Velykos - viena svarbiausių metų švenčių, kupina pamirštų arba žinomų, bet iki šiol nesuprantamų papročių ir tradicijų. Tai sena, priešistorinius laikus menanti šventė, žyminti žemdirbiškųjų naujųjų metų pradžią, atbundančią gamtą, naujus darbus. Nors šiandien Velykos yra krikščionių šventė, kuria minimas Kristaus prisikėlimas iš mirusiųjų, ji iki šiol yra išlaikiusi ir daugelį ikikrikščioniškosios kultūros tradicijų. Su šia švente siejama daug simbolių, kurie atsiradę ne šiaip sau ir turi tam tikrą prasmę.
Kasmet ši šventė gali aplankyti vis kitu laiku, nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos. Lietuvių Velykų pavadinimo kilmė siejama su slavų kalbose, išskyrus rusų, naudojamu žodžių junginiu Didžioji diena. Kai kas šventės pavadinimą bando sieti su žodžiu vėlė, ir iš tiesų, senovėje buvo tikėta, kad atėjus pavasariui nubunda ne tik gamta, bet ir anapusinis pasaulis, prisikelia vėlės.
Kiaušinis - Gyvybės ir Atgimimo Simbolis
Vienas iš svarbiausių Velykų šventės simbolių - margutis. Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano profesoriaus Rimanto Balsio teigimu, kiaušinis yra vienas iš pagrindinių gyvybės simbolių. Kiaušinis nėra tik Velykų šventės simbolis, jis reikšmingas visose žemdirbiškose šventėse ir apeigose. Žmonės, margindami kiaušinius įvairiais raštais, tikėjo, kad suteikia jiems magišką galią.
Marginti kiaušiniai yra vienas pagrindinių Velykų šventės simbolių, kurio ištakos siekia tūkstančius metų atgal. Tiksliau nuspėti, kelintą šimtmetį skaičiuoja ši tradicija, galima remiantis archeologiniais radiniais, pažymi Asta Valiukevičienė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialistė. Vykdant archeologinius tyrinėjimus tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje randama margučius primenančių šukelių. Pavyzdžiui, Gedimino pilies teritorijoje rasti akmeninis ir kaulinis kiaušiniai, taip pat molinio, glazūruoto kiaušinio šukės iš XI-XIII a. O seniausios ornamentuotų stručio kiaušinių šukės, datuojamos 3 tūkst. metų prieš Kristų, rastos Arabijos pusiasalyje. Velykos yra gamtos atbudimo šventė, žyminti prasidedantį naują metų ciklą, žiemos virsmą pavasariu bei sugrįžtančią saulės šviesą ir šilumą. Šį atgimimą ir simbolizuoja marginami kiaušiniai.
Dauguma lietuvių yra girdėję mitą apie deivę Paukštę, kuri padėjo kosminį kiaušinį, o šiam sudužus radosi gyvybė. Iš kiaušinio baltymo pasiliejo vandenys, iš trynio susitvėrė žemė, o iš suskilusio lukšto - visa, kas gyva. Senosios Europos laikotarpį tyrinėjantys archeologai atkasa Deivės paukštės statulėlių iš laikotarpio, siekiančio 5-6 tūkst. m. prieš Kristų. Tai gali būti šio mito užgimimo laikotarpis.
Margučių Spalvų ir Raštų Simbolika
Anksčiau būdavo marginama simboliais, tikint magiška jų galia. Spalvos, kaip ir raštai, turi prasmę. Kiekviena margučio spalva turi atskirą reikšmę, atspindinčią skirtingus gamtos ir gyvenimo aspektus. Pasak R. Balsio, tomis spalvomis, kurios supa žmogų visą gyvenimą, turėtų būti marginami ir kiaušiniai. Taigi lietuviškas peizažas - miškai, pievos, banguojantys javai, įvairūs žolynai ir dangus lietuviui rodydavo, kokia spalvų gama turėtų puošti velykinius margučius.
