Mėsos vartojimas yra sudėtingas reiškinys, kuriam įtakos turi daugybė veiksnių - nuo ekonominio išsivystymo lygio ir gyventojų pajamų iki kultūrinių ir religinių tradicijų. Šiame straipsnyje nagrinėjamos pasaulinės mėsos suvartojimo tendencijos, įpročiai skirtinguose regionuose, su tuo susiję tvarumo iššūkiai bei mėsos kilmės ir saugos reikalavimai.
Pasaulinės Mėsos Suvartojimo Tendencijos ir Prognozės
Daugėjant pasaulyje gyventojų ir augant jų pajamoms, vykstant urbanizacijai, keičiantis mitybos įpročiams ir atsiveriant rinkoms, sparčiai didėja mėsos gamyba, prekyba ir vartojimas. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) ekspertai prognozuoja, kad mėsos vartojimas pasaulyje kasmet augs apie 1,9 proc.
Vartojimo augimui didžiausią įtaką daro šalies išsivystymo lygis ir gyventojų pajamos. Kultūriniai ir religiniai veiksniai turi įtakos mėsos vartojimui musulmonų šalyse ir Indijoje. Daugiausia mėsos yra suvartojama industrinėse šalyse, kurioms priskiriamos ES-15 šalys, Norvegija, Šveicarija, Kanada, JAV, Australija, Naujoji Zelandija, Japonija, Izraelis ir Pietų Afrika. Šiose šalyse gyvena 15 proc. pasaulio gyventojų, tačiau mėsos suvartojama apie 37 proc. Industrinėse šalyse vienam gyventojui tenka apie 88 kg mėsos, o besivystančiose, kurioms priskiriamos Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos valstybės, - 25 kg.
Prognozuojama, kad industrinėse šalyse mėsos suvartojimas didės 0,6 proc. kasmet, o besivystančiose šalyse - 2,7 proc. Per pastaruosius dešimt metų mėsos vartojimas industrinėse šalyse didėjo 1,3 proc., o besivystančiose šalyse - 6,1 proc. per metus. Lėtas mėsos vartojimo didėjimas industrinėse šalyse sumažina bendrąjį pasaulinį mėsos vartojimo augimo rodiklį, ir todėl nepastebime tokio staigaus suvartojimo padidėjimo, kuris yra Kinijoje, Brazilijoje ir Pietų Korėjoje. Aukšta mėsos kaina ir tradiciškai didelis žuvies vartojimas (pavyzdžiui, Japonijoje, Norvegijoje) yra svarbūs veiksniai, turintys įtakos mėsos vartojimui.
FAO teigia, kad priežastys, kurios skatino mėsos vartojimą praeityje, ateityje nebus tokios svarbios. Antai, gyventojų skaičius neturėtų taip didėti, kaip anksčiau. Tose šalyse, kur anksčiau labai mažai vartota mėsos, vartojimas yra padidėjęs (nuo 1970 m. Kinijoje mėsos vartojimas išaugo nuo 10 iki 45 kg) ir, manoma, negali toliau didėti tokiu pačiu tempu. Tikėtina, kad Kinijoje mėsos suvartojimas 2015 m. padidės iki 60 kg/gyventojui. Vartojimas gali augti kitose besivystančiose šalyse, kuriose mėsos suvartojama vis dar mažai.
Pavyzdžiui, Indijoje gyventojų sparčiai daugėja, o mėsos suvartojimas vienam gyventojui tesiekia 4,5 kg. Tyrimai rodo, kad, nepriklausomai nuo pajamų lygio ir gyvenamosios vietos, indai suvartoja mėsos beveik vienodai. Tad pajamų didėjimas šioje šalyje neturėtų paveikti mėsos paklausos. Kiti mokslininkai mano, kad spartus viduriniojo gyventojų sluoksnio formavimasis ir mitybos įpročių kaita didins mėsos paklausą Indijoje. Mokslininkų prognozės dėl mėsos vartojimo pasaulyje skiriasi, vieni mano, kad Indijoje mėsos vartojimas sparčiai didės (2020 m. - 18 kg), kiti įsitikinę, kad jis didės lėtai. FAO prognozuoja, kad pereinamosios ekonomikos šalyse, kurioms priskiriama ir Lietuva, mėsos vartojimas turėtų didėti ir 2015 m. siekti 53,8 kg, o industrinėse šalyse - 95,7 kg vienam gyventojui. Tačiau Japonijoje ir Norvegijoje mėsos vartojimas yra mažesnis.
