Žvilgsnis į miestą iš aukštai visada užburia - ar tai būtų tikri, fiziniai debesys, dengiantys žemę, ar metaforiniai „debesys“, apgaubiantys istorijas ir prisiminimus. Šis fenomenas įkvepia ne tik keliautojus ir poetus, bet ir mokslininkus, tyrinėjančius atmosferos paslaptis. Nuo įspūdingo inkų miesto Maču Pikču, iškilusio aukštai kalnuose, iki pirmosios oro kelionės virš Vilniaus ir modernių apartamentų, siūlančių prabangų poilsį virš miesto horizonto - visi šie atvejai leidžia pažvelgti į miestus iš kitos, „debesų“ perspektyvos.
Debesys: kas tai ir kaip jie susidaro?
Debesys - tai vandens garų kondensacijos produktas. Jie susidaro, kai vandens garų prisotintas šiltas oras kyla aukštyn ir ten atvėsta iki rasos taško temperatūros. Ore esantys vandens garai kondensuojasi į vandens lašelius ir ledo kristalėlius. Pačių didžiausių lašelių (kristalėlių) spindulys siekia 0,1 mm, o mažiausio - maždaug 0,001 mm. Dažniausiai debesyje esančių lašelių spindulys siekia nuo 0,005 iki 0,01 mm. Paprastai kiekvienu momentu debesyje yra įvairaus didumo lašelių.
Kyla klausimas, kodėl jie nekrinta? Lašeliai ir ledo kristalėliai kybo ore dėl trinties ir keliamosios jėgos. Dalelės, palyginus su mase, turi gana didelį paviršių. Dėl to jų kritimą žemyn smarkiai stabdo oro pasipriešinimas.
Debesų susidarymui reikalingi kondensacijos branduoliai. Kai oras sausas, viename jo kubiniame centimetre susikaupia iki 100 000 dulkių dalelių ar kitų kondensacijos branduolių. Reikia, kad vandens lašeliai turėtų prie ko prisitvirtinti - mažų ore sklandančių dalelyčių, kurias gali sudaryti druskos kristalėliai, žiedadulkės, dulkių dalelės arba didelis kiekis Aitkeno branduolių. Prie tokių branduolių prikimba maži vandens lašeliai arba ledo kristalėliai ir pradeda formuoti debesis.
Vidutinis Žemės rutulio debesuotumas lygus 5,5 balo, t. y. kiekvienu momentu truputį daugiau kaip pusė Žemės rutulio padengta debesimis.
Debesų klasifikacija ir tipai
Meteorologijos stotyse dažniausiai atliekama morfologinė debesų klasifikacija, kai stebėtojas, žiūrėdamas į dangų, juos skirsto pagal tam tikrą išvaizdą ir aukštį. 1803 m. anglų chemikas L. Hovardas (Howard) pateikė aprašomojo pobūdžio debesų klasifikaciją, kurioje jis debesis suskirstė pagal aukštį į 4 grupes, o pagal pavidalą į 10 pagrindinių rūšių ir suteikė jiems lotyniškus vardus, kurie taikomi ir dabar.
Skiriami trys pagrindiniai debesų tipai: plunksniniai (Cirrus - „garbana”, Ci), kamuoliniai (Cumulus - „krūva”, Cu) ir sluoksniniai (Stratus - „sluoksnis”, St). Greta šių pagrindinių debesims apibūdinti vartojami dar du terminai: lietaus (nimbus) ir aukštieji (altus).
