Tavo prašymu, šiandien pradedu Pietų Amerikos kelionės blogą, kuriame pasidalinsiu įspūdžiais, pastebėjimais, mintimis. Mano tikslas nėra objektyvi realybė, o veikiau subjektyvi tikrovė. Tai nėra kelionių vadovas. Ar nebaisu keliauti vienai? Kol kas viena buvau tik naktiniame 20 h autobuse iš Buenos Aires į Puerto Madryn. Vienintelis kilęs klausimas yra, kodėl anksčiau to nedariau. Susitinku daugybę žmonių, kurie daro lygiai tą patį - kas nuolat, kas pirmą kartą. Daugybė istorijų, kurias galima išgirsti ar patirti. Vienaip kelionė atrodo ją planuojant namuose, o visai kitaip - ją įgyvendinant. Buenos Aires yra puikus pradinis taškas susipažinti su žmonėmis, pasidalinti savo planais. Visi ką tik atkeliavę, pilni entuziazmo ir dar dešimtis kartų nepapasakoję savo gyvenimo istorijos.
Ušuaja: Pasaulio Kraštas ir Hostelio Gyvenimo Realijos
Man patinka argentiniečių vietinės oro linijos - niekas neverčia keleivių kepti saulėje ar kęsti šaltį ir įlaipinimui bei išlaipinimui naudoja kišenes. Tai ypač džiugina atvykus į Ušuają, kur temperatūra žemesnė 20 laipsnių. Turbūt vienintelis oro uostas, kuriame esu buvusi, kur nėra viešojo transporto, tik taksi. Hostelis pačiame miesto centre, nereikia lipti į kalną. Prieš pat mane atvyko kambariokas anglas Charlie, kuris po pasaulį jau keliauja beveik 1,5 metų. Iš pradžių negaliu atsitokėti, atrodo, svajonių gyvenimas, bet iš tiesų tai reiškia nuolatinį vietos neturėjimą, daiktų išpakavimą ir supakavimą, privatumo nebuvimą ir nuolatinį derinimąsi prie kambariokų, kurie ne visada būna malonūs. Be to, kartais jis pats susipainioja, kur buvęs ir kada.
Aišku, ilgos kelionės turi ir šarmo, galima pamatyti daug naujų vietų, susipažinti su įdomiais žmonėmis. Bet po kurio laiko kartais net nesinori klausytis kitų istorijų, skirti energiją, nes žinai, kad po poros dienų daugiau niekada su naujaisiais pažįstamais nebepasimatysi. Hostelyje patyriau ir neįprastą komforto lygį: kambaryje vakare visu pajėgumu kaitina šildymas ir jo reguliuoti neįmanoma - tik on arba off. Naktį kambaryje tvanku, o kur dar miegantys šeši žmonės, primenantys miegančius dramblius perpildytoje erdvėje.
Į Ušuają nusprendė atvažiuoti ir Mihiras, matyt, prieš grįždamas į Sietlą nori priprasti prie šalčio. Remiantis pasakojimais, Ugnies Žemė pavadinimą gavo tada, kai pirmieji čia atplaukę europiečiai rado čiabuvius, kurie net žiemą nedėvėjo beveik jokių rūbų, todėl visur kūreno daugybę laužų.
Ugnies Žemės Nacionalinio Parko Tyrinėjimai
Pirmadienį, vasario 18 d., buvo geras oras ir švietė saulė, todėl važiavome į Ugnies Žemės nacionalinį parką. Argentinos parkai nepigūs.
| Parkas/Objektas | Kaina (pesai) | Kaina (eurai) |
|---|---|---|
| Ugnies Žemės nacionalinis parkas (įėjimas) | 490 | 11 |
| Ugnies Žemės nacionalinis parkas (autobusas) | 700 | 15 |
Parke pase gavau pasaulio pabaigos spaudą, kuris užima visą puslapį (žinoma, už tam tikrą mokestį). 4 valandas ėjome pakrantės taku, einančiu per mišką ir vis išsukančiu į pakrantę, kur atsiveria vaizdas į kalnus ir mėlyną vandenį. Žygis labai lengvas, bet vėliau Mihiras pasakojo, kad negalėjo tiek su manim šnekėti ir kopti. Kadangi antrą dieną įėjimui į parką taikoma 50% nuolaida (kaip ir kituose parkuose), vėl važiavau į parką, tik Mihiras šįkart „nepasirašė”. Aišku, už autobusą vėl reikėjo mokėti.
