkim jį pirmininku. Šios aplinkybės, aprašydamas jo išrinkimą Sąjūdžio Tarybos pirmininku, V. Landsbergis savo knygoje „Lūžis prie Baltijos“ visai nepaminėjo. Labai paslaptingai užsimena tik apie „labai susirūpinusį, net išsigandusį būrelį jaunų Iniciatyvinės grupės narių ir Seimo tarybos narių“, vieną vėlyvą vakarą pasirodžiusių jo bute ir turėjusių „kažkokių blogų žinių apie tai, kas rengiama Sąjūdžiui suardyti, ir prašė, kad imčiausi vadovauti kaip pirmininkas, jeigu jiems to pavyktų pasiekti“. V. Landsbergis teigė nežinantis, ar daug veikė platindami savo sumanymą, nes konkretus pasiūlymas rinkti jį pirmininku po kurio laiko atėjo visai iš kitos pusės.
Daugelis pusių dalyvavo šiame procese, ir viena iš jų buvo Zigmas Vaišvila. Jis vykdė parengiamąjį darbą gana neblogai. Į pirmininkus realiai galėjo pretenduoti tik trys: autorius, Landsbergis ir Petkevičius. Petkevičiaus dauguma nelaikė rimtu kandidatu. Tuo metu du realūs kandidatai, autorius ir V. Landsbergis, dirbo beveik vien tik Sąjūdžiui. Kelti savo kandidatūrą reiškė atvirą kovą dėl valdžios, kuri nebuvo prie širdies, nes buvo laikomasi požiūrio, kad svarbu valstybės atkūrimas.
Vieną vakarą Zigmas Vaišvila sulaikė ir pranešė, kad keli jaunieji manė, jog atėjo laikas rinkti pirmininką. Jie apklausė Tarybos narius, ir dauguma buvo linkę palaikyti Landsbergį. Autoriui būtų pasiūlyta pavaduotojo pozicija, o po pusmečio jis perimtų pirmininkavimą. Su Landsbergiu susitikta užmiestyje, naktį, automobilių stovėjimo aikštelėje. Paskui abu vienoje mašinoje nuvežė į Rasų kapines, ir prie Basanavičiaus kapo abu prisiekė kartu eiti į Nepriklausomybę. Kitą dieną įvyko Tarybos posėdis, kurį V. Landsbergis aprašo daugmaž taip, kaip jis ir vyko.
Arvydo Juozaičio knygos „Tikra Sąjūdžio istorija“ pristatymas Šiauliuose
Rotacijos principo nevykdymas ir Aukščiausiosios Tarybos rinkimai
Pusmetis senokai buvo pasibaigęs, bet rotacijos principas nebuvo įgyvendintas. Didžioji dalis Sąjūdžio Tarybos narių nuolat buvo Maskvoje, posėdžiavo TSRS liaudies deputatų suvažiavime arba jo komisijose. Sąjūdis Lietuvoje vegetavo. Į posėdžius susirinkdavo vos keletas žmonių.
Kartą iš Maskvos į Vilnių pakvietė sykiu važiuoti Virgilijus Čepaitis. Jis labai rūpinosi dėl Sąjūdžio neveiksnumo: Maskva gerai, bet Vilniuje neturėtume snausti - tuoj rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, reikia veikti. Molotovo-Ribentropo pakto demaskavimo darbas Maskvoje vyko gerai, tačiau veikimas Lietuvoje darėsi svarbesnis. Čepaitis, kaip Sąjūdžio atsakingasis sekretorius, gaudamas atlyginimą už darbą, negalėjo nesirūpinti dėl stagnacijos. Žodis po žodžio buvo sutarta, kad reiktų surinkti tuos žmones, kurie nebuvo užimti Maskvoje, ir sudaryti kokią darbo grupę, tarsi Mažąją tarybą. Laikas jau būtų buvęs įvykdyti ir rotaciją.
Prasidėjus posėdžiams ir kasdien renkant žmones, buvo sudarinėjami darbų planai, skirstomasi darbais ir veikiama. Tačiau netrukus vienas po kito pasipylė kaltinimai viršijant įgaliojimus ir net bandant užgrobti vadovavimą, kad kalbėti apie demokratijos principų pažeidimą dėl rotacijos nevykdymo nebebuvo galimybės. V. Čepaitis šypsodamasis apgailestavo.