| Debesies tipas | Aukštis (km/pėd.) | Apibūdinimas | Krituliai |
|---|---|---|---|
| Viršutinio aukšto debesys | 7-16 km | ||
| Plunksniniai (Cirrus, Ci) | 7-16 km | Ploni, pavieniai, balti debesys. | Paprastai nebūna |
| Plunksniniai sluoksniniai (Cirrostratus, Cs) | 7-13 km | Permatomi balkšvo šydo debesys. | Paprastai nebūna |
| Vidutinio aukšto debesys | 2-7 km | ||
| Aukštieji kamuoliniai (Altocumulus, Ac) | 2-7 km / 1500-5000 pėdų | Balti bei pilkšvi, panašūs į bangas, dribsnius, „avinukus“, vatos kamuoliukus debesys. | Paprastai nebūna, labai retai - trumpas silpnas lietus ar atskiri lašai, dažnai nepasiekiantys žemės. |
| Aukštieji sluoksniniai (Altostratus, As) | 2-7 km / 0-2000 pėdų | Pilki vienodi (lyg skraistė) pluoštai dažniausiai dengia visą dangų. | Trumpas silpnas lietus, retai - silpnas sniegas. |
| Apatinio aukšto debesys | Iki 2 km | ||
| Sluoksniniai (Stratus, St) | Iki 2 km / 0-2000 pėdų | Pilki, žemi vienalyčiai debesys, kurie dengia visą dangų. | Trumpas silpnas lietus, retai - silpnas sniegas. |
| Vertikaliai išsidriekę debesys | Iki 9000 (15000) pėdų | Atrodo įspūdingai tarsi vatos kalnai, didžiuliai kamuoliai, o kai kada galima pamatyti įvairių figūrų, „drakonų“. | Liūtis, perkūnija ir kruša. |
Aukštieji debesys Ci, Cs, Cc bei vidurinio aukšto debesys Ac, As rodo oro permainas, kurios bus maždaug po poros dienų. Išskirtinę grupę sudaro vertikaliai išsidriekę debesys. Jie atrodo įspūdingai tarsi vatos kalnai, didžiuliai kamuoliai, o kai kada galima pamatyti įvairių figūrų, „drakonų“ - tai kamuoliniai debesys giedrą žada, bet jei juos pakeičia pajuodęs „priekalas“ - lauk liūties, perkūnijos ir krušos.
Neįprasti debesų dariniai: lęšiniai debesys
Lęšiškieji (lotyniškai - lenticularis) debesys savo keista išvaizda primena sustatytus lęšius arba lėkštes. Dalis debesų žmonėms primena fantastiniuose filmuose matytas skraidančias lėkštes, erdvėlaivius. Šie savotiški dariniai yra lęšinių debesų, kurie paprastai susidaro dėl stiprių vėjo svyravimų virš kalvų ir kalnų, pavyzdys. Šalies Meteorologijos departamentas vietos žiniasklaidai sakė, kad vienas toks darinys išbuvo nepakitęs apie valandą, o paskui išnyko iš dangaus. Be to, debesis, dėl vyravusio apšvietimo saulei esant arti horizonto, atrodė ryškiai raudonas.
Tokie debesys įprastai pasirodo kalnuotose vietovėse (kur kalnai juos ir suformuoja), todėl jie dar būna pavadinami tiesiog kalnų debesimis. Remiantis Jungtinės Karalystės nacionalinės meteorologijos tarnybos „Met Office“ duomenimis, lęšiniai debesys paprastai susiformuoja kalnuotose teritorijose, 2 000-5 000 metrų aukštyje virš žemės. Jie žinomi dėl savo išlenktos, beveik „nežemiškos“ formos. Šie neįprasti debesys susidaro iš atmosferoje esančios drėgmės, o juos formuoja vėjas. Vėsus kalnų oras padeda atvėsinti drėgmės lašelius, kurie vėliau kondensuojasi. Debesys gali susiformuoti, „kai oras yra stabilus, o vėjai pučia per kalvas ir kalnus iš tos pačios ar panašios krypties skirtingame aukštyje“.
