Vasario 9 dieną Nedzingės bibliotekoje paminėta Duonos diena. Popietė prasidėjo poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščiu „Šventa duona“. Renginio metu buvo papasakota daug tikėjimų, susijusių su duona: pašventinta duonelė namuose dedama prie šventų paveikslų, kad apsaugotų namus nuo gaisro, o gyventojus nuo ligų; sūnui susiruošus į tolimą kelionę, motina marškinių kampelyje įsiūdavo gabalėlį šventos duonos, kad aplenktų nelaimės; laikant gabalėlį duonelės rankoje žaibo metu yra išvengiama mirties ir kt. Šį bibliotekininkės Irenos Krutulienės pasakojimą tęsė technologijų mokytoja Eglė Cickevičienė, pasakodama apie duonos kepimo ypatumus ir prietarus: „Kepant duoną draudžiama kalbėti ir būti išsižiojusiam, nes duonelė gali sutrūkinėti; negalima varstyti durų, kad neatšoktų pluta; vaikai uostydavo garuojančią duonelę - tai vaistai nuo slogos; senoliai niekada nedėdavo apversto duonos kepalo, aiškindavo, kad tai nepagarba duonai, drausdavo duonos riekę laužyti viena ranka, nes viena ranka jos niekas neuždirba ir kt.“ Renginio dalyvis Aironas Monkevičius papasakojo legendą, kaip indėnų vadas su kariais eidamas per rugių lauką pirmą kartą paragavo iš varpų byrančių grūdų. Martynas Cikevičius ir Rokas Tamulevičius inscenizavo lietuvių liaudies pasaką „Ar jau galima valgyti?“
Visi pakviesti dalyviai turėjo galimybę išsikepti duonos. Eglė įtikino, kad būtinas raugas, suteikiantis kepalėliui purumo. Į išsijotus ruginius ir kvietinius miltus dedamas raugas, pilamas vanduo ir minkoma tešla. Suformuoti kepalėliai, uždengiami lininiu rankšluosčiu ir padedami į šiltą vietą, kad pakiltų. O tada šaunami į krosnį. Kol duonelė kepė, visi minė mįsles: „Kilo, kilo - sėdynė prisvilo“ (duonos kepalas), „Be ko duonos neiškepsi?“ (be plutos), „Peiliais pjausto, kraujo nė lašo“ (duona) ir kt.
Kazys Bradūnas - vienas iškiliausių XX amžiaus lietuvių poetų, kurio kūryba apima platų temų spektrą, tačiau ypatingą vietą joje užima duonos motyvas. Šis motyvas atsiskleidžia įvairiais aspektais: nuo kasdienio duonos valgymo iki simbolinės prasmės, siejamos su tėvyne, tremtimi ir tautos išlikimu.
Biografijos vingiai
Kazys Bradūnas gimė 1917 m. Vilkaviškio rajone. Baigęs Vilkaviškio gimnaziją, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete, vėliau - Vilniaus universitete. 1943 m. įgijo lituanisto specialybę. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. persikėlė į JAV. Gyvendamas išeivijoje, aktyviai dalyvavo lietuvių kultūriniame gyvenime, redagavo žurnalus, organizavo literatūrinius vakarus. 1992 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje, kur tęsė kūrybinę veiklą. Mirė 2009 m.
K. Bradūnas baigė Alvito (Vilkaviškio r.) pradžios mokyklą. 1921-1937 m. mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje. 1937 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. 1939 m. baigė Prezidento Antano Smetonos karininkų mokyklą Kaune. Perkėlus Humanitarinių mokslų fakultetą iš Kauno į Vilnių, studijas tęsė Vilniuje. 1943 m. baigė Vilniaus universitetą ir įgijo lituanisto specialybę. Tais pačiais metais vedė studijų draugę Kazimierą Podolskytę. 1944 m. su žmona pasitraukė į Vokietiją.
Iš pradžių apsistojo Grace, o vėliau persikėlė į Miuncheną. Dėstė literatūrą Miuncheno lietuvių gimnazijoje. Buvo lietuvių kultūros žurnalo „Aidai“ (1947-1948 m.) redaktorius. Išeivijos lietuviams organizavo kultūrinius, literatūrinius vakarus. 1949 m. persikėlė į JAV, gyveno Baltimorėje. Čia dirbo duobkasiu, akmenskaldžiu. 1952-1959 m. redagavo „Literatūros lankus“. 1961-1995 m. gyveno Čikagoje, 1961-1981 m. redagavo „Draugo“ kultūrinį priedą. 1995 m. visam laikui apsigyveno Vilniuje. Čia leido naujas poezijos knygas, dalyvavo susitikimuose, poezijos šventėse.
