Daugiau kaip prieš pusę amžiaus įkurtas Lietuvos literatūros ir meno archyvas kaupia ir saugo gausų dailės, teatro, muzikos ir kino palikimą. Archyvo darbuotojai kviečia kūrėjus ir meno įstaigas ne sandėliuoti ar išmesti savo turimus dokumentus bei vertybes, o atiduoti į šią įstaigą, kad savo darbą išmanantys profesionalai įvertintų, surūšiuotų ir išsaugotų ateinančioms kartoms. Kokios vertybės yra sukauptos Lietuvos literatūros ir meno archyve, kaip atkeliauja nauji dokumentai ar daug atradimų dar mūsų laukia - apie tai kalbama pokalbyje su įstaigos direktoriumi Juozapu Blažiūnu, kuris taip pat dalinasi giliomis įžvalgomis apie sovietmetį, jo įtaką kultūrai, menui ir visuomenei.
Profesinė veikla ir išsilavinimas
Juozapas Blažiūnas gimė 1972 m. vasario 2 d. Vilniuje. Jis yra pripažintas meno kūrinių restauravimo specialistas ir ilgametis kultūros paveldo puoselėtojas, aktyviai dalyvaujantis tiek praktiniuose restauravimo darbuose, tiek mokslinėje veikloje.
Švietimas ir specializacija
- 1991-1995 m. Juozapas Blažiūnas baigė Kauno aukštesniąją meno mokyklą, įgydamas meno kūrinių restauravimo specialybę. Jo diplominis darbas buvo skirtas Vilniaus Bernardinų vienuolyno paveikslui „S.“.
- 2002-2006 m. jis baigė Vilniaus dailės akademijos Vizualiojo ir taikomojo meno fakulteto molbertinės tapybos restauravimo specializaciją. Antrasis diplominis darbas buvo apie XVIII a. dailininko Lenzo paveikslą „Šv.“.
- 2006 m. Vilniaus universitete Juozapas Blažiūnas išklausė kursą „Archeologinių radinių pirminis konservavimas ir restauravimas“, įvertintą aukščiausiu balu - dešimtuku.
Nuo 1995 m. Juozapas Blažiūnas dirba Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre tapybos restauravimo skyriuje. Jo pagrindinė veikla susijusi su konservavimo-restauravimo darbais. Domėjimosi interesas sietinas su Vilniaus Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno XVII-XIX a. istorija ir paveldu.
Dalyvavimas archeologiniuose tyrimuose ir kitos veiklos
Jo profesinę patirtį praturtino ir aktyvus dalyvavimas archeologiniuose tyrimuose Lietuvoje:
- 1986 m. archeologiniuose tyrinėjimuose Janapolėje (vadovas - A.).
- 1987-1992 m. archeologiniuose tyrinėjimuose Vilniuje (vadovas - S.).
- 1988 m. archeologiniuose tyrinėjimuose Vilniuje, Kreivosios pilies teritorijoje (vadovas - V.).
- 1992 m. archeologiniuose tyrinėjimuose Marvelėje (vadovai - M. Bertašius ir A.).
- 1988-1992 m. piliakalnių valymo darbuose Žemaitijoje (vadovas - J.).
- 1990 m. mitologinių ir archeologinių objektų paieškos ekspedicijoje Molėtų r. Giedraičių apylinkėse (vadovas - V.).
- 2004, 2005, 2006 m. archeologiniuose tyrinėjimuose Dubingiuose (vadovai - R. Laužikas ir A.).
Be to, 1989-1990 m. Juozapas Blažiūnas aktyviai dalyvavo istorinių objektų kopijų gamybos darbuose. Jis taip pat vadovavo edukaciniams-praktiniams užsiėmimams „Kultūros paveldo mokymai jaunimui“ Dubingiuose 2004, 2005 ir 2006 metais, prisidėdamas prie jaunimo švietimo kultūros paveldo srityje.