Kaip susidaro lęšiniai debesys
Pirmoji oro kelionė virš Vilniaus: žvilgsnis į miestą iš aukščio
Pirmosios oro kelionės Lietuvoje aprašymas, įvykęs Vilniuje 1809 metų sausio 25 d., buvo paskelbtas „Kurjer Litewski" 1809 metų vasario 6 d. numeryje. Nepaisant daugybės kliūčių, P. Robertson atliko pirmą šio miesto oro kelionę. Dėl šalčio užšaldavo cheminiame aparate esantis vanduo, o vandenilio dujos, kurios turėjo pripildyti balioną, išeidavo lėtai ir sunkiai. Teko pridėti daugiau sierarūgšties ir skirti trigubai ilgesnį laiką, kad gauti pakankamai vandenilio.
Kai balionas buvo pilnas dujų, P. Robertson beveik visai stačiai pakilo viršum miesto. Jis buvo matomas 8 minutes, kol galiausiai pranyko debesyse. P. Robertson Reomiūro termometre iki debesų pastebėjo 10 laipsnių šalčio, o lekiant per daugybę drėgmės šaltis pakilo vienu laipsniu. Debesys buvo tokie tiršti, jog per du pėdu nieko nebuvo galima matyti. P. Robertson nematė nei savo baliono, nei krepšio, kuriame sėdėjo. Balti debesys gulsčiai plaukė, kaip vanduo beribėje plotmėje.
Apskaičiavus pasirodė, kad nuo žemės iki debesų buvo 1200 sieksnių, o debesys buvo 200 sieksnių storio. P. Robertson lėkė per debesis 65 sekundes. Palikęs tą akimis neišmatuojamą drėgmės daugybę, jis begaliniu greitumu pakilo aukštyn, nesulaikomas atmosferos sluoksnių. Negalima net įsivaizduoti greitumo, ir ilgesnė kelionė pakenktų akims. Per sekundę tikrai nuskrisdavo nemažiau 150 pėdų. Palikus debesis, P. Robertson staiga pamatė kelias savaites jau nematytos saulės; ji spindėjo nelabai aiškiai, bet šviesa, matomai persilaužusi debesyje, pakėlė temperatūrą iš 11 laipsnių šalčio iki 9 laipsnių šilumos.
P. Robertson atsidūrė didžiausiame pavojuje: šalčio suspaustos dujos nuo šilumos staiga išsiplėtė, keliauninkui teko iš viršaus atidaryti balioną, ir dujos šiuo keliu bėgo; jos net ėjo apatine skyle. Šioje pavasario atmosferoje 500 sieksnių virš debesų, jis plaukė penkias minutes. Nepatyrė, kaip seniau vasaros kelionėse, jokio skambėjimo ausyse; taigi P. Robertson manė, jog tas atėjo nuo vandenilio, kuris vasaros laiku smarkiau šilumos yra išsvaidomas. Nustojęs didelės dalies dujų, balionas pradėjo kristi.
Maču Pikču: paslapčių miestas ant debesų
Įspūdingas ir paslaptimis apgaubtas Maču Pikču vadinamas Peru pasididžiavimu. Skaičiuojama, kad šis inkų civilizacijos miestas buvo pastatytas XV a. vid., o šiandien vietovė daugeliui istorijos tyrinėtojų bei keliautojų kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Iki šiol tai - ne tik vienas paslaptingiausių, bet ir vienas labiausiai saugomų pasaulio kampelių.
Ši įspūdinga tvirtovė buvo atrasta daugiau kaip dviejų kilometrų aukštyje, todėl dažnai sakoma, kad tai - miestas ant debesų. Maču Pikču (kečujų kalba reiškia „senasis kalnas“) dar vadinamas prarastuoju inkų miestu arba miestu ant debesų. Manoma, kad šis miestas apytikriai buvo įkurtas 1440 m. ir gyvavo iki 1532 m., kuomet visi Maču Pikču gyventojai paslaptingai išnyko. Miestas buvo atrastas 1911 m. ir tapo vienu geidžiamiausių turistų lankytinų objektų.