Mėsos Rūšių Vartojimo Ypatumai
Mėsos vartojimo įpročiai skiriasi ne tik pagal regionus, bet ir pagal mėsos rūšis. Štai pagrindinių mėsos rūšių suvartojimo ypatumai:
Jautiena
Daugiausia jautienos suvartojama Jungtinėse Valstijose, Europos Sąjungoje, Kinijoje ir Brazilijoje, o vienam gyventojui per metus daugiausia jautienos tenka Argentinoje - 58 kg, JAV - 42,4, Australijoje - 37,3 kg. Europoje jautienos daugiausia suvartoja Danija - 28 kg/gyventojui ir Prancūzija - 27 kg/gyventojui. Pastaraisiais metais ES jautienos suvartojama mažiau. Prisijungus prie ES dešimčiai naujų narių, vidutiniškai vienas ES gyventojas jautienos suvartojo 2,3 kg mažiau. Lietuvoje pastaraisiais metais jautienos vartojama taip pat mažiau. Ypač (iki 6,3 kg/1 gyventojui) suvartojimas smuko 2005 m., palyginti su 2000 m., jis sumažėjo daugiau kaip du kartus. Šią tendenciją apsprendžia didėjanti jautienos kaina. Jautienos Lietuvoje suvartojama šešis kartus mažiau negu kiaulienos. Kitose ES šalyse jautienos suvartojama tik perpus mažiau negu kiaulienos - 20 kg.
Kiauliena
Kiaulienos daugiausia suvartojama Kinijoje (53 proc.) ir ES šalyse (23 proc.), atitinkamai jos daugiausia tenka vienam šių regionų gyventojui, tačiau ES lenkia Kiniją. Vienam ES gyventojui 2004 m. vidutiniškai teko 43 kg kiaulienos. Didžiausias suvartojimas užfiksuotas Ispanijoje - 63 kg, mažiausias Latvijoje - 25 kg. Visose ES šalyse, išskyrus Vokietiją, kiaulienos suvartojimas 2004 m., palyginti su 2003 m., nežymiai sumažėjo. Kiaulienos suvartojimas ES šalyse 2005 m. mažėjo ir dėl padidėjusių kainų naujosiose ES narėse (daugiausia lėmė sumažėjęs suvartojimas Lenkijoje ir Vengrijoje). Iš visų mėsos rūšių Lietuvoje daugiausia suvartojama kiaulienos - 51 proc. (ES vidurkis - 45 proc.).
Paukštiena
Paukštiena yra antroji pagal populiarumą pasaulyje vartojama mėsa. 2003 metais daugiausia pasaulyje paukščių mėsos suvartota Azijoje - 27,7 mln. t (mažiausiai Afrikoje - 0,88 mln. t). Vien Kinijoje 2005 m. suvartota net 16 proc. pasaulio paukštienos. Nemažai paukštienos suvartojama ir ES valstybėse (13 proc.). Tačiau daugiausia (13,4 mln. t) suvartoja JAV gyventojai, t. y. 20 proc. viso pasaulyje suvartoto paukštienos kiekio. Daugiausia paukštienos vienam gyventojui tenka Jungtiniuose Arabų Emyratuose (74,6 kg), Izraelyje (66,6 kg), Kuveite (66,5 kg), t. y. 5-6 kartus daugiau negu vidutiniškai pasaulyje. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse vidutiniškai vienas gyventojas suvartoja 27,6 kg paukštienos, o besivystančiose valstybėse šis rodiklis tesiekia 8,7 kg. ES gyventojai paukštienos suvartoja beveik dvigubai daugiau negu vidutiniškai pasaulyje (1 gyventojui čia tenka 23,4 kg). 2004 metais daugiausia šios rūšies mėsos teko vienam Ispanijos (33 kg), Airijos (32,5), Portugalijos (29), Jungtinės Karalystės (28,5) ir Prancūzijos (23,9 kg) gyventojui. Didžiausią paukštienos dalį vidutiniškai ES sudaro broilerių mėsa (66 proc.) ir kalakutiena (20 proc.). Tačiau įvairiose šalyse šie rodikliai gana skirtingi. Vienas Lietuvos gyventojas 2004 m. vidutiniškai suvartojo 17,4 kg paukštienos, arba beveik 6 kg mažiau negu vidutiniškai ES. Tačiau paukštienos suvartojimas mūsų šalyje per pastaruosius penkerius metus augo sparčiausiai tarp ES šalių ir nuo 2000 m. padidėjo daugiau kaip 7 kg/gyventojui.
