Šis straipsnis skirtas apžvelgti viršutinius kunigų apdarus, dėvimus Mišių metu, bei aptarti liturginių drabužių reikšmę ir istoriją katalikų bažnyčioje. Liturginiai drabužiai yra neatsiejama katalikų Mišių dalis. Jie dėvimi krikščionių dvasininkų ir bažnyčios patarnautojų per apeigas liturginėms pareigoms atlikti. Liturginiai drabužiai išoriškai ženklina liturginių tarnysčių įvairumą per liturgines apeigas. Vyskupų, kunigų ir diakonų liturginiai drabužiai tikintiesiems primena Kristų, kuriam jie atstovauja, žymi kunigiškąją tarnystę. Taip pat paliesime kai kuriuos konkrečius pavyzdžius iš Lietuvos bažnyčių, drabužių audinius ir susijusius bažnytinius reikmenis.
Liturginių drabužių istorija
Liturginių drabužių kilmė susijusi su liturgijos raida ir vietos papročiais, ilgainiui keitėsi drabužių meninės formos. Iki V a. liturginių drabužių formos ir dėvėjimo tradicijos dar nebuvo tvirtai nusistovėjusios. Nuo VIII a. liturginius drabužius imta aiškinti alegoriškai, pabrėžiant jų teologinę ar simbolinę reikšmę (pvz., arnotas simbolizuoja meilę). Dabartiniai liturginiai drabužiai žinomi nuo XII amžiaus.
Pagrindiniai kunigų liturginiai drabužiai Mišiose
Mišiose ir kitose su jomis susijusiose pamaldose pagal apsivilkimo eilę dvasininkų dėvimi liturginiai drabužiai yra šie:
Amiktas
Amiktas (lot. amictus) - balta lininė stačiakampė skarelė, kuria apgaubiami pečiai ir kaklas iš priekio velkantis albą, kad nesimatytų kasdieninių drabužių. Užrišama raišteliais, prisiūtais prie dviejų amikto kampų. Humerolas (ne visada).
Alba
Alba (lenk. alba, iš lot. albus - baltas) - katalikų dvasininkų apatinis liturginis drabužis, kilęs iš romėnų tunikos: ilgas (iki žemės), platus, baltas, lygios medžiagos drabužis, dėvimas po arnotu, dalmatika arba kapa. Alba su juosta ar be jos.
Juosta
Juosta - katalikų dvasininko liturginių drabužių dalis: siaura balto audinio virvelė, skirta albai per strėnas sujuosti; tokio ilgio, kad apsijuosti galima du kartus. Skaistybės simbolis. Primena virves, kuriomis Jėzus buvo surištas Alyvų sode, pririštas prie stulpo plakimo metu ir vedamas nukryžiuoti.
Stula
Stula - ilga, siaura juosta, dėvima per kaklą. Kunigai nešioja stulą taip, kad ji kabėtų tiesiai žemyn, o diakonai - įstrižai per kairįjį petį.
Arnotas
Arnotas (lenk. ornat, iš lot. ornatus - papuoštas, dailus) - puošniausias katalikų dvasininkų liturginis drabužis, dėvimas virš albos; stačiakampio pavidalo apsiaustas be rankovių, nesusiūtais šonais, vien su prakirpte per vidurį galvai įkišti; siekia žemiau kelių. Diakonų vietoj arnoto - dalmatika.
Dalmatika
Dalmatika - puošnus liturginis katalikų diakonų berankovis drabužis, apsivelkamas virš stulos ir albos. Senovėje dalmatika apsivilkdavo tik Romos vyskupas, vėliau tą teisę gavo ir Romos diakonai bei kiti vyskupai, ją nešiodavo po arnotu. Renesansinė - barokinė dalmatika panaši į arnotą, tik su trumpomis rankovėmis, vilkima per šv. Mišias.
Kiti dvasininkų apdarai
- Vyskupai dar dėvi pijusę, užsideda mitrą, kryžių, per iškilmingas apeigas laiko pastoralą, arkivyskupai dar užsideda palijų.
- Kapa dvasininkai apsisiaučia per procesijas ir kitas pamaldas pagal jų rubrikas, per laidotuves užsideda biretą.
- Laiminant Švenčiausiuoju Sakramentu dėvimas veliumas.
- Dvasininkų liturginiams drabužiams priskiriama ir sutana.
- Kai kuriose apeigose vietoj albos ant sutanos užsivelkama kamža, užsidedama stula.
Kamža
Kamža (lenk. komża, iš lot. camisia - marškiniai) - katalikų dvasininkų liturginis drabužis, panašus į albą, baltas, laisvas, siekiantis tik kelius (iki XV a. siekė žemę), rankovės ilgos, plačios, apačia ir rankovės apsiūtos nėriniais. Dėvima nuo XIV a. Dabartinis pavidalas - iš XVI a. Kamžos atmaina yra rochetas.
