Lietuvos gamta, nors ir turtinga, kartais stebina ir netikėtais atradimais, ypač kai kalbama apie augalus, kuriuos esame įpratę matyti miškuose, ir apie retus vabzdžius. Šiame straipsnyje apžvelgsime du gamtos elementus: kuklų, bet daugelio mėgstamą kiškiakopūstį (Oxalis) ir retą, mįslingą juostakaktį svirplį.
Nors galbūt nesitikėtumėte rasti lietuviškų kiškiakopūsčių toli nuo gimtinės, tačiau net ir Honkonge galima eiti PASIKIŠKIAKOPŪSTELIAUTI. Kai pirmą kartą pamačiau tą trilapį kažkokios statybvietės patvory, nepatikėjau, nusiskyniau ir paragavau. Paskui paaiškėjo, kad kiškio kopūstas vietiniuose žolynuose veisiasi kaip Lietuvoje kiaulpienė. Pastebėjau jų visur - ir išpuoselėtuose gėlynuose, ir vejose, ir po pakelės krūmais. Ne vien egzotika čia. Yra čia ir jis, mūsų miško kuklus augalėlis.
Kiškiakopūsčiai: nuostabus augalų pasaulis
Kas gi vaikystėje nėra ragavęs rūgščiųjų kiškio kopūstų? Tai viena didesnių atrakcijų miške, ypač kol dar nebūdavo sunokusių uogų: mėlynių, aviečių ar žemuogių. Ir niekas tuomet nesukdavo sau galvos: naudingi kiškio kopūstai ar kenksmingi? O kaip yra iš tikrųjų?
Bendrosios savybės ir paprastasis kiškiakopūstis
Kiškiakopūstis (Oxalis) priklauso kiškiakopūstinių augalų šeimos genčiai. Yra žinoma daugiau nei 700 šios genties augalų rūšių. Dauguma jų auga atogrąžų ir paatogrąžių srityse.
Lietuvoje savaime auga tik paprastasis kiškiakopūstis (Oxalis acetosella). Kiškiakopūstis - daugiametė žolė su šakniastiebiais. Užauga iki 5-12 cm aukščio. Šakniastiebis plonas, šliaužiantis, gumbuotas. Antžeminio stiebo neturi. Lapai pamatiniai, sudėtiniai, trilapiai. Naktį susiglaudžia ir priglunda prie lapkočio.
Žydi pavieniais žiedais, išaugusiais ant žiedkočio. Žiedą sudaro 5 baltos arba rausvai baltos spalvos vainiklapiai. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Kiškiakopūsčio vaisius - atsidarančioji dėžutė. Sėklos rudos, išilgai briaunotos, su mėsingu apysėkliu. Subręsta birželio-liepos mėnesiais. Lietuvoje kiškio kopūstai gerai pažįstami ir plačiai paplitę. Aptinkami visoje šalies teritorijoje.
Kiškio kopūstų veislės ir naudojimas
Kiškiakopūsčių gentyje yra apie 700 rūšių, kurios labiausiai paplitusios Amerikos žemyne. Yra daug sukultūrintų, dekoratyvinių kiškiakopūsčių, auginamų darželiuose. Štai keletas pavyzdžių:
- Paprastasis kiškiakopūstis (Oxalis acetosella): Užauga iki 5-12 cm aukščio. Žiedą sudaro 5 baltos arba rausvai baltos spalvos vainiklapiai. Savaime auga Lietuvoje, jauni lapeliai valgomi, bet reikia atsižvelgti į tai, kad kiškio kopūstai kaupia oksalo rūgštį, todėl jų negalima vartoti dideliais kiekiais.
- Valgomasis kiškiakopūstis (Oxalis deppei): Neatsparus šalčiui, todėl auginamas namuose, vazonuose kaip dekoratyvinis augalas. Užauga iki 25-35 cm aukščio ir žydi aviečių raudonumo spalva. Lapeliai taip pat labai dekoratyvūs: žali su purpuriniu viduriu. Šio kiškio kopūsto lapeliai taip pat valgomi.
