Pietų Amerika - tai didžiulė pasaulio dalis ir žemynas, didžiąja dalimi esantis pietiniame Žemės pusrutulyje, kertamas pusiaujo, tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų. Tai ketvirtas pagal dydį žemynas pasaulyje, užimantis apie 17,8 mln. km² plotą. Jo klimatas ir kraštovaizdis yra nepaprastai įvairūs - nuo karštų atogrąžų iki vėsių kalnų ir sausų dykumų. Žaliuoja didžiausi pasaulyje drėgnieji miškai, o žemyne gausu unikalių gyvūnų ir augalų rūšių, kurių daugelis aptinkami tik čia.
Europos Kolonizacijos Pradžia
Pietų Amerikos istorija apima senovės civilizacijas, tokias kaip inkai, europiečių kolonizaciją ir nepriklausomybės karus. Iki tol, kol europiečiai atrado Ameriką, čia viešpatavo vietiniai indėnai. Jų tradicijos ir maginis mąstymas, kai kuriose atokesnėse žemyno vietovėse, gajus iki šių dienų.
Europos kolonizacija Amerikoje prasidėjo XV amžiuje, kai įvairios Europos valstybės ėmė kurti kolonijas Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Ispanija, Portugalija, Anglija, Prancūzija ir Nyderlandai buvo pagrindinės kolonijinės galios, kurios varžėsi dėl įtakos ir teritorijų. Kolonizacija turėjo didžiulį poveikį vietos gyventojams, kultūrai ir ekonomikai.
XVI a. 4-ame dešimtmetyje Pietų Amerikos gyventojus pavergė užkariautojai iš Europos, iš pradžių iš Ispanijos, vėliau ir iš Portugalijos, kurie žemyną padalino į kolonijas. XV a. Ispanija ir Portugalija pasidalino Pietų Ameriką. Ten, kur buvo Portugalijos valdos, dabar - Brazilija ir kalbama portugališkai. Visose kitose didesnėse Pietų Amerikos šalyse kalbama ispaniškai, nes tai buvo Ispanijos kolonijos.
Ispanija dabartinės Venesuelos teritoriją pradėjo kolonizuoti nuo 1502 metų. Nenusileido ir kelios Šventosios Romos Imperijos kunigaikštystės, kurios turėjo tam lėšų, ir taip pat kūrė savo kolonijas, tačiau bandymai buvo trumpalaikiai. Iš šiaurės Europiečių pirmieji pabandę įšokti į jau pravažiuojantį aukso karštinės traukinį buvo įtakingi Augsburgo bankininkai Velzeriai - 1528-1546 metais siuntę ekspedicijas kolonijoms Venesueloje įkurti.
Bažnyčios vaidmuo ir kova už indėnų teises
Vienintelė struktūra, įkvėpusi daugeliui kolonistų aukštesnę motyvaciją (misijos rėmimas, pagonių atvertimas) bei veiksmingai kūrusi pusiausvyrą tarp kolonistų ir indėnų laisvių, buvo Bažnyčia. Žymiausiu kovotoju už indėnų teises tapo Antonijaus draugas Bartolomėjus Las Kasasas (Bartolomé de Las Casas) OP. Nepaisant įvairių perlenkimų, galima pripažinti esminį jo indėlį į indėnų apgynimą nuo nežabotos kolonistų savivalės.
Kolonijinė Santvarka ir Visuomenė
XVIII a. pabaigoje beveik visos Centrinės ir Pietų Amerikos šalys buvo Ispanijos ir Portugalijos kolonijos. Portugalijos valdoms Pietų Amerikos žemyne priklausė didžiulė, labai retai gyvenama Brazilija; jos neaprėpiamuose plotuose daug kur nebuvo žengta europiečio kojos. Ispanija valdė visą Ramiojo vandenyno pakrantę - nuo Kalifornijos ligi pat Horno kyšulio Ugnies Žemės saloje, taip pat Argentiną ir Venesuelą, esančias rytinėje Pietų Amerikos pakrantėje, daugumą Karibų jūros salų (vadinamų Vest Indija). Visos šios teritorijos buvo suskirstytos į keturias vicekaralystes, kuriose aukščiausią valdžią turėjo vicekaraliai.