Juoda Spalva Margučiuose: Žemės Motinos Simbolis
Juoda spalva margučiuose simbolizuoja žemę, augalijos bei vaisių gimdytoją Žemyną, gausumą ir pilnatvę. Tai žemės simbolis, primenantis apie derlingumą ir ryšį su gamta. Senovėje juoda spalva galėjo būti siejama su požemio pasauliu ir protėvių vėlėmis, kurios, pasak tikėjimų, pavasarį grįždavo į žemę ir prikeldavo augmeniją.
Kitų Spalvų Reikšmės
- Raudona spalva simbolizuoja gyvybę, vaisingumą, gyvenimo džiaugsmą, sėkmę visuose darbuose, taiką ir ramybę. Raudonu kiaušiniu linkima būti stipriam, aktyviam ir visus nugalėti. Pirmą pavasarį rastą kiaušinį buvo priimta dažyti raudonai.
- Žalia simbolizuoja pavasario atgimimą, javų želmenis, augmenijos prabudimą, augimą, sveikatą ir ramybę. Tai gerumo ir naivumo spalva, primenanti apie žaliuojančią gamtą.
- Geltona, rusva reiškia šviesos ir saulės sustiprėjimą, dienos ilgėjimą, derlių, jaukumą ir šilumą. Tai saulės ir pinigų spalva, tačiau kartu ir godumo. Geltonas velykinis kiaušinis simbolizuoja gausą ir turtingą derlių, prašymą geresnio javų derliaus. Ruda spalva simbolizuoja prinokusius javus ir derlingumą.
- Mėlyna simbolizuoja dangų, kosminio pasaulio vienovę, ramybę, kantrybę ir protą.
Raštai ant Margučių: Užkoduoti Palinkėjimai
Svarbų vaidmenį atlieka ne tik spalvos, bet ir raštai ant margučio. Prasmingi raštai suteikdavo kiaušiniui daug galios. Ant kiaušinio vaizduojami saulės simboliai - apskritimas, skritulys, kartais apsuptas spindulių. Apskritimas „įlūžo“ ir virto svastika - vienu seniausių ženklų. Dantyti ir taškuoti ratai, supantys saulę, simbolizuoja žemę, suartą, įdirbtą dirvą. Besisukantis spiralė simbolizuoja vandenį arba teliūskuojančias marias. Rombas - tai aktyvumo simbolis. Žvaigždė reiškia šviesą. Jauni žalčiai reikšdavo bundančią gyvybę. Šeimynos pagausėjimo linkėjimą reikšdavo ir žalčio bei rupūžės simboliai, vaisingumą ne tik žmonių, bet ir auginamų gyvulių. Ant kiaušinio pavaizduotas varpelis linki žmogui būti dosniam ir kad kiti jam būtų dosnūs. Kiekvienas margutis prasideda nuo taško centre ir skleidžiasi raštais iš centro. Įdomu, tai kad labai dažnai margutis padalijamas į dvi dalis kokia nors juosta ar ornamentu.
R. Balsio nuomone, daugelis lietuvių audinių ir net kiaušinių marginimo raštų yra paveikti bažnytinio meno, kuris žmonėms, ypač pirmųjų bažnyčių atsiradimo laikotarpiu, darė didžiulę įtaką. Tačiau vargu ar galima visus marginimo ženklus priskirti tik pagoniškai ar krikščioniškai kultūrai. Pasak profesoriaus, tai daugiau archetipai, kolektyvinės pasąmonės ženklai, kurie iškyla nevalingai.
