Velykos - viena gražiausių pavasario švenčių, kurios su nekantrumu laukia daugelis šeimų.
Ši šventė, kaip ir daugelis kitų, turi pagoniškas šaknis, kurios su krikščionybės atėjimu buvo transformuotos.
Šv. Velykų švenčių ciklas prasideda Verbų sekmadienį ir baigiasi Atvelykį (Velykėlių dieną).
Didžioji savaitė skirta apmąstyti Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, laukiant jo prisikėlimo.
Kintanti Velykų data ir jos šaknys
Tikriausiai net ir patys mažiausi pastebi, kad Velykos - kilnojama šventė, kurios data kasmet kinta.
Anksčiausiai Velykos gali būti švenčiamos kovo 22, vėliausiai - balandžio 25 dieną.
Iš kur kilo ši kilnojamos datos tradicija, derinant ją prie mėnulio pilnaties?
Tai siejama su Šventojo Rašto nuoroda, kad Jėzaus Kristaus pasiaukojimas žmonijos išganymui įvyko prieš žydų Pesach šventę.
Pavasarį, apie lygiadienį, išrinktoji tauta pažymi išlaisvinimą iš Egipto vergijos, trukusios 400 metų.
Šventės data nustatoma pagal tuomet naudotą mėnulio kalendorių, būdingą klajoklių kultūrai.
Pirmieji krikščionys įsiminė datą ir jos nustatymo būdą.
Pagoniškos Velykų šaknys ir vėlių pasaulis
Velykos, kaip ir daugelis mūsų švenčiamų švenčių, turi pagoniškas šaknis, tačiau atėjus krikščionybei ši šventė buvo šiek tiek pakeista.
Senovėje buvo tikėta, kad atėjus pavasariui nubunda ne tik gamta, bet ir anapusinis pasaulis, prisikelia vėlės (iš čia ir kilęs šventės pavadinimas).
Vėlės klajoja iki pirmojo perkūno, kuris tarsi priverčia jas grįžti atgal ir vėl pasinerti į ramybę.
Senovės lietuviai tikėjo, kad Didįjį ketvirtadienį ir Didįjį penktadienį vėlės išeina iš skaistyklos ir vaikščioja po pasaulį, todėl negalima blogai kalbėti apie mirusiuosius.
Margučių simbolika ir stebuklingos galios
Pagonybėje kiaušinis turi ypatingą, sakralinę reikšmę - tai kosmoso, gyvybės, vaisingumo simbolis.
Per Velykas kiaušiniai buvo marginami siekiant sustiprinti jų magiškąsias galias.
Kiaušiniai buvo marginami natūraliais, augaliniais dažais - žibuoklių žiedai suteikė švelniai melsvą spalvą, ąžuolo žievė - juodą, svogūnų lukštai - tamsiai rudą ir t.t.
Spalvos, kaip ir raštai, turėjo prasmę.
Pirmą pavasarį rastą kiaušinį buvo priimta dažyti raudonai.
Pagonys tikėjo, kad kiaušiniai turi magiškų galių - kiaušinių duodavo valgyti sergantiems, ką tik pagimdžiusioms moterims buvo kepama puri, saldi kiaušinienė moliniame indelyje (beje, ši kiaušinienė - tradicinė palankynų, gimdyvės ir naujagimio lankymo, dovana), kiaušinius glausdavo prie skaudamų vietų, sunkiai gyjančių žaizdų, žalius kiaušinius gerdavo pastoti norinčios moterys.
Kiaušinių žaidimai ir gyvatės pažadinimas
Kiaušinių žaidimai mūsų protėviams buvo ne tik linksma pramoga, bet ir dar vienas magiškas ritualas.
Senovėje buvo tikima, kad kiaušinyje slypi gemalu pasivertusios gyvatės, o kiaušinį žaidimo metu pramušus jos išlįsdavo ir šliauždamos pažeme budino augaliukus, tarsi kvietė juos greičiau dygti ir žaliuoti.
Verbų sekmadienis ir Didžioji savaitė
Pati Velykų šventė prasideda savaitę iki Velykų Verbų sekmadieniu, kurio metu šventinamos verbos: gluosnių rykštelės, kadagių šakelės, Vilniaus krašte - garsiosios Vilniaus krašto verbos, supintos iš įvairiausių džiovintų augalų.
Sulig vakar švęstu Verbų sekmadieniu prasidėjo ir Didžioji savaitė.
Ši savaitė kai kuriose krikščionių konfesijose žinoma kaip „Šventoji savaitė“.
Ji žymi įvykius iki Jėzaus Kristaus suėmimo, nukryžiavimo, mirties ir prisikėlimo.