Aviena ir Ožkiena
Avienos ir ožkienos pasaulyje daugiausia suvartojama Kinijoje (28 proc.) ir Indijoje (6 proc.), tai nulemia didelis gyventojų skaičius. Tradiciškai šios mėsos daug suvartojama Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje - atitinkamai 2 ir 3 proc. visos pasaulyje suvartotos avienos ir ožkienos. ES šalims tenka apie 11 proc. šios mėsos kiekio. Pagal avienos ir ožkienos kiekį, tenkantį vienam gyventojui per metus, 2003 m. pirmavo Mongolija (52,5 kg), Naujoji Zelandija (24,9) ir Islandija (22,4 kg). Prieš ES plėtrą (2003 m.) kiekvienas Bendrijos gyventojas suvartojo vidutiniškai 3,4 kg avienos ir ožkienos per metus. Dešimties naujųjų šalių gyventojai taip pat nėra avienos ir ožkienos mėgėjai, todėl vartojimo rodiklis išsiplėtusioje ES 2004 m. sumažėjo iki 2,9 kg. Avienos ir ožkienos dalis, palyginti su visu suvartotos mėsos kiekiu, ES-15 sudaro 3,5 proc., o Lietuvoje - tik 0,3 proc. Mūsų šalyje aviena ir ožkiena nėra populiari, vienam Lietuvos gyventojui tenka vos 0,2 kg šios mėsos per metus, nors racionali norma yra 3-8 kg.
| Mėsos rūšis | Šalis / Regionas | Kiekis (kg/metus) |
|---|---|---|
| Jautiena | Argentina | 58 |
| Jautiena | JAV | 42,4 |
| Jautiena | Australija | 37,3 |
| Jautiena | Danija | 28 |
| Jautiena | Prancūzija | 27 |
| Jautiena | Lietuva | <6,3 (2005 m.) |
| Kiauliena | ES (vidurkis) | 43 (2004 m.) |
| Kiauliena | Ispanija | 63 |
| Kiauliena | Latvija | 25 |
| Paukštiena | Jungtiniai Arabų Emyratai | 74,6 |
| Paukštiena | Izraelis | 66,6 |
| Paukštiena | Kuveitas | 66,5 |
| Paukštiena | ES (vidurkis) | 23,4 |
| Paukštiena | Ispanija | 33 |
| Paukštiena | Lietuva | 17,4 (2004 m.) |
| Aviena ir ožkiena | Mongolija | 52,5 |
| Aviena ir ožkiena | Naujoji Zelandija | 24,9 |
| Aviena ir ožkiena | Islandija | 22,4 |
| Aviena ir ožkiena | ES (išplėsta) | 2,9 (2004 m.) |
| Aviena ir ožkiena | Lietuva | 0,2 |
Mėsos Vartojimo Prognozės
JAV ekspertai teigia, kad 100 kg mėsos suvartojimas vienam gyventojui nėra riba. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose mėsos vartojimas nuo 1989 iki 1999 m. padidėjo nuo 112 iki 123 kg. Maisto ir žemės ūkio politikos tyrimų instituto ekspertai prognozuoja, kad mėsos suvartojimas dar 5 proc. didės iki 2011 m., o JAV Žemės ūkio departamento ekspertai prognozuoja nežymų suvartojimo mažėjimą. ES ekspertai prognozuoja, kad didės kiaulienos ir paukštienos suvartojimas, 2013 m. vienas ES gyventojas paukštienos turėtų suvartoti 24,1 kg, o kiaulienos - 44,1 kg.
Agrarinės ekonomikos institutas, rengdamas mėsos suvartojimo prognozes Lietuvoje, atsižvelgė į pasaulio ekspertų išvadas, lietuvių maitinimosi įpročius, gyventojų skaičiaus kitimą ir mėsos kainas Lietuvoje iki 2013 m. Nebuvo įvertintas ligų epidemijų, stichinių nelaimių, kurios ženkliai veikia vartojimą, poveikis. Prognozuojama, kad Lietuvoje vis mažiau bus vartojama jautienos. Augant šalyje jautienos kainai (ji apie 20-30 proc. mažesnė negu vidutinė ES kaina), 2013 m. vienas šalies gyventojas vidutiniškai suvartos 6,4 kg šios mėsos. Tačiau didėjant šalyje mėsos paklausai, daugiau bus perkama pigesnės kiaulienos, kurios šiuo metu suvartojama mažiau negu vidutiniškai ES. 2013 m. kiaulienos suvartojimas turėtų siekti 44,6 kg/gyventojui. Paukštienos suvartojimas (dėl jos konkurencingos kainos ir maistinių savybių) irgi didės ir iki 2013 m. pasieks ES vartojimo vidurkį - 24,6 kg/gyventojui.
