Pietinė Afrikos kontinento dalis laikoma vienu reikšmingiausių regionų žmonijos evoliucijoje, o jos istorija yra ilgas ir sudėtingas procesas, apimantis daugybės tautų ir kultūrų susidūrimus, politinius ir socialinius pokyčius. Nuo pirmųjų europiečių atvykimo iki apartheido panaikinimo ir demokratinės respublikos įkūrimo, šis regionas išgyveno daugybę transformacijų.
Prieškolonijinė Pietų Afrika
Australopiteko pėdsakai Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje datuojami 2,5 mln. metų. Pirmos Homo sapiens stovyklavietės atsirado prieš 125 000 metų. Čia rasti apie 70 000 m. Žemdirbių bantų ekspansija (antras-pirmas tūkstantmetis prieš Kristų) laikoma viena didžiausių priešistoriniais laikais. Pietų Afrikos Respublikos teritoriją jie pasiekė 4 a. pr. Kr., išstumdami ar asimiliuodami prieš tai gyvenusias gentis (bušmėnus, hotentotus) į gyvenimui mažiau tinkamas vietas. Kai kurios bantų grupės (šiuolaikinių ngunių protėviai) rinkosi gyventi rytinę krašto pakrantę (archeologiniai duomenys Natale datuoti apie 1050), kiti (sotų ir tsvanų pirmtakai) apsigyveno Highveldo plokštumoje, dar kiti (jų palikuonys - vendai, lembai, tsongai) apgyvendino krašto šiaurės rytų teritorijas. Mapungubvės karalystė, gyvavusi 900-1300 prie dabartinės Pietų Afrikos Respublikos šiaurinės sienos Limpopo ir Shashės upių santakoje, buvo pirmoji afrikiečių valstybė Pietų Afrikoje.
Europos ekspedicijos ir Olandų Kaapo kolonija
Portugalas B. Díasas buvo pirmasis europietis, kuris 1488 tyrė Pietų Afrikos pakrantes siekdamas rasti tiesų jūros kelią iš Europos į Tolimuosius Rytus pro piečiausią Afrikos kyšulį, jo pavadintą Gerosios Vilties kyšuliu. 1497 Vasco da Gama aplenkė Gerosios Vilties kyšulį ir pasiekė rytinę Afrikos pakrantę, kurią pavadino Nataliu (portugalų kalba Kalėdos).
Šiuolaikinės Pietų Afrikos valstybės istorija prasidėjo 1652 m., kai Olandijos Ost Indijos bendrovės atstovas J. van Riebeeckas Gerosios Vilties Kyšulyje įkūrė prekybos faktoriją ir karinę bazę De Kaapą (dabartinis Keiptaunas). Šis tranzito punktas buvo skirtas aprūpinti pro šalį plaukiantiems olandų laivams. Jis tapo Kaapo kolonijos centru. Olandai čia pradėjo auginti vaisius ir daržoves, iš vietos gyventojų gaudavo galvijų maistui.
Vietos gyventojai, bendraudami su europiečiais, užsikrėsdavo europietiškomis ligomis ir masiškai mirdavo. Pradėjo formuotis plantacijose dirbančių vietos gyventojų sluoksnis. Iš baigusių 30 m. tarnybą (pagal kontraktą) Ost Indijos bendrovėje asmenų susiformavo laisvųjų žmonių bendruomenė, ją sudarė daugiausia olandai, įsipareigoję 20 m. dirbti jiems kolonijoje skirtą žemės sklypą, už tai būdavo atleidžiami nuo mokesčių. Be olandų, leista apsigyventi ir vokiečių bei skandinavų kilmės buvusiems bendovės darbuotojams, 1688 - t. p. ir persekiojamiems prancūzų hugenotams (jie atsivežė tradicines vyno gamybos technologijas, pradėtas kultivuoti Natalio kolonijoje).
Naujai atvykusieji buvo olandų asimiliuoti, t. p. sudarinėtos santuokos su vietos gyventojais, naujakuriai vis dažniau keliaudavo toli už kolonijos ribų, daugelis atsisakė sėslaus gyvenimo būdo; susidarė būrų (afrikanų) subetnosas. Olandų pirkliai vežė vergus iš Afrikos žemyno ir olandiškųjų Indonezijos kolonijų. 18 a. pabaigoje Kaapstade gyveno apie 26 000 būrų ir 30 000 tamsiaodžių vergų. 1700 olandai kontroliavo teritoriją apie 70 km spinduliu nuo Kaapstado, 1730 - jau apie 400 km spinduliu.