- Gumbinis kiškiakopūstis (Oxalis tuberosa): Labai senovinis kultūrinis augalas, natūraliai auginamas Andų kalnuose. Užauga iki 30-60 cm aukščio. Gali būti auginami šiltnamiuose, oranžerijose. Nežiemoja. Žydi geltonai oranžiniais stiebais. Lapai ir jauni stiebai valgomi kaip lapinės daržovės, o šakniagumbiai - naudojami maistui panašiai kaip bulvės. Beje, gumbų spalva gali būti geltona, rausva, purpurinė. Pats augalas nėra labai dekoratyvus. Gumbai su akutėmis, geltoni, rausvi arba purpuriniai. Jose susikaupia iki 22-25 proc. krakmolo, oksalatai iš gumbų šalinami juos mirkant ir pašaldžius, tuomet įgauna malonų skonį. Tai labai mėgstama indėnų daržovė, konkuruojanti su bulvėmis. Europoje nelabai paplitusi kultūra, bet gana populiari Naujojoje Zelandijoje, ten net vadinama Naujosios Zelandijos jamsu. Valgomi virti, žali, kepti. Ši egzotinė kultūra vertinga dar ir tuo, kad neturi šansų sulaukėti, kaip jos giminaitis - raudonasis kiškiakopūstis, nes neplinta sėklomis. Plačiau paplisti šiam augalui trukdo šviesos trūkumas: kaip ir daugelis kultūrų iš pietinių kraštų, kiškiakopūstis yra trumpadienis, jam optimalus šviesos periodas 11-13 valandų.
- Raudonlapis kiškiakopūstis (Oxalis triangularis): Auginamas kaip dekoratyvinis augalas vazonuose, gėlynuose, alpinariumuose. Lietuvoje nežiemoja. Po šalnų šakniastiebiai iškasami ir laikomi dėžutėse tarp durpių šaltame rūsyje. Viena rūšis - raudonasis kiškiakopūstis - „pabėgo“ iš darželių, sulaukėjo ir kaip ir kita darželio gėlė - saulutė - tapo daugeliui sodybose nepageidautinu floros atstovu.
- Violetinė oksalis: Pasižymi malonia alyvine spalva. Medis užauga iki 1 m aukščio. Ši sodo kultūra dažnai auginama namuose. Rūpinimasis juo yra laistymas laiku (1 kartą per savaitę).
- Miško oksalis: Pasižymi panašumu į kitą veislę - paprastą akmenligę. Skirtumas tarp jų yra tas, kad miško veislė gali augti tik laukinėje gamtoje (taigi ir pavadinimas). Šios rūšies gėlė nėra labai didelė.
- Paprastasis sedumas: Kambarinis augalas, kurį galima auginti namuose. Geriausias augimas pastebimas laukinėje gamtoje. Krūmo aukštis yra apie 70 cm. Gėlės turi purpurinį atspalvį. Sedum arba kiškio kopūstai (tai yra 2 to paties augalo pavadinimai) pasižymi puikiomis žmogaus organizmo gydomosiomis savybėmis.
Apibendrinta kiškiakopūsčių veislių lentelė:
| Rūšis | Aukštis | Žiedų spalva | Ypatybės / Auginimas |
|---|---|---|---|
| Paprastasis kiškiakopūstis (Oxalis acetosella) | 5-12 cm | Balti/rausvai balti | Savaime auga Lietuvoje, valgomi jauni lapeliai. |
| Valgomasis kiškiakopūstis (Oxalis deppei) | 25-35 cm | Aviečių raudonumo | Auginamas vazonuose, lapeliai dekoratyvūs ir valgomi. |
| Gumbinis kiškiakopūstis (Oxalis tuberosa) | 30-60 cm | Geltonai oranžiniai | Kultūrinis augalas iš Andų, valgomi lapai ir šakniagumbiai. |
| Raudonlapis kiškiakopūstis (Oxalis triangularis) | - | - | Dekoratyvinis, nežiemoja Lietuvoje. |
| Violetinė oksalis | Iki 1 m | Alyvinė | Sodo kultūra, auginama namuose. |
| Miško oksalis | - | - | Auga laukinėje gamtoje, nedidelė gėlė. |
| Paprastasis sedumas | Apie 70 cm | Purpurinė | Kambarinis augalas, geriausiai auga laukinėje gamtoje. |
Maistinė vertė ir receptai
Paprastieji kiškiakopūsčiai priskiriami prie valgomų augalų. Tačiau maistui gali būti naudojami tik jauni lapeliai. Ir vis dėlto dėmesio! Kiškio kopūstai kaupia oksalo rūgštį, todėl jų negalima vartoti dideliais kiekiais. Augalo žieduose bei lapuose gausu vitaminų C ir K, karotino, organinių rūgščių.