Mėsos Kilmės Šalies Nurodymo Reikalavimai ir Reguliavimas
Nuo trečiadienio Europos Sąjungoje įsigalioja Komisijos reglamentas, kuriame nustatytos taisyklės dėl šviežios, atšaldytos ir užšaldytos kiaulienos, avienos, ožkienos ir paukštienos kilmės šalies arba kilmės vietos nurodymo. Pagrindinė gyvulininkystės produktų kilmės šalies samprata šiame reglamente remiasi Bendrijos muitinės kodekse pateikta kilmės šalies apibrėžtimi.
Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausiosios specialistės, tokia tvarka įsigaliojo prieš dvejus metus: „Dėl šviežios užšaldytos ar atšaldytos kiaulienos, avienos ir ožkienos, paukštienos kilmės šalies nurodymo jau 2013 m. buvo priimtas Europos Komisijos įgyvendinimo reglamentas, o įsigaliojo jis 2015 m.“ V. Septilkienės teigimu, ant mėsos pakuotės nurodoma informacija susideda iš trijų pagrindinių rodiklių. „Yra nurodoma šalis, kurioje gyvūnas užaugintas, ir šalis, kurioje gyvūnas yra paskerstas.“
Pagal šią apibrėžtį tam tikrai kilmės šaliai gali būti priskirta tik ta mėsa, kuri buvo gauta iš gyvulių, gimusių, augintų ir skerstų toje pačioje šalyje. O terminas „kilmės šalis“ galės būti vartojamas tik kalbant apie vienoje ES šalyje narėje ar trečiojoje šalyje gimusių, užaugintų ir paskerstų gyvūnų mėsą. Pavyzdžiui, jei kiaulė buvo gimusi ir visą laiką auginta bei paskersta Lietuvoje, iš jos gauta kiauliena galės būti ženklinama kaip lietuviškos kilmės, t. y. „Kilmės šalis - Lietuva“. Tačiau, jei mėsa gaunama iš skirtingose šalyse gimusių, augintų ir skerstų gyvūnų, etiketėje reikės nurodyti tas šalis, kuriose gyvūnas augintas ir paskerstas. Pavyzdžiui, jei kiaulė buvo gimusi ir visą laiką auginta Latvijoje ir tik atvežta paskersti į Lietuvos skerdyklą, iš jos gauta kiauliena turės būti pažymėta dviem skirtingais žymenimis: „Auginta - Latvijoje“, „Skersta - Lietuvoje“.
Anot specialistės, parduodant kiaulieną yra nurodoma ta užauginimo šalis, kurioje kiaulės buvo auginamos mažiausiai keturis mėnesius, jei gyvūnai vyresni kaip 6 mėn. amžiaus. Jei gyvūnai yra skerdžiami, kai jiems yra mažiau nei 6 mėn., gyvūno kilmės nuoroda yra susiejama su gyvūno svoriu. „Vartotojai gali matyti ir tokį užrašą, kuris pasitaiko labai retai: užauginta keliose ES valstybėse narėse.“ Taigi, dabartinis kilmės šalies nustatymo būdas, palyginti su anksčiau taikytuoju (kilmės šalis buvo nurodoma ta, kurioje gyvūnas paskerstas), leis vartotojui tiksliau matyti mėsos kilmę. Lietuvoje didesnė dalis šviežios mėsos, o ypač kiaulienos, yra realizuojama nefasuota, todėl labai svarbu, kad ir apie tokios mėsos kilmės šalį vartotojui būtų suteikta tiksli informacija. Remiantis nacionaliniais teisės aktais nuo balandžio 1 d. mažmeninės prekybos vietose ir turgavietėse realizuojama nefasuota mėsa jos kainos etiketėje taip pat privalės turėti užrašą apie kilmės šalį.
Mėsos Saugumo Užtikrinimas ir Kontrolė
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) nuolat vykdo maisto produktų kontrolę, siekdama užtikrinti vartotojų saugumą. Deja, tarp tokių vis pasitaiko ir nesaugių gaminių. VMVT skelbia apie pavojingą mėsą prekybos tinkle „Rimi“. Kaip nurodoma tarnybos pranešime, atšaldytoje smulkintoje kiaulienoje (30 proc. riebumo) iš Lietuvos rasta patogeninių organizmų - salmonelės bakterijų. Tokios mėsos vartojimas gali sukelti per maistą plintančias ligas, pavyzdžiui, salmoneliozę, nurodo VMVT. Nesaugios mėsos gamintojas yra „Rimi Lietuva“ mėsinė. Tiesa, tarnyba apie tokią mėsą praneša gana vėlai, nes jos tinkamumo vartoti terminas buvo šių metų kovo 7 d.