Nuo evangelinių palmių pereiname prie tikrųjų: į religines Verbų sekmadienio apeigas įeina amžinai žaliuojančio kadagio, sausų verbų, o kitur ir alyvmedžių šakelių palaiminimas.
Jas vėliau tikintieji dalina ir nešasi namo kaip taikos ir palaiminimo ženklą.
Po Verbų sekmadienio seka Didžioji savaitė, kurios metu laikytasi rimties, stengtasi nesibarti.
Didįjį Ketvirtadienį, dar vadinamą Čystuoju (švariuoju) ketvirtadieniu, visa šeima susitvarkydavo namus, ūkį.
Didysis Penktadienis - rimties ir susikaupimo, atgailos diena.
Didžioji savaitė: kiekviena diena turi prasmę
Krikščionių Bažnyčioje Didžioji savaitė prasideda paskutinę gavėnios savaitę nuo Verbų sekmadienio ir trunka iki Didžiojo šeštadienio.
Didžioji savaitė skirta apmąstyti Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, laukti jo prisikėlimo.
Pirmosios trys Didžiosios savaitės dienos tradiciškai siejamos su Judo išdavystės atminimu, tačiau kiekviena iš jų turi savo prasmę ir minėjimą.
Per Mišias yra skaitoma pirmoji Viešpaties tarno giesmė, randama pranašo Izaijo knygoje.
Didysis pirmadienis yra Draugystės diena, prisimenant Jėzaus viešnagę Betanijoje pas tris savo didžiuosius draugus: Mortą, Mariją ir Lozorių.
Didžiojo pirmadienio apeigose per Mišias skaitomi skaitiniai, primenantys draugystės vertę krikščionims.
Didysis trečiadienis yra išdavystės diena.
Minime Judo apsisprendimą už 30 denarų bučiniu išduoti Jėzų.
Kaip ir kitomis pirmosiomis Didžiosios savaitės dienomis, Didžiojo trečiadienio Mišiose skaitomos trys pirmosios Viešpaties tarno giesmės iš pranašo Izaijo knygos.
Įdomu tai, kad kai kur Didysis trečiadienis dar yra vadinamas Šnipų trečiadieniu, nes pagal Nacionalinį katalikų registrą Judas nusprendė tą dieną išduoti Jėzų.
Šią dieną daugelyje bažnyčių paprastai laikomos Tenebrae pamaldos.
Tenebrae reiškia „tamsa“ arba „šešėliai“.
Šiose mišiose dėmesys sutelkiamas į Jėzaus Kristaus kančią.
Tai Kristaus nukryžiavimo ir prisikėlimo savaitė.
Didysis ketvirtadienis: Paskutinės vakarienės atminimas ir švaros diena
Didįjį ketvirtadienį prasideda Velykų tridienis.
Tai yra trumpiausias liturginis metų laikas, trunkantis vos tris dienas.
Nors chronologiškai tai yra trys dienos, tačiau liturgine prasme tai - viena diena, atskleidžianti mums Kristaus Velykų slėpinio vienybę.
Didysis ketvirtadienis yra Paskutinės vakarienės diena.
Ji padalyta į du momentus, pasižyminčius skirtingomis religinėmis apeigomis.
Didžiojo ketvirtadienio rytą parapijose Eucharistija nešvenčiama, nes visų vyskupijų katedrose švenčiamos vienos Mišios (vadinamos Krizmos Mišiomis), kurioms vadovauja vyskupas kartu su visais kunigais ir diakonais.
Šių Mišių metu konsekruojami šventieji aliejai, o kunigai atnaujina savo šventimus.
Svarbiausias Didžiojo ketvirtadienio religinis ritualas yra vakaro Mišios in Cena Domini, kuriomis prisimenama Paskutinė vakarienė, Eucharistijos įsteigimas ir kunigystės tarnystė.
Prie Didžiojo ketvirtadienio religinių apeigų taip pat priskiriamas kojų plovimas, atkartojant Jėzaus mokiniams atliktą gestą.
Pasibaigus Mišioms, kryžiai uždengiami, varpai nutyla, nuo altorių patraukiami visi papuošimai, gėlės, o Eucharistija pernešama į specialų altorių, kuris vienintelis paliekamas papuoštas tikinčiųjų adoracijai, jame pašventintosios ostijos saugomos kitai Didžiosios savaitės dienai.
Liaudiškieji Šv. Velykų papročiai mūsų krašte saviti, kiek skirtingi nuo kitų krikščioniškų tautų.
Čia išlikę net labai archajiškų dalykų, prosenoviškų tikėjimų.