Paskutinis ryškus epizodas įvyko jau susirinkus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri netrukus turėjo tapti tiesiog Aukščiausiąja Taryba, o dar kartą pervardinta vėliau - Atkuriamuoju Seimu. Jau prasidėjus pasitarimams ir aiškinimuisi, kaip kas supranta tolesnį darbą, kaip vykdysim valstybės atkūrimą, dabartinių Seimo trečiųjų rūmų fojė pasirodė V. Landsbergis, kurio buvo paklausta: „Ar nereikėtų mums pasikalbėti, kaip mes dirbsim toliau?“ Landsbergis, žiūrėdamas į koridoriaus galą, atsakė: „O kodėl aš turėčiau dirbti su tavim?“
Atsiribojus V. Landsbergiui, niekas netikėjo. Tik Algirdas Patackas suprato, ką tai reiškia ir kuo tai kvepia. Jis žinojo Kauno sąjūdiečių dvejones, ką remti: Landsbergis dar nuo 1989 m. vasario 16 d., kur jis Kauno teatre užblokavo nepriklausomybės sąvoką, jiems kėlė nepasitikėjimą. Buvo manančių, kad reikia remti netgi A. Brazauską. Visas dideles, ilgas ir įtemptas derybas su Landsbergiu nulėmė Algirdas Saudargas, pradėdamas ilgalaikės draugystės epopėją. Kauniečių parama Landsbergiui davė daug šansų, tačiau tuo atveju, jeigu savo kandidatūrą į Aukščiausiosios Tarybos pirmininkus būtų iškėlęs ir autorius, laimėjimas nebuvo garantuotas. A. Patackas ir dar keli kauniečiai pasiteiravo, ar autorius sutiktų būti siūlomas AT pirmininko pavaduotoju V. Landsbergio komandoje. Buvo sutikta su sąlyga, jeigu bus duotos garantijos viešai. Tai reiškė, kad Landsbergis savo pavaduotojų sudėtį su Sąjūdžio deputatais derina iš anksto bendrame pasitarime. V. Landsbergis ilgai nenorėjo sutikti, bet pagaliau pasakė taip: Kuzmickas, Sakalas, Motieka ir Ozolas. Autoriaus kandidatūra vis dėlto buvo pasiūlyta - tai padarė Vidmantė Jasukaitytė. Buvo atsisakyta ir pakviesta remti V. Landsbergį. Kai išrinktasis pirmininkas siūlė kandidatus į pavaduotojus, vietoj autoriaus pavardės pasakė Stankevičiaus pavardę. A. Patackas šoktelėjo, atsigręžė baltom akim ir užsikniaubė ant savo stalelio.
Išrinktasis parlamento pirmininkas V. Landsbergis buvo laisvas - laisvas vykdyti arba nevykdyti susitarimus ir drąsiai pirmasis tą laisvę pasisavino ir pritaikė. Iš bendražygių, su kuriais paskui dorotasi vienas po kito, autorius buvo pirmas, kuris patyrė išdavystę. Dabar visa tai atrodo nebe taip tragiška, bet ir nejuokinga.
Istorinės tikrovės mistifikavimas ir TSRS žlugimo kontekstas
Dabar dažnai ir plačiai eksploatuojama tezė apie mažytę Lietuvą, sugriovusią Tarybų Sąjungą. Tai tarsi 1988 m. Vingio parke šimtatūkstantiniame mitinge Sigito Gedos mestelėtos metaforos apie pelę ir dramblį konkretizuota parafrazė. Gražios yra abi, bet nenaudingos nė viena. Nes jos - lietuviškos tradicijos mistifikuoti tikrovę, o ypač - istorinę tikrovę, šiandieninė tąsa. Kai nebeliko jėgų valdyti Didžiąją Lietuvą, Lietuvos didikai mielai puolė ieškoti savo kilmės šaknų romėniškoje praeityje, kai reikėjo pakilti į dienos šviesą bakužių lietuviams, imtasi didžiųjų kunigaikščių mitų, kai reikia pridengti 1990-aisiais atkurtos valstybės liekanas, vis mieliau kalbama, kokią galybę sugriovėme, šitaip nejučia bandant prisirašyti sau dar didesnę. Kur veda tokia mistifikacija - aišku. Bet ir šiandien maloniau nematyti realių problemų, nes jų matymas reikštų būtinybę išvysti savo klaidas bei nustatyti istorines, žiauriai įsisenėjusias.
Tarybų Sąjunga pradėjo griūti seniai. Dar Berija po Stalino mirties bandė pasukti imperiją konfederalizacijos link. Chruščiovo „atlydys“ buvo konkreti naujų kelių paieška griežto federalizmo sąlygomis. Brežnevo „ekonomika turi būti ekonomiška“ rodė, kad viskas pradėjo griūti, nes gamtos turtų kaštai nebepadengė jų eksploatavimo kaštų. Sibiro mokslų akademijos prezidentas Abelis Aganbegianas 1977 m. viešėdamas Lietuvoje sakė: „Evoliuciniu keliu išspręsti problemų nebeįmanoma.“ Gorbačiovo „perestrojka“ buvo tik užvualiuotas ir dar, bent jau labai efemeriškai, valdyti bandomas revoliucijos procesas. TSRS devintojo dešimtmečio pabaigoje jau griuvo ir buvo kareivių kastuvėliais užkapota.