Ispanijos kolonijose gyveno apie 17 mln. žmonių, - labai skirtingos odos spalvos ir visuomeninės padėties. Iš maždaug 3,2 mln. baltųjų dvidešimtadalį sudarė gimusieji pačioje Ispanijoje, ir kaip tik jais vicekaraliai labiausiai pasitikėjo. Jie užimdavo svarbiausias pareigas administracijoje ir kariuomenėje.
Baltieji, gimę kolonijose (vadinami kreolais), buvo nepatenkinti tokia tvarka ir norėjo ją pakeisti. Šias dvi grupes skyrė ir tam tikras rasinis priešiškumas. Iš Ispanijos į kolonijas emigruodavo nedaug žmonių, toli gražu ne tiek, kiek anglų į Šiaurės Amerikos kolonijas. Kolonijose jie vesdavo vietines moteris, dažniausiai indėnes arba juodaodes. Europiečių keliautojai stebėjosi, kad daugelis kreolų yra tamsokos odos, storalūpiai. Baltųjų ir indėnų palikuonis vadindavo metisais, o baltųjų ir juodaodžių - mulatais. Ir vieni, ir kiti buvo laikomi žemesnės kilmės už kreolus, bet kilmingesniais už indėnus bei juodaodžius.
Beje, daugiausiai juodaodžiai gyveno tik Vest Indijoje ir Karibų jūros pakrantėse, kuriose vyravo plantacijų ūkis. Vergovė taip pat buvo svarbi Europos kolonizacijos dalis. Milijonai afrikiečių buvo atvežti į Ameriką kaip vergai, kad dirbtų plantacijose ir kasyklose. Vergovė turėjo ilgalaikį neigiamą poveikį Afrikos ir Amerikos visuomenėms. O indėnai ispanų kolonijose sudarė didumą gyventojų. Daugiausiai jų gyveno Meksikoje ir Peru, kuriose ligi ispanų nukariavimų klestėjo actekų bei inkų valstybės. Nemažai indėnų buvo išžudyta, dar daugiau mirė nuo europiečių atneštų užkrečiamųjų ligų.
Ispanijos karaliai draudė indėnus versti vergais, tačiau jie vis tiek buvo labai žiauriai išnaudojami. Juos prievarta išsiųsdavo dirbti į sidabro kasyklas kalnuose, kur jie mirdavo nuo nepakeliamo darbo ir ligų. Kasyklų savininkai visiškai nesirūpino darbininkais, nes vietoj mirusiųjų būdavo atvaroma naujų. Indėnai žemdirbiai neturėjo nuosavos žemės ir už didelį mokestį nuomodavo ją iš dvarininkų - kreolų. Indėnai neturėjo beveik jokių galimybių gauti išsilavinimą, visiškai nebuvo mokyklų, knygų vietinių Amerikos gyventojų kalbomis. Katalikų bažnyčia taip pat nepakankamai rūpinosi indėnais, nors daugelis dvasininkų gindavo juos nuo žemvaldžių ir kolonijinės valdžios žiaurumų.
Indėnų sukilimus valdžia nesunkiai nuslopindavo, nes sukilėliai veikdavo gaivališkai, jų būriai nepalaikydavo tarpusavio ryšių, neturėjo gerų vadų. Taigi kreolai drauge su metropolijos valdžia malšino engiamųjų tamsiaodžių maištus. Savo ruožtu Ispanijos valdžia gynė kreolų gyvenamas šalis Pietų bei Centrinėje Amerikoje nuo kitų Europos valstybių - Olandijos, Anglijos, Prancūzijos - kėslų.