Margučių Marginimo Būdai ir Šiuolaikinės Tendencijos
Kiaušiniai buvo marginami jau Antikos laikais. Tada jie buvo dažomi gamtiniais dažais, dažniausiai viena spalva - juoda arba raudona. Lietuvoje margučiai dažniausiai marginami rašytiniu, skutinėtiniu ir tepliotiniu būdu arba verdant kiaušinus vandenyje, į kurį yra įdėta svogūnų lukštų, kitų dažančių sveikatai nekenksmingų augalų. Taip pat populiarus marginimas vašku, kuris yra senovinis amatas. Ukmergiškių šeimose kiaušiniai dažomi dažniausiai su svogūnų lukštais ir įvairių augalų lapeliais. Kai kuriose šeimose ant kiaušinio skutinėjami įvairūs raštai peiliuku, rečiau - marginami vašku. Skutinėjant peiliuku ir dažant vašku ant kiaušinių lukštų išpiešiami įvairūs raštai: saulutės, žvaigždės, įvairių augalų, gėlių motyvai ir kt., simbolizuojantys šviesą, šilumą, gyvybę ir gausų būsimąjį derlių.
Velykinių kiaušinių marginimo būdai
- Natūralūs dažai: Marginimui naudojami natūralūs dažai, išgaunami iš augalų dalių.
- Vaškas: Smeigtuką mirkome į ištirpintą vašką ir piešiame norimus raštus ant kietai išvirto ir dar šilto kiaušinio.
- Šilkas: Reikia į kaklaraiščio skiautę įvynioti kiaušinį, paskui aprišti švariu baltu skudurėliu ir virti puode.
- Skutinėjimas: Nudažome kiaušinius natūraliais ar sintetiniais dažais. Mažu peiliuku išskutinėjame pačius įvairiausius raštus.
- Grūdai: Ant kiaušinio, padengto lipalu, klijuojame įvairias grūdines kultūras bei kitus birius maisto produktus: žirnius, kmynus, ryžius, grikius, kavos pupeles ir kt.
- Vilna: Kiaušinį apdėkite norimos spalvos vilnos gabalėliais, sudrėkinkite karštu muilo tirpalu ir atsargiai glostykite tol, kol vilna įgaus kiaušinio formą.
- Lukštai: Nudažytą kiaušinį apklijuokite suskaldyto kiaušinio lukšto gabalėliais.
Šiuolaikinės technologijos taip pat pritaikomos tradiciniame amate. Pavyzdžiui, Salaperaugio kaimo (Kalvarijos sav.) gyventojo Sauliaus Tumelio kuriami margučiai - ne vien autoriaus kantrybės, kruopštumo bei turimos meninės gyslelės rezultatas. Žmogus pripažįsta, jog tradicinį kiaušinių marginimą vašku jo praktikoje išstūmė naujos technologijos: be graverio, specialaus įrankio, kurį paprastai savo darbe naudoja juvelyrai, netgi grąžtų, kuriuos savo darbe naudoja dantų technikai, ruošdamasis Velykoms meistras nė iš vietos. Jo margučiai buvo gaminami pačia įvairiausia technika: marginami vašku, dažais, o dabar jau liko tik ažūriniai margučiai, gaminami graverio bei grąžtų pagalba. Beje, į velykinę puokštę niekaip nepavyktų „įrišti“ ypatingųjų S. Tumelio margučių, pagamintų iš stručio kiaušinių lukštų. Meistro namai puošti šiaudiniais sodais, įvairių formų ir dydžių nertinėmis servetėlėmis, didžiulėmis džiovintų žolynų puokštėmis.
Tradicinis kiaušinių dažymas bičių vašku: video instrukcija
Tradiciniai Patarimai Ruošiant Kiaušinius
- Verdant kiaušiniai neskilinės, jeigu įbersite šaukštą druskos.
- Suskilus lukštui, įpilkite 1-2 šaukštus acto, kad neišbėgtų baltymas.
- Norint kiaušinius išvirti minkštai, dėkite į karštą vandenį ir virkite 3 min., kietai - virkite 8-10 min.
- Išvirtus kiaušinius iš karto dėkite į šaltą vandenį - lengviau nulupsite.
- Ar kiaušinis virtas, sužinosite jį pasukusios ant stalo. Virtas kiaušinis suksis, o žalias 1-2 kartus apsisukęs sustos.
- Virtus kiaušinius patogiau pjaustyti aliejumi suvilgytu peiliu.
