Eucharistija (gr. Eu - geras, charis - dovana, palankumas, eucharistein - gausiai apdovanotam rodyti dėkingumą, eucharistija - dėkojimas), yra vienas iš dviejų iškiliausių Bažnyčios sakramentų.
Tai liturgija, per kurią Bažnyčia Šventojoje Dvasioje dėkingai mini Dievo Tėvo galingus meilės darbus - sukūrimą, Izraelio išrinktumą ir išlaisvinimą, savo Sūnaus Jėzaus Kristaus atsiuntimą, Jėzaus gyvenimą, mirtį bei prisikėlimą ir taip atmindama išgyvena šį išganymo vyksmą kaip esamą.
Tad Bažnyčia tiki realiu Jėzaus buvimu simboliniame duonos ir vyno atnašų perkeitime ir bendrystę steigiančiu Šventosios Dvasios veikimu šiame bendrojo valgymo šventime. Eucharistija teologų darbuose vadinama „šventė“ (L. Lies), „meilės židiniu“ (G. Allamano), „meilės slėpiniu“ (F. Peyron, P. Angheben).
Tačiau visų pirma Eucharistija yra SUSITIKIMAS. Susitikimas su čia Esančiuoju, su Kristumi, kuris asmeniškai dalyvauja šventėje. „Į Mišias einame sutikti tą, kuris mus myli“, lygiai taip pat „Viešpats trokšta susitikti su žmonėmis ir ateina į šventimą“, - sakoma knygoje „Eucharistija - gyvenimo širdis“. Taigi Eucharistija - vienas kitą mylinčių - Dievo ir žmonių susitikimas. Viešpats pažadėjo būti su mumis ir yra visose mūsų gyvenimo akimirkose, tačiau labiausia - Eucharistijoje.
Eucharistijos įsteigimas ir prasmė
Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką. Jėzus Kristus, mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo. Žinodamas, kad atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas Tėvą, vakarienės metu Jis numazgojo jiems kojas ir davė meilės įsakymą.
Tris sinoptinės Evangelijos ir šv. Paulius mums paliko pasakojimą apie Eucharistijos įsteigimą; šv. Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kai reikėjo pjauti Velykų avinėlį. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę.“ Nuėję jie parengė Velykų stalą. Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo.
Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje.“ Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“ Paskui paėmė vyno taurę, laimino ir davė jiems, tardamas: „Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra mano Kraujas, kuris už jus ir už visus išliejamas nuodėmėms atleisti. Tai darykite mano atminimui“ (plg. Mt 26, 26-28; 1 Kor 11, 23-25). Tuo būdu Jėzus Kristus įsteigė šv. Mišias ir Švč. Sakramentą. Jo įgalioti ir liepiami, kunigai laiko šv. Mišias ir jomis sudabartina bei atnaujina Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė Viešpaties priesaką. Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi (Apd 2, 42. 46). Ypač „pirmą savaitės dieną“, tai yra sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną, krikščionys susirinkdavo „laužyti duonos“ (Apd 20, 7).
Eucharistija, kurią Jis tuo metu įsteigė, bus Jo aukos „atminimui“. Taip Jėzus paskyrė apaštalus būti Naujosios Sandoros kunigais: „Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19). Kiekvieną kartą, kai švenčiamas šis slėpinys, „vykdomas mūsų atpirkimo darbas“.
Šokiruojanti Eucharistijos realybė
Transsubstanciacija: Kristaus Kūno ir Kraujo Slėpinys
Duonos ir vyno ženklai, anot L. Lies, pristato Kristų, kuris ateina pas mus, kad mus pamaitintų ir perkeistų. Šventosios Dvasios galia duona ir vynas per kuriantį Žodį tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Maža to, anot Šv. Ambraziejus, konsekruoja būtent Jėzus Kristus: „Kokiais žodžiais ir kas konsekruoja? Viešpats Jėzus konsekruoja! Iki konsekracijos akimirkos kalba kunigas <...> o atėjus garbingojo sakramento metui, taria Kristaus, bet ne savo žodžius. Kristaus žodis vykdo sakramentą... Ar matai, koks veiksmingas yra Kristaus žodis? Prieš konsekraciją nebuvo Kristaus kūno, o po jos, sakau tau, po Jos yra Kristaus kūnas -.juk Jis tarė, ir atsirado; Jis įsakė, ir visa atsirado (plg. Ps 33,9).“
Mes tikime, jog Dievas pats, asmeniškai, dalyvauja šv. Mišių aukoje. Kad duona ir vynas transsubstanciacijos būdu perkeičiami į Kristaus Kūną ir Kraują. Transsubstanciacija reiškia, jog mes realiai šio perkeitimo nematome, nes pavidalas pasilieka tas pats - duonos ir vyno, tačiau jų esmė pasikeičia ir tai mums akivaizdžiai liudija Eucharistijos stebuklai.