Kaime sakydavo, kad Didžiosios savaitės metu negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti.
Negalima ir ką nors skolintis arba kitam skolinti - laimė išeisianti iš namų.
Vaikai trečiadienį po pamaldų prisirišdavo virvute iš lentelės išdrožtą tokią žuvį ir tįsdavo ją aplink bažnyčią, čaižydami rykštėmis.
Atseit, silkę varo lauk, kartu ir pabodusį pasninką.
Didysis ketvirtadienis vadinamas Žaliuoju arba Švariuoju, tarmiškai „Čystuoju“.
Kas namuose peržiem aprūkę, įjuodę, užsigulėję - viskas turi būti išvalyta, išplauta, išvėdinta.
O saulei tekant sveikatos visiems metams galima pasisemti.
Reikia susirasti upelį, atitekantį iš rytų ir nusiprausti jo auksiniu vandeniu.
Beje, tai rodo kitados šventę turėjus pastovią datą - lygiadienį, nes saulė pateka tiksliai rytuose, kai tik dienos ilgumas prilygsta nakčiai.
Merginos Didįjį ketvirtadienį persodindavo gėles.
O jei pamatytų kaimo ulyčia ateinant čigoną, pasistengdavo perbėgti jam kelią; tada tai tikrai greit ištekės, ir už turtingo!
Ūkininkas sode tądien išpjaudavo apšalusias, nudžiuvusias obelų šakas - sodas bus derlesnis.
Bitininkas pakilodavo avilių kepures.
Bet yra ir draudžiamų tą dieną darbų.
Sakydavo: malsi girnomis - vėtrą prisišauksi, ausi - velnias ateis padėti.
Su kultuve žlugtą šiukštu skalbti - gali perkūnas nutrenkti.
Vakare dažnoje sodyboje pirtį užkurdavo.
Didysis penktadienis: Kristaus mirties diena ir Vėlių velykėlės
Didysis penktadienis yra Jėzaus Kristaus mirties diena.
Tai pati skaudžiausia Didžiosios savaitės diena, nes minima Kristaus kančia, tam skirtos ir visos Didžiojo penktadienio religinės apeigos.
Didžiojo penktadienio rytą giedamos Liturginės valandos, skaitoma Pranašų knygos ir Apaštalų darbai, dieną pagerbiama drobulė, į kurią buvo suvyniotas nuimtas nuo kryžiaus Jėzaus Kristaus kūnas, vakare minimas Jėzaus Kristaus palaidojimas (liturginių drabužių spalva juoda).
Katalikų Bažnyčioje Didįjį penktadienį negali būti švenčiami jokie sakramentai, išskyrus išpažintį ir ligonių patepimą.
Mišios Didįjį penktadienį nelaikomos.
Vietoje jų dažnai rengiamos pamaldos, naudojant iš anksto pašventintą Komuniją.
Nėra ir įprasto kryžiaus ženklo persižegnojant, tačiau išryškinamas kitas kryžius, kurį mes išstatėme pagarbinti.
Prieš jį po pamaldų priklaupiama kaip prieš Švč. Sakramentą, jis tampa centru.
Tai mums primena, kad Jėzus yra vienintelis, tikrasis, amžinasis ir aukščiausias Kunigas, Auka, Altorius ir Aukotojas, savo kančia ant kryžiaus sunaikinęs nuodėmę, prikaldamas prie jo mūsų skolos - nuodėmių raštą, pats būdamas be nuodėmės, dėl mūsų tapęs nuodėme, kad mus išgelbėtų iš mirties ir padovanotų gyvenimą, išvaduodamas mus iš nuodėmės pančių ir per savo kančią bei prisikėlimą išvesdamas mus į laisvę, kuri pilnai išgyvenama tik per Jį, su Juo, ir Jame.
Didįjį penktadienį nuo senovės vadindavo Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad jos išeinančios iš skaistyklos.
Žmonės lankydavo kapus; nusivesdavo kartu ir vaikus, anūkėlius - tegu žino, kur ilsisi giminės senoliai.
Vengiant triukšmo, tądien dirbama mažiau.
Jeigu kurį mergina turi slaptą svajonę, turi nuo vidurdienio iki vidurnakčio ištylėti; tai noras ir išsipildys…
Dzūkijoje sakydavo: nevalia šluoti, voratinklius braukyti - „Jėzui akis prikrėsi“.
Šeimininkės nekaisdavo viralo, - kad daržovės šiemet geriau augtų.
Didysis šeštadienis: laukimas ir Velyknakčio pamaldos
Didysis šeštadienis yra skirtas paminėti Kristaus kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą.
Tai ramaus ir šviesaus laukimo diena.
