Moteris „virš 40“ yra to privilegijuoto amžiaus, kai nuo jos nuimti visi apribojimai ir draudimai. Tai prabangus amžius, kai „jau“ ir „dar“ yra visiškoje harmonijoje ir absoliučioje pusiausvyroje. Gėdytis savo amžiaus. Juokinga bandyti nuslėpti savo metus. Taip, jūsų „dvasinis“ amžius gali būti žymiai mažesnis už biologinį. Tačiau, kaip jūs beprisižiūrėtumėte, jūs vis tiek būsite keturiasdešimtmetė (penkiasdešimtmetė ir t.t.) moteris, kuri „atrodo jauniau savo amžiaus“. Nesivaikykite praeinančios jaunystės.
Praėjo laikas, kai jūs rasdavote pateisinimų jų abejingumui ir nedėmesingumui. Kai užmerkdavote akis prieš jų klaidas. Kai atleisdavote neteisybę ir melą. Tai praeityje. Atstumti savo vaikų pagalbą. Taip, jie įprato jus matyti stiprią ir nepriklausomą. Taupyti savo sąskaita. Kiek jūs save atsimenate, nuolat visiems artimiesiems kažko trūko. Ir jų poreikiai buvo svarbiausi. O savos reikmės buvo nustumiamos į antrą planą: kremas pigesnis, pėdkelnės susiūtos, apatiniai - bus gerai ir tokie. Tam atėjo galas! Puoškite save, lepinkite, popinkite! Juk jūs karalienės amžiaus. Atsiduoti nenaudingiems apgailestavimams ir kartiems prisiminimams. Geriau disponuoti praleistu laiku gyvenime konstruktyviau! Gėdytis savo kūno lovoje. Atminkite, jeigu vyriškis yra su jumis čia ir dabar, vadinasi, jūs jam patinkate tokia kokia esate. Gaišti savo laiką žmonėms, su kuriais neįdomu, kurie neįtakoja asmenybės augimo. Apie visokius energetinius vampyrus ir pavyduolius nėra ko ir kalbėti. Ir paskutinis: moteriai “virš 40“ neatleistina būti nelaimingai.
Pokyčiai ir iššūkiai po 40-mečio
Tačiau mokslininkai ramina: niekas po 40-ojo gimtadienio nėra pabudęs su per naktį išaugusiu pilvu ir 5 papildomais kilogramais. Taip, kuo vyresnis žmogus, tuo jam sunkiau numesti papildomus kilogramus, tačiau jų galite išvengti, jei suformuosite sveikus įpročius. Jie padės bėgant metams išlaikyti, o galbūt net sumažinti esamą svorį. Daugiausiai svorio priaugama perimenopauzės (periodas prieš menopauzę) laikotarpiu. Pasak Mayo klinikos specialistų, moterys per metus vidutiniškai priauga apie pusę kilogramo riebalų, kurie dažniausiai nusėda ant liemens. Viena svorio augimo priežasčių yra išsiderinusi hormonų veikla ir sulėtėjusi medžiagų apykaita. Tai nereiškia, kad sulaukusios menopauzės neišvengiamai suapvalėsime. Tyrimai rodo, kad kuo daugiau sportuosite, tuo lieknesnė būsite - net šiuo nelengvu pereinamuoju laikotarpiu. Kad rezultatai būtų dar geresni, nepamirškite taisyklingai maitintis.
Jei norite sulieknėti, teks pakeisti savo valgymo įpročius ir pradėti mankštintis. Štai keli naudingi patarimai:
- Sportuokite bent 4 valandas per savaitę. 10 metų trukę Amerikos vėžio asociacijos tyrimai parodė, kad tiek laiko reikėjo 44 tūkst. 40-55 m. moterų, kad jų svoris ne padidėtų, bet sumažėtų.
- Paprakaituokite bent 10 min. per dieną. „Kaiser Permanente“ tyrimai parodė, kad moterys, kurios kasdien 10 ar daugiau minučių intensyviai sportavo (pavyzdžiui, bėgiojo), džiaugėsi 15 cm lieknesnėmis talijomis nei tos, kurios sportavo ne taip intensyviai.
- Kilnokite svarsčius. Dvi ar trys treniruotės per savaitę gali padėti išvengti su amžiumi susijusio raumenų masės sumažėjimo, kuris lėtina medžiagų apykaitą.
