Pietų Amerika yra nepaprastai turtingas ir įvairus žemynas, kuriame gyvena daugybė unikalių gyvūnų rūšių, įskaitant įvairius vėžlius. Šiame straipsnyje apžvelgsime kai kurias įdomiausias Pietų Amerikos vėžlių veisles, atkreipdami dėmesį į jų ypatumus, buveines ir iššūkius, su kuriais jie susiduria.
Matamata Vėžlys: Paslaptinga Išvaizda ir Taksonomijos Naujienos
Iki šiol buvo manyta, kad charizmatiškieji Pietų Amerikos vėžliai, priklausantys Chelus genčiai, yra vienintelė rūšis. Tačiau naujausi tyrimai atskleidė, kad šie vėžliai yra genetiškai įvairesni, nei manyta anksčiau, ir pasidalija į dvi rūšis.
Išvaizda ir ypatybės
Chelus genties vėžliai išsiskiria savo keista išvaizda. Jų galvas ir kaklus gaubia odos atvartai ir gumbeliai, o šarvai dažnai būna padengti dumbliais. Ši išvaizda padeda jiems susilieti su aplinka ir medžioti grobį tykojant.
Paplitimas ir nykimo grėsmė
Chelus orinocensis, viena iš naujai apibrėžtų Matamata rūšių, dėl savo keistos išvaizdos yra labai laukiama zoologijos soduose ir parodose visame pasaulyje. Iki šiol ši rūšis nebuvo laikoma nykstančia dėl jų plataus pasiskirstymo. Vis dėlto, tyrimai rodo, kad dėl jų pasidalinimo į dvi rūšis, kiekvienos jų populiacijos dydis yra mažesnis nei manyta anksčiau, o tai kelia papildomų rūpesčių dėl jų išsaugojimo.
Šonakakliai Vėžliai (Pleurodira)
Matamata vėžliai priklauso platesnei šonakaklių vėžlių (Pleurodira) pobūrio grupei, kuri yra paplitusi Pietų pusrutulyje. Šis pobūris apima 4 šeimas ir apie 40 rūšių.
Išvaizda ir unikalus kaklo slėpimo būdas
Šonakakliai vėžliai yra vandeniniai arba pusiau vandeniniai gėlavandeniai vėžliai. Jų šarvas gali siekti nuo 20 iki 80 cm ilgio. Slėpdami galvą po šarvu, šonakakliai vėžliai glaudžia kaklą prie kūno šono, o ne įtraukia tiesiai atgal, kaip tai daro slaptakakliai vėžliai. Dubens kaulai pas šonakaklius vėžlius yra suaugę su kauliniu šarvu.
Mityba ir panaudojimas
Šonakakliai vėžliai minta vandens bestuburiais, varlėmis ir mažomis žuvimis. Kai kurios šonakaklių vėžlių rūšys gaudomos maistui, renkami ir jų kiaušiniai, kas kelia papildomą grėsmę jų populiacijoms.
Kaimaniniai Vėžliai: Pietų Amerikos Plėšrūnai
Kaimaniniai vėžliai (Chelydridae) yra dar viena roplių šeima, paplitusi Šiaurės, Centrinėje Amerikoje ir Pietų Amerikos šiaurės vakarinėje dalyje. Šiai šeimai priklauso dvi gentys - Chelydra ir Macroclemys, kiekviena turinti po vieną rūšį.
Išvaizda ir gyvenimo būdas
Šių vėžlių raginis šarvas yra gerai išsivystęs, o galva didelė. Kojų pirštai su odos plėvėmis ir aštriais nagais. Kaimaninio vėžlio (Chelydra serpentina) kūnas gali būti 30-35 cm ilgio, o masė siekia 13-14 kg, kartais net iki 30 kg, spalva dažniausiai pilkai juoda. Jie gyvena gėlame ir apysūriame vandenyje, kuriame gausu augalų, ir yra aktyvūs naktį.
Mityba ir savigyna
Kaimaniniai vėžliai minta smulkiais žinduoliais, paukščiais, žuvimis, bestuburiais ir augalais. Gindamiesi jie skaudžiai kandžiojasi, todėl elgiantis su jais reikia būti ypač atsargiems. Patelė į kolbos formos lizdą deda 20-30 kiaušinių. Šios rūšys taip pat yra verslo objektas.
Pietų Amerikos Vėžlių Apsauga ir Iššūkiai
Roplių pasaulis susiduria su dideliais iššūkiais: mokslininkai skambina pavojaus varpais, nes daugiau nei penktadalis jų rūšių nyksta. Tarp nykstančių yra ne tik Dzūkijos baliniai vėžliai, bet ir didieji Galapagų vėžliai. Vis tik, anot mokslininkų, vis dar turime vilties juos išgelbėti, tereikia kuo greičiau gelbėti jų būveines.
Kontrabanda ir gelbėjimo operacijos
Viena didžiausių grėsmių Pietų Amerikos vėžliams yra nelegali prekyba ir kontrabanda. Kolumbijoje buvo išardytas platus gyvūnų kontrabandininkų tinklas, vietos pareigūnams konfiskavus dešimtis didžiulių jūrinių vėžlių. Šiaurės Kolumbijos Gvachiros departamento paplūdimyje į Atlanto vandenyno bangas neria vienas iš daugiau nei 30-ties jūrinių vėžlių, kuriuos iš gyvūnų kontrabandininkų atėmė šalies kariuomenė. Taip pat, begalė mielų mažyčių ir labai išskirtinių vėžliukų pakliuvo į rankas kontrabandininkams Kolumbijoje ir buvo gabenami į Jungtines Valstijas ir Japoniją, kur vieno mažyčio vėžliuko vertė juodojoje rinkoje prilygsta minimaliai algai Lietuvoje. Pareigūnai iš plastikinių dėžių po vieną traukia, skaičiuoja ir į vandenį atsigaivinti deda mažylius vėžliukus.
Gerų naujienų pasiekė ir iš Peru bei Ekvadoro. Šiaurinėje Peru dalyje į Amazonės upės intaką buvo paleisti šimtai geltondėmių upinių vėžliukų, o gamtosaugininkai šiemet ketina išleisti daugiau nei tris tūkstančius šios nykstančios rūšies mažylių. Iš Ekvadoro taip pat sklando geros naujienos, kur žmonės paleidžia vėžliukus į upę. Tiesa, kartais tai daroma neapgalvotai, perkant gyvūnus iš perpardavinėtojų, kurie gyvūnus gaudo vien tam, kad vėliau juos parduotų geradariams.
Kviečiame susipažinti su Pietų Amerikos vėžlių įvairove ir jų apsaugos iššūkiais šioje lentelėje:
| Vėžlių rūšis / gentis | Šarvo ilgis | Paplitimas | Mityba | Ypatybės |
|---|---|---|---|---|
| Chelus gentis (Matamata) | Neatliktas duomenų apie šarvo ilgį | Pietų Amerika (Amazonės ir Orinoko baseinai) | Grožis tykant | Keista išvaizda, odos atvartai, gumbeliai, pasidalijimas į dvi rūšis |
| Pleurodira (Šonakakliai vėžliai) | 20-80 cm | Pietų pusrutulis | Vandens bestuburiai, varlės, mažos žuvys | Kaklo slėpimas prie kūno šono |
| Chelydridae (Kaimaniniai vėžliai) | 30-35 cm (iki 30 kg masės) | Šiaurės, Centrinė Amerika, Pietų Amerikos šiaurės vakarai | Smulkūs žinduoliai, paukščiai, žuvys, bestuburiai, augalai | Didelė galva, aštrūs nagai, stiprus kandžiojimasis |