Visą šeštadienį iki vakaro krikščionių bendruomenė nešvenčia Mišių.
Tai atspindi tikrąją Didžiojo šeštadienio reikšmę: Bažnyčia išgyvena didžios tuštumos jausmą, budi prie palaidoto Kristaus kapo, liudija savo viltį ir tikėjimą Kristaus prisikėlimu.
Šią dieną, jei būtinai reikia, gali būti teikiamas tik Ligonių patepimo sakramentas.
Didžiojo šeštadienio kulminacija yra vakare visose bažnyčiose švenčiamas Velyknaktis.
Per jį Bažnyčia budėdama laukia Kristaus prisikėlimo ir sakramentiniu būdu jį jau švenčia.
Velyknakčio pamaldose liturgija yra pati turtingiausia iš visų per metus švenčiamų Mišių.
Ji prasideda Žiburių liturgija - pašventinama ugnis, nuo jos uždegama Velykų žvakė, o nuo šios žvakės savo žvakes užsidega visi dalyvaujantieji Mišiose.
Taip bažnyčios paskęsta žiburių jūroje.
Kita labai svarbi ir tik Velyknakčio Mišiose vykstanti dalis - Krikšto liturgija.
Per ją krikštijami tam pasiryžę ir iš anksto pasiruošę suaugę žmonės.
Per Krikšto liturgiją taip pat šventinamos krikšto žvakės ir visi Mišių dalyviai atnaujina savo krikšto pažadus.
Didįjį šeštadienį reikia iš bažnyčios atsinešti šventinto vandens, o iš šventoriuje sukurto laužo - velykinės ugnies.
Ugnį kitados parsigabendavo įdegę budę - tai ant beržo auganti pintis, kurią mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo.
Vaikai budę užnerdavo ant vielos ir sukdami rankoje, kad žėruotų, bėgdavo namo.
Kryžiaus kelias: Kristaus kančios atminimas
Pažymėdami Kristaus kančią krikščionys visame pasaulyje Didžiąją savaitę eina Kryžiaus kelią.
Anot tradicijos, pirmoji Kryžiaus kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo ir taip Viešpaties kančią prisiminė Švč. Mergelė Marija.
Vėliau Kryžiaus kelio stotis eidavo į Šventąją Žemę atvykę piligrimai.
Nuo viduramžių stotis prižiūri vienuoliai pranciškonai.
Kai į musulmonų užimtą Jeruzalę keliauti tapo pavojinga, pranciškonų rūpesčiu daugelyje bažnyčių įrengtas 14 stočių Kryžiaus kelias.
Toks kryžiaus kelias gimė XVII amžiuje Ispanijoje.
Tai - krikščionio troškimas įvertinti Kristaus kančios pamoką ir jos vaisius.
Kaip Jeruzalės gatvėse, kurios mena Jėzaus su kryžiumi žingsnius, taip ir visame pasaulyje, eidami Kryžiaus keliu, krikščionys prisiliečia prie Kristaus kančios ir mirties, kartu išpažindami, kad kančia ir mirtis tokiu būdu Viešpaties buvo nugalėta amžiams.
Pirmosios Velykų dienos tradicijos
Velykų dienos rytą šeima kėlėsi anksti (tikėta, kad jei per Velykas ilgai miegosi, galvą skaudės) ir prausėsi šaltu, lediniu vandeniu, nuplaudami ligas ir norėdami ilgai gyventi.
Pirmąją Velykų dieną šeima susėsdavo prie stalo, kurio pagrindinis akcentas būdavo margučiai.
Stalą puošė iš sviesto sulipdytas arba molinis avinėlis ir daigintos avižos ar miežiai.
Be jų ant stalo būtinai būdavo mėsiškų patiekalų: šaltienos, keptos kiaulienos ar avienos, dešrų, kraujiniai vėdarai.
Kai kuriuose regionuose buvo troškinami kopūstai ar verdama soti raugintų kopūstų sriuba.
Ant stalo taip pat būdavo gardumynų: išsuktos varškės, saldaus sūrio, pyragų, pyragaičių, turtingesniuose namuose - Velykų boba, gal net pagardinta iš svečių šalių atvežtais džiovintais vaisiais.
Pirmasis Velykų margutis.
Pirmą pavasarį rastą kiaušinį buvo priimta dažyti raudonai.
Velykinių pusryčių metu vieną šventintą margutį padalindavo į tiek dalių, kiek yra šeimos narių - pirmąją dalį suvalgydavo namų šeimininkas, o vėliau likusieji, pradedant vyriausiuoju ir baigiant jauniausiuoju, o paskutinis margučio gabalėlis atitekdavo šeimininkei.