Britų valdymas ir būrų respublikos
Prancūzijai užėmus Olandiją 1795 m., Kaapo koloniją užėmė Didžioji Britanija, siekdama neleisti Prancūzijai stiprėti per kolonijas. 1814 m. Vienos kongresas perdavė koloniją Didžiajai Britanijai amžinam naudojimui. Pirmieji britų kolonistai apsigyveno 1820 metais.
Protestuodami prieš Didžiosios Britanijos valdymą, 1835-45 m. apie 15 000 afrikanų apleido Kaapo koloniją ir patraukė į pietryčių pakrantę ir centrinius regionus. Šis judėjimas, žinomas kaip Didysis trekas, lėmė naujų būrų valstybių įkūrimą. Vėliau buvo įkurtos Natalio respublika (1843 m. užimta britų), Oranė ir Transvalio valstybės. Beieškant naujų teritorijų sėsliam gyvenimui neišvengta susidūrimų su vietos gyventojais; didžiausi būrų ir zulų ginkluoti susidūrimai vyko 1838 metais.
Aukso karštligė ir Būrų karai
Paskutinį 19 a. ketvirtį Pietų Afrikoje plėtota kalnų pramonė. Aukso ir brangakmenių gavyba pritraukė daug imigrantų iš Europos. Tai sukėlė ekonominį bumą ir būrų konfliktą su britų vyriausybe. Britai, įkūrę Kapo koloniją, siekė užvaldyti visą pietų Afriką. Ilgainiui britai olandų kilmės būrus nustūmė į šiaurę. Pietų Afrikoje radus deimantų, aukso ir kitų naudingų iškasenų, britai ėmė reikalauti, kad būrų respublikos suteiktų rinkimų teisę ir britams, gyvenantiems Oranžo bei Transvalio respublikose. Būrai atmetė britų reikalavimus.
Dėl to kilo 1880-81 m. pirmasis Didžiosios Britanijos ir būrų karas. Būrai išsaugojo savarankiškumą (tuo metu britai nedisponavo pakankamomis pajėgomis ir nebuvo linkę veltis į ilgą konfliktą), bet britai įsitvirtino Natalyje ir, 1879 m. įveikę zulus, Zululande.
19 a. 9 dešimtmetyje prie Johanesburgo kilus aukso karštligei, britai ėmė plėsti regione savo įtaką. Tarptautinio kapitalo investicijos į kalnų pramonę, ypač C. J. Rhodeso, įsteigusio bendrovę De Beers, veikla iš esmės pakeitė padėtį. Dėl savo aukso ir deimantų kasyklų Pietų Afrika 19 a. pabaigoje pritraukė apie 56 % visų Afrikos investicijų. 1894 m. Gleno Greyʼaus įstatymas įpareigojo mokėti valstybės mokesčius pinigais, jų neturintys smulkūs fermeriai buvo priversti dirbti šachtose. Čia t. p. 1899 m. kilo antrasis Didžiosios Britanijos ir būrų karas (Būrų karas). Nepaisant būrų sėkmės karo pradžioje, nugalėjo geriau apmokyti, geriau ginkluoti ir gausesnes pajėgas turintys britai. Būrams 1902 m. kapituliavus, Transvalis ir Oranė tapo Didžiosios Britanijos valdomis. 1910 m. kartu su Kaapo kolonija ir Nataliu jos sudarė Pietų Afrikos Sąjungą, kuri tapo Britanijos imperijos dominija.
Pietų Afrikos Sąjunga ir pasauliniai konfliktai
Pirmajai Pietų Afrikos Sąjungos vyriausybei vadovavo Transvalio atstovai L. Botha ir (jo pavaduotojas) J. Ch. Smutsas. Pagal Pietų Afrikos Sąjungos konstituciją, vietiniams afrikiečiams liko vos 13 % visos Pietų Afrikos teritorijos. Tai kėlė jų nepasitenkinimą esama padėtimi. 1894 m. Pietų Afrikoje tuo metu gyvenęs M. Gandhi sukūrė Natalio indų kongresą.