Eucharistijos šventimo šerdis yra duona ir vynas, kurie, tariant Kristaus žodžius ir šaukiantis Šventosios Dvasios, tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Kristaus buvimas eucharistiniais pavidalais yra nepakartojamas. Jis iškelia Eucharistiją virš visų sakramentų ir padaro ją „dvasinio gyvenimo tobulybe ir tikslu, į kurį krypsta visi sakramentai“. Kristus tampa esantis šiame sakramente pakeitus duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują. Bažnyčios tėvai nedvejodami tvirtino, kad Bažnyčia tiki Kristaus žodžių ir Šventosios Dvasios veikimo veiksmingumu vykdant šį perkeitimą. Konsekruojant įvyksta duonos ir vyno transsubstanciacija duonai ir vynui virstant Kristaus Kūnu ir Krauju.
Kadangi mūsų Atpirkėjas Kristus pasakė, jog tai, ką Jis aukojo duonos pavidalu, tikrai yra Jo kūnas, tai Bažnyčia visada buvo įsitikinusi, ir Susirinkimas iš naujo tai pareiškia, kad konsekruotoje Eucharistijoje tikrai, realiai ir esmingai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas drauge su visa savo dievybe ir žmogyste, t. y. visas Kristus.
Eucharistijos Sakramento Esminiai Ženklai
Šią medžiagą panaudojo pats Jėzus per Paskutinę vakarienę. Tai aiškiai rodo Jo žodžiai ir tuo metu Palestinoje vyravę papročiai. Ten buvo vartojama kvietinė duona ir tikras vynuogių vynas. Todėl bet kokia kita duona, pavyzdžiui, ruginė ar miežinė, konsekracijai netinka.
Vakarų arba Lotynų Bažnyčioje šv. Mišiose naudojama duona yra nerauginta - panis azymus. O Rytų apeigų Katalikų Bažnyčioje šiam reikalui naudojama rauginta duona - panis fermentatus. Vynas privalo būti išspaustas iš tikrų ir prisirpusių vynuogių. Bet kokie kiti skysčiai, pavyzdžiui, vaisių sultys, vaisių ar uogų vynas, šv. Mišiams netinka. Vynuogių vynas gali būti baltas arba raudonas, nors patogumo sumetimais, bent Vakarų apeigų Bažnyčioje, paprastai naudojamas tik baltas. Vynas maišytinas su mažu, vos kelių lašų vandens kiekiu. Toks paprotys buvo Kristaus laikais Palestinoje. Be to, šis mišinys turi dvasinę reikšmę. Kūriniai, būdami juslėmis prieinama tikrovė, gali išreikšti ir žmogų pašventinančio Dievo veikimą, ir Dievą garbinančių žmonių veiksmus.
Tikėjimas ir Dievo Gailestingumas
Viešpaties Jėzaus klausytojams šioji kalba atrodė per daug kieta ir sunkiai suprantama. Tarp jų atsirado daug tokių, kurie pasipiktino savo Mokytojo žodžiais ir tą pačią valandą ryžosi Jį palikti. Ką padarė Viešpats Jėzus? Jis ne tik neatšaukė savo žodžių, bet jų net nesušvelnino. Vadinasi, susvyravusiems klausytojams Jis leido pasišalinti. Jis kreipėsi tik į jų branduolį - apaštalus ir klausė: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67) Tuomet šv. Petras visų kitų vardu atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“
Viešpats, gailestingas mūsų silpnumui Jėzus Eucharistijoje yra visa savo esme, visa savo tikrove, tačiau tai priimti galime tik tikėjimu: „Nei akis, nei skonis, nei lytėjimas: liudyti čia gali tik tikėjimas“, - giedama šv. Tomo himne. Tikėjimas yra didi dovana ir didi dorybė, deja, dažnai jis būnąs mažesnis ir už garstyčios grūdelį (žr. Lk 17,6). F. Peyron ir P. Angheben vardija įvairiausias kliūtis: mūsų aplinka nėra palanki Dievo artumui pajusti, puikybė žeidžia ir tolina nuo Dievo ir t.t. Eucharistijos stebuklai liudija, kad Dievas puikiai supranta mūsų žmogiškąjį silpnumą bei ribotumą.
