Antimikrobinės medžiagos yra plačiai naudojamos medicinoje, veterinarijoje ir žemės ūkyje, siekiant kontroliuoti infekcijas ir skatinti augimą. Tačiau jų naudojimas kelia susirūpinimą dėl atsparumo antimikrobinėms medžiagoms atsiradimo. Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms (AAM) įvyksta, kai mikrobai įgyja atsparumą vaistams, kuriais anksčiau buvo galima su jais kovoti, todėl gydymas tampa mažiau efektyvus arba visiškai neveiksmingas. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras pranešė, kad ES/EEE dėl jos kasmet miršta 33 000 žmonių.
Antimikrobinių medžiagų nustatymo metodai
Todėl labai svarbu turėti patikimus ir veiksmingus antimikrobinių medžiagų nustatymo metodus maisto produktuose ir aplinkoje. Antimikrobinių medžiagų nustatymui naudojami įvairūs metodai, pradedant paprastais testais ir baigiant sudėtingomis laboratorinėmis procedūromis:
- Mikrobiologiniai testai: pagrįsti antimikrobinių medžiagų gebėjimu slopinti mikroorganizmų augimą. Mėginiai inkubuojami su testiniais mikroorganizmais, o augimo slopinimas rodo antimikrobinių medžiagų buvimą.
- Imunofermentiniai testai (ELISA): pagrįsti antikūnų ir antigenų sąveika. Antikūnai, specifiniai tam tikrai antimikrobinei medžiagai, naudojami aptikti ir kiekybiškai įvertinti medžiagos koncentraciją mėginyje.
- Aukšto efektyvumo skysčių chromatografija (HPLC): galingas analitinis metodas, naudojamas atskirti, identifikuoti ir kiekybiškai įvertinti skirtingas antimikrobines medžiagas mėginyje.
- Dujų chromatografija-masės spektrometrija (GC-MS): metodas, naudojamas identifikuoti ir kiekybiškai įvertinti antimikrobines medžiagas; ypač naudingas nustatant lakiuosius junginius.
- Skysčių chromatografija-masės spektrometrija (LC-MS/MS): labai jautrus ir selektyvus metodas, dažnai naudojamas maisto saugos srityje.
Ką atskleidžia mūsų kraujas?
Antimikrobinių medžiagų likučių normos
Antimikrobinių medžiagų normos nustatomos siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir užtikrinti, kad antimikrobinių medžiagų likučiai maisto produktuose neviršytų saugaus lygio.
| Organizacija | Priemonė / Norma |
|---|---|
| Europos Sąjunga (ES) | Didžiausi leistini likučių lygiai (DLLL) |
| Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) | Tolerancijos lygiai |
| Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) | Rekomendacijos dėl naudojimo ir saugumo normų |
Mitas apie antimikrobines medžiagas mėsoje
Dažnai visuomenėje kyla mitų apie tai, kad mėsoje gausu antibiotikų. Specialistai pabrėžia: „Vartotojai gali jaustis saugūs, nes rinkai tiekiami produktai yra be antimikrobinių medžiagų. Mėsoje antimikrobinių medžiagų, jei ir lieka, labai nedidelis kiekis, mikrogramais. Tačiau toks maistas nepatenka į prekybą.“
Reikėtų vengti ne pačių antibiotikų likučių, o būtent atsparių antimikrobinėms medžiagoms bakterijų. Tyrimai atliekami kasmet ir tiriami visi maistui skirti gyvūnai bei jų produktai, pavyzdžiui, kiaušiniai, žalias pienas, medus. Tiriamas net gyvūnų šlapimas, nustatant, ar jame nėra antimikrobinių medžiagų pėdsakų.
Pienarūgštės bakterijos kaip alternatyva
Pastaruoju metu didėja susidomėjimas pienarūgštėmis bakterijomis (PRB), tiriamas jų gebėjimas veikti kaip natūralūs konservantai maisto pramonėje. Pienarūgštės bakterijos gamina pieno, acto, propiono, skruzdžių rūgštis, vandenilio peroksidą ir bakteriocinus, kurie ilgina galiojimo laiką ir padidina maisto produktų saugumą. Bakteriocinai yra ribosomose sintetinamos antimikrobinės baltyminės medžiagos, kurios gali slopinti patogeninių bakterijų, tokių kaip Listeria monocytogenes ar S. aureus, dauginimąsi mėsos produktuose.
tags: #mesos #antimikrobiniu #medziagu #nustatymas