- Venkite paprastųjų angliavandenių. Danų atlikti tyrimai rodo, kad moterys, kurios valgė daug neapdorotų grūdų ir ląstelienos, priaugo mažiau svorio nei tos, kurios vartojo daugiau cukraus ir baltų miltų gaminių.
Peržengusios keturiasdešimtmečio slenkstį moterims skirta knyga atveria visus šiuo laikotarpiu vykstančius pokyčius ir jų sprendimo būdus. Psichologė Edita Čekuolienė knygoje „Flirtas su rudeniu“ kalba apie tai, kaip nugyventi savo gražiausius metus, kuomet žinai, ko laukti iš vyrų, kai vaikai užauginti, kai žinai savo grožį arba negrožį, kai žinai, kaip tvarkytis su savo problemomis, kaip būti gera darbuotoja - kaip visa tai nugyventi? Ir nugyventi ne liūdint, kad tai galbūt paskutiniai dešimtmečiai, bet kartu koketiškai pasižiūrint į tuos dalykus.
Kai kurioms moterims tai gali būti tuščio lizdo krizė - kai išeina vaikai, į kuriuos viskas sudėta, ir motina, nebežinodama ko griebtis, tik vaikšto po tuščius kambarius ir verkia. Tačiau šeimos neprasidėjo nuo vaikų - jos prasidėjo nuo tada, kai mes susiradome antrąją pusę. Todėl kai jie lieka kartu, turėtų atrasti vienas kitą iš naujo. Tačiau vyrams irgi problemos atsiranda - prasideda „zyliojimo“ metas. Ir tuos septynerius metus nuo 43 iki 50 metų moteris turėtų pralaukti, kol vyras vėl atkreips dėmesį į ją. Tiesiog kurios išlaukia, tos ir išlaiko. Ir tas vyrų „zyliojimo“ metas yra pats sunkiausias - vaikai išeina, vyras irgi žiūri kažkur kitur. Moteris pasimeta. Dar atsiranda senstančių tėvų slauga. Labai daug dalykų kinta ir su tais pokyčiais moteriai reikia tvarkytis.
Visų pirma reikia susidraugauti su savimi, nes iki tol visi metai buvo skirti kitiems - vaikams, vyrui, anytai, ir tiesiog nebuvo laiko pagalvoti apie save, nes tai įėjo į tavo šeimynines pareigas. Reikia pagalvoti apie savo išvaizdą, dvasinį pasaulį, sveikatą. Daugelis susidomi joga, meditacija. Tuomet moteris prisimena save, ir tai yra puikus laikas sau. Toms moterims, kurios anksčiau visiškai savimi nesirūpino, tas laikas būna tiesiog tragedija. Jos sako: mano gyvenimas baigėsi, mano vaikai išėjo, mano anūkai paaugo, mano kompotų niekam nereikia, mano agurkėlių niekas nevalgo, ką man dabar daryti?. O jeigu pakalbi su tokio amžiaus užsienietėmis, jos sako: o, mano vaikai užaugo, mano kompotų niekam nereikia ir aš dabar galiu važinėti po pasaulį, aš dabar domiuosi politika, einu piešti, dainuoti - ką aš noriu, tą darau!
Yra tokios vaidmenų nominacijos ir krizės. Pavyzdžiui, tuščio lizdo krizė - kai išeina vaikai, kur atrodo, kad į juos viskas sudėta, ir motina, nebežinodama ko griebtis, tik vaikšto po tuščius kambarius ir verkia. Bet visgi mūsų šeimos neprasidėjo nuo vaikų - mūsų šeimos prasidėjo nuo tada, kai mes susiradome antrąją pusę. Todėl kai jie lieka kartu, turėtų atrasti vienas kitą iš naujo.
Jeigu moteris skyrė daug laiko savo vaikams, vyrui, taip apleisdama savo karjerą, ir galiausiai tie vaikai nebaigė mokslų, o vyras susirado jaunesnę, tuomet tai keturiasdešimties metų moteriai - tragedija. Taip, yra tokių situacijų aprašyta knygoje.