Explora Tierra del Fuego ekspedicija: kelionė į pasaulio pabaigą
Iššūkiai žygyje į Guanaco kalną
Su Charlie susiruošėme lipti į Guanaco kalną, kur nuo 10 m virš jūros lygio galima pakilti iki beveik 1 km aukščio. Autobuse sutikome prancūzus Kevin ir Gerome, kurie truputį įsižeidė, kai juos palaikiau brazilais. Ušuajoje brazilų tikrai daug, kur ten visus supaisysi. Oras tądien buvo apsiniaukęs, o naktį prieš tai palyta. Iš pradžių kopti miško takeliu nebuvo labai lengva. Pakeliui prie mūsų prisijungė kitas prancūzas Quentine. Netrukus jau bridome per purvus; vienoje vietoje užsišnekėjusi paslydau ant medžio šaknies ir griuvau. Suskaudo dešinę blauzdą ir akimirką atrodė, kad baigėsi mano kopimas ir galbūt net visa kelionė. Net neprieštaravau, kai Charlie ir Kevin padėjo atsistoti.
Po kurio laiko medžių juosta baigėsi ir išlindome į laukymę, kurioje žemė buvo patižusi ir telkšojo vanduo, pakilo vėjas. Siauru takeliu, einančiu palei šlaitą, lipome į kalną, vietomis beveik keturiomis. Po kurio laiko ėmė rodytis, kad takelis siaurėja, darosi slidus ir vis sunkiau sekėsi įsivaizduoti grįžimą atgal. Bet negi sustosi kelio viduryje ir dar pasirodysi silpna vaikinų kompanijoje. Netrukus ant kalno užslinko baltas debesis ir prasidėjo lietus. Mums labiau pasisekė nei kitiems lipikams, kurie viršūnę pasiekė vos 10 min. vėliau. Pradėjome leistis žemyn ir nebuvo taip sunku, kaip tikėjausi. Vėl pasiekus purvynę anglas joje murkdėsi su savo kedukais ir tai vienas, tai kitas bendrakeleivis vis šleptelėdavo arba beveik prisėsdavo ant šiknos. Pasiekus statesnę vietą, kopti žemyn pasidarė sunku ir su haikinimo batais, bet lipimas buvo įdomesnis, laikėmės už medžių (kartais ir apsikabinę) ir klausėmės skundų maišelio Charlie. Galiausiai į hostelį grįžome šlapi ir sušalę.
Poilsis ir Kulinariniai Atradimai Ušuajoje
Mėgavausi karštu dušu, kol visai išsimuilavusiai, baigėsi karštas vanduo. Likusią dienos dalį praleidome gulinėdami kambaryje. Prisimeni, kai keliaujant atvyksti į hostelį ir pamatai visus tuos keliautojus, gulinčius ant savo dviaukščių lovų ir niekur neinačių? Dažniausiai pagalvodavau, kokie keistuoliai (mažų mažiausiai). Tai va, pasirodo, kartais labai smagu tiesiog sausai ir šiltai gulėti lovoje ir maigyti telefoną arba pamiegoti pietų miegelio. Kitą dieną nuo pat ryto lijo, todėl diena buvo skirta muziejui-kalėjimui. Charlie pareiškė kojos nekelsiantis iš hostelio. Tad ryte susitikau su Mihir ir Aurlia. Kol ėjau iki muziejaus, vėl spėjau peršlapti batus. Muziejus buvo įdomus kaip istorinė vieta, bet taip pat ir perkrautas informacija iš skirtingų sričių. Labiausiai džiaugėmės nuošaliau nuo minios radę karštą radiatorių ir daugiausiai laiko skyrėme jo apžiūrai.
Tada ėjome pietauti ir pasisekė rasti piceriją, kurioje gamina klasikinį itališką padą. Mano pica buvo su didžiausia krūva daržovių ir sezamo sėklomis. Kadangi viduje buvo šilta ir gera, o alus kainavo 2 už 1 kainą (šįkart tikrai), kavinėje prasėdėjome apie 3 h. Pokalbio metu įsitikinau, kad ne tik homo sovieticus karta ir jų palikuonys negeba reikšti jausmų ir emocijų, tai vis dar universalus ir aktualus klausimas.
