Lietuvos reljefas pasižymi įvairumu, kurį formuoja skirtingos geologinės struktūros, ledynų veikla ir vėlesni geomorfologiniai procesai. Vidutinis Lietuvos paviršiaus aukštis yra 99 metrai virš jūros lygio. Apie 32 % paviršiaus sudaro plokščios lygumos, 18 % - banguotas ir 50 % - kalvotas reljefas. Šiame straipsnyje išsamiau panagrinėsime Lietuvos žemumas, ypač Vidurio Lietuvos žemumą ir jos sudedamąsias dalis, taip pat aptarsime kitas žemumas ir jų aukščius virš jūros lygio.
Lietuvos teritorija skirstoma į keletą pagrindinių reljefo formų, kurios skiriasi savo aukščiu, geologine sandara ir susidarymo istorija.
Pagrindinės Lietuvos žemumos ir lygumos
Pajūrio žemuma
Baltijos pajūriu tęsiasi Pajūrio žemuma, kuri pietuose išplatėja, apimdama Nemuno deltą. Tai neaukšta, lėkšta žemuma, kurios pakrantės ruožas apaugęs pajūrio pušynais. Jūra ir vėjas suformavo Baltijos pakrantės lygumą ir Kuršių Neriją, sausumos ruožą, skiriantį Kuršių Marios nuo Baltijos jūros. Baltijos pakrantėje yra vėjo pustomų smėlio kopų.
Nemuno deltos žemuma yra plokščia aliuvinė lyguma Kuršių marių pietrytinėje pakrantėje. Ji šiaurėje siekia Klaipėdos miesto pietinį pakraštį, pietuose - Labguvą, rytuose - Rambyną. Jos plotas yra apie 2000 km².
Nemuno šakų apjuosta Rusnės sala yra 1,3 metro žemiau jūros lygio - tai žemiausia vieta Lietuvoje.
Vidurio Lietuvos žemuma
Vidurio Lietuvos žemuma yra didelė teritorija, kuri rytuose ribojasi su Vakarų Aukštaičių plynaukšte. Ši žemuma susideda iš kelių dalių, kurių aukštis svyruoja nuo 20 iki 80 metrų virš jūros lygio.
- Šiaurėje plyti Mūšos-Nemunėlio žemuma, kurios aukštis siekia 40-60 metrų.
- Į šiaurę nuo jos, atskirta Linkuvos kalvagūbrio, tęsiasi Žiemgalos žemuma, kurios aukštis yra 30-50 metrų.
- Piečiau Mūšos-Nemunėlio žemumos šiaurės-pietų kryptimi nutįsusi plati Nevėžio žemuma. Jos šiaurinė dalis žemesnė (40-50 m), o pietinė aukštesnė - 50-70 metrų.
- Panemunėje Nevėžio žemuma nutįsta vakarų link, tai Karšuvos žemuma, kurios aukštis siekia 50-70 metrų.
- Vakarinė Vidurio Lietuvos žemumos dalis, taip pat žinoma kaip Užnemunės (Šešupės) žemuma, yra limnoglacialinės kilmės žemuma, esanti Lietuvos vakaruose ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities šiaurės rytuose. Šiaurėje Užnemunės žemumą riboja Nemuno slėnis, rytuose - Veiverių kalnagūbris ir Šilavoto kalvagūbris, pietuose - Sūduvos aukštuma, vakaruose - Įsručio kalvagūbris.
Ši žemuma susidarė ankstyvajame poledynmetyje prieledyninių marių vietoje daugiausia iš limnoglacialinių molių. Todėl vyrauja molingi dirvožemiai, o rytinėje dalyje yra eolinių smėlių. Per Lietuvos Vidurio žemumą teka Mūša, Nemunėlis, Nevėžis, Šešupė, Mituva, Nemuno, Neries, Dubysos, Jūros žemupiai.
Per vidurinę Vidurio Lietuvos žemumos dalį puslankiu driekiasi Vilkijos kalvagūbris (80-90 m aukščio). Tai lanko formos ledyno pakraščio moreninių darinių ruožas.