Kūrybos bruožai
K. Bradūnas priklausė išeivijos poetų „žemininkų“ kartai, kuri savo kūryboje nagrinėjo tautos likimo, egzilio ir netekties temas. Jo poezijai būdingas konkretumas, daiktiškumas, vidinė disciplina ir intelektualumas. Literatūros kritikai atkreipia dėmesį į jo eilėraščių vaizdingumą, kompaktiškumą ir gebėjimą suderinti lyriškumą su minties tvirtumu.
Pirmuosius eilėraščius spausdino moksleivių periodikoje, leidiniuose „Ateitis“ ir „Ateities spinduliai“. 1943 m. išleido pirmą sonetų knygelę „Vilniaus varpai“. 1951 m. sudarė ir išleido poezijos antologiją „Žemė“. Išeivijoje parengė gero savo bičiulio Vytauto Mačernio poezijos rinktinę „Poezija“ (1961), sudarė antologiją „Lietuvių poezija išeivijoje“.
1945-1971 m. rašė straipsnius Lietuvių enciklopedijai, kartu su literatūrologu Rimvydu Šilbajoriu sudarė ir redagavo egzodo kritikų knygą „Lietuvių egzodo literatūra“ (1992). Emigracijoje išėjo 15 poezijos knygų: „Svetimoji duona“ (1945), „Devynios balades“ (1955), „Morenų ugnis“ (1958), „Sidabrinės kamanos“ (1964), „Alkana kelionė“ (1976) ir kt. Grįžęs į Lietuvą išleido rinkinius „Duona ir druska“, „Apie žemę ir dangų“, 2-jų tomų viso kūrybinio palikimo rinktinę „Sutelktinė“ (2001). Po K. Bradūno mirties išleisti poezijos rinkiniai: „Paberti grūdai“ (2007), „Liepė man būti (2017) „Ir nebijok“ (2017).
Duona K. Bradūno poezijoje
Duona K. Bradūno kūryboje įgyja daugialypę prasmę. Visų pirma, tai yra kasdienis maistas, būtinas žmogaus išgyvenimui. Tačiau kartu duona tampa tėvynės, namų simboliu. Eilėraščiuose dažnai minimas duonos kvapas, skonis, primenantis vaikystę, gimtąjį kaimą, Lietuvą. Tremtyje duona įgauna dar didesnę reikšmę - ji simbolizuoja tautos išlikimą, viltį sugrįžti į tėvynę.
„Svetimoji duona“
Šis poezijos rinkinys, išleistas 1945 m. Vokietijoje, atspindi tremties patirtį. Pavadinimas simbolizuoja ne tik fizinį atitolimą nuo tėvynės, bet ir dvasinį alkį, ilgesį.
„Duona ir druska“
Šis rinkinys, išleistas jau grįžus į Lietuvą, simbolizuoja sugrįžimą į namus, į tėvynę. Duona ir druska - tradicinis lietuvių pasveikinimo simbolis, reiškiantis svetingumą, geranoriškumą. Šis rinkinys - tai padėka Lietuvai už priėmimą, už galimybę vėl ragauti gimtojo krašto duoną.
Vilniaus motyvas
Kazio Bradūno kūryboje svarbus Vilniaus motyvas. Poetas pirmą kartą apsilankė Vilniuje 1939 m., iškart po Vilniaus grąžinimo Lietuvai. Miestas jam paliko neišdildomą įspūdį. Vilniuje jis studijavo, čia praleido svarbius gyvenimo metus. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Vilniaus senamiestyje. Vilniui K. Bradūnas skyrė eilėraščių, tarp jų - 17 sonetų rinkinį „Vilniaus varpai“. Šis rinkinys, pasak A. Tyruolio, atspindi prieškario lyrikos tradicijas, poetą žavi miesto grožis, gotika, barokas, klasika, senamiestis, universiteto kiemas, Kalvarijos, Rasos.
Viename interviu K. Bradūnas sakė, kad pirmą kartą apsilankė Vilniuje 1939 m., tuoj po Vilniaus grąžinimo Lietuvai, kai poetas atliko būtiną karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. „Tikriausiai tada Vilnių iš pirmo žvilgsnio ir įsimylėjau”, - sakė jis. Vilniuje poetas gyveno 1940-1944 m. Pilies g. 10, kai studijavo Vilniaus universitete. 1992 m. grįžęs į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, Kazys Bradūnas su žmona Kazimiera 1992-2009 m. gyveno Vilniaus senamiestyje, Didžiojoje gatvėje. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Didžiosios gatvės 13-me name.