Velykų Papročiai, Susiję su Margučiais
Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios, tarp jų ir gydomosios. Margučiai taip pat yra nepaprasti tuo, kad turi galios apsaugoti nuo piktos akies ir ligų. Jau nuo seno buvo tikima, kad kiaušinių marginimas turi magiškos galios. Ant kiaušinio, padengto lipalu, klijuojame įvairias grūdines kultūras bei kitus birius maisto produktus: žirnius, kmynus, ryžius, grikius, kavos pupeles ir kt.
Per Šv. Velykas yra įprasta dovanoti margučius. Margučiais žmonės taip pat pasinaudodavo papročiams atlikti. Tradiciškai dauždami margutį į margutį mes „paleidžiame“ gyvybę tam, kad patys būtume gyvybingi, sveiki ir stiprūs, metai būtų geri, o gamta po žiemos vėl užgimtų gyvenimui. Tai kartu ir smagi pramoga, žaidimas, kurio metu paaiškėja stipriausio kiaušinio savininkas. Tikima, jog tas, kurio kiaušinis skilo vėliausiai gali tikėtis gausiausio derliaus, tačiau tradicijos šiek tiek skiriasi, labai daug kas priklauso nuo regiono ar net konkrečios šeimos įpročių. Štai kai kur kiaušinius mušdavo tik vyrai, o tas kurio kiaušinis būdavo stipriausias galėjo tikėtis greitu metu sulaukti palikuonių. Per Velykas dažnai žaidžiama - vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu.
Margučių ridenimas pažeme per Velykas simboliškai reiškia žemės gyventojų - gyvačių - budinimą. Senovėje buvo tikima, kad kiaušinyje slypi gemalu pasivertusios gyvatės, o kiaušinį žaidimo metu pramušus jos išlįsdavo ir šliauždamos pažeme budino augaliukus, tarsi kvietė juos greičiau dygti ir žaliuoti. Kiaušiniai būdavo kasami po ūkinio pastato slenksčiu ar jo kertėse, velykinio margučio lukštus užardavo dirvoje. Tikėta, kad tai padarys laukus derlingus, gyvuliai veisis geriau, o šeima bus sveika. Žaliu kiaušiniu seniau kartais būdavo gydomas net moterų nevaisingumas. Senovėje dalis velykinių kiaušinių buvo saugoma ilgai, nes manyta, jog namuose laikomi margučiai saugo sodybą nuo Perkūno. Dažyti kiaušiniai kartais likdavo namuose ir po Velykų. Taip buvo tikimasi, kad namai bus apsaugoti nuo įvairių prakeiksmų, stichinių nelaimių (pavyzdžiui, žaibų), skatins vaisingumą.
Didžioji Savaitė: Pasiruošimas Velykoms
Savaitė prieš Velykas vadinama Didžiąja savaite, kuri prasideda Verbų sekmadieniu. Verba yra atgimstančios augalijos, gamtos gyvybės simbolis. Lietuviai visuomet garbino įvairius augalus, ypatingai tuos, kurie anksčiausiai pavasarį pradeda žaliuoti - žilvitį ir blindę. Taip pat svarbus visus metus žaliuojantis kadagys, kuris simbolizuoja amžiną gyvybę. Todėl lietuvių tradicinė verba - kadagio šakelės su pumpurus išleidusio karklo, gluosnio, blindės šakele. Verbų sekmadienio rytą einama į bažnyčią pašventinti verbą, o grįžus į namus su ja „nuplakdavo“ šeimos narius. Tikima, kad visi „nuplakti“ bus sveiki, stiprūs ir laimingi. Pašventinta verba namuose laikoma garbingoje vietoje už šventųjų paveikslų ar padedama šalia jų. Buvo tikima, kad ji „apsaugo nuo gaisrų, blogų žmonių“. Namuose verba laikoma visus metus, kol parsinešama nauja, tuomet senoji sudeginama.