Jeigu moteris nori pratęsti savo gyvenimą, būti laisvai nuo anūkų, vyro priekaištų, pirmiausia patariama pagalvoti apie save ir keistis. Nebijoti keistis, nebijoti daryti taip, kaip iki šiol nedarei. Rengdama šią knygą aš sužinojau daug įdomių dalykų, kad, pavyzdžiui, vyrai iki 50-60 metų nori nepriklausomybės, o moteris priešingai - nori pakalbėti, kad jas išklausytų. Tačiau vėliau moterį tai pradeda slėgti, jai pradeda patikti būti savarankiškai, nebesikalbėti, išeiti su drauge susitikti ir neduoti ataskaitos. O tada vyras daro atvirkščiai - nori pasikalbėti. Tame pakitime įtaką daro hormonai. Pradėjusi skaityti moterų, kurioms virš 50 metų, rašytas knygas, prisimenu vienos vokietės romaną: jai virš 60 metų, atsiranda jos buvusi meilė ir pradžioje ji lyg jaučia nostalgiją, bet vėliau supyksta dėl kažkokių buitinių smulkmenų ir supranta, kad jo laikas jau praėjo - ji tiesiog mėgaujasi savo vienatve. Mes tarsi pasikeičiame vaidmenimis su vyrais - moters vyresniame amžiuje vienatvė neslegia, o vyrai jos negali pakęsti. Jeigu poroje moteris miršta anksčiau, vyras žymiai sunkiau tai išgyvena, tai sutrumpina jo gyvenimą. O priešingu atveju viena likusi moteris visada turės dar kuo rūpintis.
Fizinė ir emocinė gerovė po 40-mečio
Keturiasdešimt metų - tai amžius, kai moteris pagaliau gali atsakyti į klausimą „kas aš esu?” nepriklausomai nuo to, kieno ji yra žmona, mama ar partnerė. Daugelis moterų praleidžia dvidešimtį ir trisdešimtį, apibrėždamos save per santykius su kitais. Šis savęs pažinimo procesas dažnai yra skausmingas, bet būtinas. Moteris pradeda suprasti savo tikruosius poreikius, vertybes, svajonės. Ji nebėra linkusi keisti savęs, kad patiktų kitiems, ar tylėti, kad išvengtų konfliktų. Vienatvė suteikia erdvės šiam procesui. Nėra nuolatinio poreikio atsižvelgti į kito nuomonę, poreikius ar lūkesčius.
Vienas didžiausių mitų apie vienišas moteris yra tas, kad jos yra izoliuotos ir neturi socialinių ryšių. Su amžiumi ateina supratimas, kad geriau turėti kelis tikrus draugus nei dešimtis paviršutiniškų pažįstamų. Moterys po keturiasdešimties nebėra linkusios švaistyti laiko santykiams, kurie neduoda džiaugsmo ar palaikymo. Be to, draugystės su kitomis moterimis dažnai yra gilesnės ir palaikančios nei bet kokie romantiški santykiai. Socialiniai ryšiai taip pat gali apimti bendruomenes, pomėgius, savanorišką veiklą.
Visuomenė dažnai daro prielaidą, kad vienišos moterys neturi seksualinio gyvenimo ar intimumo. Keturiasdešimtmečių moterų seksualumas dažnai yra brandžiausias ir laisviausias jų gyvenime. Jos žino, ko nori, nebijo to reikalauti ir nebėra suvaržytos jaunystės kompleksų ar baimių. Intymumas taip pat nebūtinai reiškia seksą su partneriu. Tai gali būti intymumas su savimi, savo kūnu, savo jausmais. Svarbu suprasti, kad seksualumas nėra kažkas, ką moteris „gauna” iš vyro.
Keturiasdešimt metų - tai dažnai karjeros viršūnė, bet taip pat ir laikas permąstyti prioritetus. Kai kurios nusprendžia keisti sritį, pradėti verslą ar grįžti prie senų aistrų. Kitos sutelkia dėmesį į asmeninį augimą - mokosi naujų dalykų, keliauja, plėtoja kūrybiškumą. Laikas, kurį anksčiau reikėjo skirti santykių palaikymui, dabar gali būti investuotas į save.
Peržiūrėkite savo socialinį ratą. Atsikratykite žmonių, kurie nuolat klausinėja apie jūsų santykių statusą ar siūlo „tinkamus vyrus”. Investuokite į savo erdvę. Sukurkite namus, kurie atspindi jūsų asmenybę ir poreikius. Plėtokite pomėgius ir interesus. Dabar turite laiko dalykams, kuriuos visada norėjote išbandyti. Rūpinkitės savo sveikata. Fizinė ir psichologinė sveikata yra jūsų atsakomybė. Reguliariai lankykitės pas gydytojus, sportuokite, maitinkitės sveikai. Mokykitės sakyti „ne”. Nebijokite atsisakyti dalykų, kurie jums nepatinka ar netinka.
