Antininkystė, nors ir užimanti kuklią vietą paukštininkystės sektoriuje, turi senas tradicijas ir vis dar yra svarbi maisto pramonės dalis. Pasaulyje auginama daugiau kaip 500 milijonų ančių, iš kurių beveik 90 proc. laikoma Azijos Ramiojo vandenyno regione. Laukinės antys pirmiausia buvo prijaukintos Kinijoje dar 4000 metų prieš mūsų erą. Šiame straipsnyje išsamiai panagrinėsime ančių kiaušinių ypatumus, jų skirtumus nuo vištų kiaušinių, maistinę vertę, auginimo ypatumus ir kitus įdomius faktus, atkreipiant dėmesį į laukines antis ir jų palikuonis.
Ančių Veislės ir Jų Savybės
Daugumos naminių ančių veislių protėviai - šiaurinės laukinės antys (Anas p. Platyrhynchos), paplitusios šiauriniame žemės pusrutulyje. Tačiau yra ir kitų svarbių ančių veislių, kurių protėviai - Muskusinės (arba Berberi) antys, kilusios iš Pietų Amerikos. Ančių veislės vertinamos dėl jų ūkinių savybių ir sugebėjimo greitai prisitaikyti prie aplinkos.
- Muskusinės antys: Išsaugojo pagrindines laukinių paukščių savybes, pasižymi išskirtiniais gebėjimais rasti lesalų, todėl auginamos beveik natūraliomis sąlygomis. Jų mėsa turi stipresnį, į laukinių paukščių mėsą panašų skonį, ir yra mažai riebalų. Šios antys auginamos tiek dėl kiaušinių, tiek dėl mėsos.
- Pekino antys: Populiariausia mėsai auginamų ančių veislė, užauganti iki 3 kg ir didesnio svorio per 10-12 savaičių. Ši veislė sukurta Kinijoje prieš tūkstančius metų.
- Chaki-Kempbel antys: Išvesta Anglijoje XX amžiaus pradžioje, kryžminant Indijos bėgikes su Ruano veislės antimis. Šios antys yra labai dėslios, per metus padeda iki 350 kiaušinių, o dėslumas išsilaiko 3-4 metus. Chaki-Kempbel antys kiaušinius pradeda dėti palyginti anksti - 18 savaičių amžiaus.
Ančių Kiaušiniai: Didesni, Maistingesni ir Skirtingi
Bene visų veislių ančių kiaušiniai yra didesni, sunkesni ir maistingesni negu vištų kiaušiniai. Tačiau jie turi ir savų ypatumų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Ančių kiaušinius galima naudoti taip pat, kaip ir vištų kiaušinius: virti, kepti, dėti į kepinius ir kitus patiekalus. Dėl didesnio riebumo jie suteikia patiekalams sodresnį skonį ir tekstūrą.
Ančių Kiaušinių Sudėtis ir Maistinė Vertė
Palyginus su vištų kiaušiniais, anties kiaušiniuose daugiau vitamino A, tačiau jie turi daugiau ir riebalų bei mažiau baltymų. Štai pagrindiniai skirtumai:
| Savybė | Ančių kiaušiniai | Vištų kiaušiniai |
|---|---|---|
| Dydis ir svoris | Paprastai didesni ir sunkesni | Mažesni ir lengvesni |
| Maistinė vertė | Daugiau riebalų ir vitamino A, mažiau baltymų | Mažiau riebalų ir vitamino A, daugiau baltymų |
| Skonis | Sodresnis ir intensyvesnis | Švelnesnis |
| Tekstūra | Baltymas tirštesnis, trynys kremiškesnis | Baltymas skystesnis, trynys standesnis |
Ančių Auginimo Ypatumai
Auginant antis, reikia atsižvelgti į keletą svarbių dalykų, kad paukščiai būtų sveiki ir produktyvūs. Nors teigiama, kad antis auginti paprasčiau nei vištas, svarbu atsižvelgti į jų auginimo ir priežiūros ypatumus. Antys yra atsparesnės daugumai paukščių parazitų bei ligų, gali apsiginti nuo graužikų, o ančiukus auginti lengviau negu viščiukus. Tačiau antys suvartoja daugiau lesalų, blogiau juos įsisavina, daugiau jų išbarsto ir dažniau viduriuoja.