1914 m. rugpjūčio mėnesį Pietų Afrikos Sąjunga įsitraukė į I pasaulinį karą Didžiosios Britanijos pusėje. Antibritiškas 1914 m. spalio mėnesio sukilimas valdžios buvo numalšintas. Pietų Afrikos Sąjungos karinės pajėgos kariavo Vokietijos kolonijose Afrikoje (užimta dabartinė Namibija). 1919 m. L. Bothai mirus, vyriausybės vadovu tapo J. Ch. Smutsas. 1924 m. jį šiame poste pakeitė Nacionalinės partijos (įkurta 1912) vadovas J. B. M. Hertzogas (sudaryta koalicija su Pietų Afrikos darbo partija). Prasidėjus Didžiajai depresijai, daugelis fermų bankrutavo, buvę fermeriai buvo priversti keltis į miestus, kur kilo baltųjų ir tamsiaodžių konkurencija dėl darbo vietų ir konfliktų. 1932 m. įsteigta Komisija baltųjų problemoms Pietų Afrikoje spręsti. Atsirado vadinamasis spalvotasis barjeras, draudžiantis afrikiečiams siekti kvalifikuoto darbo.
Prasidėjus II pasauliniam karui 1939 m. rugsėjo mėnesį, J. B. M. Hertzogas atsistatydino Jungtinei partijai atsisakius palaikyti jo pasiūlymą dėl neutraliteto. Nauja J. Ch. Smutso vyriausybė paskelbė, jog Pietų Afrika kariauja su Ašies valstybėmis, imtasi stiprinti šalies ginkluotąsias pajėgas. Balthazaras Johannesas Vorsteris ir kiti provokiškos organizacijos Ossewabrandwag nariai, pradėję sabotažo akcijas, buvo suimti ir įkalinti iki karo pabaigos. Karo tarnybą galėjo atlikti tik baltaodžiai. Karo paskelbimas Vokietijai buvo palaikytas nedidelės parlamento daugumos, todėl privalomas šaukimas nebuvo įmanomas. Pietų Afrikos Sąjungos daliniai dalyvavo Šiaurės Afrikos, Balkanų ir Italijos kampanijose. Pietų Afrikos uostuose buvo aptarnaujami Sąjungininkų laivai, vykstantys pro Gerosios Vilties kyšulį. 1940-41 m. Rytų Afrikos kampanijoje dalyvauta įveikiant Italijos karines pajėgas. Daugelis Pietų Afrikos Sąjungos savanorių kariavo britų Karališkose ginkluotose pajėgose.
Karo metais ir po jo sustiprėjo Pietų Afrikos komunistų partijos (įkurta 1921) įtaka. 1946 m. įvyko 10 000 šachtininkų afrikiečių streikas, organizuotas Johno Markso (vėliau tapo komunistų partijos vadovu).
Apartheido politika ir pasipriešinimas
1948 m. rinkimus laimėjusi Nacionalinė partija paskelbė ir vykdė apartheido politiką. Tai vienas žiauriausių įteisinto rasizmo pavyzdžių pasaulyje. Beteisė afrikiečių padėtis ir oficialių streikų draudimas užtikrino didžiulį jų pelną ir apartheido politikos ilgaamžiškumą. De facto šalį valdė slapta Afrikanų brolijos (Afrikaner Broederbond, įkurta 1918) organizacija.
Gyvenimą reguliuojančių įstatymų vis daugėjo: vienas iš jų reikalavo visada su savimi turėti specialų leidimą būti toje teritorijoje, kitas apibrėžė tik baltiesiems skirtas zonas. Juodiesiems buvo draudžiama naudotis taip pačiais paplūdimiais, autobusais, parkų suoliukais, ligoninėmis, mokyklomis, tualetais ar net kapinėmis kaip ir baltieji. Dar vienas įstatymas draudė skirtingų rasių santuokas ir santykius. Ne baltiesiems buvo draudžiama gyventi miestuose, nebent dirbo čia ir turėjo specialius leidimus. 1950 m. buvo priimtas kovos su komunizmu įstatymas, numatantis už priklausymą komunistų partijai 9 m. nelaisvės. Komunistų partija oficialiai likvidavosi, tačiau jos nariai veikė ir toliau, 1953 m. partija atsikūrė.