Laimė po keturiasdešimties atrodo kitaip nei jaunystėje. Ji nebėra susijusi su dramatiškais jausmais, aistringais romanais ar nuolatine paieška „to vienintelio”. Moteris, kuri renkasi vienatvę po keturiasdešimties, nebėra bėganti nuo gyvenimo - ji bėga link jo. Ji supranta, kad geriau būti vienai ir laimingai nei su kuo nors ir nelaimingai. Šis pasirinkimas reikalauja drąsos, nes eini prieš visuomenės lūkesčius. Bet drąsa atsiperkama laisve - laisve būti savimi, rinktis savo kelią, gyventi pagal savo taisykles. Vienatvė po keturiasdešimties nėra laukimo kambarys iki „tikrojo gyvenimo” prasidės. Tai pats gyvenimas - pilnas, prasmingas ir vertas gyventi.
Menopauzė: natūralus gyvenimo etapas
Menopauzė - menstruacinio ciklo išnykimas, žymintis vaisingo moters gyvenimo periodo pabaigą. Menopauzė nustatoma retrospektyviai, praėjus 12 mėnesių nuo paskutinių menstruacijų. Menopauzė yra natūralus biologinis procesas, pasireiškiantis dėl kiaušidžių funkcijos išsekimo, tačiau daugybė moterų susiduria su nepageidaujamais perimenopauzinio ir menopauzinio laikotarpio simptomais, sutrikdančiais kasdienį gyvenimą. Straipsnyje aptarsime pagrindines moterų, pereinančių į menopauzę, problemas ir būdus, kuriais galima pagerinti gyvenimo kokybę.
Terminologija
Kalbant apie menopauzę, definicijos dažnai buvo naudojamos skirtingai. Dar 1999 metais Tarptautinė menopauzės asociacija apibrėžė su menopauze susijusius terminus:
- Menopauzė - negrįžtama menstruacijų pabaiga, kurią lemia kiaušidžių folikulinės funkcijos išsekimas. Natūrali menopauzė apibrėžiama kaip ne trumpesnė nei 12 mėnesių amenorėja, jei tam nėra žinomų organinių ar fiziologinių priežasčių.
- Perimenopauzė - terminas, kuris apibūdina periodą iki menopauzės (kai pasireiškia endokrinologiniai, klinikiniai ir biologiniai simptomai, rodantys artėjančią menopauzę) ir pirmus metus po menopauzės. Dažniausiai moterys patiria menstruacinio ciklo reguliarumo, kraujavimo trukmės ir gausumo pakitimus. Ciklas gali būti trumpesnis ar ilgesnis, gali varginti kiti simptomai (pvz., karščio bangos, naktinis prakaitavimas, makšties sausumas) ir premenstruacinio sindromo simptomai (pvz. krūtų jautrumas). Šie pakitimai gali išsivystyti dėl kiaušidžių funkcijos ir hormonų produkcijos svyravimų. Kai kurioms moterims šis laikotarpis gali trukti net iki 5-10 metų iki menopauzės.
- Premenopauzė - tai laikotarpis prieš paskutinį menstruacinį ciklą, dažniausiai 1-2 metus prieš menopauzę.
- Klimakterinis periodas - moters amžinis laikotarpis, pereinant iš reprodukcinio į nevaisingą laikotarpį. Šis laikotarpis apima ne tik perimenopauzę, bet ir laiką iki ir po perimenopauzės.
- Postmenopauzė - terminas, kuriuo apibūdinamas laikotarpis iškart po paskutinio menstruacinio ciklo, neatsižvelgiant į tai, ar menopauzė natūrali, ar sukelta.
- Priešlaikinė menopauzė - menopauzė, kuri prasideda esant amžiui, daugiau nei du standartiniai nuokrypiai nuo nustatyto populiacijos vidutinio amžiaus. Praktikoje priešlaikine menopauzė laikoma menopauzė, prasidėjusi moteriai iki 40 metų.
- Sukelta menopauzė - menopauzė dėl chirurginio kiaušidžių pašalinimo ar jatrogeninio kiaušidžių pažeidimo (pvz., sukelto chemoterapijos ar spindulinės terapijos).
Kada tikėtis menopauzės?