Keturios auksinės maisto saugos taisyklės
„Rimi Lietuva“ ryšių su visuomene ir korporatyvinės atsakomybės vadovė Eglė Krasauskienė situaciją pakomentavo taip: „Keliame aukštus standartus maisto saugai ir kokybei. Gavę informaciją, kad produktas neatitinka nustatyto reikalavimo, nedelsdami informavome pirkėjus VMVT nustatytais būdais apie produkto atšaukimą ir jo susigrąžinimą. Dabar vykdomas galimai nesaugaus produkto susigrąžinimas iš pirkėjų. Jei pirkėjai įsigijo minėtą produktą, prašome jį grąžinti į „Rimi“ prekybos centrą. Grąžinus prekę, pinigai už produktą bus grąžinti.“
Nesaugūs produktai sunaikinami. Kaip nurodo VMVT, nustačius nesaugų produktą, įmonė pagal savo savikontrolės sistemos procedūrą turi susigrąžinti jį iš rinkos ir saugiai sunaikinti. Gavus informaciją apie nesaugų produktą, atliekamas tyrimas, vertinami dokumentai, vykdomas pilnas produkto atsekamumas (nuo gamybos iki išplatinimo). Surinkus informaciją, ūkio subjektui duodami nurodymai: paskelbti informaciją, susigrąžinti produktą iš rinkos, sunaikinti ir pateikti informaciją VMVT. Kai kuriais atvejais inspektoriai taip pat dalyvauja naikinimo procese. Surašomas maisto įstatymo pažeidimo protokolas. Priklausomai nuo situacijos (jei produktas išplatintas ir kitose šalyse), paskelbtas pranešimas siunčiamas ir Europos Komisijai.
Sveikatai pavojingos bakterijos: Salmoneliozė
Salmonelių bakterijos sukelia salmoneliozę - ūmią infekcinę žarnyno ligą, primena Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Palankiausia temperatūra salmonelėms maiste daugintis yra 20-40 °C. Jos greitai suyra aukštesnėje nei 70 °C temperatūroje. Bakterijos jautrios daugeliui dezinfekcinių medžiagų. Salmoneliozė paplitusi visame pasaulyje. Sergama šia liga nepriklausomai nuo amžiaus, tačiau kūdikiams, mažiems vaikams, vyresnio amžiaus ar silpną imunitetą turintiems asmenims yra didelė rizika susirgti sunkesne ligos forma. Pagrindinis salmonelių infekcijos šaltinis yra naminiai bei laukiniai gyvūnai ir paukščiai. Salmonelės į aplinką patenka su šių gyvūnų fekalijomis. Infekcijos šaltinis gali būti ir salmonelioze sergantis ar užsikrėtęs žmogus. Salmonelioze galima užsikrėsti nuo įvairių gyvūnų fekalijomis arba salmonelioze sergančio žmogaus užkrėstų maisto produktų, kurie atrodo ir kvepia įprastai. Tačiau dažniausiai užsikrečiama per gyvūninį maistą - paukštieną, kiaulieną, jautieną, kiaušinius ar pieną. Bakterijos dažniausiai randamos neapdorotoje žaliavoje, bet tinkamai termiškai ją apdorojus - žūsta. Maistą gali užkrėsti jį tvarkantys asmenys, nenusiplovę rankų pasinaudoję tualetu. Į maistą salmonelės gali patekti nuo virtuvės įrankių ar aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo užkrėsta žaliava, taip pat nuo salmonelėmis užterštų rankų. Vartojimui paruoštas maistas gali būti užterštas, kai jis kurį laiką laikomas šaldytuve ir liečiasi su žaliu, salmoneliozės bakterijomis užkrėstu maistu. Kadangi salmonelių gali būti naminių gyvūnų (kačių, šunų, reptilijų), ypatingai viduriuojančių, išmatose, užsikrėsti galima nenusiplovus rankų po sąlyčio su jais.
Gyvūninių Produktų Įvežimo į ES Taisyklės
Jei keliaujate ES, galite vežtis mėsos arba pieno produktų, jei jie skirti asmeniniam vartojimui. Galite vežtis gyvūninių produktų, kai keliaujate ES, tačiau jų kiekiui gali būti taikomi apribojimai. Kiekybiniai apribojimai netaikomi žuvims arba žuvų produktams.