Kitos žemumos ir lygumos
- Į šiaurę nuo Vidurio Žemaičių aukštumos šliejasi Ventos vidurupio lyguma, pakilusi iki 80 metrų.
- Į rytus nuo Baltijos aukštumų plyti siaura Šiaurryčių lyguma, pietuose pereinanti į smėlėtąją Pietryčių lygumą. Šių abiejų lygumų paviršius suklotas iš smėlio arba žvirgždo, kai kur pasitaiko gargždo ir riedulių. Lygumose gausu pelkėtų daubų ir duburių. Ledyno tirpsmo vandenų išplautuose giliuose pažemėjimuose (rinose) tyvuliuoja gilūs ištęsti ežerai.
- Tarp Aukštaičių ir Švenčionių aukštumų Lietuvos teritorijoje įsiterpęs nedidelis Dysnos lygumos plotas.
Kalvagūbriai, supantys Vidurio Lietuvos žemumą
Vidurio Lietuvos žemumą beveik iš visų pusių supa kalvagūbriai, kurie formuoja kraštovaizdžio kontrastus su žemesnėmis lygumomis:
- Šiaurinėje pusėje: Linkuvos kalvagūbris (70-80 m aukščio).
- Vakarinėje pusėje: Radviliškio (115-125 m), Šeduvos (115-125 m), Baisogalos (110-135 m), Grinkiškio (105-125 m), Krakių (90-100 m), Ariogalos (90-100 m) kalvagūbriai.
- Pietinėje pusėje: Vilkijos kalvagūbris (80-90 m), Domeikavos (70-80 m) kalvagūbriai.
- Rytinėje pusėje: Lapių (80-100 m), Kulvos (90-105 m), Veprių (80-105 m), Vidiškių (80-90 m), Kavarsko (90-105 m), Anykščių (95-112 m), Viešintų (110-120 m), Adomynės (95-100 m) kalvagūbriai.
- Vidurio Lietuvos žemumos pietinę dalį juosia: Šilavoto kalvagūbris (110-125 m), Veiverių kalvagūbris (80-95 m), Igliškėlių (115-125 m), Liudvinavo (110-127 m), Kalvarijos (115-123 m) kalvagūbriai.
Aukštumų plynaukštės ir jų sąsajos su žemumomis
Nors straipsnis skirtas žemumoms, svarbu paminėti ir aukštumas bei plynaukštes, kurios ribojasi su žemumomis ir formuoja bendrą Lietuvos kraštovaizdį:
- Toliau į rytus nuo Pajūrio žemumos plyti Žemaičių aukštuma, susidedanti iš 3 dalių. Aukščiausia yra vidurinė dalis - Vidurio Žemaičių aukštuma. Prie Vidurio Žemaičių aukštumos vakarinio šlaito prisišliejusi Vakarų Žemaičių plynaukštė. Jos aukštis neviršija 80-100 metrų. Vidurio Žemaičių aukštumos rytinėje pusėje plyti plati Rytų Žemaičių plynaukštė, pasiekianti Dubysos upę. Čia aukščiai kur kas didesni - iki 120-160 metrų.
- Į rytus ir į pietryčius nuo Vidurio Lietuvos žemumos kyla platoka 140-150 m aukščio reljefo pakopa. Rytuose ji sudaro Vakarų Aukštaičių plynaukštę (130-150 m), kurios pietinė dalis ties Širvintomis paplatėja ir pažemėja; čia aukštis siekia tik 110-130 metrų. Nemuno ir Neries tarpupyje bei Užnemunėje plyti neplačios, bet gana aukštos plynaukštės - Nemuno vidurupio plynaukštė, Neries žemupio plynaukštė.
- Į pietus ir rytus nuo Vakarų Aukštaičių ir Nemuno vidurupio bei Neries žemupio plynaukščių iškyla aukštas Baltijos aukštumų lankas. Šį lanką Nemuno ir Neries slėniai skaido į 3 dalis: Sūduvos aukštumą, Dzūkų aukštumą ir Aukštaičių aukštumą. Baltijos aukštumų pietvakarinėje dalyje (Sūduvos aukštumoje) yra aukščiausia Baltijos aukštumų dalis - Pavištyčio kalnas ir Dunojaus kalnas. Rytų link Sūduvos aukštuma žemėja: 270 m ties Vygreliais, 200 m ties Rudamina, 190 m ties Šventežeriu ir Seirijais bei 150 m ties Miroslavu.