Menopauzė dažniausiai prasideda apie 51 metus. Šis laikotarpis gali svyruoti nuo 39 iki 59 metų, nors 95 proc. moterų prasideda 45-55 metais. Vėlyvuoju reprodukciniu laikotarpiu, t. y. iki menopauzės prefazės, pradeda mažėti inhibino B koncentracija, padidėja folikulus stimuliuojančio hormono (FSH) koncentracija, o estrogenų koncentracija išlieka nepakitusi. Vis dėlto liuteininės fazės metu progesterono koncentracija mažėja. Tai lemia vaisingumo sumažėjimą. Menstruacinio ciklo metu tebevyksta ovuliacija, tačiau folikulinė fazė sutrumpėja (sutrumpėja ir mėnesinių ciklas).
Moterys dažniau pastebi menstruacinio ciklo pailgėjimą (dažnai iki 40-50 ciklo dienų), kuris pasireiškia jau perimenopauzės laikotarpiu (perimenopauzės pradžios laikotarpis vidutiniškai prasideda apie 47 metus). Šiuo laikotarpiu būdingi hormonų koncentracijos svyravimai, ankstyvoje folikulinėje fazėje FSH būna padidėjęs. Mėnesinių ciklas ilgėja, atsiranda praleistų mėnesinių, amenorėja, daugėja anovuliacinių ciklų. Kuo dažnesni nereguliarūs ciklai, tuo labiau svyruoja FSH ir estrogenų koncentracijos: nuo menopauzės būdingų iki premenopauzinių koncentracijų. Keičiasi ir kraujavimo intensyvumas. Daugeliui moterų kraujavimas sumažėja, tačiau pasitaiko ir gausaus (>80 ml ) ir ilgo ( >7 dienas) kraujavimo epizodų, kurie siejami su anovuliaciniais ciklais.
Dažnai moterys nori sužinoti, kada tiksliai prasidės menopauzė. Deja, tikslaus modelio, leidžiančio nustatyti menopauzės tikimybę, nėra. Tyrimai rodo, kad moterys, kurioms buvo pasireiškusi amenorėja ne trumpiau nei 3 mėnesius, gali tikėtis menopauzės per 4 ateinančius metus.
Moteris perimenopauziniu laikotarpiu dažniausiai vargina nereguliarus mėnesinių ciklas, vazomotoriniai reiškiniai - karščio bangos, naktinis prakaitavimas, raumenų ir sąnarių skausmai, galvos svaigimas, vidurių pūtimas, ūžimas ausyse, kraujo spaudimo svyravimai, padidėjęs kūno svoris ir sulėtėjęs metabolizmas; psichologiniai simptomai - nuotaikų kaita, depresija, emocijų labilumas, negebėjimas susikaupti, sutrikęs miegas ir sunkumai užmiegant. Tai vadinamieji ankstyvieji estrogenų stokos požymiai, dažniausiais prasidedantys perimenopauzės laikotarpiu ir besitęsiantys iki 3-5 metų po menopauzės. Praėjus 3-5 metams, pasireiškia krūtų pokyčiai, sausėja oda, lūžinėja nagai, retėja plaukai, vargina šlapimo nelaikymas, dažnas šlapinimasis, makšties sausumas ir skausmingi lytiniai santykiai, sumažėjęs libido. Vėlyvieji požymiai - osteoporozė, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, demencija, pusiausvyros sutrikimai, osteoartritas, kuris pasireiškia vėliau, praėjus 10 ir daugiau metų nuo menopauzės pradžios.
Perimenopauzinė hormonų terapija
Pakaitinė hormonų terapija (PHT) - kol kas efektyviausias būdas gydyti menopauzės nulemtus vazomotorinius simptomus. Pagerėjimas jaučiamas vos tik pradėjus gydymą. Vėlyvųjų simptomų (širdies ir kraujagyslių ligų ir osteoporozės) prevencijai PHT nėra rekomenduojama. PHT gydymą rekomenduojama pradėti perimenopauziniu laikotarpiu, kai moteris labiausiai vargina ankstyvieji menopauziniai simptomai, ir tęsti 5-10 metų. PHT skirti nerekomenduojama vyresnėms nei 60 metų moterims, o tęsti - moterims, sulaukusioms 70 metų ir daugiau. PHT apima estrogenų vartojimą, estrogenų ir progestinų (sudėtinių preparatų) vartojimą, tibolono ar estrogenų ir selektyvių estrogenų receptorių moduliatorių (SERM) vartojimą. Deja, ne visoms moterims tinka PHT.