Didžiausia paslaptimi iki šiol laikoma tai, kas jam nutiko, nes visi čia gyvenę žmonės paslaptingai dingo, o aplink miestą išliko žmogaus rankų nepaliesta gamta. Legenda pasakoja, kad į šiose vietovėse esančią inkų teritoriją maždaug 1532 m. įsiveržė ispanų konkistadorai, tačiau paties miesto, įsikūrusio senuoju kalnu vadinamo Maču Pikču šlaite, taip ir neužkariavo. Dėl savo paslaptingos istorijos Maču Pikču kasmet traukia lankytojus iš viso pasaulio. Čia atsiveria įspūdingi Peru miškų vaizdai, be to, sakoma, jog Maču Pikču viršūnėje debesys yra kone ranka pasiekiami.
Maču Pikču miestas apipintas gausybe mitų ir legendų. Pavyzdžiui, iki šiol liko neaišku, kaip inkams pavyko sukurti tvirtovę tokiame aukštyje. Techniškai inkams turėjo būti itin sunku, kone neįmanoma nugabenti sudėtingas statybines medžiagas, todėl egzistuoja versijų, jog šį kūrinį iš tiesų pastatė net ne žmonės, o ateiviai. Inkų meistrai sugebėjo statyti tvirtas ir tikslias akmenines konstrukcijas be jokių „klijų“. Maču Pikču garsėja savo inžineriniais pasiekimais: inkų meistrai sugebėjo statyti tvirtas ir tikslias akmenines konstrukcijas be jokių „klijų“, naudodami tik akmenų formą ir svorį. Tai prisidėjo prie miesto išlikimo per amžius, nes tokios konstrukcijos labai atsparios žemės drebėjimams. Be to, iki šiol taip ir liko neaišku, ar Maču Pikču buvo pastatytas kaip šventykla, kaip vieta aukojimams, o gal kaip imperatoriaus rezidencija? Šiandien prarastojo inkų miesto griuvėsiai yra įtraukti į UNESCO pasaulio stebuklų sąrašą.
Kelionės į Maču Pikču patarimai
Kelionė į Maču Pikču dažniausiai prasideda iš senosios inkų sostinės - Kusko. Prieš vykstant į patį Maču Pikču, patariama kelias dienas praleisti Kuske, tam, kad aklimatizuotųsi organizmas, kadangi pats Maču Pikču yra 2430 m virš jūros lygio (Kuskas yra 3399 m virš jūros lygio).
Nuo Kusko autobusu arba taksi galima nuvykti į Ollantaytambo miestelį, iš kurio išvažiuoja traukinys iki Maču Pikču. Kelionės trukmė - apie 2 valandos. Iš Ollantaytambo miestelio iki Aquas Calientes, kitaip dar vadinamo tiesiog Maču Pikču miestelio, veža dvi traukinių įmonės - „Inka Rail“ arba „Peru Rail“. Kelionės trukmė - apie 2 valandos, tačiau kelias neprailgsta, kadangi vagonai yra panoraminiai ir visos kelionės metu galima stebėti įspūdingą Peru gamtą. Atvykus į Aquas Calientes patariama iškart eiti į autobusų stotį ir nusipirkti bilietą iki Maču Pikču.
Kitą rytą, 6 val., keliautojai jau stovi eilėje prie autobuso, vežančio iki Maču Pikču, kadangi įėjimui į Maču Pikču būtini bilietai su konkrečiu laiku. Tiek prie autobuso, tiek prie įėjimo į Maču Pikču griežtai tikrinami bilietai ir asmens dokumentai, todėl jei pavėlavote ar atėjote anksčiau - neprasmuksite, viskas turi vykti savo laiku. Beje, stovint eilėje, aplink vaikšto daug gidų, siūlančių savo paslaugas.
Atvykus į Maču Pikču apima susižavėjimo jausmas. Tai viena įspūdingiausių lankytinų vietų. Sunku suvokti, jog šį miestą pastatė ir vėliau jame gyveno žmonės. Beje, vaikščiojant po Maču Pikču, nori nenori, bet mintimis vis persikeli į mokyklos suolą, kai šį inkų miestą matei geografijos vadovėliuose ir paveikslėlyje, pakabintame geografijos kabinete, tačiau tuo metu nė į galvą nešovė mintis, kad kažkada tai pamatysi savo akimis ir paliesi savo rankomis. Neįtikėtina patirtis.