Sutana
Popiežius dėvi baltą sutaną ir pijusę, kardinolai - purpurinę, vyskupai - violetinę arba juodą su violetiniais apvadais, prelatai ir kanauninkai - juodą su violetiniais apvadais. Sutana per juosmenį perjuosiama atitinkamos spalvos juosta.
Arnoto spalvos simbolika
Liturginių metų laikotarpiams būdingos skirtingos spalvos, kurios atsispindi ir arnotų spalvose:
- Balta: simbolizuoja džiaugsmą, šviesą ir švarą. Dėvima per Velykas ir Kalėdas, taip pat per šventųjų, kurie nėra kankiniai, šventes.
- Raudona: simbolizuoja kraują ir ugnį. Dėvima per Sekmines, Didįjį penktadienį ir per kankinių šventes.
- Žalia: simbolizuoja viltį ir gyvybę. Dėvima eiliniu liturginiu laikotarpiu.
- Violetinė: simbolizuoja atgailą ir pasiruošimą. Dėvima per Gavėnią ir Adventą.
- Juoda: simbolizuoja gedulą. Gali būti dėvima per laidotuves ir gedulo Mišias.
Liturginiai drabužiai Lietuvoje
Lietuvos bažnyčiose galima rasti įvairių istorinių ir meninių vertybių, susijusių su liturginiais drabužiais. Pavyzdžiui, Beižionių šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčioje yra du vertingesni arnotai: vienas jų - iš prancūziško šilko pagamintas XVIII a. antroje pusėje, antrasis siūtas Vilniaus dirbtuvėse XIX a. viduryje. Kuršėnų etninės kultūros ir tradicinių amatų centre atidaryta miesto Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios paveldo paroda, kurioje eksponuojami rankomis išsiuvinėti dvasiškių rūbai.
Liturginių drabužių audiniai
Liturginiai drabužiai dažniausiai siuvami iš natūralaus pluošto, naudojami dirbiniai, derantys su religinio veiksmo kilnumu.
Kiti svarbūs bažnytiniai reikmenys Mišių metu ir dvasininkų tarnystėje
Be liturginių drabužių, katalikų bažnyčioje naudojama daugybė kitų reikmenų, kurie yra svarbūs apeigoms ir dvasininkų tarnystei. Toliau pateikiama kai kurių iš jų apžvalga:
| Reikmuo | Aprašymas |
|---|---|
| Agenda | Katalikų liturginė knyga, nustatanti sakramentų ir sakramentalijų teikimo bei procesijų rengimo tvarką ir maldų formules. |
| Aliejai | Šventieji aliejai (lot. olea sacra) - katalikų liturgijoje vartojami teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės ir Ligonių patepimo sakramentus bei atliekant kitas apeigas. Yra trejopi: chrizma, katechumenų ir ligonių patepimo. |
| Aliejinė | Trys apvalios dėžutės šventiesiems aliejams laikyti. |
| Ampulė | Liturginis indas siauru kakleliu, storu, apvaliu, cilindriniu arba briaunotu pilveliu, viena ar dviem ąselėmis, neretai su dangteliu. Per šv. Mišias vartojamos dvi: viena vynui, kita vandeniui. |
| Antepediumas | Puošnus, pastovus arba keičiamas audeklas ar skydas, kabantis vertikaliai nuo altoriaus mensos iki grindų ir dengiantis altoriaus apatinės dalies priešakį. |
| Baldakimas | Puošnus audeklinis stogelis su 4 kotais, per procesijas nešamas virš monstrancijos su Ostija - Švč. Sakramentu. |
| Brevijorius | Katalikų dvasininkų knyga, skirta kasdienėms maldoms ir apmąstymams, sudaryta iš Senojo Testamento psalmių, religinių himnų, Naujojo Testamento ir Bažnyčios Tėvų raštų ištraukų. |
| Bursa | Dėklas sulankstytam korporalui: kvadratinis, apie 22 cm aukščio plokščias, iš dviejų stangrios arnoto medžiagos ir spalvos gabalų. |
| Ciboriumas | Dėžutė Švč. Sakramentui laikyti. Ankstesnėje reikšmėje - gaubtas virš didžiojo altoriaus. |
| Diurnalas | Katalikų dvasininkų maldynas - brevijoriaus ištrauka, skirta palengvinti dvasininkams melstis ne bažnyčioje. |
| Eucharistija / Komunija | Katalikų liturgijoje vienas iš 7 sakramentų, kuriuo duonos ir vyno pavidalu priimamas Kristaus kūnas ir kraujas. |
| Kanoninės valandos | Meldimosi valandos nustatytais paros tarpsniais, privalomos dvasininkams, vienuoliams ir pasauliečių sambūriams. |