PHT kontraindikacijos: aktyvi kepenų liga, ūminė intermituojanti porfirija, onkologinės gimdos gleivinės ligos, krūties vėžys, kepenų latakų ligos, buvusi venų ar arterijų trombozė, širdies ir kraujagyslių ligos, neaiškios kilmės kraujavimas iš gimdos, otosklerozė, aktyvi sisteminė raudonoji vilkligė. Moterims, kurias vargina migrena su aura, turi antsvorio (KMI >30 kg/m²), rekomenduojamas transderminiai estrogenai, nes venų trombozės išsivystymo rizika, palyginti su geriamaisiais estrogenais, yra mažesnė. Jei PHT kontraindikuotini, rekomenduojami alternatyvūs būdai menopauzės sukeltiems simptomams slopinti.
Jeigu moterims rekomenduojama PHT, reikia tinkamai parinkti estrogenų vartojimo būdą, progesteronų reikalingumą. Moterims, kurių gimda nėra pašalinta, kartu su estrogenais rekomenduojama skirti progestinų endometriumui apsaugoti (siekiant sumažinti endometro hiperplazijos riziką). Tomms moterims, kurioms praeityje atlikta histerektomija, galima skirti vien estrogenų; yra duomenų, kad tokioms moterims PHT tinka skirti ilgesnį laiką. Estrogenų skiriama įvairios formos - geriamieji, purškiamieji, pleistrai, geliai, makšties tabletės, makšties žiedai. Vaginaliniai estrogenai paprastai skiriamas makšties gleivinės atrofijos sukeltiems simptomams gydyti; norint kartu gydyti ir vazomotorinius simptomus, rekomenduojama rinktis kitą estrogenų formą. Vartojant mažų dozių vaginalinius estrogenus, progestinų skirti nereikia. Be to, vaginaliniai estrogenai ne tik sumažina genitourinarinį pomenopauzinį sindromą, bet ir turi teigiamą poveikį esant pasikartojančioms šlapimo takų infekcijoms. Transderminiss pleistras yra susijęs su mažesne trombozių rizika, turi mažesnį poveikį lipidų apykaitai (palyginti su geriamaisiais estrogenais). Dažniausiai rekomenduojamos paros dozės: geriamo estradiolio - 1-2 mg, estriolio - 4-6 mg, tibolono - 2,5 mg, transderminio estradiolio - 0,025-0,1 mg, vaginalinio estradiolio - 0,25 mg, estriolio - 0,5-1 mg/p.
Progestinai gali būti skiriami cikliškai arba nepertraukiamu režimu. Skiriant cikliškai, po nutraukimo pasireiškia kraujavimas, nuotaikų kaita. Todėl daugelis autorių rekomenduoja rinktis nepertraukiamą režimą. Mikronizuoti progesteronai siūlomi kaip pirmojo pasirinkimo preparatas (100-200 mg). Gali būti skiriami ir kiti progestinai: medroksiprogesterono acetato 2,5-10 mg (vartojant kartu su konjuguotais estrogenais nepertraukiamu režimu, gali padidinti krūties vėžio riziką), didrogesterono 10 mg, ciproterono acetato 1 mg, vartojant transderminį pleistrą - noretisterono acetato 0,125-0,25 mg. Yra moterų, kurios geriamųjų ar tranderminių progestinų netoleruoja, tada rekomenduojama naudoti intrauterininę sistemą su levonorgestreliu. Populiarūs sudėtiniai preparatai (estrogenai ir progesteronai), kuriuos vartoti moteriai paprasčiau, nebūna nutraukimo kraujavimų.
Konjuguoti estrogenai kartu su SERM skiriami vazomotoriniams simptomams mažinti ir osteoporozės prevencijai, tačiau jie nerekomenduojami kaip pirmojo pasirinkimo preparatas. Kadangi SERM apsaugo gimdos gleivinę nuo hiperplazijos, kartu skirti progesterono preparatų nereikia. Tiesa, būtina nepamiršti, kad SERM didina venų trombozės riziką. Tibolonas skiriamas vazomotoriniams simptomams mažinti, tačiau yra mažiau efektyvus, palyginti su preparatais, turinčiais estrogeno. Jis šiek tiek padidinta krūties vėžio ir infarkto riziką vyresnėms nei 60 metų moterims.
Moterims, kurios vartoja PHT, turėtų reguliariai lankytis pas ginekologą ir atlikti rutininę krūtų patikrą dėl padidėjusios krūtų ir gimdos gleivinės vėžio rizikos.