Kiškių kopūstai gali būti puikus vitaminų šaltinis. Ypač pavasarį, kol dar trūksta kitų žalumynų. Vienas kitas lapelis bus tik į naudą.
Kiškiakopūsčių sriuba
Tai puiki alternatyva įprastai rūgštynių sriubai. Skonis labai panašus.
- Bulves ir morkas nuskusti, gerai nuplauti.
- Bulves supjaustyti kubeliais, o morką sutarkuoti stambia tarka arba supjaustyti pusžiedžiais.
- Į puodą dėti bulves, morką, berti miežines kruopas, užpilti sultiniu ir pagardinti druska bei pipirais.
- Virti ant nedidelės ugnies apie 15 min. Arba kol suminkštės kruopos.
- Kiškių kopūstus nuplauti ir suberti į baigiančią virti sriubą. Įpjaustyti virto kiaušinio.
Kiškiakopūsčių salotos
Šios salotos - tai pilna lėkštė žalios spalvos ir vitaminų.
- 100 g kiškio kopūstų;
- 50 g jaunų kiaulpienės lapelių arba žiedų;
- 1 vidutinio dydžio agurkas;
- saujelė svogūno laiškų;
- žiupsnis druskos ir pipirų;
- 1 v. š. [trūksta ingrediento, tikėtina aliejaus ar citrinos sulčių].
Gydomosios savybės ir liaudies medicina
Kiškių kopūstai yra daugiamečiai augalai, priklausantys riebiai genčiai. Jis auga smėlingose dirvose. Kopūstus galite sutikti prie vandens telkinių, palei kelią, kur jie susilieja su krūmais.
Tokiame augale kaip kiškio kopūstai yra C grupės vitaminų, taninų, karotino, vaistinių druskų, įvairių natūralių rūgščių ir flavonoidų.
Produkto naudojimas liaudies medicinoje:
- padeda atsikratyti skausmo;
- tonizuoja visą kūną (po ligos ar pervargimo);
- leidžia kuo greičiau išgydyti žaizdas;
- puikiai padeda sustabdyti kraujavimą;
- dėl lapų naudojimo galite greitai išvalyti odą nuo įvairių uždegimų (spuogų ar spuogų);
- padeda atsikratyti alergijos, kuri pasireiškia odos bėrimu;
- vartojant sultis, normalizuosis širdies ir centrinės nervų sistemos darbas.
Kopūstų derlius ir džiovinimas
Liaudies medicinoje yra receptų, kuriuose naudojama ir žemės pagrindinė dalis, ir šaknis. Žolę reikia rinkti ir džiovinti tuo metu, kai krūmas dar tik pradeda žydėti. Gėles ir lapus geriau rinkti saulėtu ir sausu oru, kitaip kyla pavojus sumažinti naudingas savybes. Šaknis geriau iškasti ir surinkti rugsėjo pradžioje, kai jos iš dirvožemio pasisavina maksimalų maistinių medžiagų kiekį.
Naudingos kiškio kopūstų savybės maksimaliai pasireiškia tik tinkamai džiovinant. Žaliąją augalo dalį paprastai rekomenduojama džiovinti didelėse, gerai vėdinamose patalpose. Prieš pradedant džiovinti šaknis, svarbu jas išvalyti nuo žemės ir viršutinio sluoksnio, supjaustyti nedideliais griežinėliais ir pakabinti ant pašiūrės ar rūsio lango.
Sveikata | Mityba kandidozei įveikti
Liaudies medicinos receptai
Kiškių kopūstų užpilas:
- Apie 50 g smulkintų lapų reikia užpilti 500 ml virinto vandens. Šis mišinys turėtų būti dedamas į vėsią, tamsią patalpą 5 valandoms. Praėjus nurodytam laikui, medžiaga filtruojama per sietą arba marlę ir supilama į švarų indą. Tinktūrą reikia gerti 3 kartus per dieną po 30 ml prieš valgį. Manoma, kad tokia infuzija yra veiksminga priemonė nuo gastrito, viduriavimo, nevaisingumo, pervargimo ar inkstų nepakankamumo.
- Jums reikia 25 g žalios žolės dalies, sumaišytos su 25 g šaknų sistemos. Tokį mišinį reikia užpilti 500 ml virinto vandens ir 5-6 valandas reikalauti iš termo-indo. Panaši tinktūra turėtų būti naudojama tepti skaudamas vietas gerklės skausmais, nudegimais ir pjūviais. Taip pat tokia infuzija aktyviai padeda atsikratyti karpų, opų ar nuospaudų.