R. Cantalamessa primena pirmuosius Viešpaties pasirodymus: Velykų rytą Jėzus pasirodo Marijai ir klausia jos: „Moterie, ko verki?“ - bet ši palaiko jį sodininku. Nieko neatsitiko. Tai buvo įprastinis žmonių pokalbis. Bet Jėzus ištaria jos vardą: „Marija!“ Tarsi šydas staiga nukrinta jai nuo akių: „Rabuni! Tai tu, mano mokytojau!“ (Jn 20,11-16). Praėjus kelioms dienoms, apaštalai žvejoja ežere. Ant kranto pasirodo žmogus. Jis iš tolo pradeda juos kalbinti: „Ar neturite ko valgyti?“ Jie atsiliepia: „Ne!“ Bet Jono širdis smarkiai suplaka, ir jis sušunka: „Juk tai Viešpats!“ Tai pakeičia viską ir visi puola irtis į krantą (plg. Jn 21,4-8). Panašiai, gal kiek ramiau, nutinka ir Emauso mokiniams. Jėzus keliavo su jais, „bet jų akys negalėjo atpažinti jo“. Galiausiai, kai jis laužė duoną, „jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jį“ (Lk 24,13-32).
Panašiai, anot autoriaus, nutinka ir tikintiesiems, kai šie, tiek kartų priėmę Jėzų Eucharistijoje, vieną dieną malonės galia jį „atpažįsta“. Tai aukštesnis tikėjimo lygmuo - „buvimo patyrimas“. Eucharistijos stebuklai liudija dar didesnį Viešpaties nuolankumą ir gailestingumą. Savo Kūno ir Kraujo buvimą konsekruotoje ostijoje ir vyne Jis akivaizdžiai paliudija norintiems bet nepajėgiantiems tikėti (Lancano, Bolsenos stebuklai), netikėtai užkluptiems netikėjimo pagundos (Sankt Georgenbergo-Fiechto abatijos, Ludbrego stebuklai), netgi stokojantiems pagarbos ar rūpestingumo (Kašos, Valdiurno, Sokulkos stebuklai).
Sokulkoje įvykusio stebuklą tyrinėję mokslininkai teigia, jog konsekruotos ostijos gabalėlis yra gyvo, kenčiančio, agonijos apimto, priešinfarktinės būklės žmogaus širdies raumens dalis. Taigi, Eucharistijos stebuklai patvirtina vieno kontempliatyvaus asmens žodžius, kad Jėzus per kiekvienas Mišias miršta už mus ir už mūsų nuodėmes, kad Mišios yra Jėzaus meilės auka, kad Jėzaus Širdis kentėjo ir kenčia už kiekvieną iš mūsų, kad Viešpats Jėzus sielas įsigijo savo krauju (iš kn. „Eucharistija - gyvenimo širdis“).
Bolsenos stebuklo dėka kiekvienais metais švenčiame Devintines - Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmes, kad kiekvienas galėtų atpažinti MEILĘ, kuria Dievas mus visus myli.
Eucharistijos Sakramento Priėmimas ir Pasirengimas
Eucharistijos sakramentas yra pats švenčiausias sakramentas iš visų sakramentų, todėl ir vadinamas Švenčiausiuoju sakramentu. Mes kuo artimiausiai susivienijame su Jėzumi, priimdami Švč. Sakramentą, tą Viešpaties Kūną ir Kraują. Šv. Mišiomis tobuliausiai Dievą pagarbiname ir atsiprašome, o Švč. Sakramento priėmimas (Komunija) gaivina mumyse Dievo meilę ir kitas dorybes, padeda kovoti su blogio vilionėmis. Švenčiausiuoju Sakramentu Išganytojas nuolat gyvena mūsų bažnyčiose. Dera jį pagerbti viešomis pamaldomis ir šiaip dažniau aplankyti bažnyčioje.
Kam teikiamas Eucharistijos sakramentas?
Šv. Mišių metu kiekvienam pakrikštytam, sulaukusiam pakankamo protinio subrendimo ir žinančiam pagrindines katalikų tikėjimo tiesas tikinčiajam, esančiam malonės stovyje, t. y. neturinčiam sunkių nuodėmių. Sekmadienio Eucharistija patvirtina visą krikščionio gyvenimą. Todėl tikintieji turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz.: liga, kūdikio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Dalyvavimo šv. Mišiose įsakymą įvykdo tas, kas šventės dieną (arba jos išvakarėse) dalyvauja švenčiamoje Eucharistijoje. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda. Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Bažnyčia moko, jog visi pakrikštytieji, esantys malonės stovyje, gali vertai priimti Eucharistiją. O kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs katalikas, turi pareigą (jos nepaisymas yra nuodėmė) bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją.