- Į rytus nuo Šiaurryčių ir Pietryčių smėlėtųjų lygumų iškyla aukščiausios Lietuvoje Švenčionių aukštuma ir Medininkų aukštuma; tai didelės Baltarusijoje iškylančios Ašmenos aukštumos pakraščiai. Aukščiausias Švenčionių aukštumos taškas - Nevaišių kalnas.
- Pietvakariuose Ašmenos aukštuma leidžiasi labai plačia pakopa, sudarydama Lydos plynaukštę, kurios dalis Lietuvoje vadinama Eišiškių plynaukšte. Čia didžiausias aukštis siekia iki 180 metrų.
Aukščiausias Lietuvos taškas yra Aukštojas, esantis Medininkų aukštumoje, 0,5 km į pietus nuo Juozapinės kalno, siekiantis 293,84 m virš jūros lygio.
Lietuvos reljefo formavimosi procesai
Dabartinį Lietuvos paviršių, įskaitant žemumas ir aukštumas, kūrė ir tebekuria įvairūs geomorfologiniai procesai.
Ledynų veikla ir moreniniai dariniai
Pagrindinis paviršių suformavęs veiksnys - slenkantys ir tirpstantys ledynai. Lietuvos aukštumos buvo suformuotos (sustumtos) per pasikartojančius ledynmečius. Didžiąją dalį kalvoto reljefo, kuris paplitęs aukštumose ir gausiuose kalvagūbriuose (juose vyrauja sujauktas smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai bei moreninis priemolis), sudaro ledyno pakraštyje akumuliuota medžiaga (morena). Ties ledyno padu akumuliuota morena sudarė morenines lygumas, kuriose vyrauja moreninio priemolio nuogulos.
Limnoglacialiniai ir fliuvioglacialiniai procesai
Tirpstant ledynui tvenkėsi gausūs limnoglacialiniai baseinai, kurių gilesnėse vietose klostėsi molis, o seklesnėse - smėlis. Išdžiūvus baseinams jų vietoje plyti plačios lygumos, esančios plynaukščių pakraščiuose ir žemumose. Ištirpus ledynui iš suneštos medžiagos paviršiuje susidarė sudėtingi kalvagūbriai (ozai) bei kepalo pavidalo kalvos (keimai). Šių darinių yra Nevėžio žemumoje (Okainių, Paežerių, Šėtos ozai), Aukštaičių (Pakalnių, Storių keimų laukai) ir Žemaičių aukštumose (Žąsūgalos, Pagirgždūčio keimai). Nuo ledyno tekėję tirpsmo (fliuvioglacialiniai) vandenys suklojo daug nešmenų ir suformavo smėlingas lygumas (zandrus). Plačiausia zandrų juosta yra Pietryčių smėlėtoje lygumoje.
Poledynmečio ir šiuolaikiniai procesai
- Termokarstas ir kriogeniniai procesai: Deglaciacijos metu limnoglacialiniuose ir fliuvioglacialiniuose dariniuose liko daug po nešmenimis palaidotų ledo luitų. Poledynmetyje jie sutirpo (termokarstas), sudarydami gausias daubas ir duburius. Nuledėjusį paviršių labai intensyviai veikė kriogeniniai (periglacialiniai) procesai. Jų vyksmo metu susidarė plačios lėkštašlaitės raguvos, solifliukciniai panuovoliai. Intensyviausiai kriogeniniai procesai performavo Medininkų, Švenčionių aukštumas ir Eišiškių plynaukštę.