Jei vykstate į ES iš ES nepriklausančios šalies, neleidžiama įsivežti jokių mėsos arba pieno produktų. Išimtys taikomos tik kūdikių mišiniams, specialiosios medicininės paskirties maistui ir specialiajam gyvūnų augintinių ėdalui, jei jų kiekis neviršija 2 kg, bei ribotiems kiekiams žuvų gaminių ir medaus. Leidžiami ir riboti žuvų arba žuvų produktų kiekiai. Įvažiuojant į ES valdžios institucijos gali atlikti oficialiąją kontrolę.
Kai kurios šalys yra nustačiusios griežtas nykstančių rūšių gyvūnų ar augalų arba jų produktų vežimosi taisykles. Kai kuriais atvejais jums gali reikėti leidimo, pavyzdžiui, jei vešitės daugiau nei 125 g eršketų ikrų. Informacijos apie CITES instituciją en savo šalyje galite rasti ES prekybos laukine flora ir fauna duomenų bazėje en, taip pat galite kreiptis ir į CITES instituciją en savo šalyje.
Mėsos Vartojimo Tvarumo Iššūkiai ir Mokslinės Įžvalgos
Klimatologams ir susijusiose srityse dirbantiems mokslininkams nepaliaujamai skelbiant vis niūresnes žinias apie planetos klimato būklės blogėjimą, daugelio žmonių, norinčių bent kažkaip prisidėti prie planetos (tiksliau, žmonijos) gelbėjimo, akys nukrypo į mėsą. Kai kurie aktyvistai netgi pradėjo reikalauti didinti mokesčius mėsai, kad sumažėtų jos vartojimas.
Esminis teiginys, kuriuo argumentuojamas noras apmokestinti mėsą ar jos apskritai atsisakyti - kad mėsos auginimas generuoja daugiau šiltnamio dujų, nei visas transporto sektorius bendrai paėmus. Tačiau Kalifornijos universiteto Devise (JAV) gyvūnų mokslo profesorius Frankas Mitloehneris daugelį metų atlikinėja tyrimus, kuriais aiškinasi, kaip gyvulininkystė veikia oro kokybę ir klimato kaitą. Profesoriaus manymu, priežasčių rinktis gyvulinės arba augalinės kilmės baltymus reikėtų ieškoti kažkur kitur, bet tikrai ne siekyje apsaugoti planetą.
Nemenka priežastis neigiamai vertinti mėsą yra teiginys, kad galvijai yra didžiausias pasaulyje šiltnamio dujų šaltinis. Pavyzdžiui, 2009 m. Vašingtone įsikūręs Pasaulio stebėjimo institutas tvirtino, kad net 51 proc. Tačiau JAV Aplinkos apsaugos agentūra nurodė, kad 2016 metais didžiausi šiltnamio dujų šaltiniai bent jau JAV buvo elektrinės (28 proc.), transporto priemonės (28 proc.) ir pramonės įmonės (22 proc.). Žemės ūkiui priskirti vos 9 proc. Su gyvūnų auginimu susijusi žemės ūkio veikla sudaro mažiau nei pusę šio kiekio - 3,9 proc. visų šiltnamio dujų emisijų (bet pabrėžtina tai, kad kalbama tik apie JAV išskiriamas šiltnamio dujas - kitose valstybėse padėtis gali būti kitokia).
2006 m. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija publikavo mokslinį tyrimą, pavadintą „Ilgas galvijų šešėlis“ - tyrimas susilaukė labai daug tarptautinio dėmesio. Jo autoriai teigė, kad gyvulininkystė generuoja net 18 proc. Pastarasis teiginys nėra teisingas - tai pripažino ir savo klaidą ištaisė ir pagrindinis šios ataskaitos autorius Henningas Steinfeldas. Tuo metu vertinant transporto poveikį klimatui mokslininkai ignoravo automobilių ir jų atsarginių dalių gamybos įtaką, automobilių surinkimui reikalingą darbą, kelių, tiltų, oro uostų priežiūrą. Būtent F. Mitloehneris apie šią kolegų mokslininkų klaidą viešai paskelbė 2010 metų kovą - ši kolegiška kritika susilaukė daug pasaulinio žiniasklaidos dėmesio. Deja, klaidinga ataskaita jau buvo susilaukusi kur kas didesnio žiniasklaidos dėmesio ir susidarė viešoji nuomonė, kad tai galvijai kalti dėl globalinio atšilimo.