20 a. 6 dešimtmetyje kilo masinis pasipriešinimas apartheido politikai. 1955 m. Keiptaune vykusiame visų Pietų Afrikos etninių grupių atstovų kongrese priimta Laisvės chartija deklaravo visų piliečių laisvę ir lygias teises bei demokratinę šalies santvarką. 1961 m. gegužės 31 d., po referendumo (dalyvavo tik baltieji gyventojai), buvo paskelbta Pietų Afrikos Respublika. Dėl vykdomo apartheido ji turėjo pasitraukti iš Tautų Sandraugos (sugrįžo 1994).
1961 m. gruodžio mėnesį prieš valstybės įstaigas ir strateginius objektus pradėjo veikti N. Mandelos vadovaujama ginkluota organizacija Nacijos ietis, sukurta Afrikos nacionalinio kongreso ir Pietų Afrikos komunistų partijos. 20 a. 8 dešimtmetyje kilo jaunimo protestų prieš aparteidą, 1976 m. mokinių demonstrantų, protestuojančių prieš būtiną afrikanų kalbos mokymąsi, sušaudymas sukėlė visuotinius streikus Johanesburge ir kitur. Metų pabaigoje veiklą atnaujino Nacijos ieties karinė organizacija, 1983 m. įsteigtas Jungtinis demokratinis frontas, sudarytas įvairių legalių antirasistinių organizacijų, organizuoti šimtai streikų, juose dalyvavo šimtai tūkstančių piliečių. Paminėtini D. Tutu, Steveʼas Biko, Helen Sazman ir kiti aktyvūs kovotojai prieš apartheidą.
Dėl apartheido politikos Pietų Afrikos Respublika nuo 20 a. 7 dešimtmečio patyrė laipsniškai stiprėjantį tarptautinį spaudimą. Kita vertus, Pietų Afrikos Respublika buvo stambus aukso tiekėjas ir minėtos sankcijos skatino ją kelti aukso kainą. 1984 m. Jungtinės Amerikos Valstijos įvedė sankcijas, apribojo finansinius srautus. 1980-85 m. Pietų Afrikos Respublika prarado 9 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių, dėl to nuvertėjo jos valiuta randas, brango importinės prekės, infliacija kasmet didėjo apie 15 %. Atsakydama į sankcijas Pietų Afrikos Respublikos vyriausybė nustojo mokėti užsienio skolas. Apartheidą 1994 m. panaikinus, valstybės užsienio skola sudarė 14 mlrd. JAV dolerių.
1984 m. įsigaliojo nauja konstitucija, patvirtinta baltųjų gyventojų referendumo. Įsteigtas trijų pakopų parlamentas (atskirai baltiesiems, spalvotiesiems ir indams), realią valdžią išsaugant baltųjų mažumai. Valstybės galva (1984-89 m. P. W. Botha) buvo renkamas 7 m. kadencijai rinkikų kolegijos, savo ruožtu renkamos parlamento. Valstybės vadovas turėjo vykdomąją galią, skyrė vyriausybės narius. Parlamento rūmai sprendė savo rasės atstovų problemas. Vidaus politikoje vyriausybė ėmėsi dalinių nuolaidų, plėtė savo socialinę bazę. 1987 m. gegužę ir 1987 m. gruodį surengti visuotiniai darbininkų streikai. Tarptautinėje politikoje Pietų Afrikos Respublika stiprino santykius su Vakarų šalimis, plėtojo politinius ir ekonominius santykius, karinį bendradarbiavimą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir kitomis NATO šalimis, tęsė Namibijos okupaciją, palaikė Portugalijos karinius veiksmus Afrikoje. Vyriausybė propagavo Pietų Afrikos valstybių vadinamąją žvaigždyno koncepciją (šalių socialinė ekonominė kooperacija nesant bendrai politinei ar administracinei struktūrai, bet vyraujant Pietų Afrikos Respublikai).
Apartheido panaikinimas ir šiuolaikinė Pietų Afrika
1989 m. prezidentu tapęs F. W. de Klerkas pradėjo atsisakyti apartheido sistemos. Permainos įvyko taikiai (Pietų Afrikos Respublika - viena iš nedaugelio Afrikos šalių, išvengusių karinių perversmų). 1989-90 m. daug diskriminacinių įstatymų buvo atšaukta, iš kalėjimo paleistas N. Mandela ir kiti kovotojai prieš apartheidą. 1990 m. vasario mėnesį legalizuota Pietų Afrikos komunistų partija, Afrikos nacionalinis komitetas, Panafrikos kongresas, paleisti politiniai kaliniai, panaikinti žiniasklaidos apribojimai. Pietų Afrikos Respublika atsisakė teritorinių pretenzijų Antarktidoje.