Šis paprotys į namus turėjo atnešti skalsą ir turtą.
Suvalgyto margučio lukštų neišmesdavo, juos sudegindavo krosnyje - tikėta, kad tuomet naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.
Margučiais taip pat buvo puošiama Velykų eglutė - prie tiesios šakos senoliai pririšdavo eglės šakelių ir sukurdavo eglės formos papuošimą.
Šiame medelyje pritaisydavo iš šieno supintus lizdelius, į kuriuos buvo galima įkišti kiaušinius, dekoruodavo sprogusių žilvičių šakelėmis (kačiukais).
Vaikams buvo pasakojama apie Velykų bobutę, kuri gyvena pamiškėje, primargina daug margučių ir cukriniu arba vaškiniu, kiškiais pakinkytu vežimaičiu juos išvežioja vaikams.
Antroji ir trečioji Velykų dienos
Antroji Velykų diena buvo skirta pramogoms, susitikimams su kaimynais, giminaičiais.
Buvo einama į svečius, žaidžiami įvairiausi velykiniai žaidimai, šeimos linksminosi ir dainavo.
Velykų antrą dieną buvo supamasi.
Sūpuoklės - lopšio simbolis, kuriuo išsupama atgimusi gamta.
Tikėta, kad tų, kurie aukščiau įsisupa, javai bus aukštesni, linai - ilgesnį pluoštą užaugins.
Poros dar neturintys vaikinai eidavo dėdinėti į jaunų mergelių namus.
Mergaitės privalėjo pavaišinti gražiais margučiais, o, jeigu jų neturėjo, tai buvo juokais nute...
Didžiosios savaitės tvarka buvo nusistovėjusi ne tik bažnyčioje, bet ir buityje.
Šią savaitę negalima bartis, pavydėti, nepriimtina (ypač šeštadienį) ką nors skolintis ar skolinti, nes „nesiseks gyventi”.
Nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio, kol tyli bažnyčių varpai, įprasta laikytis griežto pasninko.
Pirmoji reikšmingiausia Didžiosios savaitės dar vadinta „čystuoju ketvirtadieniu“, kai buvo tvarkomos sodybos, sodai, namai, krečiami kaminai, iš trobų išnešama visa, kas nereikalinga.
O štai atgailos dieną - Didįjį penktadienį buvo įprasta laikytis tylos, nebesiblaškyti bandant nudirbti likusius darbus, nes tai - sielvartingiausia krikščionių kalendoriaus diena, kai prisimenama Kristaus mirtis ir palaidojimas.
Didįjį šeštadienį netgi kaime žmonės stengiasi iki pietų baigti sunkesnius darbus.
Tradiciškai, bent vienas iš šeimos eina iš bažnyčios parnešti ugnies, kartais šventinto vandens.
Šeštadienį ruošiami velykiniai valgiai, marginami kiaušiniai, kai kur likusi tradicija kabinti sūpuokles, tačiau prieš Velykas niekas nesisupa.
Pavakare visi išsimaudo pirtyje, įkurta šventinta ugnimi.
Prie bažnyčių dega laužai.
Anksčiau Didžioji savaitė baigdavosi šeštadienio vidurnaktį, kai tikintieji sveikindavo vienas kitą džiugiai sakydami: „Kristus prisikėlė!“ ir skelbdami apie didžiausios metų šventės Velykų pradžią.
Tačiau pastaruoju metu vis labiau įsigali tradicija rinktis ne tik į sekmadienio velykines Mišias, bet ir šeštadienio vakarą, nusileidus saulei dalyvauti įspūdingoje Velyknakčio liturgijoje, kuri prasideda ugnies apeigomis prie bažnyčių durų.
Ką reiškia įspūdingos Didžiosios savaitės apeigos, kas vyksta per vadinamą Didįjį tridienį bažnyčiose DELFI paprašė papasakoti kunigo Vytauto Sadausko.
Pasak jėzuito, apie „šventąjį tridienį“, kuriame Kristus „kentėjo, ilsėjosi ir prisikėlė“ jau IV a. pabaigoje kalbėjo šv. Ambraziejus.
Velykų tridienio šaknys glūdi Jeruzalės Bažnyčios liturgijoje, nes žmonės, gyvenę ten, kur įvyko Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas norėjo išgyventi kiekvieną Evangelijų atpasakotą įvykį tuo laiku ir toje vietoje, kur jis vyko.
Didįjį Ketvirtadienį švenčiamos Paskutinės Vakarienės Mišios.
Po skaitinių ir pamokslo būna kojų mazgojimo apeiga, prisimenant Kristaus priesaką: „Jei tad aš - Viešpats ir mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti.
Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“, - priminė kunigas.
Pavyzdžiui, kaip skelbė Vatikanas, šiemet naujasis popiežius Didžiojo ketvirtadienio Mišias aukos vienoje Romos nepilnamečių kalinimo įstaigoje, per kurias plaus sulaikytiesiems kojas.
Pasak V. Sadausko, kojų mazgojimo apeiga jau IV a. buvo Krikšto apeigų Vakaruose dalis.
Vėliau ji pamažu nyko, tačiau buvo išlaikyta vienuolynuose kaip tarnavimo vargšams ir bendruomenei ženklas.
Šiandien kojų mazgojimo apeiga atliekama po Evangelijos ir pamokslo.
Raudona - kankinių spalva.
Didysis Penktadienis, Kristaus mirties diena, visuomet buvo liūdesio ir pasninko diena.
Jėzuitas V. Sadauskas priminė, jog pirmasis Didžiojo Penktadienio liturgijos liudijimas mus pasiekė iš IV a. Jeruzalės.
Štai kaip piligrimė Egerija aprašo Didžiojo Penktadienio apeigas Jeruzalėje: ryte krikščionys susirinkdavo prie Golgotos pagarbinti Kristaus Kryžių, o po pietų rinkdavosi Žodžio liturgijai, kurios metu skaitomas Kančios aprašymas.
Jeruzalės Didžiosios Savaitės liturgija tapo pavyzdžiu ir Vakarų Bažnyčios liturgijai.
„Didžiojo Penktadienio pamaldose kunigas vilki raudonais drabužiais, nes raudona - kankinių spalva, ypač tinkanti minėti Kristaus kančią, iš kurios visi kankiniai sėmėsi meilės ir tvirtumo”, - pabrėžė kunigas V. Sadauskas.
Kodėl kunigas meldžiasi kniūbsčias?
Dvasininko žodžiais, Didžiojo Penktadienio pamaldose kunigas ateina prie nudengto altoriaus, parpuola kniūbsčias ir kurį laiką pasimeldžia tylomis.
Parpuolimas - labai senas maldos gestas, aptinkamas jau Senajame Testamente, reiškiantis gilų nusižeminimą, karštą maldavimą.
Po to skaitoma malda ir skaitiniai, žodžio liturgija baigiama iškilmingąja visuotine malda.
Šventojo kryžiaus pagerbimas baigiamas procesija: Mišių dalyviai pagarbą kryžiui išreiškia priklaupimu arba kitu tinkamu ženklu, pvz., pabučiavimu.
Po to altorius uždengiamas drobule.
Kodėl Didįjį šeštadienį nebūna pamaldų?
„Didįjį šeštadienį prisimenamas Jėzaus atilsis kape ir Jo nužengimas į pragarus ”, - pasakojo V. Sadauskas, pabrėždamas, jog tai rimties ir laukimo diena.
Pasak kunigo, pirmaisiais amžiais pagrindinis šios dienos bruožas buvo visiškas pasninkas.
Vėliau, kaip pasakoja šv. Augustinas, Didžiojo šeštadienio rytą susirinkdavo katechumenai (besiruošiantys krikštui) viešai sukalbėti „Tikėjimo išpažinimą“.
Tačiau Bažnyčia niekada neorganizavo ypatingų pamaldų, skirtų pagerbti Kristaus atilsį kape.
Velyknaktis grąžintas tik 1970 metais.
Įdomu tai, jog šeštadienio vakarą prasidedančios įspūdingos Velyknakčio apeigos, paveldėtos iš VII a. Romos apeigynų, centrinę vietą Velykų tridienyje vėl įgijo tik 1970 metais, išleidus Romos Mišiolą.
Kunigo V. Sadausko teigimu, Velyknaktis savo esme yra naktinis šventimas, kurį galima pradėti sutemus ir baigti prieš patekant saulei.
Dauguma krikščionių bendruomenių Velyknaktį švenčia nakties pradžioje, tačiau kai kuriuose regionuose, kur žmonės įpratę anksti keltis, pamaldos būna nakties pabaigoje.
„Krikščionių bendruomenė švenčia Velykų slėpinį budėdama maldoje, klausydamasi Dievo Žodžio skaitinių ir švęsdama įkrikščioninimo sakramentus.
taip apibendrina Velykų vigilijos prasmę: „Ši naktis pagal labai seną tradiciją yra Viešpačiui pašvęstoji (Iš 12, 42).