Didžioji savaitė iki Velykų yra ramybės ir pasiruošimo šventei laikotarpis. Per Didžiąją savaitę negalima valgyti mėsos, šokti, dainuoti, linksmintis. Taip pat ši savaitė - tai pagrindinio tvarkymosi po žiemos metas. Pagrindinės prieššventinės dienos yra trys - Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis ir Didysis šeštadienis. Didysis ketvirtadienis vadinamas švariuoju, nes šią dieną tvarkomi ir puošiami namai. Liaudiškoje kultūroje svarbi tradicija šią dieną nusiprausti saulei tekant. Pasak R. Balsio, daugelis tradicijų į liaudiškąjį mūsų pamaldumą įsiliejo iš krikščionybės, tad ir šis ritualas turi sakralią kilmę: šią dieną Bažnyčia atlieka kojų plovimo apeigą, kuri atsirado remiantis Evangelijos pasakojimu, kaip Jėzus plovė kojas 12-ai savo mokinių.
Didysis Penktadienis - tai rimties, atgailos ir susikaupimo diena. Šią dieną mirė ir buvo palaidotas Kristus, tad penktadienį prasideda budėjimo prie Kristaus karsto apeigos. Taip pat tai griežto pasninko diena. Šią dieną lankomi artimųjų kapai bei laikomasi pasninko.
Didysis Šeštadienis - ugnies diena. Šią dieną bažnyčiose šventinama ugnis, kuri perteikia Kristaus, kaip pasaulio šviesos, simbolį. Šventinta ugnis svarbi ir liaudiškame pamaldume, kuris neretai nutolsta nuo Bažnyčios mokymo, susimaišo su ikikrikščioniškais prietarais. Parsinešus šventą ugnį, pirmiausia žmogus iš naujo užkurdavo židinį, su ugnimi apeidavo laukus, namus, ūkinius pastatus. Šitaip būdavo siekiama apsaugoti namus, gyvulius, turtą nuo ugnies, žaibo ar blogos akies. Saugančios, apvalančios ugnies įvaizdis kilęs iš baltiškosios tradicijos, kurioje ugnis buvo ir tarpininkė tarp žmogaus ir dievų: joje buvo deginamos aukos, per ją į kitą pasaulį iškeliaudavo mirusieji. Tačiau ugnis glaudžiai siejama ir su krikščionybe. Šią dieną taip pat šventinami valgiai, kurie šv. Velykų rytą bus dedami ant vaišių stalo. Kiaušiniai dažniausiai marginami Didįjį šeštadienį.
Velykų Stalas ir Šventinės Tradicijos
Pirmąją Velykų dieną šeima susėsdavo prie stalo, kurio pagrindinis akcentas būdavo margučiai. Ypatinga svarba buvo teikiama ir pačiam velykinių vaišių stalui. Pasak R. Balsio, šv. Velykų stalas yra tarsi senojo aukojimo dievams ir maisto dalijimosi su dievais simbolis. Tad vienas svarbiausių patiekalų būdavo kiaulės galva arba virtas ar rūkytas kiaulienos kumpis, kurį ant šventinio stalo dėdavo kiekvienas. Kiaulės ar jos dalių aukojimas žemės dievams buvo svarbus ritualas, kuris minimas nuo seniausių laikų iki pat XVII amžiaus. Kiauliena ir šiandien, kaip proprosenovinis valgis, turėtų būti patiekiama ant kiekvieno velykinio stalo.
