Apie mėsos naudą ar jos žalą mūsų organizmui diskutuojama daug. Tačiau yra tautų, kurių išgyvenimas neatsiejamas nuo mėsos, ypač atšiauriomis klimato sąlygomis. Eskimų mityba visiškai priklauso nuo sezono ir yra viena tų tautų, kurių valgymo tradicijos nesikeičia jau daugelį amžių.
Prieš pradedant pasakoti apie nuo Čiukčių pusiasalio iki Grenlandijos įsikūrusios žmonių grupės etninę mitybą, verta pridurti, kad eskimai pavadinti tokiais, dažnai įsižeidžia, nes išvertus iš algonkinų kalbos tai reiškia „valgantis žalią mėsą“. Todėl išskiriu šią žmonių grupę į dvi tautas: inuitus ir jupikus. Pirmieji gyvena šiaurinėje Aliaskoje, Grenlandijoje ir dalis Kanadoje. Antrieji - vakarinėje Grenlandijoje ir Rusijos Tolimuosiuose rytuose. Plotas didelis, todėl šiek tiek skiriasi ir jų valgiaraštis. Sakyti, kad inuitai ir jupikai valgo tą patį yra tas pats, kas painioti žemaičio Kūčių stalo patiekalus su dzūko.
Mėsos svarba inuitų ir jupikų mityboje
Aliaskoje gyvenantiems inuitams dėl dažnų ekstremalių šalčių reikia maitintis itin riebiu, kaloringu maistu. Moderniajame pasaulyje gyvenantys vegetarai, veganai, žaliavalgiai ar tiesiog gyvūnų gynėjai pašiurptų pamatę, kad tam, jog kasdien galėtų išgyventi, inuitai ir jupikai privalo medžioti ir žvejoti. O štai jupikai labiau mėgsta žvejoti, pavasarį ir vasarą jie traukia prie upių ir jūrų, kur žvejoja lašišas ir medžioja ruonius. Žiemą grįžta į bendras gyvenvietes ir tęsia laukinių gyvūnų medžioklę. Inuitų valgiaraštį taip pat sudaro baltieji delfinai, įvairios žuvys, krabai, jūrų vėpliai, karibu šiaurės elniai, briedžiai, antys, putpelės, laukinės žąsys. Tuo metu jupikai dažniau maitinasi uogomis, žuvimis ir stepėse sumedžiotais gyvūnais. Mėsa valgoma žalia, kepta arba džiovinta.
Unikalūs mitybos ypatumai ir maistinių medžiagų šaltiniai
Bevardinant tai, ką valgo eskimai, rodos trūksta pagrindinių mitybos piramidės dalių: grūdų ir daržovių. Tačiau evoliucija lėmė taip, kad eskimų organizmas prisitaikė prie esamų gamtos diktuojamų sąlygų. Be to, kitaip nei kitos kultūros, inuitai ir jupikai suvartoja beveik visą sumedžiotą gyvulį. Jie neišmeta organų, o juos iškepa arba sudžiovina ir suvalgo. Iš tų organų eskimai gauna patenkinamą kiekį ląstelienos ir kitų naudingųjų medžiagų, randamų daržovėse ir grūduose. Štai pavyzdžiui, vitamino C jie gauna iš ruonių odos ir smegenų. Kadangi šie organai yra valgomi žali arba šaldyti, jie išlaiko didžiąją dalį naudingųjų medžiagų. Be to, šiltesniu metų sezonu, eskimai pasimėgauja žolelėmis, laukinėmis šaknimis ir jau minėtomis uogomis. Mityba, kurios pagrindą sudaro gyvuliniai baltymai, pasiteisina tik tuomet, jei kartu yra vartojama daug gyvulinės kilmės riebalų, kaip kad daroma laikantis tradicinės eskimų dietos.
MEDŽIOKLĖ-Hunters Video-Trofėjai
Tradiciniai Grenlandijos virtuvės delikatesai
Viena vertus, ieškoti tradicinio maisto Grenlandijoje reiškia patvirtinti kultūrą, gyvavusią dar gerokai prieš kolonializmą. Tai vieta, kur ankstyvoji inuitų bendruomenė pergyveno vikingus, tačiau XVIII a. tapo Danijos naujakurių kolonizacijos auka, ir kur klimato kaita dabar iš esmės keičia kraštovaizdį bei gyvenimo būdą. Taigi, kokia yra Grenlandijos virtuvė šiandien? Trumpai tariant: ji sudėtinga. Tačiau keliautojas, suprantantis, kad kai kurie klasikiniai vietiniai ingredientai dabar gali būti retesni arba jiems taikomos griežtesnės žvejybos bei medžioklės taisyklės, vis tiek gali rasti ir paragauti gardžių jūros gėrybių, mėsos ir produktų, formuojančių unikalią Grenlandijos kulinarinę kultūrą.