Lesinimas
Anatominiai bei fiziologiniai ančių ir vištų skirtumai lemia lesalų ruošimo ir lesinimo ypatumus. Svarbiausias skirtumas yra didelis plokščias ančių snapas, kuriuo jos ieško lesalo tvenkinio dugno dumble, bet nesugeba paimti lesalo iš lesyklų. Geriausia antis lesinti granuliuotu lesalu. Sausi, birūs miltai ar lesalų mišinys netinka antims, nes prilimpa prie snapo.
Laikymo Sąlygos
Antys labai jautrios mikotoksinams, ypač aflatoksinams, kurių pasitaiko grūduose ir kituose lesaluose. Vienas iš neigiamų šių vandens paukščių bruožų - nervingumas su dideliu polinkiu į paniką. Jeigu jos išsigąsta, būdamos uždarose patalpose, bėga ratu didelėmis grupėmis, todėl gali stipriai susižaloti ir nuo patirto streso net žūti. Įvertinant minėtas ančių savybes, jos turi būti laikomos lauko aptvaruose. Tačiau, taikant naujas technologijas, vandens paukščiai galėtų būti auginami pusiau intensyviai (patalpose su lauke įrengtais aptvarais) ir intensyviai paukštidėse, kaip vištos bei kalakutai.
Apie technologinę bedarbystę
Vandens Prieinamumas
Kadangi antims plaukioti nereikia didelių vandens telkinių, patartina įrengti pakankamo gylio girdyklas, kad paukščiai galėtų panardinti galvą. Jeigu antys negali maudyti savo galvos, jos patiria stresą, gali susirgti įvairiomis akių ligomis.
Ligos
Dažniausios ančių ligos: virusinis hepatitas, bakterinis enteritas, virusinis enteritas (ančių maras), mikotoksikozė ir aspergiliozė. Norint išvengti ligų, svarbu užtikrinti švarią aplinką, kokybišką lesalą ir vandenį.
Laukinės Antys Lietuvoje
Lietuvoje gyvenančios antys skiriamos į dvi grupes: plaukiojančios ir nardančios. Jos skiriasi pagal maitinimosi būdą ir plaukiančio paukščio siluetą. Plaukiojančių ančių aiškiai matoma uodega, nardančių uodegos tarsi nėra - nugara palaipsniui nusileidžia vandenin. Rankose šios antys skiriamos pagal užpakalinį 11 (pirmąjį) kojos pirštą. Plaukiojančių jis mažas (4-8 mm), be odos skiautės. Nardančių - žymiai didesnis (1,5-2 cm), su odos skiaute. Antys yra nedidelio ir vidutinio dydžio (kūno masė 0,2-1,5 kg) paukščiai. Kaklas ilgas, snapas platus. Kojos trumpos, silpnos, trys pirštai sujungti plaukiojamąja plėve.
Kaip ir dauguma vandens paukščių, antys turi gerai išsivysčiusią riebalinę (pasturgalio) liauką, kurios riebiu sekretu paukštis reguliariai tepa plunksnas, kad šios neslaptų. Vėlyvą rudenį, žiemą, pavasarį patinų (ančių patinai neretai vadinami gaigalais) plunksnos ryškios, tai vadinama vestuviniu apdaru. Vasarą, rudens pradžioje patinų apdaras panašus į patelių apdarą - tai poilsio apdaras. Patelės visais metų laikais raibos, pilkos. Ančių plunksnos tankios, daug pūkų. Šeriantis plasnojamosios plunksnos iškrenta beveik vienu metu, todėl iki 3 savaičių, kol neužauga naujos, negali skraidyti. Sparne yra kitos spalvos, neretai žvilgančių plunksnų plotelis - veidrodėlis.