Žygis prie Smaragdinės Lagūnos
Ketvirtadienį pagaliau nustojo lyti (tik ryte kelias minutes pasnigo) ir visa kalno kompanija, Aurlia ir vokietė Larisa išsiruošė prie Smaragdinės lagūnos. Čia bent jau parko mokesčio nereikėjo mokėti. Mus kelis kartus įspėjo, kad ten daug prilyta, bet tai mūsų nesustabdė. Iš pradžių kelias atrodė nesudėtingas ir tik truputį pažliugęs, kol pasiekėme atvirą laukymę. Kadangi vaikinai buvo nulėkę į priekį, negirdėjo patarimo apie tai, kad yra geresnis kelias, todėl įsivarė į pačią purvynę. Kai mes sausos išlindome iš miškelio, Quentine jau pasakojo, kaip abiem kojomis įstrigo purve ir turėjo rankomis išsikasti lauk. Čia mūsų patogus takas irgi baigėsi ir bandėme išlaviruoti tarp purvo, balų ir klastingai lygiai atrodančios žemės.
Galiausiai pasiekėme lagūną, apsuptą snieguotų kalnų. Po kokių 10 min. išlindo saulė ir apšvietė žalią (smaragdinį) vandenį. Taigi tikrai buvo verta sušlapti kojas. Atgal eiti buvo daug lengviau, nes jau mažiau rūpinomės purvinų ir permirkusių batų švara. Laikinai atsisveikinau su Aurlia ir šįkart džiaugiausi jau karštu, beveik verdančiu dušu (jis, kaip ir šildymas, nesireguliuoja, bėga arba labai karštas, arba drungnas vanduo). Pagaliau pasidariau skanią vakarienę - salotos su avokadu, pomidoru ir alyvuogėmis (prancūzai paskolino aliejaus), avinžirniai ir virti kukurūzai. Niam! Ušuajoje praleidau 5 naktis ir jau pripratau prie aplinkos, žmonių ir vietos. Netrukus vėl teko pakuotis daiktus ir su vienu prancūzų kilmės čiliečiu kartu važiavome į oro uostą.
Puerto Madrinas - Patagonijos širdis ir unikalūs susitikimai
Puerto Madrinas, 1300 km nuo Buenos Aires. Gerai, kad prancūziškas hostelis visai prie pat stoties, nes lauke vidurdienis ir karščio banga. Hostelyje pasitinka malonus prancūzas, kuris, priešingai nei jo tėvai, kurie 9 m. gyvena Argentinoje, šneka ir ispaniškai, ir angliškai, bei didžiulis juodas katinas, išsidrėbęs pavėsyje. Kambario durys sunkiai užsidaro, bet man paaiškina, kad jos užsidaro ir tik atrodo praviros. Visame hostelyje durys išsiklaipiusios ir su keistomis spynomis. Ant šaldytuvo pamačiau veganiškos kavinės lankstinuką, o kadangi beveik parą valgiau sausainius ir čipsus, iš karto lėkiau ten. Aišku, maitinimo įstaigos po pietų nedirba ir kadangi iki 17 valandos dar buvo laiko, ėjau prie jūros. Tiltas, paplūdimys panašiai kaip Palangoje, tik vanduo šiltas. Neturėjau kur palikti kuprinės, todėl nedrįsau maudytis. Braidžiodama sutikau porelę, kurie sakė, kad irgi negali maudytis, nes su kuprine (ta prasme, dviese). Kavinėje užsisakiau burgerį su lešių ir grybų kepsneliu ir dar be glitimo. Skanu, nes buvau alkana, bet koks nors padažas tai nepamaišytų. Hosteliuose nėra skalbyklių, todėl pirmą kartą pasinaudojau skalbimo paslauga. Išties labai patogu: nunešei, o po kelių valandų atsiimi švarius, itin aitriai skalbikliu kvepiančius, sausus ir sulankstytus rūbus (kojinės dailiai surūšiuotos).