Kolonijos negalėjo turėti bendro centro Amerikoje, nes tankiau gyvenamas ir ūkiniu atžvilgiu reikšmingas sritis skyrė neįžengiami atogrąžų miškai, aukšti Andų kalnai, plačios savanos, dykumos. Radosi naujų - kreolų - tautų užuomazgos. Metisai ir mulatai, jau nekalbant apie indėnus ir juodaodžius, joms nepriklausė. Tokia pat visuomenės raida vyko ir portugalų kolonijose, esančiose Brazilijoje. Jose gyveno nedaug indėnų, taigi ir metisų, o didumą beteisių gyventojų sudarė juodaodžiai ir mulatai.
Kelias į Nepriklausomybę
XVIII a. Kovoti dėl nepriklausomybės skatino ir Švietimo amžiaus idėjos. Švietėjų veikalai nesunkiai patekdavo į Amerikos kolonijas, nors jais domėjosi tik nedaugelis inteligentų - atvykėlių iš Pirėnų pusiasalio ir kreolų. Ispanijos ir Portugalijos kolonijų gyventojams tam tikrą įtaką darė Šiaurės Amerikos anglų kolonijų nepriklausomybės karas, JAV „Nepriklausomybės deklaracija“, 1783 m. konstitucija. Ameriką pasiekdavo žinios ir apie Prancūzijos didžiąją revoliuciją.
Didžiulį, nors ir netiesioginį poveikį Ispanijos bei Portugalijos kolonijų likimui turėjo Napoleono karai. Prancūzų užimtų Pirėnų pusiasalio valstybių ryšiai su savo valdomis už Atlanto beveik nutrūko. Kolonijų valdžia negalėjo tikėtis metropolijų laivyno ir kariuomenės pagalbos. Taigi susidarė nepaprastai palankios sąlygos kolonijoms atsiskirti ir tapti savarankiškomis valstybėmis. Kita vertus, kreolai nerimavo, kad jų šalis gali užgrobti anglai arba, pajutę nusilpus valdžią, sukilti indėnai bei juodaodžiai.
Nedaugelis turėjo tokius tvirtus įsitikinimus ir tiek ryžto kaip Simonas Bolivaras (1783-1830), Pietų Amerikoje ligšiol vadinamas Išvaduotoju. Jis gimė labai turtingoje Venesuelos kreolų šeimoje, kuriai priklausė cukrašvendrių, kakavos bei medvilnės plantacijos, cukraus fabrikai ir daug vergų. Anglų ir prancūzų švietėjų idėjos jį labai sudomino ir paveikė visam gyvenimui. Bolivaras troško ne tik išvaduoti Ispanijos kolonijas, bet ir pertvarkyti jų gyvenimą pažangių Europos šalių pavyzdžiu. Prieš stodamas į ginkluotą kovą, jis išlaisvino savo vergus ir pažadėjo suteikti laisvę visiems vergams, kurie prisijungs prie sukilėlių.
Per XIX a. Pietų Amerikos kolonijos vienos pirmųjų paskelbė nepriklausomybę nuo Europos imperijų - tai įvyko dar XIX a. pradžioje - ir nuo to laiko susiformavo naujų vietos tradicijų. Aistringai švenčiamos nepriklausomybės dienos, vietinė virtuvė ir šokiai, pagarba libertadorams - žemyno išvaduotojams.
Kolonijinio Palikimo Įtaka Kultūrai ir Architektūrai
Pietų Amerikos kultūrą paveikė įvairios etninės grupės, įskaitant vietinius gyventojus, europiečius ir afrikiečius. Nors Pietų Amerikoje nebepasinersi į autentišką vietos kultūrą, kaip gali Azijoje ar Afrikoje, bet indėnai neabejotinai paliko Pietų Amerikos kultūroje gilų įspaudą. Paliko ir juodaodžiai, kuriuos į daugelį Pietų Amerikos valstybių kolonistai atvežė kaip vergus. Tame kultūrų mišinyje ir gimė vienos įspūdingiausių pasaulio tradicijų.
Pavyzdžiui, Brazilijos karnavalai - tai krikščioniškos Gavėnios pradžia, bet kartu ir aistra, aprangomis, sambos muzika primenanti genties šventę. Rio de Žaneiro karnavalas pritraukia milijonus žmonių.