Baltija kilo lėčiau, atsargiau - apsidairydama ir apgalvodama. Jos privalumas šioje situacijoje buvo tas, kad visų trijų šalių kompartijos padaliniams vadovavo perpuvusi nomenklatūrinė partinė viršūnė. Gana prisiminti Petrą Griškevičių arba visišką nesusipratimą Maskvos statytinį Nikolajų Mitkiną. Suprantama, kodėl Lietuvos partiniai lyderiai pasidavė tautos spaudimui ir pataikaudami masėms pasuko su reformatoriais. A. Terleckas tai laiko partinių klasta. Iš dalies taip ir buvo. Tačiau tuo metu ilgą laiką, beveik kaip tarybiniais laikais, buvo galima kalbėti apie partijos ir liaudies vienybę, tik dominuojant ne partijai, o liaudžiai, tampančiai tauta. Nekonfrontacija nacijos viduje, gilumose, žinoma, dažnai ir visai nuožmiai kovojant dėl valdžios, tuo metu buvo itin svarbi aplinkybė. Kad tai tiesa, rodo tas faktas, jog Latvijoje ir Estijoje, kur ir partijos, ir visuomenės buvo kur kas labiau rusifikuotos, Nepriklausomybės atkūrimas turėjo būti vykdomas kitaip - ne 1940 m. padėties atkūrimo, o atsiskyrimo būdu. Lietuvoje net ir kompartijos atstovai į 1989 m. rinkimus ėjo su Nepriklausomybės šūkiu ir visi už ją balsavo (išskyrus autonomininkus lenkus ir vieną rusą). Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje buvo tas smūgis, kuris sutelktomis jėgomis buvo suduotas TSRS karšačiai, po to ji dar bandė ramstytis, tačiau nepajėgė, turėjo pripažinti, kad Berijos siūlytas modelis vienintelis tegali patenkinti tuos, kurie dar nebuvo subrendę gyventi savarankiškai arba nenorėjo šitaip gyventi dėl pragmatiškų sumetimų. Baltijos šalys savarankiškai gyventi norėjo.
Sąjūdžio įtaka regionų ir partijų kontekste
| Šalis/Kontekstas | Kompartijos būklė/reakcija | Visuomenės rusifikacija | Nepriklausomybės atkūrimo būdas |
|---|---|---|---|
| Lietuva | Perpuvusi nomenklatūra, pasidavė tautos spaudimui, pasuko su reformatoriais. 1989 m. rinkimuose su Nepriklausomybės šūkiu. | Mažesnė | 1940 m. padėties atkūrimas |
| Latvija | Perpuvusi nomenklatūra | Kur kas labiau rusifikuota | Atsiskyrimo būdu |
| Estija | Perpuvusi nomenklatūra | Kur kas labiau rusifikuota | Atsiskyrimo būdu |
Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė kaip kolektyvinis veikėjas
Kolektyvinis veikėjas - Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Tai buvo iš esmės visas intelektualų visuomenininkų su aiškiom nacionalinėm aspiracijom tarybiniais metais subrandintas derlius. Tautinių pažiūrų pobūdis buvo labai nevienodas - nuo patriotizmo iki nacionalizmo, tačiau tada dominavo valstybingumo ir valstybės nepriklausomybės klausimas, ir niekam iš Iniciatyvinės nekilo abejonių, kad imsimės atkurti nacionalinę nepriklausomą valstybę. Organizatoriais galėjo vadintis koks penkiolika žmonių, visi kiti buvo mąstytojai, patarėjai, skelbėjai protingų minčių, kurias ilgainiui buvo išmokta bendravardiklinti palyginus neblogai, tačiau vargo pakako.
Iniciatyvinė grupė iš esmės sudarė ir Tarybą, iš aštuonių naujų pajėgūs įnešti ką nors nauja buvo tik pora žmonių. Svarbus klausimas - ar Sąjūdis buvo įkurtas KGB arba Maskvos, kaip tvirtino ne vienas radikalas. Kad jis galėjo atsirasti tik pagal Gorbačiovo programą - neabejotina. Ir veikta laikantis gorbačiovinio leistinumo ribų, tolydžio plėtojant jas taip, kad idėjos rastų palaikymą ir nebūtų galima judėjimo užgniaužti ar sutriuškinti.
tags: #is #fermos #pietu #ji #nusivilkdavo