Zuikio kopūstų nuoviras:
Kartais kiškiniai kopūstai naudojami kaip nuoviras. Norėdami jį paruošti, jums reikės 20 g sausų susmulkintų lapų. Jie pridedami prie 200 ml šilto vandens ir mišinys dedamas ant viryklės. Mišinį būtina laikyti ne ilgiau kaip 10 minučių, kitaip visos naudingos savybės bus sunaikintos dėl aukštos temperatūros. Praėjus nurodytam laikui, indai nuimami nuo ugnies ir dedami į tamsią vietą, kol visiškai atvės. Po to jis pilamas į švarų indą. Jo reikia suvartoti apie 20 ml vaisto, 2-3 kartus per dieną. Toks nuoviras bus veiksmingas kovojant su inkstų ligomis.
Triušio kopūstų sultys:
Žalią kopūstų dalį reikia kruopščiai nuplauti tekančiu vandeniu ir užpilti verdančiu vandeniu, reikalauti 20 minučių. Po to turėtumėte paruošti košę (naudodami mėsmalę ar sulčiaspaudę). Gautos sultys sumaišomos su grynu vandeniu santykiu 1: 2. Kasdien rekomenduojama vartoti po 1 valg. l. sultys tuščiu skrandžiu, 3-4 kartus per dieną. Priemonė naudojama išoriniam gydymui. Jei ant veido yra žaizda ar uždegimas, medvilninį įklotą reikia sudrėkinti sultimis ir uždėti uždegimo ar traumos židinyje.
Triušio kopūstų žiedas:
Iš šio augalo žiedų pagamintas nuoviras puikiai padeda susidoroti su bendru kūno nuovargiu ir padidina viso kūno tonusą. Tai veiksminga priemonė imuninei sistemai gerinti. Sultinį reikia vartoti 3 kartus per dieną po 30 ml. Geriausia tai daryti valgio metu. Šviežios gėlės yra valgomos, gana skanios. Jos padeda atkurti kūną po ilgos ir sunkios ligos. Tepamas ant žaizdos ar nudegimo jis turi nuskausminamąjį ir gydomąjį poveikį.
Svirplys: retas Lietuvos gyventojas
Be plačiai paplitusių augalų, Lietuvos gamta slepia ir retesnių gyventojų, tokių kaip juostakaktis svirplys. Tai nedidelis (11-13 mm), tamsus svirplys, lengvai atpažįstamas pagal būdingą šviesią skersinę juostą ant kaktos, jungiančią akis. Sparnai trumpi, maždaug pusės pilvelio ilgio, funkcionuoja tik kaip garso organas.
Biologija ir ekologija
Šiaurinėje arealo dalyje juostakaktis svirplys gyvena kseroterminėse buveinėse, kuriose vyksta vandens arba vėjo erozija, sukurianti didelius gerai saulės įšildomus atviro grunto plotus. Kartais apsigyvena karjeruose; Lenkijoje aptiktas pajūrio kopose. Lietuvoje gyvena silikatinių uolienų atodangos nuobiryne.
Suaugėliai stebimi visą vasarą, nuo gegužės iki rugpjūčio mėn. Aktyviausias vakare ir naktį. Į gruntą padėti kiaušiniai vystosi be diapauzės; išsiritę jaunikliai aptinkami kartu su suaugėliais, jie vystosi iki rudens. Žiemoja paskutinės stadijos nimfos, kurios pavasarį virsta suaugėliais; kai kuriais duomenimis gali žiemoti ir suaugėliai.
Paplitimas ir apsauga
Rūšis paplitusi Centrinėje ir Pietų Europoje, Vakarų Azijos stepių ir pusdykumių zonoje rytuose iki Kazachijos, kai kuriais duomenimis, iki Tuvos ir Mongolijos. Šiauriau stepių zonos paplitimas labai fragmentiškas, aptinkamos izoliuotos populiacijos.
Lietuvoje žinoma viena šios rūšies populiacija Birštono savivaldybės teritorijoje (Škėvonių atodanga prie Nemuno). Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai: erozijos veikiamų plotų sukcesinis užaugimas ar apsodinimas mišku, vandens ir vėjo erozijos prevencija ardomuose šlaituose ar kopose, karjerų rekultivavimas. In Lithuania, a single population of Eastern Cricket is known in the Škėvonys outcrop area. The species is relatively numerous in the lower part of the siliceous slope on the Nemunas river bank.