Apie Vilnių viename laiške rašė: „… realybėje Vilnius pats jau skamba kažkokia kone žemiška poezija, kai žvelgi į miestą nuo į supančių kalvų ir klaidžioji senamiesčio gatvelėmis”. K. Bradūnas yra sukūręs Vilniui skirtų eilėraščių. Tik baigus studijas išleistas 17 sonetų rinkinys „Vilniaus varpai”. Pirmasis sonetų leidimas buvo išspausdintas 1943 m. Kaune nelegaliai, be okupacinės cenzūros leidimo, labai nedideliu tiražu, antrasis išleistas 1947 m. Vokietijoje, Tiubingene, 3 tūkst. egzempliorių tiražu. Poetą užburia šio miesto grožis. Jį žavi Vilniaus gotika, barokas, jo klasika, senamiestis, universiteto kiemas, Kalvarijos, Rasos ir kt.
JAV išleista K. Bradūno eilėraščių knyga „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio” (1981) buvo apdovanota Lietuvių Bendruomenės Literatūros premija. Pasak literatūros kritikės Viktorijos Skrupskelytės, „… rinkinys įspūdingas savo sinchroniškais šuoliais, kurie sugretina skirtingas epochas ir geografijas ir taip į eilėraštį atkviečia lietuviško gyvenimo įvairovę - istorinius įvykius, jų dalyvius, paprastus žmones”. „Geografinės ir istorinės pagavos prasme vilnietiška yra ir Gedimino temos knyga „Pokalbiai su karalium: anno domini 1323-1973″ (1973)”, - yra minėjęs kūrėjas.
Pagal K. Bradūno žodžius kompozitorius Bronius Budriūnas sukūrė kantatą „Tu Vilniuj pasilik, Valdove: kantata Gedimino sostinės 650 m. 2017 m., minint Kazio Bradūno 100-ąsias gimimo metinės, Lietuvos Seimas paskelbė šiuos metus K. Bradūno metais. Ta proga visoje Lietuvoje vyko įvairūs renginiai, skirti poeto jubiliejui paminėti. Buvo išleistas pašto ženklas, skirtas K. Bradūno atminimui (dail. 2017 m. gegužės 15 d. Vilniuje, Didžiojoje g. 13 (Senamiesčio seniūnija), kur 1992-2009 m. gyveno K. Bradūnas, buvo atidengta memorialinė lenta su bareljefu.
K. Bradūno kūrybos įvertinimas
K. Bradūno kūryba įvertinta įvairiais apdovanojimais. 1992 m. jam įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 1994 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 1989 m. paskirta Poetinio Druskininkų rudens Jotvingių premija, 2002 m. K. Bradūno kūryba įvertinta įvairiais apdovanojimais. 1992 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 1994 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.
K. Bradūnas - žymus lietuvių poetas, priklausęs išeivijos poetų „žemininkų“ kartai. Ši karta kūrė poeziją tautos likimo, egzilio ir netekties temomis. K. Bradūno kūrinių yra išversta į anglų, vokiečių, lenkų ir kt. kalbas.
Bibliografija ir literatūra apie K. Bradūną
Knygoje „Lietuvių egzodo literatūra. 1945-1990“ išspausdinta Viktorijos Skrupskelytės sudaryta poeto bibliografija. 2002 m. žurnale „Tarp knygų“ paskelbta K. Bradūno biobibliografija, kurią parengė Paulė Mikelinskaitė. 2016 m. ši bibliografija buvo papildyta.
Apie K. Bradūną rašoma daugelyje leidinių. Poeto autobiografija spausdinama leidinyje „Egzodo rašytojai” (Vilnius, 1994). 2016 m. išleista Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėjos Virginijos Babonaitės-Paplauskienės sudaryta knyga „Kazys Bradūnas. Archyvai”. Knygoje daug archyvinių nuotraukų, kurios iliustruoja poeto gyvenimo bei kūrybos akimirkas Lietuvoje ir užsienyje. Plačiai apie K. Bradūno gyvenimą ir kūrybinį palikimą rašė literatūros kritikė Viktorija Skrupskelytė knygose „Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990“, „Sutelktinė “ (Vilnius, D. 2, 2001). Apie K. Bradūną rašoma literatūrologo Vytauto Kubiliaus knygoje „XX amžiaus literatūra” (Vilnius, 1995). Poeto biografiją rasime lietuvių enciklopedijose, Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2017), Benjamino Kondrato „Kūrėjų pėdsakais“ (Vilnius, 2013, Kn. 9), leidiniuose „Kalbos ir literatūros keliu“ (Vilnius, 2008), „Užjūrio lietuviai“ (Vilnius, 1995) ir daugelyje kitų. Filologijos mokslų dr. Dalios Kuizinienės knygoje „Lietuvių literatūrinis gyvenimas Vakarų Europoje 1945-1950 m.“ sudėti K. K. Bradūno poeziją tyrinėjo ir apie ją rašė rašytojai, literatūros kritikai.
Kazys Bradunas (1997)
tags: #maziliauskienes #eiles #apie #duona #vilkaviskis