Kitas svarbus patiekalas - margučiai - gyvasties, pradžios ir tolesnio vaisingumo simbolis. Visi kiti patiekalai susiję su krikščioniška kilme. Neretai ant stalo būdavo kvietinis avinėlis, kuris yra tiesiogiai išreikštas Dievo avinėlio, Kristaus simbolis. Ant velykinio stalo būtinai turi būti krienų. Iš Žemaitijos kilusi Danutė prisimena, kad ant jų šeimos velykinio stalo visada būdavo naminis kastinis. Būtent su šiuo tradiciniu senovės žemaičių maisto produktu valgomi kiaušiniai. Taip pat ant stalo būdavo dedami įvairūs sūriai, pyragai, kurie ir šiandien dedami ant daugelio velykinių vaišių stalų. Stalas puošėsi iš sviesto sulipdytu arba moliniu avinėliu ir daigintomis avižomis ar miežiais. Be to, ant stalo būtinai būdavo mėsiškų patiekalų: šaltienos, keptos kiaulienos ar avienos, dešrų, kraujiniai vėdarai. Kai kuriuose regionuose buvo troškinami kopūstai ar verdama soti raugintų kopūstų sriuba. Ant stalo taip pat būdavo gardumynų: išsuktos varškės, saldaus sūrio, pyragų, pyragaičių, turtingesniuose namuose - Velykų boba, gal net pagardinta iš svečių šalių atvežtais džiovintais vaisiais.
Velykinių pusryčių metu vieną šventintą margutį padalindavo į tiek dalių, kiek yra šeimos narių - pirmąją dalį suvalgydavo namų šeimininkas, o vėliau likusieji, pradedant vyriausiuoju ir baigiant jauniausiuoju, o paskutinis margučio gabalėlis atitekdavo šeimininkei. Šis paprotys į namus turėjo atnešti skalsą ir turtą. Suvalgyto margučio lukštų neišmesdavo, juos sudegindavo krosnyje - tikėta, kad tuomet naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.
Velykų Pramogos ir Žaidimai
Antroji Velykų diena buvo skiriama linksmybėms. Pagrindinė pramoga būdavo supimasis. Šis paprotys susijęs taip pat su žemdirbiškomis tradicijomis. Jos tikslas - užtikrinti derliaus gausumą ateinančiais metais. Reikėdavo kuo aukščiau įsisupti, nes tada javai aukštesni užaugs. Sūpuoklės - lopšio simbolis, kuriuo išsupama atgimusi gamta. Tikėta, kad tų, kurie aukščiau įsisupa, javai bus aukštesni, linai - ilgesnį pluoštą užaugins.
Šią dieną taip pat būdavo lalaujama - vaikščiojama iš kiemo į kiemą ir dainuojamos dainos, sveikinama su šventėmis. Pirmiausia lankydavo ūkininkus, linkėdavo jiems sėkmės ir gero derliaus. Kitas svarbus tikslas - vedybų amžiaus sulaukusioms merginoms palinkėti ištekėti. Vaikinai ir jauni vyrai per Velykas taip pat eidavo į laukus, barškino įvairius barškučius, dainavo dainas, kuriose vyravo priedainio žodžiai „ai lalu lalu“, „ei lalo“, būtent todėl buvo sakoma, kad „išėjo lalauti“. Šiomis dainomis buvo laiminami laukai, galvijai, dainos buvo skirtos vaisingumo, gimimo, gyvenimo ir meilės deivei Lelai. Lalautojų būreliai užsukdavo ir sodybas, kur gaudavo įvairių vaišių - atlygį už jų darbą kviečiant pavasarį ir prašant palaiminimo. Netekėjusioms merginoms vyrukai dainavo „lalinkas“ - daineles, linkinčias greitai ir sėkmingai ištekėti, susilaukti daug vaikučių.
Poros dar neturintys vaikinai eidavo dėdinėti į jaunų mergelių namus. Merginos privalėjo pavaišinti gražiais margučiais, o, jeigu jų neturėjo, tai buvo juokais nutempiamos į vištidę ir pasodinamos perėti. Taip pat šią dieną būdavo einama kiaušiniauti - rinkti margintų kiaušinių ir kartu nunešti jų kaip dovaną. Antroji Velykų diena buvo skirta pramogoms, susitikimams su kaimynais, giminaičiais. Šeimos linksminosi ir dainavo.
Pavalgius šventinius pietus, šeimos nariai, dažniausiai vaikai ir jaunimas, pramogaudavo. Ridendavo margučius ir žiūrėdavo, kieno toliausiai nuriedės, arba, palietus draugo kiaušinį, pasiimdavo abu ir skaičiuodavo, kas daugiausia margučių laimės. Vienas iš seniausių papročių per Velykas, tai supimasis sūpuoklėse ir laistymasis vandeniu.