Todėl tikintieji, Evangelijos pamokyti (Lk 12, 35 ir t.), su žiburiais rankose, tebūna panašūs į žmones, laukiančius grįžtančio Šeimininko, kad parvykęs rastų juos budinčius ir susodintų prie stalo“, - Mišiolą citavo jėzuitas.
Velyknakčio Žiburių liturgijai tikinčiųjų bendruomenė susirenka už bažnyčios, prie sukurto laužo.
Pasveikinęs žmones kunigas palaimina ugnį ir prašo Dievą uždegti mus „galingu dangaus troškimu“.
Į Velykų žvakę įbrėžiami simboliai - kryžius, virš jo graikų abėcėlės raidė „alfa“, po juo - „omega“, o kryžmos kampuose - keturi einamų metų skaitmenys.
„Po to kunigas įsmaigsto į žvakę penkis smilkalų spurgus, simbolizuojančius Kristaus žaizdas ir uždega Velykų žvakę”, - pasakojo V. Sadauskas.
Tikinčiųjų procesija, sekanti paskui Velykų žvakę, kunigo teigimu, turi labai gilią simbolinę prasmę.
Ji primena Kristaus žodžius Jono evangelijoje: „Aš - pasaulio šviesa.
Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ ir ugnies stulpą kuriame Viešpats, vesdamas tautą iš Egipto, naktį ėjo Izraelitų priešakyje, rodydamas jiems kelią į laisvę.
Žydai minėjo „keturias naktis“.
Dalyvaudami Žodžio liturgijoje žmonės budi ir drauge meldžia Viešpaties atėjimo.
Klausomasi devynių skaitinių, iš kurių du - Naujojo Testamento laiškas Romiečiams ir Evangelija.
„Skaitinių parinkimas neatsitiktinis - jo šaknys glūdi žydų tradicijoje, nes pagal palestiniečių Talmudą, Paschos naktį žydai minėjo „keturias naktis“: pasaulio sukūrimo, Abraomo aukos, Išėjimo ir Mesijo atėjimo naktį.
Krikščionių Velykų Vigilija prasideda būtent šiomis istorijomis - sukūrimo, Abraomo aukos, Raudonosios jūros perėjimo ir eschatologiniu Izaijo skaitiniu.
Trys kiti Senojo Testamento skaitiniai labiau siejasi su Krikšto šventimu”, - paaiškino jėzuitas V. Sadauskas.
Po septintojo skaitinio ir maldos uždegamos altoriaus žvakės ir kunigas užgieda Gloria, kurios metu skambinama bažnyčios varpais.
Pasak DELFI pašnekovo, Garbės himnas yra svarbiausia krikščionių Velykinė giesmė.
Vakarų Bažnyčioje ilgą laiką ji būdavo giedama tik per Velykas.
Priimantys krikštą gauna ir Sutvirtinimo sakramentą.
Ne mažiau įspūdinga Velyknakčio pamaldų dalis - Krikšto liturgija, prasidedanti Krikšto vandens, kuris bus naudojamas per visą Velykų laiką, šventinimu.
„Krikšto vandens šventinimo maldoje prisimenamas sukūrimo vanduo, tvano vanduo, Raudonosios jūros perėjimas, Jėzaus Krikštas Jordano upėje, vanduo ištryškęs iš perverto ant kryžiaus Kristaus šono ir prisikėlusio Kristaus apaštalams patikėta misija eiti ir krikštyti mokinius „vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“, - pasakojo V. Sadauskas.
Jeigu per Velyknaktį krikštijami suaugę žmonės, jiems suteikiamas ir Sutvirtinimo sakramentas.
„Pagal apaštalo Pauliaus mokymą Krikštu mes esame kartu su Kristumi palaidojami mirtyje, kad drauge su Juo prisikeltume (Rom 6, 3-5).
Pirmųjų amžių Bažnyčia suvokė gilų ryšį tarp Krikšto ir Kristaus prisikėlimo.
Todėl Velyknaktis tapo išskirtine Krikšto teikimo naktimi”, - atkreipė dėmesį V. Sadauskas.
Kuri Velykų Mišios - tikrosios?
Kaip pabrėžė dvasininkas, dabar, kai vėl atgaivintas Velyknakčio šventimas naktį, Velyknakčio Mišios ir yra tikrosios Kristaus Prisikėlimo - Velykų Mišios.
Tačiau norintys gali dalyvauti antrosiose Mišiose Velykų dieną, o per šiuolaikines komunikacijos priemones klausytis velykinio popiežiaus pasveikinimo Urbi et Orbi visomis krikščioniško pasaulio kalbomis.
Ši diena mūsų bažnyčioje Lietuvoje dar vadinama ir Žaliuoju Ketvirtadieniu, gal nuo ne visai tiksliai išversto vokiškojo greinen - apraudoti, bet gali būti ir siejama su Evangelijoje pagal Luką minimu žaliu medžiu ir sausuoliu (Lk 23,31).