Publikacijos ir konferencijos
Juozapas Blažiūnas yra pristatęs pranešimus tarptautinėse konferencijose ir publikavęs straipsnius:
- Dalyvavo 6-ajame Baltijos šalių restauratorių trienalės susitikime „Sacred Art Heritage: investigations, conservation and restoration“ Vilniuje, 2002 m.
- 7-ajame Baltijos šalių restauratorių trienalės susitikime Rygoje, 2005 m., pristatė pranešimą „Analysis of Previous Restorations of the Painting „St. Bruno“.
- 15 metų Restauratorių sąjungos įsteigimo jubiliejinėje konferencijoje skaitė pranešimą tema: „Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“.
- Yra publikavęs straipsnius:
- „XVII amžiaus paveikslo „S. Petrus Regalatus“ restauravimas“ Lietuvos dailės muziejaus metraštyje (T II. Vilnius, „Baltos lankos“, 1998).
- „Paveiksle atgyja Šv. Brunono stebuklas bažnyčioje“ Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (2007-03-02 nr.).
Įžvalgos apie sovietmetį: buitis, kultūra ir menas
J. Blažiūnas detaliai apžvelgia sovietmetį, atskleisdamas, „iš ko ir į ką ateiname“. Kad būtų galima geriau suprasti sovietinį mąstymą, J. Blažiūnas nupiešė to meto buitį.
Gyvenimo sąlygos ir būstas
„Įsivaizduokite, jūs užaugote nedideliame, apšnerkštame bute, kur žemos lubos, kur už sienos girdisi visi kaimynai“, - pasakojo J. Blažiūnas. Anot jo, nebuvo jokios galimybės gauti didesnį būstą, ir jame gyvendavo visa šeima, o ilgainiui šiame bute įsikurdavo ir vaikų vaikai. „Viena vonia, prie jos eilė išsirikiavusi. Elektriko, santechniko neprisikviesi... Viską pats meistrauji“, - kalbėjo jis. Viską galima buvo gauti per pažintis, o jei ne - tyliai ramiai pasisavinti. „Tai buvo masinis reiškinys: kas dirbo gamyklose, jos gaminiais ir prekiavo. Matote, iš ko ir į ką mes ateiname“, - konstatavo pašnekovas.
Antrajam pasauliniam karui baigiantis, daugelis kūrėjų (apie 80 proc.) pasitraukė, pasiliko pavieniai, kurie turėjo pataikauti sovietiniam režimui. Miestai buvo ištuštėję dėl tremčių ir kitokių dalykų. Žmonės plūstelėjo iš kaimų į miestus, nes čia buvo sukurtos darbo vietos, o toks persikėlimas netgi buvo skatinamas. Reikėjo visus apgyvendinti, tad buvo statomi namai - ir silikatinių plytų, ir blokiniai.
J. Blažiūnas išvedė paralelę ir su šiandienos reiškiniais - anuomet taip pat buvo statomi daugiaaukščiai namai, kuriuose viskas įrengta. Tačiau priešingai nei dabar, tokie būstai buvo skirti nusipelniusiems darbuotojams - inžinieriams, pasižymėjusiems spartuoliams. „Dažniausiai - penkiaaukščiai namai, dalis tokių buvo pastatyta Žirmūnuose, Antakalnyje, juose jau būdavo įrengtas interjeras. Sustatyti baldai, patiestas kilimas, stovėdavo skalbimo mašina. Parodomieji butai, atspindintys socialistinį vaizdą“, - pasakojo J. Blažiūnas. Panašūs butai buvo statomi netgi su specializuotomis parduotuvėmis, skirtomis sugrįžtantiems iš Vakarų, kuriuos atviliodavo tėvynės ilgesys ar ieškant „geresnio“ gyvenimo. Vilniaus Žygimantų gatvėje yra vienas namas, kuriame gyveno atvykėliai iš Argentinos.