Vyriausybė ėmėsi nusiginklavimo - atsisakyta branduolinės ginkluotės, pasitraukta iš Namibijos grąžinant jai Walvis Bayʼaus uostą, sumažintas kariuomenės skaičius bei karo išlaidos. Buvo panaikinta mirties bausmė, sumažintos bausmės už kriminalinius nusikaltimus, nors tai padidino nusikalstamumą.
1994 m. balandžio mėnesį įvykusius visuotinius demokratinius rinkimus laimėjo Afrikos nacionalinis kongresas, kuris užėmė vyraujančias pozicijas; jo atstovai ėjo prezidento pareigas (N. Mandela 1994-99, T. Mbeki 1999-2008, Kgalema Mothlante 2008-09, J. Zuma, 2009-18). Vis dėlto juodaodžių piliečių gyvenimo lygis liko žemesnis nei baltųjų (nors ir geresnis nei gretimose šalyse), valdžia nepakankamai dėmesio skyrė socialiniams klausimams. Visuomenė niekuomet nebuvo (ir nėra) vienalytė, išliko jos politinės priešpriešos pavojus. Panaikinus apartheidą padaugėjo nelegalių migrantų iš kitų Afrikos šalių (daugiausia iš Mozambiko ir Zimbabvės). Bantustanai (apartheido laikotarpiu apie 75 % vietos gyventojų buvo suvaryta į rezervacijas) buvo panaikinti, bet socialinė įtampa išliko. Apie pusė šalies gyventojų tebėra žemiau skurdo ribos. Neišspręstas žemių grąžinimo vietos gyventojams klausimas.
Šiuo metu Pietų Afrikos Respublika yra Jungtinių Tautų (1946), Tautų Sandraugos (1994), Afrikos Sąjungos (1994), Pasaulio prekybos organizacijos (1995) narė.
Keiptaunas: istorijos ir modernumo sankirta
Keiptaunas (ang. Capetown, afrikanų k. Kaapstad, Kosų k. iKapa) yra antras pagal gyventojų skaičių miestas Pietų Afrikos Respublikoje, taip Vakarų Kapo provincijos sostinė. Keiptauną įkūrė „Nyderlandų Rytų Indijos Kompanija" ir pradžioje jo paskirtis buvo burinių laivų aprūpinimas pakeliui į Indoneziją. Jan Van Riebeeck 1652 metų balandžio 6 d. įkūrė pirmąją europiečių gyvenvietę.
Per Prancūzijos Revoliuciją ir Napoleono karus, prancūzai užėmė Nyderlandus, o jų kolonijas perėmė Didžioji Britanija. 1795 m. britai užėmė Keiptauną, tačiau jau 1803 m. taikos sutartimi grąžino jo kontrolę Nyderlandams. 1806 m. Bloubergstrand mūšio pasėkoje britų pajėgos vėl užėmė Keiptauną ir 1814 m. Anglų-Nyderlandų sutartimi miestas galutinai patvirtintas Didžiosios Britanijos nuosavybe.
1948 m. rinkimus laimėjo Nacionalinė partija ir jų idėja įkurti Apartheidą. Buvo priimtas Grupinių Teritorijų aktas, visą teritoriją suskirstęs pagal rasę. Keiptaune gyveno daugybė anti-apartheidinio judėjimo lyderių, o 10 km nuo miesto esančioje Robeno saloje - kalėjime ilgus metus kalėjo daug garsių kalinių. Miesto rotušės balkone 1990 m. vasario 11 d. Nelsonas Mandela pasakė kalbą praėjus kelioms valandoms po jo paleidimo.
Pietų Afrikos gamta ir kultūra
Pietų Afrika - įvairaus klimato šalis: čia susitinka Viduržemio jūros gaivuma, kalnų vėsuma, dykumų sausra ir subtropikų šiluma. Šalies centre kontinentinis tropinis, rytų pakraščiuose - jūrinis tropinis, šalies pietvakariuose - mediteraninis. Didžiausias kritulių kiekis iškrinta rytuose, mažiausiai šalies rytuose (Atlanto pakrantėje). Tinkamiausias laikas keliauti į Keiptauno regioną lapkritį - kovą. Birželio - rugpjūčio mėnesiais Keiptaune lietingasis sezonas.