Kaip susidaro lęšiniai debesys
Vilnius: miestas, kuriame atgyja prisiminimai ir debesys
Miestas - tai ne tik pastatai ir gatvės, bet ir istorijos, prisiminimai, kultūra ir žmonės. Tai vieta, kuri formuoja mūsų tapatybę ir kurioje mes kuriame savo gyvenimus. Vilnius - miestas, kuris įsileidžiamas į save, kad augintų. Nepaprastai reikšminga tapatybės formavimosi vieta. Dabartyje atgyjanti prisiminimų jėga. Su Vilniumi reikia ieškoti labai asmeniško, bet vis dėlto istorinio ryšio. Apie Vilnių tokių asmeniškų, gilių ir turinčių išliekamąją vertę prisiminimų parašyta išties daug. „Miestas man yra debesų miestas.“
Vienas vaizdinys išnyra iš vaikystės. Apsigyvenus senojo Dramos teatro kieme, visas Senamiestis buvo išvaikščiotas. Vienas iš ypatingų dalykų - Vilniaus kiemai, kuriuose buvo daugybė balkonėlių, sandėliuose laikytos vištos, kiaulės, džiuvo skalbiniai. Vyko ūkiškas gyvenimas - ne tas žodis! Vėliau mieste atsirado sovietinio modernizmo architektūros: miegamųjų rajonų, visuomeninių ir reprezentacinių pastatų. Kai kurie gyventojai šį architektūrinį paveldą vadina miesto žaizda, šiandien užsieniečiams ji dažnai pristatoma kaip egzotiškas sovietinio periodo reliktas. Pirmasis tipinis daugiabučių rajonas buvo Žirmūnai, namai ir kiemai atrodė kažkokie bedvasiai ir tušti - nepalyginsi su Senamiesčio įvairove.
Svarbios vietos su laiku keičiasi. Viena iš vietų, traukos centras mokantis, buvo kavinė „Rūta“, kurios jau nebėra. Svarbus ir Kernagio suoliukas. Ant vieno Lukiškių suoliuko buvo kalbamasi, kaip gyvensim. Prie kampo buvo Vilniaus miesto vykdomasis komitetas, kabėjo laikrodis, po kuriuo skirdavome pasimatymus. Lukiškių aikštė, jos įvairovė yra mūsų laisvės simbolis. O dar visai neseniai Vilniaus atmintį ir savastį bandyta sunaikinti - LSSR Vilnius buvo kuriamas kaip socialistinis miestas be praeities.
Po 1863-iųjų sukilimo Vilniaus gyventojai visiškai pasikeitė. Sukilime dalyvavę bajorai buvo sušaudyti arba išvežti į Sibirą, į miestą suvažiavo kaimas ir jo gyventojams teko tapti miestiečiais. O tas mokymasis tapti miestiečiais labai sunkus, nes svarbiausias dalykas šito miesto tapatybei yra jo kultūra, kultūrinis paveldas - kokio lygio architektai, dailininkai, filosofai čia gyveno. Vilnius - daugiatautis miestas. Šią miesto briauną veik praradome, pavyzdžiui, žydiškąjį paveldą. Sunku patikėti, kad dabar Vilnius yra lietuviškiausias per visą savo istoriją. Iš Profsąjungų rūmų statybviečių būdavo nešamasi namo kaukoles, nes rūmai buvo pastatyti ant kapinių. O antkapiai buvo naudojami naujiems laiptams…
Galbūt labiausiai įstrigęs vaikystės Vilniaus vaizdas - oficiozinės Spalio švenčių arba Gegužės 1-osios demonstracijos. Ruošiantis šioms iškilmėms, vakare visas į prospektą vedančias gatveles užtverdavo sunkiasvoriai statybiniai sunkvežimiai - tik daug vėliau supratau, kokia baimė kaustė valdžią… Dabar itin svarbu po miestą vaikščioti pėsčiomis, nes Vilnius - kaip kaleidoskopas. Vilnius yra kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų. Vienas pasirinktas objektas Vilniuje - Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelis. Pagrindinė liga, kuria gali sirgti miestas ir visuomenė, yra netolerancija. O svarbiausias vaistas, kurį galėtume išrašyti visai tautai, - knygos. Reikia skaityti, ir kuo daugiau perskaitom, tuo daugiau suprantam, kiek nežinom.