- Eoliniai procesai: Išdžiūvus sekliems limnoglacialiniams baseinams jų dugne susikaupusį smėlį vėjas perpustė, sudarydamas aukštokas žemynines kopas. Smėlis dabar intensyviausiai išpustomas ir supustomas Baltijos pajūryje. Išilgai jūros pakrantės dirbtinai suformuotas apsauginis kopagūbris, kurio aukštis Kuršių nerijoje siekia iki 12 metrų. Kuršių nerijoje yra keli ruožai, kur ligi šiol eoliniai procesai performuoja reljefą: atkarpa tarp Juodkrantės ir Pervalkos bei piečiau Nidos.
- Tekančio vandens veikla: Nuledėjusios teritorijos paviršių intensyviai veikė tekantis vanduo. Drenuodamos ežerus ir gilindamos savo vagas, upės suformavo gilius ir plačius terasinius slėnius. Lietuvos rytuose ir pietryčiuose upių slėniai turi iki devynių terasų (Neris), o vakarinėje ir šiaurinėje Lietuvoje terasų mažiau - nuo trijų (Minija, Akmena) iki keturių (Venta). Poledynmetyje upių nešami nešmenys suformavo didelę Nemuno deltą, kurios šiaurinė dalis yra Lietuvoje.
- Sufoziniai procesai: Upių slėniuose susidarė palankios sąlygos sufoziniams procesams vykti. Dėl smulkožemio išplovimo požeminiais vandenimis susidarė amfiteatro pavidalo reljefo įdubimai. Jų dugnai pašlapę, čia trykšta daug šaltinių.
- Litoraliniai procesai: Dėl Baltijos jūros vandens lygio svyravimų susidarė keletas litoralinių terasų. Dvi iš jų yra aukščiau dabartinio Baltijos jūros lygio, dvi - žemiau. Dėl litoralinių procesų veiklos susidarė neaukšta, lėkšta Pajūrio žemuma. Vandens lygio svyravimai būdingi ir ežerams. Daugelis jų turi kelias ežerines terasas.
- Karstiniai procesai: Lietuvos reljefą intensyviai performuoja karstiniai procesai, dėl kurių Lietuvos šiaurėje tirpsta negiliai esantys gipso klodai. Per karstinius procesus susidaro gilios stačiašlaitės smegduobės, kurių gylis siekia net keliasdešimt metrų. Stambesnėse smegduobėse tyvuliuoja ežerėliai. Didžiausias - Kirkilų bei šalia esantis mažesnis Ežerėlio ežeras.
- Erozija ir pelkėjimas: Poledynmetyje aukštumose, upių apyslėniuose labai intensyviai vyko eroziniai procesai. Jie suformavo daug išgraužų ir griovų, kurios ilgainiui virto raguvomis. Poledynmetyje nuslūgus ežerų lygiui ir nusekus požemio vandenims reljefo pažemėjimuose prasidėjo pelkėjimo procesai. Didžiausi pelkynai šiuo metu yra buvusių limnoglacialinių baseinų duburiuose.
Lietuvos žemumų ir aukštumų aukščių apžvalga
| Reljefo forma | Dalis / Vieta | Aukštis virš jūros lygio (m) |
|---|---|---|
| Pajūrio žemuma | Lėkšta, neaukšta | |
| Nemuno deltos žemuma | Rusnės sala | -1.3 (žemiausia vieta) |
| Vidurio Lietuvos žemuma | Bendrai | 20-80 |
| Mūšos-Nemunėlio žemuma | 40-60 | |
| Žiemgalos žemuma | 30-50 | |
| Nevėžio žemuma (šiaurinė dalis) | 40-50 | |
| Nevėžio žemuma (pietinė dalis) | 50-70 | |
| Karšuvos žemuma | 50-70 | |
| Ventos vidurupio lyguma | iki 80 | |
| Vakarų Žemaičių plynaukštė | iki 80-100 | |
| Rytų Žemaičių plynaukštė | iki 120-160 | |
| Vakarų Aukštaičių plynaukštė | 130-150 (pietinė dalis 110-130) | |
| Eišiškių plynaukštė | iki 180 | |
| Vilniaus miesto aukštumos | Aukščiausias taškas mieste | 230.7 |
| Aukščiausias Lietuvos taškas | Aukštojas | 293.84 |
Kraštovaizdžio apžvalga iš aukštai
Norintys iš aukščiau nužvelgti Lietuvos apylinkes, įskaitant žemumas, gali tai padaryti nuo apžvalgos bokštų, kurių Lietuvoje yra daugiau kaip 30. Apžvalgos bokštai yra puiki galimybė pamatyti Lietuvos kraštovaizdį iš aukštesnės perspektyvos, leidžiančios įvertinti reljefo įvairovę.