Velykų Bobutė ir Kiškiai
Velykų boba ar Velyke vadinama mitinė būtybė, kuri dažo kiaušinius ir naktį juos išdalija vaikams. Dėl to Velykų rytą vaikai prie lovos rasdavo margučių, kuriuos neva dažė Velykė. Jos padėjėjai, kurie išvežioja kiaušinius vaikams - kiškiai. Kiškiai - gyvybės pranašai pavasarį, todėl, matyt, neatsitiktinai buvo pasirinkti Velykų simboliu. Kartu tai ir vaisingumo simbolis, tad puikiai tinka šiai pavasario šventei. Valgomi kiškučiai - komercinė gudrybė, kurią pamėgo vaikai, tačiau ir šios ištakos gana tolimos, siekia XIX a. pradžią, kuomet Vokietijoje toks buvo iškeptas iš miltų ir cukraus. Šiai dienai populiariausi saldūs šokoladiniai kiškiai, dažniausiai tuščiaviduriai. R. Balsio nuomone, velykinis kiškis yra gana vėlyvo Velykų simbolio - Velykų bobutės, kuri mitologijoje atsiranda tik XIX amžiuje, pagalbininkas. Toks šv. Velykų simbolis - gana naujas reiškinys lietuvių kultūroje. Su šiuo simboliu būtų galima bandyti sieti 6 Pietryčių Lietuvoje išlikusias vadinamąsias kiškių bažnyčias - kalnelį ar akmenėlį, ant kurio aukas dievams prieš svarbų mūšį ar žygį aukojo žyniai. Tačiau, pasak profesoriaus, šiuos simbolius skiria 600 metų, kurių metu neminimas joks panašus simbolis. Tad šis simbolis naujas, tačiau palaipsniui prigyjantis, neretai tapatinamas su kitais lietuvių Velykų simboliais.
Velykų Eglutė
Šiais laikais eglutė dažniausiai puošiama prieš Kalėdas, tačiau ir Velykų šventės proga būdavo puošiama eglutė. Įprastai naudojami eglišakiai, iš kurių suformuojamas medelis, jame susukami lizdeliai, kuriuose dedami margučiai, patupdomi popieriniai ar kitokie paukščiai, papuošimui naudojami įvairių formų sausainiai ar saldainiai, taip pat būdavo prikabinami išsprogę kačiukai, pumpurai. Prie tiesios šakos senoliai pririšdavo eglės šakelių ir sukurdavo eglės formos papuošimą. Šiame medelyje pritaisydavo iš šieno supintus lizdelius, į kuriuos buvo galima įkišti kiaušinius, dekoruodavo sprogusių žilvičių šakelėmis (kačiukais).
Velykų Burtai, Prietarai, Spėjimai
Velykos (kaip ir kitos pagonybės laikus menančios šventės) neatsiejamos nuo prietarų ir burtų:
- Velykų dieną negalima ilgai miegoti - kankins ilgi galvos skausmai, taip pat galvą skaudės jei Velykų dieną galvą šukuosi.
- Velykų dieną negalima šluoti namų, mat laimę iš namų iššluosi.
- Norint sėkmingų ir laimingų metų, per Velykas reikia kuo aukščiau suptis.
- Jei per Velykas mergina išgirs gegutę kukuojant - tai iki kitų Velykų ištekės. Jei gegutę išgirs ištekėjusi moteris, tai laukia šeimos pagausėjimas.
- Norint turtingų metų, per Velykas reikia paaukoti elgetai.
- Per Velykas negalima skolinti, galima sveikatą „praskolinti“.
- Jei Velykų rytą bent vienas iš šeimoje esančių vaikų labai neramus, kaprizingas, nuolat verkia - vadinasi, kažkuris iš jo tėvų per metus pridarė labai daug nuodėmių.