Apie 45 proc. moterų, vartojusių PHT, ją sėkmingai nutraukia iš karto. Likusi dalis skundžiasi atsinaujinančiais vazomotoriniais simptomais. Tokiais atvejais PHT rekomenduojama sumažinti palaipsniui (pvz., po 1 tabletę per savaitę).
Alternatyvūs menopauzės simptomų gydymo metodai
Visoms moterims artėjant menopauziniam laikotarpiui rekomenduojama sveikiau valgyti, geriau gyventi ir daugiau judėti. Kalbant apie subalansuotą mitybą, svarbu užtikrinti pakankamą vitamino D, kalcio kiekį, mažinti suvartojamos druskos kiekį, palaikyti tinkamą cholesterolio koncentraciją. Tiek vazomotoriniams, tiek psichologiniams simptomams mažinti rekomenduojama daugiau laiko leisti gamtoje, aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime, užsiimti mėgstama veikla. Reguliariai sportuojant ne tik stiprinama kaulų ir raumenų sistema, bet ir pagerėja miego kokybė.
Ankstyviesiems menopauzės simptomams palengvinti gali būti naudojami fitopreparatai iš kekinių blakėžudžių (lot. Cimifuga racemosa) ekstrakto, sojų ir raudonųjų dobilų preparatai. Daugiausiai duomenų galima rasti apie izoflavonus - genisteiną ir daidzeiną, esančius sojų pupelėse ir lęšiuose. Tai fitoestrogenai, kurie jungiasi su estrogenų receptoriais ir sukelia nedidelį (panašų į estrogenų) poveikį. Kol kas diskutuojama dėl šių preparatų klinikinės reikšmės, nors yra duomenų, kad fitoestrogenai sumažina naktinį prakaitavimą ir karščio bangų intensyvumą. Kekinių blakėžudžių ekstrakto preparatai pasižymi kiek kitokiu veikimo mechanizmu: jungiasi ne prie estrogenų receptorių, bet veika kaip dopaminerginės, noradrenerginės, serotoninerginės ir gabaerginės medžiagos. Norint sumažinti šlapinimosi dažnį, reikėtų vengti ne tik kavos ir kitų kofeino turinčių gėrimų, bet ir greipfruktų, apelsinų, pomidorų. Miegui pagerinti svarbi miego higiena - miegoti reikėtų gerai išvėdintoje, tamsioje patalpoje, susikurti miego rutiną. Seksualiniam gyvenimui pagerinti, rekomenduojami vandens pagrindo pagaminti lubrikantai, o reguliarūs ir neskausmingi lytiniai santykiai pagerina urogenitalinio trakto kraujotaką.
Moterims, kurios kenčia dėl ryškių psichologinių simptomų, gali būti skiriami antidepresantai kartu su psichoterapija. Antidepresantai, pavyzdžiui, paroksetinas, mažina ne tik psichologinius simptomus, bet ir karščio pylimus. Oksibutininas (naudojamas dirgliai šlapimo pūslei gydyti) daro teigiamą poveikį karščio bangų dažniui, tačiau reikalingi detalesni tyrimai šiam efektui patvirtinti.
Vaisingumas ir menopauzė
Moters vaisingumas sumažėja po 40 metų, o sulaukus 50-ies siekia tik 1 proc. Moterims, kurioms menopauzė prasidėjo iki 50 metų, rekomenduojama efektyvia kontracepcija naudotis 2 metus po paskutinių menstruacijų, o moterims, kurioms menopauzė prasidėjo 50 metų ir vyresnėms, - bent metus. PHT nėra kontracepcijos metodas (išimtis, jei endometro protekcijai naudojama intrauterininė sistema su levonorgestreliu), todėl moterims perimenopauzės ar ankstyvuoju menopauziniu laikotarpiu turi būti pasiūlytas efektyvus kontracepcijos metodas.
Menopauzė daugeliui moterų sukelia tiek fizinių, tiek emocinių pasikeitimų, tačiau tai nereiškia, kad prasideda blogesnis gyvenimo etapas. Menopauzė pasireiškia laikotarpiu, kai moteris turi daug vaidmenų visuomenėje ir šeimoje - yra paauglių mamos, rūpinasi senstančiais tėvais, yra veiklios ir aktyvios darbo rinkoje. Rekomenduojama šiuo pereinamuoju laikotarpiu daugiau laiko skirti sau, susidėlioti naujus siekius ir įgyvendinti sveiko gyvenimo būdo principus.
