Pasaka apie Zuikį ir Lapę
Seniai labai seniai, miške gyveno lapė ir kiškis. Jie gyveno visai netoli vienas nuo kito. Atėjo ruduo. Miške pasidarė šalta. Jie nusprendė pasistatyti po namelį žiemai. Lapė pasistatė namelį iš sniego, o kiškis - iš molio. Visą žiemą jie šiltai ir jaukiai praleido savo naujuose nameliuose.
Tuomet atėjo pavasaris, pašildė saulė. Lapės namelis ištirpo, o kiškio namelis stovėjo kaip stovėjęs. Lapė atėjo į kiškio namelį, išvarė kiškį lauk ir liko jo namelyje gyventi pati.
Kiškis liūdnai išėjo iš savo kiemo, atsisėdo po beržu ir verkia. Pro šalį ėjo vilkas. Jis pamatė verkiantį kiškį.
- Kodėl verki, kiškeli? - klausia vilkas.
- Kaip aš, zuikis puikis, galiu neverkti? Lapė ir aš gyvenome sau šalia. Pasistatėme sau namelius: aš - iš molio, o ji - iš sniego. Atėjo pavasaris. Jos namelis ištirpo, o mano - stovėjo toliau. Lapė atėjo, išvarė mane iš mano namelio ir pati jame pasiliko. Todėl sėdžiu čia ir verkiu.
- Neliūdėk, zuikuti. Aš tau padėsiu, išvarysiu lapę iš tavo namelio. Galėsi sau gyventi jame toliau. Einam!
Priėjo jiedu kiškučio namelį, Vilkas atsistojo ant slenksčio ir ėmė šaukti:
- Lape snape, kodėl įlindai į svetimą namelį? Lipk nuo krosnies, kitaip labai pasigailėsi. - Lapė visai neišsigando. Ji vilkui ir sako:
- Vilkeli, saugokis: mano uodega kaip šakelė - gali tave užgauti.
Vilkas išsigãndo ir pabėgo. Kiškis vėl sėdi po beržu ir rauda.
Tuomet per mišką ėjo meška. Mato ji kiškį, sėdintį po beržu ir verkiantį.
- Kodėl tu verki, kiškeli? - klausia meška.
- Kaip aš, zuikis puikis, galiu neverkti? Lapė ir aš gyvenome sau šalia. Pasistatėme sau namelius: aš - iš molio, o ji - iš sniego. Atėjo pavasaris. Jos namelis ištirpo, o mano - stovėjo toliau. Lapė atėjo, išvarė mane iš mano namelio ir pati jame pasiliko. Todėl sėdžiu čia ir verkiu.
- Neliūdėk, zuikuti. Aš tau padėsiu, išvarysiu lapę iš tavo namelio. Galėsi sau gyventi jame toliau.
- Neišvarysi, meškute. Vilkas varė varė - neišvarė. Neišvarysi ir tu.
- Išvarysiu! Eime.
Priėjo jiedu kiškučio namelį, Meška atsistojo ant slenksčio ir ėmė šaukti:
- Lape snape, kodėl įlindai į svetimą namelį? Lipk nuo krosnies, kitaip labai pasigailėsi.
Lapė visai neišsigando. Ji meškai ir sako:
- Meškute, saugokis: mano uodega kaip šakelė - gali tave užgauti.
Meška išsigando ir pabėgo. Kiškis ir vėl sėdi po beržu ir rauda.
Tuomet pro šalį ėjo gaidys. Mato jis kiškį, sėdintį po beržu ir verkiantį.
- Kodėl tu verki, zuikeli? - klausia gaidys.
- Kaip aš, zuikis puikis, galiu neverkti? Lapė ir aš gyvenome sau šalia. Pasistatėme sau namelius: aš - iš molio, o ji - iš sniego. Atėjo pavasaris. Jos namelis ištirpo, o mano - stovėjo toliau. Lapė atėjo, išvarė mane iš mano namelio ir pati jame pasiliko. Todėl sėdžiu čia ir verkiu.
- Neliūdėk, zuikuti. Aš tau padėsiu, išvarysiu lapę iš tavo namelio. Galėsi sau gyventi jame toliau.
- Oi gaideli, - verkia zuikis, - neišvarysi. Vilkas varė varė - neišvarė. Meška varė varė - neišvarė. Neišvarysi ir tu.
- Išvarysiu! Eime.
Priėjo jiedu kiškučio namelį, atsistojo gaidys ant slenksčio ir ėmė šaukti:
„Aš esu gaidys, giedorius garsus,
Nors ir trumpom kojom, bet gerai apautas,
Ant peties mano dalgis aštrus,
Lapę tuoj pagausiu.“
Lapė sukluso, ir sako:
- Gaideli, saugokis: mano uodega kaip šakelė - gali tave užgauti.
Gaidys šoko nuo slenksčio tiesiai į namus ir vėl sušuko:
„Aš esu gaidys, giedorius garsus,
Nors ir trumpom kojom, bet gerai apautas,
Ant peties mano dalgis aštrus,
Lapę tuoj pagausiu.“
Nieko nelaukęs jis kaip šoko ant krosnies, kur lapė sėdėjo. Lapė tik šoktelėjo ir išbėgo greitai iš zuikio namelio, net dulkės ant kelio sukilo. Nuo to laiko kiškelis su gaidžiu gyveno namelyje kartu. Pasakos pabaiga.