Miestai ir architektūra
Ne mažiau įspūdingi gali būti ir ~1900-1940 m. „naujieji“ didmiesčių centrai, kuriuos pasistatė jau nepriklausomybę gavusios Pietų Amerikos šalys. Su puošniais daugiaaukščiais, teatrais, muziejais. Kai kurie Pietų Amerikos miestai tada buvo tarp turtingiausių pasaulyje ir grožiu pranoko Europos didmiesčius. Deja, Pietų Amerikoje neįprasta saugoti paveldą, todėl seni pastatai griaunami, statomi nuobodūs nauji.
Apskritai, ko jau ko Ekvadoras nestokoja, tai nuostabių vaizdų iš aukštai! Kai Kitas, kaip ir daugelis Andų miestų - slėnyje - tai vos pavažiavęs kalnais aukštyn jau regi įspūdingas miesto panoramas.
Ekvadore - ir Andų kalnai, ir Amazonijos džiunglės, ir puošnūs kolonijiniai ispanų miestai, ir kurortai, ir indėnų kultūra. Ekvadoro sostinė Kitas, 1520 m. įkurtas ispanų, kurie kolonizavo ir nuo ~1540 iki ~1820 valdė visą Ekvadorą. Pristatė įstabių barokinių bažnyčių, vienuolynų ir tik kiek mažiau puošnių eilinių gyvenamųjų namų. Priešingai didelei Amerikos miestų daliai, labai mažai kas sugriauta: Kito senamiestis tebeatrodo panašiai, kaip prieš 100 ar 200 metų. Smagu ten pasivaikščioti gėrintis architektūra, užsukant į vieną ar kitą bažnyčią pasidžiaugti visais auksais.
Ispanų kultūra tuose miestuose susiliejo su indėniška: indėnai buvo apkrikštyti, prasimaišę su baltaodžiais prabilo ispaniškai, bet net bažnyčių mene gali išvysti indėniškų detalių: pavyzdžiui, indėniškais rūbais vilkintį ir populiarų Ekvadoro indėnų patiekalą - jūros kiaulytę - valgantį Jėzų. Kai Ekvadorą nuo Ispanijos išvadavo „libertadorai“ (nuo 1820 m.) tokie kaip daugybei gatvių ir pagrindiniam oro uostui savo vardą palikęs maršalas Sukrė (Mariscal Sucre), Kitas pasirinktas šalies sostine. Viliodmas naujakurius iš viso Ekvadoro miestas ištįso per ilgą slėnį tarp kalnų ir jau glaudžia ~2 mln. žmonių.
Tarp svarbiausių kultūrinių ir istorinių vietovių minima:
- Rio de Žaneiras: Kontrastų miestas, garsėjantis karnavalais, sambos ritmais, paplūdimiais (Ipanema, Kopakabana) ir Kristaus atpirkėjo statula ant Korkovado kalno.
- Buenos Airės: Aistringojo tango miestas. Ypač žinomas La Bokos rajonas, kuriame tango šokamas visur. Miestas pasižymi unikalia architektūra ir įvairiais rajonais.
- Kolumbija: Šalis garsėja gamtos grožiu - paplūdimiais, kavos plantacijomis, slėniais. Kartachena - spalvingas senamiestis su unikalia architektūra.
- Bolivija: „Pietų Amerikos Tibetas“, įsikūręs aukštikalnėse. Kraštovaizdis paslaptingas ir vietomis dar nepažintas. La Paso miestas, esantis įkalnėje, garsėja ilgiausiu pasaulyje lyniniu keltuvu.
- Peru: Čia gajus ispaniškas temperamentas ir senosios indėniškosios tradicijos. Kuskas - inkų laikų miestas, žavintis siauromis gatvelėmis ir senųjų šventyklų griuvėsiais.
- Ekvadoras: Nors ir nedidelė valstybė, ji talpina Andų kalnus, Ramiojo vandenyno pakrantę, Amazonės baseino džiungles. Kitas - UNESCO saugomas senamiestis su vertinga architektūra.