Naujausioje savo ataskaitoje ta pati Maisto ir žemės ūkio organizacija paskaičiavo, jog visa su gyvulininkyste susijusi žmogaus veikla sudaro 14,5 proc. pasaulinių šiltnamio dujų emisijų. Tačiau vieno neseniai atlikto tyrimo duomenimis, net jeigu visi amerikiečiai iki vieno atsisakytų visų gyvulinės kilmės baltymų vartojimo, bendras JAV išmetamų šiltnamio dujų kiekis sumažėtų tik 2,6 procentais. Jeigu mėsos būtų atsisakyta tik vieną dieną per savaitę, F. Mitloehnerio ir kolegų skaičiavimais, efektas būtų 0,5 proc.
Gyvulininkystės pašalinimas iš išsivysčiusių valstybių veiklos rūšių išmetamų šiltnamio dujų kiekį sumažintų labai nestipriai. Daugybė mėsos vartojimo kritikų nedelsiant paskelbtų, kad jeigu ūkininkai augintų vien augalus, jie galėtų pateikti daugiau kilogramų savo produkcijos, daugiau augalinės kilmės kalorijų vienam asmeniui. Tačiau grynos kalorijos - tai ne viskas, ko reikia žmogui. Viena vertus, teigti, kad išsivysčiusiose valstybėse yra kažkoks kalorijų trūkumas, būtų sudėtinga - sveikatos apsaugos sistemos tokiose šalyse daugiau skundžiasi nutukimo epidemijomis nei mitybos nepakankamumu. Kita vertus, ne visi žemės ūkio augalai yra valgomi ar bent jau populiarūs. Pavyzdžiui, galvijai didžiąją dalį energijos gauna iš augalų, kurie didelę savo sukurtos energijos dalį saugo celiuliozės pavidalu. Žmonės ir daugelis kitų žinduolių celiuliozės virškinti negali. Maisto ir žemės ūkio organizacija skelbia, kad net iki 70 proc. visos žemės ūkiui panaudojamos žemės yra tinkama tik atrajotojų ganykloms. Be to, galvijų auginimas yra puikus papildomas pajamų šaltinis smulkiesiems ūkininkams besivystančiose valstybėse. Visame pasaulyje galvijų auginimas išmaitina net milijardą žmonių - ūkininkų ir jų šeimų. Neabejotina, kad klimato kaita yra rimta problema, reikalaujanti skubaus sprendimo. O gyvulininkystės pramonės poveikis aplinkai, oro, vandens ir žemės kokybei yra tikrai nemenkas.
Vietinės Iniciatyvos ir Atsakingas Vartojimas
Atsižvelgiant į globalias tendencijas ir iššūkius, svarbu paminėti vietines iniciatyvas, skatinančias atsakingą mėsos vartojimą ir ekologiškų produktų gamybą. Rugsėjo pabaigoje Gargžduose įvyko teritorinio bendradarbiavimo projekto „Maistas, kurį galima valgyti“ baigiamoji konferencija, kurioje dalyvavo penkių rajonų vietos veiklos grupės (VVG). Šis projektas siekė sukurti neformalią partnerystės grupę tarp vietos augintojų, perdirbėjų ir vartotojų.
Konferencijoje buvo pristatyti geriausi ekologiško maisto gaminimo ir vartojimo pavyzdžiai, pasidalinta patirtimi, naujausia informacija apie ekologiškų ūkių sertifikavimą, žemės ūkio ir smulkaus verslo finansavimo galimybes. Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas pabrėžė, kad vartotojai yra pagrindinis ekologiško maisto paklausos variklis, o ūkininkai yra pasiruošę gaminti, jei tik vartotojas atsigręš į jų pusę. Konferencijoje dalyvavusi VšĮ „Agrifood Lithuania“ direktorė Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė pasidžiaugė iniciatyviomis vietos veiklos grupėmis ir pabrėžė, kad reikia šviesti visuomenę, remti ekologinius ūkius ir kartu investuoti į naujausias technologijas. Taip pat konferencijoje savo sėkmingo verslo istorija pasidalijo kaunietis inžinierius Marius Krutulis, kuris augina žalumynus šiltnamiuose visus metus, nenaudodamas jokių cheminių preparatų.
Rudųjų Meškų Mėsa: Medžioklė, Paruošimas ir Maistinė Vertė
Rudųjų meškų medžioklė Europoje vis dar yra ribota ir griežtai reguliuojama, tačiau kai kuriose šalyse - pavyzdžiui, Suomijoje, Švedijoje, Rumunijoje ar Estijoje - medžiotojai turi galimybę legaliai medžioti šiuos gyvūnus pagal kvotas ar specialius leidimus. Vis dėlto net ir ten meškos mėsa dažnai neįvertinama, o kartais net išvis neišnaudojama - dėl nežinojimo ar baimės.