GERIAUSI patarimai dėl senėjimo stabdymo moterims virš 40 metų (norėčiau anksčiau žinoti)
Anot psichologės, didžiausia šiuolaikinės lietuvės moters drama yra pasyvume. Mūsų žmonės yra gana melancholiški. Dažniausiai užduodami klausimai - kodėl toks likimas? Kodėl dievas man taip skyrė? Kodėl man? Kodėl reikia kaltinti likimą, Dievą ar dar kažką? Dažnai tenka priminti, kad viskas yra duota - protas, kūnas, emocijos, tai reikia su tuo kažką ir daryti! Reikia išorinio ir vidinio aktyvumo. Yra moters pavyzdys, kuriai suėjo 48 metai, ir ji visada turėjo norą važinėti motociklu. Jai vaikai padovanojo dviratį, kuriuo iki to laiko nebuvo važiavusi, ir dabar ta moteris yra apkeliavusi beveik visą pasaulį, nors dabar yra sulaukusi apie 70 metų. Ji niekada negalvojo, kad tai sugeba, bet ėmė ir pamėgo tą aktyvų gyvenimą. Todėl aš ir sakau, kad reikia kažką daryti, nes jeigu pati nesikrutinsi, tai niekas tavęs ir nepakrutins.
Įvykę dideli pasikeitimai - netektys, vaikų išėjimas iš namų, išvažiavimas į užsienį, skyrybos. Žmonės labai bijo pasikeitimų, jie tarsi sustingsta ir galvoja, kad nieko negali pakeisti, nes tarsi tokia dalia, toks likimas. Reikia juos išvesti iš to pasyvumo.
Ar tai yra didelė tragedija, kad vaikai yra suaugę ir gyvena savo gyvenimus, o ji verkia, kad yra vieniša, palikta ir nieko nedaro, kad kažkuo užsiimtų ir dar sako, kad neturi pinigų? Manau yra daug dalykų, kuriems nereikia pinigų. Pavyzdžiui, jeigu jūs nueisite į trečio amžiaus universitetus, kiek gražių senjorų yra! Ir tikrai aš kalbu ne apie tuos, kuriems virš 40 metų. Bet jeigu tu nieko nedarai, lauki - tai niekur neveda. Reikia keistis, reikia postūmio pačiam iš savęs arba iš kitų.
Lietuvės mamos nori išlaikyti šią „specialybę“ iki pat senatvės, bet lietuvės tikrai neįeina į geriausių mamų dešimtuką. Japonės vienos iš geriausių. Jos daug ką leidžia savo vaikams nuo pat mažens. Žydės mamos taip pat yra nuostabios. Yra toks žydiškas posakis „žydiška mama“. Jos žiūri kaip tą vaiką ugdyti, auginti ne sau. Mūsų mamos dažniausiai sako: aš auginu vaiką sau. Atsiprašau, vaikai ne tam skirti. Jie augins savo vaikus ir bus tavo tęsinys, bet ne tavo senatvės garantas.
Šioje knygoje yra 10 skyrių, kur kiekviename yra tam tikri patarimai. Čia universalaus recepto negali būti, bet kiekviena atras, ką sau pritaikyti. Visuomenė mums nuolat kartoja, kad moteris be vyro - tai nepilnavertis gyvenimas. Ypač po keturiasdešimties. Tarsi moterys, peržengusios šią magišką ribą, automatiškai turėtų panikoj ieškoti partnerio, kol dar „ne per vėlu”. Bet kas, jei šis požiūris yra fundamentaliai klaidingas? Stereotipai apie vienišas moteris po keturiasdešimties yra ne tik žalingi, bet ir absurdiški. Visuomenė vis dar mano, kad moteris be vyro yra neišsipildžiusi, liūdna ir desperatiškai ieškanti „savo žmogaus”. Realybė yra visiškai kitokia. Daugelis moterų po keturiasdešimties sąmoningai renkasi vienatvę ne todėl, kad negali rasti partnerio, o todėl, kad pagaliau supranta savo vertę ir nebėra pasirengusios ja derėtis. Ironija ta, kad tie patys žmonės, kurie gailestingai žvelgia į „vienišas” keturiasdešimtmetes, dažnai patys gyvena nelaimingose santuokose ar santykiuose.