Socialinė atskirtis ir lūšnynai
XX a. viduryje Pietų Amerikos didmiesčiai apaugo lūšnynais, kiekvienoje šalyje vadinamais kitaip (Brazilijoje - favelos, Argentinoje - villa miseria ir t.t.). Juos savom rankom svetimoje žemėje nelegaliai pasistatė kaimiečiai, troškę gyventi mieste, bet neturėję tam pinigų. Akis badanti socialinė atskirtis, į kurią net panašios Europos miestuose nerasi, niekur nenyksta.
Gamtos Įvairovė ir Jos Reikšmė Žemynui
Pietų Amerikos gamta - tai tikras lobis, pradedant Amazonės džiunglėmis ir baigiant Patagonijos ledynais.
- Amazonija: Užimanti trečdalį Pietų Amerikos žemyno, Amazonija yra didžiausios pasaulyje džiunglės ir didžiausia upių sistema. Čia gyvena bent 10% visų planetos gyvūnų ir augalų rūšių.
- Patagonija: Pietinis viso gyvenamo pasaulio pakraštys, kur gamta užleidžia vietą vėjui ir šalčiui. Patagonijos pietuose galima pasijusti beveik kaip Antarktidoje, stebint ledynus ir pingvinus.
- Andai: Antri pagal aukštumą pasaulio kalnai po Himalajų, stebinantys vulkanų kūgiais ir kalnų panoramomis. Anduose galima rasti atokių vietų, bet kartu tai ir kultūrinė patirtis, su miestais ir gyvenimu aukštikalnėse. Inkų civilizacijos palikimą papildo Andų (Inkų) civilizacijos griuvėsiai kalnuose ir slėniuose. Inkų Imperija buvo didžiausia Pietų Amerikos imperija, plotu prilygusi Romos Imperijai. Inkų civilizacija išsivystė visiškai nepriklausomai nuo Europos ir todėl buvo visai kitokia. Garsiausia jų - Maču Pikču.
Pietų Amerika išsidėsčiusi abipus pusiaujo, tačiau gerokai didesnė jos dalis yra Pietų pusrutulyje. Dėl didelio Saulės suminės radiacijos kiekio žiema būna tik piečiau 45° p. pl. Didelę įtaką žemyno klimatui daro jo orografija ir jūrų srovės. Šaltoji Humbolto srovė, tekanti palei vakarinę pakrantę, neša sausą orą, dėl ko Atakamos dykumoje krituliai labai reti. Šaltoji Falklandų srovė neša šaltą antarktinį orą į Patagonijos pakrantes.
Pietų Amerika anksti atsiskyrė nuo senojo planetos žemyno, po to ilgai neturėjo ryšio su kitais žemynais, todėl joje susiformavo savita augalija ir gyvūnija. Čia nėra daugelio gyvūnų, būdingų kitiems žemynams, pavyzdžiui, kurmių, ežių, hienų, bebrų ir kt.; labai nedaug kanopinių žvėrių rūšių. Patagonijos ir Ugnies Žemės augalija artimesnė Afrikai ir Australijai. Pietų Amerika yra daugelio kultūrinių augalų tėvynė. Iš jos yra kilę ananasai, žemės riešutai, pomidorai, medvilnė, bulvės, kukurūzai.
Pusiaujo miškai Pietų Amerikoje vadinami selva. Juose klesti daugybė gyvūnų ir augalų rūšių. Čia auga įvairiausios palmės, amerikinės papajos, kakavmedžiai, hevėjos, tarp jų raizgosi daugybė lianų. Gyvūnija labai įvairi ir gausi. Čia gyvūnai prisitaikę gyventi medžiuose. Yra daug beždžionių, tinginių. Gausu roplių, vabzdžių, varliagyvių, daugybė skruzdėlių rūšių. Prie upių ir pelkėtose vietose šliejasi tapyrai ir didžiausi Žemėje graužikai - kapibaros.