Pietų Afrika yra daugiakultūrė šalis, kurioje gyvena įvairių etninių grupių žmonės. Patys žmonės ją vadina Vaivorykštės šalimi dėl jos kultūrinės ir etninės įvairovės. Pietų Afrikoje vartojamos 11 pagrindinių etninių grupių kalbos: anglų, afrikanų, vendų, zulų, kšosų, pietų ndebele, svatų, sesotų, sepedų, tsvanų ir tsongų.
Afrikanai (arba dar vadinami būrais ar afrikaneriais) - Pietų Afrikos Respublikos baltųjų tauta, kalbanti afrikanų (būrų) kalba, kilusia iš olandų kalbos. Iš viso pasaulyje yra apie 4 mln. afrikanų, iš kurių apie 2,5 mln. gyvena Pietų Afrikos Respublikoje (čia jie sudaro apie 60 proc. baltųjų gyventojų). Zulu yra didžiausia gentis Pietų Afrikoje, turinti 12 milijonų gyventojų. Gentis turi savą filosofiją, išreiškiančią pagarbą kitam žmogui ir vadinamą Ubuntu. Žodis zulu reiškia dangų. XIX amžiaus pradžioje zulai tapo žymiausia ir aršiausia afrikiečių karine jėga, puikiai žinoma ir Europoje.
Kontrastingumas dominuoja visose srityse - gamtoje, žmonių gyvenimo aspektuose, etninėse grupėse, jų kultūrose ir tradicijose. Tai šalis, kur šalia šiuolaikinio ir modernaus pasaulio klesti senasis su savomis tradicijomis. Pietų Afrika garsėja ne tik milžinišku Krugerio parku, bet ir daugybe privačių rezervatų. Drakensbergo arba Drakono kalnai Pietų Afrikoje dar ilgai iškils prieš akis, kai kas nors paminės žalią spalvą. Nuo birželio iki lapkričio pietinę Pietų Afrikos pakrantę verta aplankyti ir visiems, mylintiems gėles. Čia gausu protėjų žiedų, Carlo Linnaeuso pavadintų graikų dievo Protėjo garbei. Pietų Afrikoje randamos 330 protėjų rūšių. 300 kilometrų Sodų kelias garsus visame pasaulyje - tiek dėl savo floros gausos bei unikalumo, tiek dėl švelnaus klimato. Sodų kelias įtrauktas į UNESCO bio-įvairovės rezervatų sąrašą.
Turizmas Pietų Afrikoje
Spalvingi miestai, laukinė gamta, vaizdingos uolos, auksiniai paplūdimiai, trykštantys kriokliai ir bekraštės savanos - štai kas traukia keliautojus iš viso pasaulio į Pietų Afriką. PAR yra vienas iš geriausių safario pasirinkimų, valstybė gali pasiūlyti prieinamus parkus ir rezervatus, kur natūrali gamtos tėkmė yra viena mažiausiai sutrikdytų pasaulyje. Laukinės gamtos stebėjimas yra vienas įspūdingiausių. Tai „Big African Five“ - dramblys, buivolas, leopardas, liūtas ir raganosis, taip pat babuinai, begemotai, banginiai, pingvinai ir daug kitų.
Šalies pietvakariuose apglėbtas didingojo Stalo kalno yra romantiškasis Keiptaunas. Tai pirmasis europiečių įkurtas miestas Pietų Afrikoje. Miestas yra pripažintas kaip vienas gražiausių pasaulyje. Dienas galima praleisti lankant gražiuosius šalia miesto esančius paplūdimius, Constantia vynuogynus ir dalyvaujant vynų degustacijose, besivaikštant V&A krantine, nusikeliant keltu į Robeno salą bei tiesiog komunikuojant su paprastais ir draugiškais vietiniais. Kriugerio Nacionalinis parkas - vienas didžiausių Afrikos nacionalinių parkų ir pripažintas vienu geriausių pasaulio parkų. Ten galima pamatyti vietos gyvūniją.