Pasirengimas Pirmajai Komunijai
Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentams rengiami Krikšto sakramentą priėmę bei sulaukę 10 metų vaikai, kurių tėvai ar teisėti globėjai pareiškia norą ar sutikimą, kad jų vaikai būtų rengiami dalyvauti sakramentiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime. Į Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentus vedančios katechezės uždavinys - lydėti vaiką jo tikėjimo augimo kelionėje, todėl svarbu, kad vaikas tikėjimo tiesų pažinimą ir bendruomeniškumo jausmą įgytų laipsnišku ir sistemingu dalyvavimu susitikimuose. Ruošimosi minėtiems sakramentams trukmė - vieneri mokslo metai, kviečiant vaikus vienam užsiėmimui per savaitę. Vaikai ir jų šeimos nariai raginami dalyvauti sekmadienio ir privalomų švenčių šv. Mišiose, todėl vaikų užsiėmimai parapijoje vyksta sekmadieniais prieš šv. Mišias ir po jų. Vaikai su tėveliais dalyvauja šv. Mišiose ir įtraukiami į patarnavimą liturgijai. Mūsų parapijoje registravimasis vyksta rugsėjį - tik sekmadieniais po Šv. Mišių zakristijoje.
Reikalavimai Eucharistijos priėmimui
Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti Šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Šv. Mišių aukoje. Norint vaisingai priimti šv. Komuniją, pirmiausia reikia būti pašvenčiamosios malonės būklėje, todėl, jei turime sunkią nuodėmę, reikia atlikti sakramentinę išpažintį (priimti Atgailos sakramentą), antraip padarytume šventvagystės nuodėmę. Turint lengvų nuodėmių galima eiti šv. Komunijos, prieš tai šias nuodėmes apgailėjus ir už jas Viešpaties atsiprašius. Bažnyčioje galioja eucharistinio pasninko reikalavimas, būtent 1 val. susilaikyti nuo valgio (pasninko nelaužo vanduo ar vaistų vartojimas). Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu maldingai nusiteikti, susikaupti, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti Šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių, homilijos, atsakinėti į kreipinius, giedoti, kartu su dalyvaujančiais atlikti reikiamus liturginius veiksmus). Taip pat labai svarbi pagarbaus šv. Komunijos priėmimo sąlyga - susitikimo su Kristumi troškimas. Priėmus šv. Komuniją, t. y. priėmus patį Viešpatį, reikia bent keliolika minučių susitelkti padėkos maldai.
Eucharistija Katalikų Bažnyčios Katekizme
Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK) pateikia išsamų mokymą apie Eucharistiją, pabrėždamas jos svarbą krikščioniškajam gyvenimui. KBK nuorodos atskleidžia įvairius Eucharistijos aspektus, įskaitant jos ryšį su kitais sakramentais, Bažnyčios vienybe ir maldos formomis.
Eucharistija - Krikščioniškojo Gyvenimo Pagrindas
Įkrikščioninimo sakramentai - Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija deda pamatus visam krikščioniškajam gyvenimui (KBK 1322). Krikštu atgimę tikintieji būna sustiprinami Sutvirtinimo sakramentu, o Eucharistijoje maitinami amžinojo gyvenimo duona. Meilė, pirmiausia semiama iš Eucharistijos, visada yra „viso apaštalavimo siela“.
Bažnyčia kaip Eucharistijos Sakramentas
„Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ (KBK 775). Būti glaudžios žmonių ir Dievo jungties sakramentu yra pirmasis Bažnyčios tikslas. Bažnyčia taip pat yra žmonijos vienybės sakramentas.
Eucharistija kaip Dangaus Liturgijos Pranašystė
Žemiškojoje liturgijoje jau iš anksto patiriame tą dangiškąją liturgiją, vykstančią šventajame Jeruzalės mieste (KBK 1090). Liturgijoje drauge su visais dangaus kariuomenės pulkais giedame Viešpačiui garbės himną; pagarbiai prisimindami šventuosius, tikimės gauti kokią nors jų dalį ir prisijungti prie jų bendruomenės.
Tikėjimo ir Maldos Ryšys
Bažnyčios tikėjimas yra ankstesnis už tikinčiojo, kuris kviečiamas jį priimti. Teikdama sakramentus, Bažnyčia išpažįsta iš apaštalų gautą tikėjimą. „Lex orandi, lex credendi“ (Maldos įstatymas - tikėjimo įstatymas). Bažnyčia tiki taip, kaip meldžiasi (KBK 1124).