Baldų dizainas ir masinė produkcija
Būstus reikėjo apstatyti, juk nepakanka iš kaimo atsigabenti skrynią - ant malkos neatsisėsi, reikėjo baldų, - konstatavo pašnekovas. Baldai, kaip pasakojo J. Blažiūnas, būdavo kuriami pagal standartą, „numestą iš Maskvos“, adaptuotą Lietuvai - funkcionalūs, minimalistiniai. „Jeigu nusipirkai baldus, juos turėsi visą savo gyvenimą, negana to, paliksi palikimą ir savo vaikams, nes nebuvo taip paprasta juos įsigyti“, - teigė jis.
Meno kūrinių naudojimas ir dizainas
Meno kūrinių naudojimas anuomet buvo aiškiai reglamentuotas. „Dailės kombinato gaminių buvo galima pamatyti įvairiose įstaigose, netgi privaloma, kad interjeras būtų papuoštas kažkokiomis vazomis arba pakabintomis lėkštėmis“, - sakė J. Blažiūnas. Pasižiūrėjus iš laiko perspektyvos, pamatai, kad tai, visų pirma, masinė produkcija, ne vienetinė, pasenstantis dizainas. „Dabartiniais laikais į tokias vazas keistai žiūrėtum, gaminys neturi kažkokios didelės išliekamosios vertės. Na, nebent galėtų būti kaip vienetinis sovietinės Lietuvos dizaino atspindys, bet tikrai ne muziejinė vertybė, kurią galima demonstruoti kaip unikalų eksponatą“, - neabejojo pašnekovas.
Tais laikais, pasak J. Blažiūno, dizaineris tebuvo sistemos „varžtelis“. Nors kai kurie sugalvodavo ką nors įdomesnio, kol idėja „pereidavo“ per visą filtrą ir komisijas, mažai likdavo kažko originalaus - išgryninamos formos, pakeičiamos spalvos, viskas suniveliuojama, perdaroma, smarkiai nutolstant nuo pradinio sumanymo.
Felikso Daukanto pavyzdys
„Teko susipažinti su dizaino tėvu įvardijamo Felikso Daukanto įvairiais darbais. Plokštelių grotuvo, naujametinio šokolado įpakavimą buvo sugalvoję... Dirbdavo ir atlikdavo užsakymus, kurie ateidavo „iš viršaus““, - pasakojo J. Blažiūnas. Tačiau kol produktai pereidavo visus etapus iki gamybos - užtrukdavo ne mėnesį, ir ne tris. Nustatydavo visus parametrus, aprobuodavo - tai buvo ilgas procesas. „Kai jau „paleisdavo“ į gamybą kokį nors dizainerio sugalvotą raštą - trisdešimt metų tą patį produktą ir gamindavo. Masinės gamybos produktas, ne ekskliuzyvas. Dėl to apie sovietinį dizainą sudėtinga kalbėti“, - pažymėjo jis.
| Aspektas | Sovietmetis (pasak J. Blažiūno) | Šiuolaikinis požiūris |
|---|---|---|
| Baldai | Standartizuoti, minimalistiniai, ilgalaikiai, sunkiai įsigyjami, paliekami vaikams. | Įvairovė, lengvai keičiami, nebe palikimas, atspindintys individualų skonį. |
| Dizainas | Masinė produkcija, suniveliuotas, pasenstantis, dizaineris - sistemos „varžtelis“, ilgas gamybos procesas. | Individualumas, unikalumas, išliekamoji vertė, kūrybinė laisvė. |
| Meno kūriniai | Reglamentuoti, masinė gamyba (Dailės kombinate), autoriniai darbai - brangi dovana ir nematomos pasipriešinimo išraiškos. | Vertinama originali mintis, unikalumas, meninė vertė. |
Nematomas pasipriešinimas mene
Pasvarsčius, ar tik ne dėl šių priežasčių anuomet buvo taip populiaru įsigyti autorinius dailininkų paveikslus, J. Blažiūnas pastebėjo, kad meno kūriniai tapdavo gera dovana - kažko vertingesnio ir funkcionalesnio tiesiog negalėdavai įsigyti. „Būdavo autorių, kurie laikyti „nutolusiais nuo sistemos“, neįleidžiami į parodas. Atrodytų, kad juos sovietų valdžia užgniaužė ir nuslopino, bet jie gerai gyveno. Jų kūriniai nebuvo standartiniai, kažkas išskirtinio, didesnė vertybė“, - teigė jis. Taip plito ir Vinco Kisarausko, ir Valentino Antanavičiaus, ir Algimanto Jono Kuro, ir Povilo Ričardo Vaitiekūno, ir visų grandų kūryba. „Tik dėl to, kad tai vienetiniai, unikalūs kūriniai, dėl to jie buvo brangūs, tikrąja ta žodžio prasme. Tai būtų galima pavadinti nematomu pasipriešinimu. Išskirtiniai, vienetiniai darbai, parodantys tavo meninį skonį, išsilavinimą“, - atkreipė dėmesį J. Blažiūnas.