Partizanų kovos ir Juozo Kisieliaus-Genio atminimas
Nors pasaka pasakoja apie miško gyventojų nuotykius ir gėrio pergalę, realiame Lietuvos miške vyko ir žymiai sudėtingesni įvykiai, kuriuose dalyvavo žmonės, tapę legendomis. Vienas tokių - Juozas Kisielius, žinomas slapyvardžiu Genys. Jis buvo vienas iš
„Paparčių miške 1948 10 22. Pirmas iš dešinės Juozas Kisielius-Genys. Eržvilko apylinkių partizanai.“ Raudonajai armijai vėl įžengus į Lietuvą, miškuose ėmė kurtis ginkluoto pasipriešinimo būriai. „1944 metų vasara vokiečiams traukiantis buvo tokia pat karšta ir sausa, kaip ir keturiasdešimt pirmųjų, kada jie nesulaikomai, rankoves pasiraitę, veržėsi pirmyn.“
„Frontui priartėjus prie Lietuvos sienų, pasklido gandas, kad aplinkiniuose miškuose pasirodę gausūs raudonųjų partizanų būriai. Plėšią gyventojus, atiminėją maisto produktus, drabužius, o vieną mūsų netolimą kaimyną nakties metu išsivarę su arkliais ir vežimu, ir jau ketvirta para, kaip nesą nei jo, nei arklių.“
Susidūrimai su „raudonaisiais“ buvo kupini įtampos ir pavojų. „Vieną vakarą nuėjau pas savo mokslo draugą Juozą; ten susirinko dar keletas mūsų amžiaus vyrukų. Dainavom iki išnaktų, kol gerklės paskaudo.“ Atsakydami į iškilusius pavojus, žmonės kūrė savisaugos būrius. „Tą mintį pakišome keliems drąsesniems kaimo vyrukams, ir jie mielai sutiko. Tokiu būdu susiorganizavome savigynos būrelį maždaug iš dešimties ginkluotų pramuštgalvių ir sutemus išeidavome tykoti laimikio.“
Kareiviškas gyvenimas buvo sunkus ir pilnas nepriteklių. „Miegodavom visi trys broliai ir sesutė svirne.“ Ginklų slėpimas buvo kasdienybė, siekiant apsisaugoti nuo netikėtų kratų. „Vyriausias brolis, pasitraukdamas iš policijos vachmistro pareigų A. Panemunėje, parsivežė į namus keturis šautuvus: dvi rusiškas „kačergas“, vengrišką lengvutį karabiniuką ir anglų gamybos gan masyvų šautuvą. Pastarajam nebuvo šovinių, todėl mes jį paslėpėme šiene. Likusius pasidalinom tarp savęs.“
Kratos buvo dažnas reiškinys, o paieškos - kruopščios. „Pradėjo daryti smulkią kratą. - Vintovka! - šūktelėjo kažkuris iš džiaugsmo ir nusikeikė. Paskui drabužių spintoje surado dėžutę nuo akvarelinių dažų, pilną prikištą septinto kalibro šovinukų. Na, čia tai bent laimikis! Yra pistoletui šovinių, turi būti ir pistoletas. Logiška išvada! Na, ir pradėjo tada griozti visus kampus.“ Šeimos stengėsi išgyventi pavojų kupinoje aplinkoje ir apsaugoti artimuosius. „Kad sūnus policininkas, jie sužinojo, radę skrynioje išeiginę policininko uniformą, kepurę ir diržą.“
Siekiant apsaugoti save, tekdavo slėptis bet kurioje saugioje vietoje. „Nuo tos dienos mes - visi trys broliai - išsikraustėme miegoti ant lauko į kviečius. Čia tikriausiai mūsų neras. O kokia nuostabiai puiki nakvynė ant lauko, po atviru dangumi! Aplink šnara bręstančios kviečių varpos, danguje mirga žvaigždės, virš horizonto šypsosi išraudęs mėnulis, o už kelių žingsnių kviečiuose griežia griežlė: „Krėsk, krėsk varškės, krėsk, krėsk varškės!“ Romantika, ką ir besakyti! O svarbiausia, nereikia bijoti naktinių „draugų“.“
Kovotojai ieškojo paramos ir bendradarbiavimo su vietos gyventojais, tikėdamiesi sulaukti pagalbos kovoje prieš okupantus. „- Jums reikėtų kreiptis į pamiškės gyventojus, - atsakiau jam džiūgaudamas, kad gal pagaliau kariuomenė ir išblaškys tą nepageidaujamą plėšikų gaują.“
Net ir trumpas vokiečių buvimas kaime paliko prisiminimų ir paveikė kasdienį gyvenimą. „Vieną dieną į mūsų kiemą įvažiavo keli vokiečių sunkvežimiai ir dvi lengvosios mašinėlės. Išlipę vokiečiai paprašė ištuštinti kambarius: jiems esą reikalingos patalpos.“ Vokiečių kareivių elgesys buvo stebimas su nuostaba ir nuostata. „Prieš išvažiuodami, paskutinę dieną, nufotografavo keliomis pozomis visą mūsų šeimą, o mano „draugas“, tas smaližius „Gospodi Bože moj“, vos neapsiašarojo, kai reikėjo paskutinį kartą ištarti „Aufwiedersehen“.“
Šiose istorijose matomas ir paprastų žmonių, tokių kaip „Vaska“, likimas, įsiterpęs į karo verpetus. „Pas mus nuo ankstyvo pavasario laikėsi evakuotos rusų šeimos vienuolikmetis berniukas Vaska. Vasarą jis ganydavo karves. Tą vakarą partizanai pasivedė jį į šalį ir kažką su juo patyliukais šnibždėjosi. Jiems išėjus, Vaska papasakojo, kad partizanai klausinėję jo, ar geri esą šeimininkai, ar jo neskriaudžią, ar duodą valgyti.“
Partizanų, tokių kaip Juozas Kisielius-Genys, ryžtas ir kovos už laisvę istorijos yra svarbi ir jautri Lietuvos praeities dalis, kurią prisimename greta liaudies pasakų, mokančių apie gėrio pergalę prieš blogį.