Pietų Amerikos savanos išplitusios į šiaurę ir į pietus nuo pusiaujo miškų. Savanoms būdingi smulkūs elniai, laukinės kiaulės pekariai, šarvuočiai, skruzdėdos. Į pietus nuo savanų plyti subtropinės stepės, vadinamos pampa. Drėgno subtropinio klimato sąlygomis susidarė derlingi raudonieji dirvožemiai. Pampoje gyvena rausiantieji urvus labai greiti gyvūnai: pampos elniai, pampos katės, iš kanopinių - lamos.
Patagonijoje iškrinta mažai kritulių, todėl susidarė pusdykumių zona. Gyvūnams atstovauja graužikai ir rausiantieji urvus, tarp jų: viskašos, nutrijos, šarvuočiai.
Šiuolaikinė Pietų Amerika: Turizmas ir Iššūkiai
Pietų Amerika, viena iš tolimiausių keliautojų svajonių, žavi savo egzotiškumu ir gamtos grožiu. Šis žemynas, kuriame gamta vis dar karaliauja, o civilizacijos įtaka minimali, siūlo unikalią patirtį, kur gyvūnai ir augalai dominuoja kraštovaizdyje. Kelionė į Pietų Ameriką yra brangi dėl didelio atstumo, tačiau skrydžiai į didesnius miestus kaip San Paulas, Rio de Žaneiras, Buenos Airės, Lima dažnai būna pigesni nei į kitas pasaulio vietas. Keliauti po pačią Pietų Ameriką patogiausia vidiniais skrydžiais, nors vis populiaresni tampa ir autobusai bei automobilių nuoma.
Nors Pietų Amerika turi ilgus saulėtus krantus, ji negarsėja pasauliniais kurortais, tačiau Rio de Žaneiras, su savo paplūdimiais ir poilsio kultūra, gali konkuruoti su bet kuriuo kurortu. Labiausiai tarptautinis turizmas išvystytas šiaurės rytų Brazilijoje, bet kurortų juosta driekiasi palei visus žemyno krantus. Visgi įspūdingiausias Pietų Amerikos „kurortas“ - Rio de Žaneiras.
Nors Pietų Amerika yra žinoma kaip vienas nesaugiausių pasaulio žemynų pagal nužudymų skaičių, svarbu būti atsargiam ir laikytis saugumo priemonių. Pagal nužudymų skaičių 100000 žmonių, Pietų Amerika - pats nesaugiausias pasaulio žemynas, lenkiantis net Afriką.
Didžiausia Pietų Amerikos šalis yra Brazilija. Toliau pateikiamos kitos svarbios valstybės ir jų sostinės:
| Valstybė | Sostinė |
|---|---|
| Argentina | Buenos Airės |
| Bolivija | Sukrė (de jure), La Pazas (administracinė) |
| Brazilija | Brazilija |
| Čilė | Santjagas |
| Kolumbija | Bogota |
| Ekvadoras | Kitas |
| Gajana | Džordžtaunas |
| Paragvajus | Asunsjonas |
| Peru | Lima |
| Surinamas | Paramaribas |
| Urugvajus | Montevidėjas |
| Venesuela | Karakasas |
Europos priklausomos teritorijos šiandien
Nuo XIX ir XX amžiaus daugelis Europos kolonijų Amerikoje iškovojo nepriklausomybę. Tačiau kai kurios teritorijos liko priklausomos nuo Europos valstybių. Šios teritorijos paprastai turi tam tikrą autonomiją, bet jų užsienio politika ir gynyba yra kontroliuojama Europos valstybės. Šiandien Europos priklausomos teritorijos Amerikoje turi skirtingą statusą ir autonomijos lygį. Priklausomos teritorijos paprastai gauna finansinę paramą iš Europos valstybės.
Prancūzija: ES priklauso Prancūzijos užjūrio teritorija Gviana, esanti Pietų Amerikoje, ir yra laikoma Europos teritorija, kurioje atsiskaitoma eurais ir balsuojama Europos Parlamento rinkimuose.