Sovietinio paveldo vertinimas ir pokyčių neišvengiamumas
Kultūros paveldo išsaugojimas ir vertinimas visada kelia diskusijas, ypač kalbant apie sudėtingus istorinius periodus, tokius kaip sovietmetis. J. Blažiūnas aptaria, kaip įsivertinti sovietinės architektūros, skulptūrų ir paminklų vertingumą ir kokias grėsmes slepia ideologiniai elementai.
Architektūros ir paminklų vertė
„Kartkartėmis visuomenėje kyla bangos ir diskusijos. Kalbant apie sovietinę architektūrą, galvojame, kad tai yra unikalūs, gražūs paveldiniai dalykai, bet, daugeliu atveju, tokie patys pastatai buvo statomi įvairiuose Sovietų Sąjungos miestuose“, - apie kartotinių projektų adaptavimą kalbėjo pašnekovas. Tokią pačią geležinkelio stotį galima surasti išlikusią Rusijoje - keturiuose ar penkiuose miestuose, o oro uosto projektas irgi nevienetinis.
Saugoti sovietinį paveldą galbūt būtų įmanoma, bet, anot J. Blažiūno, neretai tai liečia ideologinius dalykus. „Nepamirškime vieno dalyko. Kalbant apie Antakalnio kapinėse esančius paminklus - tai yra ideologiniai dalykai, kurie yra stiprūs, o karo metu - ypač veikia. Prisiminkime, kas prie to paminklo eidavo padėti gėlių - tai rusų pasaulio žmonės, pasiilgę Sovietų Sąjungos, to „gero“ gyvenimo, kur galėdavai teoriškai nieko neveikti, tik gerti, vogti ir gyventi“, - galimas grėsmes įvardino jis.
Traumos ir nostalgija
Paveldas, J. Blažiūno pastebėjimu, yra atskira tema: „Esame pakankamai traumuoti, trys kartos yra veikiamos to laiko. Mūsų vaikų vaikai jau galės apie tai kalbėti be traumos.“ Jis pripažįsta, kad anuomet buvo nemokamas gydymas, o dabar susiduriama su problemomis socialinėje srityje. Sovietmečio paliestiems žmonėms sudėtinga naudotis technologijomis, dėl to neretai juntama nostalgija laikams, kai viskas buvo gerai ir aišku, tačiau technologijos nestovi vietoje, jos eina į priekį.
Kultūros ir pasaulio pokyčių dinamika
„Niekada nebus taip, kaip buvo. Jeigu tu nori, kad būtų kaip buvę, vadinasi tu užstrigai laike. Jeigu tu nenori jokių pokyčių, tu ne tik laike užstrigai, bet ir erdvėje“, - sakė J. Blažiūnas. Visi šie procesai, anot pašnekovo, yra neišvengiami. „Kultūros neįmanoma užkonservuoti kaip tokios, jeigu ji nesikeičia - žlunga. Visi pasaulio pokyčiai neišvengiami. Mes negalime sustabdyti pasaulio pokyčių, pakeisti jų, to neįmanoma padaryti! Jeigu staiga nustoja vystytis technologijos, pasaulis žlugtų pakankamai greitai. Stovintis vanduo pradeda smirdėti.“