Miškas ir miestas: Vilniaus pamatai ir kintanti atmintis
Vilnius išaugo iš miško, kurio kirtavietėje jis vėliau buvo paskelbtas akmens miestu. Pasak kronikose užrašytos legendos, gyvenvietė iškilo aplink pagonišką šventyklą, saugomą šventosios senųjų ąžuolų giraitės. Miško, be abejo, būta pirmojo Vilniaus paminklo, kadangi krikščionims paskelbus pergalę prieš vietines dievybes, svetimšalių prelatų įsakymu senieji ąžuolai buvo nukirsti siekiant užkirsti kelią praeičiai. Sutarčiai tarp miesto ir naujojo tikėjimo įtvirtinti, kirtavietėje buvo pastatyta Katedra - lietuviškųjų Kristaus namų pamatinis akmuo.
Ir vis dėlto miškas greta savo topografinių giminaičių - upių, upeliukų ir kalvelių - išsaugojo jaudinančią, nostalgišką galią. Medžiai, tiesa, dabar jau nugenėti ir įsprausti į kryžiaus formą, buvo paversti miesto ženklais. Ištisus amžius, bemaž visą miesto gyvavimo laikotarpį, į miestą iš aukštai žvelgė pulkelis medinių kryžių, pastatytų ant vienos iš kalvelių netoli Katedros žuvusiems katalikų misionieriams atminti.
Lietuviški dievai gyveno medžiuose, o iš rąstgalių buvo kūrenami laidotuvių laužai mirusiems pagonių šventikams išlydėti. Aukojimo laužai greičiausiai buvo deginami pilies kalno papėdėje, netoli dviejų upių santakos. Iškelti kryžiai taip pat turėjo priartinti Vilnių arčiau dangaus, nors pomirtinis gyvenimas tuomet jau buvo perkeltas aukštai virš debesų, kur augantis miestas jo nebeįžiūrėjo.
Vis dėlto krikščioniškas paminklas buvo dangaus valioje: kryžiai dūlėjo juos ardant lietui, ledui ir vėjui, kartu dūlant ir faktams apie legendomis apipintas kankinystes. Tokiu būdu Vilnius tapo panašus į lietuviškas, iš medžio išskaptuotais antkapiais nusagstytas kaimo kapinaites, kur dar ne taip seniai akmuo buvo egzotiškas ir akį rėžiantis svetimkūnis. Juk Vilniuje, kaip ir likusioje Lietuvos dalyje, gamtinis irimas buvo neatsiejama atminimo dalis, o kiekviena nauja karta jautė pareigą išdrožti savo kryžių, idant nenutrūktų miesto istorija.
1916 m., vykstant Didžiajam karui ir užėjus naujai svetimšalių okupacijai, tradicinius medžio dirbinius užgožė inžineriniai pasiekimai. Po dešimtmečius trukusios atminties korozijos, Trijų kryžių paminklas buvo prikeltas, tik šįkart jis statytas iš cemento, turėjusio apsaugoti legendą apie misiją ištikusį baisų likimą nuo gamtos išdaigų. Tačiau cementas gamtos nepranoko ir stabilumo paminklui nesuteikė. Betone įmūrytai krikščioniškajai miesto kilmės istorijai buvo pašykštėta ilgaamžiškumo - ji tik vos pergyveno dailidžių iš medžio išskaptuotus atminties liudijimus. 1950 m. didžiulis paminklas buvo susprogdintas, o 1989 m. prisikėlė jau iš kitos medžiagos. Abiem atvejais - ar tai būtų sovietmečio negandos, ar Lietuvos pergalė - radikalūs pokyčiai to meto ideologinėje padangėje gamtos jėgas nustūmė į šalį.