Gyvenimo Būdas ir Mityba
Antys gyvena prie vandens: įvairaus tipo pelkėse, šlapiose pievose, balose, tvenkiniuose, ežeruose, upių pakraščiuose. Svarbiausia, kad būtų vandens augalų sąžalynų ir atviro vandens plotų.
- Plaukiojančios antys paprastai maitinasi nenardydamos. Maistą renka ne iš giliau, nei pasiekia ištiesusios kaklą. Mityboje vyrauja augalinis maistas: lesa jaunus augalų daigus, pumpurus, lapus, ūglius, žiedus, sėklas, javų grūdus. Vasarą minta ir gyvulinės kilmės maistu: vėžiagyviais, kirmėlėmis, vabzdžiais, moliuskais, dėlėmis, buožgalviais, smulkiomis varlytėmis ir žuvytėmis.
- Nardančios antys maitinasi net kelių metrų gylyje - nardydamos.
Lizdus suka ant žemės, kai kurių rūšių - uoksuose. Ant žemės perinčių ančių lizdai susukti iš pernykštės sausos augalijos. Lizduose visuomet daug pūkų, kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda iki 12 vienspalvių, melsvo, žalsvo, gelsvo, pilkšvo atspalvio kiaušinių. Peri ir jaunikliais rūpinasi tik patelė. Jaunikliai jau pirmą ar antrą dieną apleidžia lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Nuo pat pirmos dienos bėgioja, plaukioja, nardo. Maitinasi savarankiškai.
Pagrindinės Laukinės Ančių Rūšys Lietuvoje
- Didžioji antis (Anas platyrhynchos): Plaukiojančioji. Kūno masė 1-1,5 kg. Tai naminės anties protėvis. Sparnų veidrodėliai tamsiai mėlyni. Kojos oranžinės. Patino vestuviniu apdaru galva ir kaklas apaugę ryškiai žaliomis plunksnomis, krūtinė ruda, apatinė kūno dalis šviesiai pilka. Patelė rudai rusva, raiba. Lietuvoje tai gausiausiai aptinkama ančių rūšis, gerai prisitaikanti prie besikeičiančio kraštovaizdžio.
- Kuoduotoji antis (Aythya fuligula): Nardančioji. Mažesnė už didžiąją antį. Patinų vestuviniu apdaru galva, kaklas, krūtinė ir visa viršutinė kūno dalis juodi. Viršugalvyje ilgokas, nusviręs kuodas. Kūno šonai, pilvas ir veidrodėlis balti. Patelės ne tokių ryškių spalvų, vietoj juodos spalvos yra ruda, o kuodas trumpesnis. Plaukia giliai nugrimzdusios, daug nardo. Antra pagal gausumą rūšis (po didžiosios anties).
- Rudagalvė antis (Aythya ferina): Nardančioji. Mažesnė už didžiąją antį. Patinų vestuviniu apdaru galva ir kaklas ryškiai rudi, krūtinė ir pauodegys - juodi. Likusi kūno dalis šviesiai pilka, patelė rudai pilka. Palyginti trumpu ir storu kaklu, didele, aukštu viršugalviu galva. Plaukia giliai nugrimzdusios, daug nardo. Antra pagal gausumą Lietuvoje perinti nardančioji antis.
- Dryžgalvė ir rudagalvė kryklės (Spatula querquedula ir Anas crecca): Abi plaukiojančiosios. Mažiausios Lietuvos antys. Kūno masė 0,2-0,5 kg. Kryklių skrydis labai greitas.
Medžioklė ir Apsauga
Vasaros pabaigoje Lietuvoje gyvenančios antys telkiasi į būrius ir išskrenda žiemoti į Vakarų ir Pietų Europą, o kai kurios rūšys - net į Šiaurės ir Vakarų Afriką. Nemažai didžiųjų ančių ir pavienės kitų rūšių antys lieka žiemoti neužšąlančiuose vidaus vandens telkiniuose. Medžioti leidžiama nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 15 d. Labai svarbu atpažinti saugomas ančių rūšis, ypač įrašytas į Raudonąją knygą, ir jų nemedžioti.
tags: #laukiniu #anciu #kiausiniai