„Mattak“
Tai visoje Grenlandijoje paplitęs užkandis ir ilgametis vietinių gyventojų skanėstas. „Mattak“ - tai banginio oda su po ja esančiu riebalų sluoksniu. Dažnai pamatysite „mattak“ patiektą žalią arba pabarstytą stambia druska. Paprastai jis ruošiamas iš narvalo - nedidelio banginio, atpažįstamo iš ilgos ilties ir praminto „jūrų vienaragiu“. „Mattak“ valgymas gali priminti vyno degustaciją: vieni mėgsta pasimėgauti jo skoniu ir tada išspjauti, kiti gabalėlius nuryja.
Avijautis (Musk Ox)
Avijaučiai puikiai jaučiasi ledinėse Grenlandijos tundrose, o jų populiacijai šiuo metu pavojus negresia. Šios mėsos gerbėjai vertina jos ypatingą sultingumą ir liesumą - avijautiena turi mažiau riebalų nei kiauliena. Dažniausiai ji patiekiama kaip kepsnys, kepamas vidutiniškai žaliai (angl. medium rare), kad išliktų sviestinis skonis.
Tundrinė kurapka (Ptarmigan)
Tundrinės kurapkos mėsa yra tamsiai raudona ir liesa, vertinama dėl sodraus žvėrienos skonio (panašaus į fazaną) ir švelnios tekstūros. Tradiciškai ji valgoma žalia arba virta (vidaus organai taip pat mėgstami), o dabar dažnai patiekiama kepta su traškiomis bulvėmis - kitu įprastu Grenlandijos ingredientu.
Ciegoriaus ikrai (Lumpfish Roe)
Ciegoriai gausiai veisiasi lediniuose Grenlandijos vandenyse, jų skani mėsa paprastai rūkoma arba troškinama. Tačiau daugeliui vietinių gurmanų svarbiausia yra ikrai. Ciegoriaus ikrai yra švelnūs, subtilūs, su sūriu, kaviaro tipo poskoniu.
Laukinės uogos
Uogos yra neatsiejama inuitų mitybos dalis ir naudojamos visur: nuo saldaus priedo prie žvėrienos iki deserto po valgio - žalios arba virtos į kompotus.
„Suaasat“ sriuba-troškinys
„Suaasat“ - tai soti sriuba-troškinys, gaminama iš bulvių, svogūnų, ryžių arba miežių ir ruonio, banginio ar jūros paukščio mėsos. Šaltą naktį, snieguotų Grenlandijos kalnų ir uolėtų pakrančių fone, šiltas „suaasat“ dubenėlis, paprastai pagardintas druska bei pipirais ir kvepiantis vietiniais sausumos bei jūros ingredientais, yra tinkamiausias būdas pajusti šią nepaprastą vietą.
Akutokas - Eskimų valgomieji ledai
Nė viena kultūra neapsieina be to „ko nors skanaus“. Inuitai ir jupikai turi bendrą desertą, kuris tiekiamas ant lede įšalusio stalo tik ypatingai progai esant. Tai akutokas - kitaip dar vadinamas Eskimų valgomaisiais ledais. Akutokas gaminamas iš laukinių uogų, ruonio taukų ir šiaurės elnių, vadinamų karibu, mėsos. Net ir ragavusiems plakančios gyvatės širdies Vietname, ar judančios žuvies Pietų Korėjoje, akutokas būtų tikrai stebinantis delikatesas.
Iššūkiai ir grėsmės tradicinei mitybai
Kai kurie pagrindiniai inuitų bendruomenės (kuri sudaro 88 proc. Grenlandijos gyventojų) maisto produktai kadaise buvo gausūs, tačiau dabar jiems gresia išnykimas dėl šylančio vandens, tirpstančių ledynų ir perteklinės žvejybos. Tuo tarpu per pastaruosius tris šimtmečius iki pat šių dienų Danijos ir kiti Europos naujakuriai sistemingai naikino inuitų mitybos tradicijas ir bandė įskiepyti savas, taip keldami grėsmę bendruomenės išlikimui ir jos gyvenimo būdui, rašoma „National Geographic“.