Didysis Ketvirtadienis - Viešpaties Vakarienės diena, taip pat Šventasis Ketvirtadienis, Sandoros Ketvirtadienis, Tyrasis, Sakramento Ketvirtadienis.
Dabar, kai liturginė šios didžios dienos spalva yra balta, jis pavadinamas ir Baltuoju Ketvirtadieniu.
Daug vardų vienai dienai, kurią minimas ir kunigystės, ir Šventosios Vakarienės, ir Naujosios Sandoros įsteigimas, ir kojų plovimas, ir išdavystė, ir suėmimas.
Didįjį Ketvirtadienį minima mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Paskutinė Vakarienė su apaštalais.
Jėzus pakvietė paprastus žmones, kokie buvo apaštalai, tapti Jo akimis, burna, ausimis, širdimi, kojomis ir rankomis.
Per juos Jis toliau išlieka savo kaimenės Ganytojas.
Didįjį Ketvirtadienį vyskupas visus mūsų bažnyčios dvasininkus sukviečia į Krizmos pamaldas.
Tai - sena Bažnyčios tradicija, kai Didžiojo Ketvirtadienio rytą vyskupo parapijoje švenčiamos pamaldos drauge su visais kunigais ir diakonais.
Tai - vienybės ženklas.
Pamaldose vyskupas šventina katechumenų bei ligonių aliejus ir konsekruoja krizmą (aliejaus ir balzamo mišinį, naudojamą patepimo metu).
Po pamokslo kunigai atnaujina kunigystės pažadus.
Didžiojo Ketvirtadienio vakarą parapijose švenčiamos pamaldos, vadinamos Paskutinės Vakarienės, Viešpaties Vakarienės, Šventosios Vakarienės pamaldomis.
Pasak Liuterio, Sakramento turi eiti tada, kai rodaisi mažiausiai tam tinkąs - visiškas vargšas, ištroškęs ir netikęs - tada labiausiai trokšti gauti ir priimti Dievo malonę.
Įprastai Didžiojo Penktadienio pamaldose skaitomi, giedami ir apmąstomi Septyni Jėzaus žodžiai, pasakyti nuo Kryžiaus, bei visa kančios istorija; dažnai pamaldos be pamokslo ir Šventosios Vakarienės.
Atmenama Kristaus mirtis ant Kryžiaus, apmąstoma mūsų pačių vieta Kryžiaus papėdėje, dėkojama už neapsakomą Dievo meilę ir vienijamasi su Jėzumi Jo kančioje.
Didįjį Šeštadienį pamaldų nėra.
Bet nusileidus saulei arba sekmadienio paryčiais prasideda Velykų vigilijos, arba Velyknakčio pamaldos, kuriose pabrėžiamas skirtumas tarp šviesos ir tamsos.
Vilniaus parapijoje, pavyzdžiui, jos anksčiau (iki 2020 m.) prasidėdavo 3 val. ryto (jei tą naktį įvedamas vasaros laikas - 2 val.).
Tęsiasi apie pustrečios-tris valandas.
Bažnyčioje nedegamos šviesos.
Žmonės renkasi šventoriuje, jiems įteikiamos žvakės, kurios vėliau bus uždegtos nuo Velykų žvakės.
Ant šventoriaus žemės, tinkamoje vietoje, sukuriamas laužas (vietoje jo galima naudoti žarijoms pritaikytą indą arba indo formos žvakę).
Velykų žvakės dydis - 1-2 metrai, kurioje kunigas specialia liturgija paženklina užrašus ir įsmeigia penkias vaškines vinis.
Velyknakčio pamaldų trukmė priklauso nuo liturginių skaitinių ir juos lydinčių giesmių, psalmių ir maldų skaičiaus.
Yra privalomieji ir liturgo nuožiūra iš pateiktų parenkami skaitiniai.
Velyknakčio metu vyksta ir Krikštas - gali būti tiek pasiruošusių suaugusiųjų (katechumenų), tiek kūdikių.
Šventoji Vakarienė šią dieną priimama visiems sustojus aplink altorių (Velyknakčio ir Prisikėlimo pamaldų metu nesiklaupiama - tai simbolizuoja prisikėlimą).
Pirmosios Velykų Sekmadienio rytmečio pamaldos vadinamos Prisikėlimo, Prikėlimo pamaldomis.
Į pačias pirmąsias gaudžiantys varpai įprastai kviečia 7 val. ryte.
tags: #ketvirtadieni #pries #pietus