Miškui išsižadėjus istorijos pasakotojo vaidmens, akmens amžiui atsivėrė kelias į atminties sodą. Ieškant konkrečių istorijos įrodymų, medžiai nebeteko atminties galios: retkarčiais jie vis dar iškyla kaip priešprieša prarastai atminčiai, bet gimtąja šnekta nebeprabyla. Šiuolaikiniame Vilniuje miškui vietos nėra; jis dyla iš atminties horizonto kaip tas išsižadėtas blėstančių, primirštų dievybių panteonas.
Literatūrinės kelionės po nematomas miesto sielas
Šiandien, kai norisi pasidalinti įspūdžiais apie knygą, kuri leidžia pažvelgti į miestą iš kitos perspektyvos, verta prisiminti Italo Calvino „Nematomus miestus“. Tai poetinė proza apie miestus, gimusius rašytojo vaizduotėje. Knyga, nors ir ne naujiena, bet vis dar aktuali ir įkvepianti. Calvino miestai nėra pastatyti iš pilkų plytų ar cemento skiedinio. Miestų aprašai konceptualūs, suskirstyti į kategorijas pagal tematikas.
- Miestų ir atminties istorijos - filosofinės minties eksperimentai apie nostalgiją, istoriją, senėjimą ir nuosmukius.
- Miestai ir troškimai pasakoja apie miestus, jų gyventojus, pakliuvusius į savų troškimų, idealų vergoves ir niekaip negalinčius iš jų ištrūkti.
Knygos ašis - lėtos, intelektualios interliudijos tarp Kubla Chano ir Marco Polo, diskusijos apie būtas ir nebūtas imperijas, civilizacijos padarinius, būties slėpinius, vaizduotės ir proto ežerus. Jų pokalbiai lyg žaidimas šachmatais, pypkės dūmo dvelksmas, išknykstantis nuo vėjo gūsio, kelionė beribiame laike ir erdvėje. Calvino į vieną sujungė rytietišką filosofiją, poeziją, fantastiką ir kelionių aprašymus.
Knygos stilius lengvas, o kartu labai elegantiškas, kalba - turtinga metaforomis, alegorijomis, atmosfera - magiška. „Nematomi miestai“ - nedidelės apimties, stebuklingo turinio knygutė, kurią rekomenduojama skaityti tarsi kelionių gidą, vartomą gurkšnojant kavą vienoje iš jaukių lauko kavinių, stebint pro šalį zujančius svetimo, dar nepažinto miesto praeivius.
„DEBESIS“ apartamentai: prabanga virš miesto horizonto
Prabanga ir lengvumas, autentiškas dizainas ir pro langus atsiveriantys nepakartojami miesto horizontai. Sveiki atvykę į „DEBESIS“, išskirtinę vietą Jūsų poilsiui aukščiausiame šalies pastate. „Debesyse“ yra dveji dviviečiai apartamentai. Norinčius pasižvalgyti po ramųjį Vilnių kviečiame į „UPĖS“ apartamentus, kur pro langus atsiveria nepakartojami vaizdai į sostinės senamiestį bei Neries vingį.
Dveji, ~40 kv.m. apartamentai siūlo pasitikimo gėrimą, pusryčius į kambarį, kavos aparatą, arbatinuką, mini barą, chalatus ir šlepetes, vonios kosmetiką, neribotą lankymąsi 170 m aukštyje įsikūrusioje apžvalgos aikštelėje-bistro bare "Toliai". Tai unikali patirtis, leidžianti mėgautis Vilniumi tiesiogine prasme „virš debesų“.