Eucharistija - Dėkojimo ir Šlovinimo Auka
Bažnyčios maldai būdinga dėkoti; švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia parodo ir vis labiau tampa, kas ji yra (KBK 2637). Eucharistija, Kristaus ant kryžiaus įgyvendinto mūsų išganymo sakramentas, yra ir šlovinimo auka dėkojant už sukūrimą (KBK 1359). Per Kristų Bažnyčia gali aukoti šlovinimo auką dėkodama už visa, ką gero, gražaus ir teisingo Dievas yra padaręs kūrinijoje ir žmonijoje.
Dieviškasis Palaiminimas Liturgijoje
Bažnyčios liturgijoje dieviškasis palaiminimas pilnutinai apreiškiamas ir perduodamas (KBK 1082). Tėvas pripažįstamas ir garbinamas kaip visų kuriamųjų bei išganomųjų palaiminimų šaltinis ir tikslas.
Susivienijimas su Kristumi per Komuniją
Mišios neatsiejamai yra ir aukos atminimas, kuriuo įamžinama Kryžiaus auka, ir šventasis susivienijimo su Viešpaties Kūnu ir Krauju pokylis (KBK 1382). Eucharistijos aukos šventimas ištisai krypsta į visišką tikinčiųjų susivienijimą su Kristumi per Komuniją.
Eucharistinis Susirinkimas
Visi susirenka. Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą (KBK 1348). Jų priekyje - pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jam atstovaujantis vyskupas arba kunigas (veikiantis in persona Christi Capitis) vadovauja susirinkimui.
Kristaus Auka
Kristaus auka yra vienkartinė, ji užbaigia ir pranoksta visas aukas (KBK 614). Eucharistija, kaip aukos, pobūdis matyti jau iš jos įsteigimo žodžių: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“; ir: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 19-20).
Eucharistija - Sakramentų Sakramentas
Velykos nėra paprasta šventė tarp kitų, o „švenčių šventė“, „iškilmių iškilmė“, lygiai kaip Eucharistija yra sakramentų sakramentas (Švenčiausiasis Sakramentas) (KBK 1169). Kristaus prisikėlimo diena yra ir „pirmoji savaitės diena“, pirmosios kūrimo dienos prisiminimas.
Sakramentų Bendrystė
Visų sakramentų vaisiai priklauso visiems tikintiesiems; sakramentai lyg šventi saitai juos tarpusavyje suvienija ir tvirtai sujungia su Kristumi (KBK 950). Šventųjų bendrystė - tai sakramentų kuriama vienybė.
Eucharistija - Vilties Ženklas
Eucharistija yra tos didžiosios vilties - naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, - tikriausias laidas ir aiškiausias ženklas (KBK 1405). „Laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingumo vaistas, priešnuodis, kad ne mirtume, bet amžinai gyventume Jėzuje Kristuje“.
Atnašavimas
Prie altoriaus, kartais procesijos būdu, atnešami duona ir vynas, kuriuos kunigas Kristaus vardu paaukos eucharistinėje Aukoje, ir jie taps Kristaus Kūnu ir Krauju (KBK 1350). „Tą tyrąją auką viena tik Bažnyčia aukoja Kūrėjui, su padėka atnašaudama Jam tai, kas Jo sukurta.“
Dievas Kalba per Kūrinius ir Ženklus
Dievas kalba žmogui per regimus kūrinius. Materiali visata atsiveria žmogaus protui, kad jis pamatytų joje savo Kūrėjo pėdsakus (KBK 1147). Kūriniai, būdami juslėmis prieinama tikrovė, gali išreikšti ir žmogų pašventinančio Dievo veikimą (KBK 1148). Išrinktoji tauta gavo iš Dievo ypatingų ženklų ir simbolių, žyminčių jos liturginį gyvenimą (KBK 1150).
Atminimas Šventajame Rašte
Šventojo Rašto prasme atminimas yra ne vien praeities įvykių prisiminimas, bet ir skelbimas nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms (KBK 1363). Tie įvykiai švenčiamojoje liturgijoje tam tikru būdu sudabartinami ir atgaivinami.
Viešpaties Diena
Sekmadienį švenčiama Viešpaties diena ir Jo Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras (KBK 2177). Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį (KBK 1166).
tags: #katekizmas #eucharistija #duonos #pavidalas