Kai kam meškiena vis dar kelia abejonių: ar ji valgoma? ar saugi? ar išvis skani? Tiesa ta, kad tai - viena iš labiausiai nepelnytai pamirštų laukinės gamtos dovanų. Rudenį, kai rudieji lokiai intensyviai maitinasi uogomis, gilėmis, vaisiais ir kitais natūraliais produktais, jų mėsa būna kvapni, tamsi ir turtinga skonio niuansų. Svarbiausia - greitai nudirti kailį, atšaldyti mėsą ir pašalinti perteklių riebalų. Meškos riebalai greitai genda, todėl juos reikia naudoti atsakingai, arba iš karto ištirpinti ir laikyti tinkamomis sąlygomis.
Pavasarinė ir Rudeninė Meškiena
Pavasarį po žiemos miego meškos dar būna išsekusios, o jų mėsa - liesesnė, tačiau paprastai švari ir švelnaus skonio, nes jos dar nespėjo maitintis žuvimis ar kitais nemalonų kvapą suteikiančiais produktais. Rudeninės meškos, ypač tos, kurios maitinosi uogomis ar ąžuolo gilėmis, dažnai laikomos gurmanišku pasirinkimu. Jų mėsa būna kvapni, sultinga, o riebalai - vertingi, tinkami kulinariniams tikslams. Vis dėlto būtina kruopščiai apdoroti - dėl parazitų rizikos.
Trichineliozė ir Saugus Paruošimas
Rudosios meškos, kaip ir kiti mėsėdžiai, gali būti užsikrėtusios Trichinella spiralis - parazitu, sukeliančiu trichineliozę. Tai pavojinga žmonėms, jei mėsa nėra pakankamai termiškai apdorota. Todėl meškos mėsą privaloma kepti ar virti iki ne mažesnės nei 74 °C vidinės temperatūros. Jokiu būdu nevalgykite žalios ar vos perkeptos meškienos.
Maistinė Vertė
Rudosios meškos mėsa yra turtinga baltymų ir energijos, o jos riebalai - natūralus energijos šaltinis, kuris nuo seno naudotas ne tik kulinarijoje, bet ir muilo, žvakių gamyboje. Apytikslė vertė 100 g termiškai apdorotos mėsos:
- Baltymai - 22-25 g
- Riebalai - 8-18 g (priklausomai nuo sezono)
- Kaloringumas - 220-300 kcal per 100g
- Vitaminas B12, geležis, cinkas - ypač didelis kiekis
Svarbu atsakingai naudoti mėsą - šalinti visus nepageidaujamus audinius, termiškai apdoroti, vengti ilgo laikymo šilumoje.
Medžioklės Sezonai ir Jų Reikšmė
Skirtingai nei mūsų rytų kaimynystėje, Europos šalyse, kur leidžiama rudųjų lokių medžioklė, ji yra griežtai kontroliuojama. Svarbiausi kontrolės instrumentai - medžiojamų gyvūnų kvotos, aiškiai apibrėžtas medžioklės sezonas, taip pat amžiaus ir lyties apribojimai. Kadangi lokių rujos laikas daugumoje regionų sutampa su vasaros pradžia, dauguma šalių rudųjų lokių medžioklės sezoną pradeda rugpjūtį arba rugsėjį. Sezonas paprastai trunka du ar tris mėnesius. Leidžiama medžioti tik vienišus lokius - pageidautina patinus arba vienišas pateles be jauniklių. Tokios patelės paprastai būna labai jaunos arba labai senos. Patelės su jaunikliais - griežtai saugomos, jų medžioklė yra neteisėta. Tokiu būdu užtikrinamas rūšies išlikimas. Estijos patirtis rodo, kad kontroliuojama medžioklė, kai leidžiama sumedžioti iki 10 % lokių populiacijos, visiškai nedaro neigiamo poveikio šios rūšies išlikimui. Atsižvelgiant į rudųjų lokių populiacijos augimą daugelyje Europos valstybių, vis dažniau priimami sprendimai dėl šios rūšies populiacijos reguliavimo. Tokia tvarka jau veikia Rumunijoje, Slovėnijoje ir Slovakijoje, o kitose šalyse taip pat svarstoma galimybė taikyti kontroliuojamą medžioklę. Priežastis - šio stambaus plėšrūno gebėjimas prisitaikyti prie gyvenimo žmogaus kaimynystėje, augantis pavojus ir vis dažnesni išpuoliai.