Valdeso Pusiasalio Gyvūnija ir Patagonijos Kraštovaizdžiai
Su kambarioke vokiete Mona po trumpo pokalbio sutarėm drauge išsinuomoti automobilį. Nuomos ofise padrasinantys užrašai: „Neviršyk greičio”, „Neapsiversk”, „Neužsimušk”. Darbuotoja parodė apsivertusios mašinos nuotrauką, kad geriau iliustruotų ir įkvėptų, ir pasakė, kad jei partrenksim guanakus (panašius į lamas), draudimas nuostolių nepadengs. Prie mūsų taip pat prisijungė dronų fanatikas ispanas Lot, kuris tranzuoja per Pietų Ameriką. Automobilis tikrai buvo senesnis nei tikėjomės. Ir, įsivaizduok, be GPS ir malonus moteriškas balsas nepasako, kur sukti! Tai tipo reikia žiūrėti į kelio ženklus! Prigasdino, kad Valdeso parke žvyrkeliai, bet jie gi Lietuvos kaimuose nebuvę. Parke gyvena pingvinai, jūrų drambliai, delfinai, orkos, banginiai (deja, buvo ne jų sezonas), guanakai, nandai, plaukuotieji šarvuočiai ir kt. Orkų irgi nepavyko pamatyti. Šarvuočiai kaip šuniukai pritipena mašinų stovėjimo aikštelėje ir prašo maisto.
Keliai išties siaubingi, taip ir nesupratau, ar važiuojant greičiau/lėčiau yra skirtumas - toks jausmas, kad traktoriumi pravažiuota, o iš tikrųjų - vėjo supustyta. Galvojau visus kaulelius iškratysiu, o kelio apie 200 km. Buvo labai ilga diena, bet šiaip ne taip parsikapstėm namo.
Explora Tierra del Fuego ekspedicija: kelionė į pasaulio pabaigą
Tombo Iškyšulio Magelano Pingvinų Kolonija
Kitą dieną važiavom į Tombo iškyšulį, kur gyvena daugiau kaip 1 mln. Magelano pingvinų kolonija. Laimei, iš 171 km tik apie 20 km ėjo žvyrkeliu, tai net smagu buvo pasikratyti. Kraštovaizdis nuobodžiai vienodas - nesibaigiančios lygumos su geltona, saulės išdeginta žole ir krūmynai. Lauke buvo daugiau kaip 36 laipsnių karštis, atrodė, kad niekad nenueisiu tų 1,5 km ir pingvinai nebeįdomūs pasidarė, gerai, kad pakeliui yra reindžerio namelis ir pavėsis, kuriame atgaivina leisgyvius turistus - vaišina vandeniu ir užpila jūros vandens ant galvos. Po kurio laiko galėjau tęsti kelionę, atsirado vėjelis. Pingvinams irgi labai karšta: tėvai plaukioja vandenyje, o mažieji dar neapsiplunksnavę ir plaukioti negali. Nors dalis, matyt, spjovė į draudimus ir vis tiek plaukiojo. Stovi arba guli pingvinai pavėsyje ir lekuoja kaip šunys arba susispietę po tilteliu, per kurį eina takas. Kiti krypuoja link jūros.
Keliavome su vienu argentiniečiu, jis labai daug šneka (tiek su mumis, tiek su savimi) ir kai kuriais klausimais turi įdomią nuomonę, bet stengėsi prie mūsų prisiderinti. Įspūdingiausias jo gyvenimo įvykis - masinė scena Oskarą laimėjusiame argentiniečių filme. Deja, aš jo nemačiau, tai nelabai turėjau, ką pasakyt. Įdomu tai, kad piniginėje jis nešiojasi savo, ilgaplaukio metalisto nuotrauką, tik tiek, kad ji 15 metų senumo. Gal gyvena praeitimi, o gal šiaip atsiminimui saugo. Po kelionės nuvažiavome išsimaudyti jūroje ir nors atstovauju šalčiausią šalį, nepavyko pirmai įlipti.
Vietinės Skonių Paieškos ir Paradoksai
Vakarieniavome burgerinėje, kur siūlo veganiškus burgerius. Matyt, dabar tokia mada. Užsakiau vieną su lešių kepsneliu ir padavėja paklausė, ar noriu kumpio ir sūrio. Pasirodo, vietiniai gali ir supykti, jei į veganišką mėsainį neįdės sūrio. Toks savotiškas paradoksas. Ir dar buvo akcija: 2 burgeriai už vieno kainą, bet negaliojo veganiškiems (arba reikėjo primokėti), ir negaliojo vakare. Puerto Madrine daug valkataujančių šunų, juos visi kažkaip bendruomeniškai pasidalina ir šeria, taigi neatrodo perkarę, bet vis tiek gaila, nes šeria likučiais nuo stalo. Šunys tupi prie vakarieniaujančių lauke didelėmis akimis ir kaulija maistą.