- Birštono apžvalgos bokštas: Aukščiausiu apžvalgos bokštu Lietuvoje tituluojamas Birštono apžvalgos bokštas. Bokšto apžvalgos aikštelė įrengta 45 metrų aukštyje, o pats bokštas siekia net 51 metro aukštį. Nuo jo atsiveria Nemuno kilpų ir apylinkių lygumų vaizdai.
- Anykščių medžių lajų takas: Tai pirmasis toks statinys Baltijos šalyse. Takas medžių lajų viršūnėmis vingiuoja apie 300 metrų ir tolygiai kyla aukštyn iki 21 m aukščio. Drąsesni lankytojai gali lipti dar aukščiau - į 35 metrų aukščio bokštą ir apžvelgti Anykščių šilelį, Šventosios upės vingius, lygumas aplink.
- Merkinės apžvalgos bokštas: Bokšto vieta - aukštas Nemuno krantas, apaugęs tipiniu Dzūkijos mišku - pušynu. Apžvalgos aikštelės įrengtos 15 ir 25 m aukštyje, iš kurių atsiveria nuostabus Dzūkijos nacionalinio parko ir Merkinės miestelio vaizdas.
- Kirkilų apžvalgos bokštas: Biržų regioninio parko teritorijoje prie Kirkilų karstinių ežerėlių pastatytas apžvalgos bokštas, kurio aukštis - beveik 32 metrai, o apžvalgos aikštelė įrengta 30 metrų aukštyje. Užlipus atsiveria nuostabūs vaizdai - 30 vandens pilnų smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais, esančių lygumų kraštovaizdyje.
- Kamanų apžvalgos bokštas: Įlipus į apžvalgos bokštą atsiveria panorama su vaizdingomis Kamanų pelkės plynėmis ir salomis, aplinkui besidriekiančiais miškais. Tolumoje matyti Akmenės kraštui būdingas lygumų kraštovaizdis.
- Labanoro apžvalgos bokštas: Jo apžvalgos aikštelės aukštis 36 m, į kurią pakylama aplink bokšto konstrukciją apsivijusiais laiptais. Iš bokšto matoma Labanoro regioninio parko kraštovaizdžio įvairovė, Baltaisiais Lakajais, Juodaisiais Lakajais, Siesarties ežeru, su ežero salomis bei garsiąja Labanoro giria.
Naudingosios iškasenos
Lietuvos žemumose ir aukštumose randama įvairių naudingųjų iškasenų, kurios yra svarbios šalies ekonomikai:
- Nafta: Didžiausi telkiniai yra Genčų ir Vilkyčių vietovėse, dažnai susijusiose su vakarų Lietuvos žemumų geologinėmis struktūromis.
- Molis: Telkinių yra visoje Lietuvoje, ypač limnoglacialinių baseinų vietose, kur formavosi molingos lygumos.
- Durpės: Įvairaus ploto durpynų, susidariusių pelkėjimo procesų metu žemumų duburiuose.
- Dolomitas: Yra 6 telkiniai.
- Akmens druska: Randama Klaipėdos ir Tauragės apskričių ribose.
- Gintaras: Iškasamas Baltijos pajūrio pakrantėje, Pajūrio žemumos kontekste.
Gyvūnija ir augalija
Lietuvos miškuose gyvena įvairių gyvūnų, įskaitant vienintelę nuodingą gyvatę - angį, taip pat briedžius. Ši gyvūnija ir augalija puikiai prisitaiko prie įvairaus reljefo, nuo pelkėtų žemumų iki miškingų aukštumų.