- Geras derlius laukia tuomet, jei iki Velykų jau nutirpo sniegas, jei sniego dar matyti - metai bus skurdesni.
- Velykų dieną reikia šaudyti į dangų, taip nubaidoma nuo gyvenvietės ar namų visos negandos, piktosios dvasios.
Kiaušinis kaip maisto produktas ir tvarumo aspektai
Kiaušiniai yra vienas iš geriausių žmonių maisto produktų, juose optimaliai subalansuotos maisto medžiagos. Vieno vištos kiaušinio maistinė vertė prilygsta 40 g mėsos arba 200 g pieno ir tiekia 350 kJ energijos. Pats kiaušinis - nėra labai kaloringas produktas. Kiaušinyje labai gerai subalansuotos visos nepakeičiamos aminorūgštys. Minkštai virti kiaušiniai organizmo įsisavinami geriau negu žali. Kiaušinyje yra visų maisto medžiagų, kurių reikia žmogaus organizmui. Pati vertingiausia kiaušinio dalis yra trynys. Vitaminai A ir D stiprina sveikatą, didina atsparumą ligoms bei skatina augimą, tai ypač svarbu mūsų mažiesiems. Kiaušinio baltymo baltymai yra visaverčiai. Kiaušinio baltyme daug natrio, sieros, chloro, kalio, o trynyje - fosforo, sieros, kalcio.
Be vištos kiaušinių, Velykų metu tinkami ir kitų paukščių kiaušiniai. Pastaruoju metu vėl pamėgstami putpelių kiaušiniai, kurie nors ir labai maži, tačiau iš karto marginti natūraliai, yra skirtingi, įdomūs, o kartu ir labai sveiki. Stručių kiaušiniai pasirenkami dar rečiau, tai dažniausiai lemia ypatingai didelė jų kaina, tačiau ir dydis jų įspūdingas. Auginantys laukinius paukščius, tokius kaip antys, žąsys, ant Velykų stalo kartais deda ir jų kiaušinius, kalakutų augintojai antrina, kad kalakutų kiaušiniai ypatingai skanūs ir puikiai tinka ant Velykų stalo.
Margučių reikšmė švenčiant Velykas rodo labai artimą, darnų žmogaus ryšį su jį supančia aplinka ir gamtos kūriniais. Tačiau šis ryšys pamažu silpnėja, ypač kai artėjant Velykoms kiaušinius perkame parduotuvėse jau sudėtus į dėžutes, o ne gauname iš savo pačių kieme auginamų paukščių, pranešime spaudai teigia Rasa Didjurgytė, „Lidl Lietuva“ socialinės atsakomybės konsultantė. Raginame pirkėjus prisiminti šį ryšį ir pagalvoti, kokiomis sąlygomis yra laikomi velykinius kiaušinius dedantys paukščiai. Palaikome idėją, kad marginami kiaušiniai turi būti ne tik patvarūs, bet ir tvarūs, t. y. įsigyjami iš geresnes sąlygas turinčių paukštynų, kuriuose gyvūnai yra auginami atsakingai ir turi sąlygas patenkinti savo natūralius poreikius. Dėl to prekybos tinklas siekia dar iki 2024 metų pabaigos iš savo asortimento išimti narvuose laikomų vištų kiaušinius, o iki 2025 metų pabaigos - tokių kiaušinių nebenaudoti savo privačių prekių ženklų gaminiuose. Įmonės atstovė pastebi, kad šio tikslo yra siekiama palaipsniui ir jau dabar 50 proc. kiaušinių asortimento sudaro laisvai arba ant kraiko laikomų vištų kiaušiniai.
| Maistinė medžiaga | Kiekis |
|---|---|
| Kalorijos | 157 kcal |
| Cholesterolis (trynyje) | 0,2-0,3 g |
| Lecitinas | 8,6 % |
| Mineralinės medžiagos (trynyje) | apie 1 % |
| Vitaminai | A, D (trynyje) |
| Baltyme | Natris, siera, chloras, kalis |
| Trynyje | Fosforas, siera, kalcis |