Spalvingi miestai, laukinė gamta, vaizdingos uolos, auksiniai paplūdimiai, trykštantys kriokliai ir bekraštės savanos - štai kas traukia keliautojus iš viso pasaulio į Pietų Afriką. Pietų Afrikos Respublika (PAR) - valstybė, pasižyminti turtinga istorija, įvairialype kultūra ir unikalia gamta. Tai šalis, kur šalia šiuolaikinio ir modernaus pasaulio klesti senasis su savomis tradicijomis. Patys žmonės ją vadina Vaivorykštės šalimi, o kontrastingumas dominuoja visose srityse - gamtoje, žmonių gyvenimo aspektuose, etninėse grupėse, jų kultūrose ir tradicijose.
Ilgi metai politiškai izoliuota bei savo grožį po apartheido uždanga slėpusi valstybė kviečia iš naujo pažinti šią kontrastų kupiną šalį. Pietų Afrika yra pažangiausia žemyno šalis, garsi savo meno, mokslo ir technologijos laimėjimais.
Šalies geografija ir klimatas
Pietų Afrika yra valstybė Afrikos žemyno pietuose, skalaujama Indijos bei Atlanto vandenynų. Šiaurėje valstybė ribojasi su Namibija, Botsvana, Zimbabve, Svazilandu bei Mozambiku. Pietų Afrikai priklauso pietinėje Indijos vandenyno dalyje esančios Princo Edvardo salos. Visa Pietų Afrikos Respublika yra padalinta į 9 provincijas ir yra UTF+2 laiko juostoje.
Pietų Afrika - įvairaus klimato šalis: čia susitinka Viduržemio jūros gaivuma, kalnų vėsuma, dykumų sausra ir subtropikų šiluma. Šalies centre vyrauja kontinentinis tropinis klimatas, rytų pakraščiuose - jūrinis tropinis, o šalies pietvakariuose - mediteraninis. Šalies centriniuose rajonuose šiltuoju laikotarpiu vidutinė temperatūra svyruoja apie 18° C - 27° C laipsnius, šaltuoju - 7° C - 10 ° C. Šalies vakarinėje dalyje vidutinė temperatūra šiltuoju laikotarpiu siekia apie 17° C - 19° C, šaltuoju laikotarpiu - 11° C - 10° C. Valstybės pietrytinėje dalyje šiltuoju laikotarpiu temperatūra siekia apie 22° C - 24° C, šaltuoju laikotarpiu - apie 18° C.
Vasaros sezonas trunka nuo spalio iki kovo. Ryte saulėta, po pietų perkūnija - toks kontrastingas oras būdingas visai šaliai, išskyrus Keiptauno provincijas, kur lyja daugiausia žiemą. Transvalyje ir Natalyje, priešingai, žiemos mėnesiai sausiausi. Žiema trunka nuo birželio iki rugpjūčio. Dieną oras sausas, saulėtas ir vėsus (iki 20 °C), naktį temperatūra staigiai nukrenta iki 5 °C. Kvazulu-Natalyje žiema šiltesnė: nuo 10-15 °C naktį iki 25-27 °C dieną. Didžiausias kritulių kiekis iškrinta rytuose, mažiausiai šalies rytuose (Atlanto pakrantėje). Tinkamiausias laikas keliauti į Keiptauno regioną - lapkritis - kovas. Birželio - rugpjūčio mėnesiais Keiptaune yra lietingasis sezonas.
Pietų Afrikos istorija: nuo kolonizacijos iki demokratijos
Pietų Afrikos istorija - tai sudėtingas kolonizacijos, konfliktų ir kovos už lygybę pasakojimas. Šiuolaikinės Pietų Afrikos valstybės istorija siekia 1652 m., kai pirmieji olandų jūreiviai, dalyvavę Rytų Indijos kampanijoje, gabenę prieskonius į Europą iš Azijos, išsilaipino Keiptaune, Stalo kalno papėdėje. Čia jie suorganizavo tranzito punktą laivams, plaukiantiems į Rytus: sodino daržoves ir vaisius, aprūpino laivus gėlu vandeniu ir augino galvijus. Tai buvo valstybės atsiradimo pradžia. Pirmieji europiečiai, olandų jūreiviai, čia pasirodė XVII amžiuje, įkurdami Kapo koloniją. Vėliau į regioną atvyko britai, o XIX amžiuje tarp britų ir olandų (būrų) kilo karai dėl įtakos Pietų Afrikoje.
XX amžiuje Pietų Afrikos istoriją aptemdė apartheidas - rasinės segregacijos politika, įtvirtinusi baltųjų mažumos dominavimą ir diskriminavusi juodaodžius gyventojus. Apartheidas prasidėjo nuo pirmųjų olandų, atvykusių čia kolonizuoti ir skelbti baltųjų viršenybės idėjos. Juos pakeitė britai, tada afrikanų Nacionalinė partija valdžioje 1948 metais priėmė segregacijos įstatymus. Gyvenimą reguliuojančių įstatymų vis daugėjo: vienas iš jų reikalavo visada su savimi turėti specialų leidimą būti toje teritorijoje, kitas apibrėžė tik baltiesiems skirtas zonas. Juodiesiems buvo draudžiama naudosis tais pačiais paplūdimiais, autobusais, parkų suoliukais, ligoninėmis, mokyklomis, tualetais ar net kapinėmis kaip ir baltieji. Dar vienas įstatymas draudė skirtingų rasių santuokas ir santykius. Ne baltieji negalėjo gyventi miestuose, nebent dirbo čia ir turėjo specialius leidimus.
Apartheidas buvo oficialiai panaikintas 1994 metais, kai įvyko pirmieji demokratiški rinkimai, kuriuose dalyvavo visų rasių gyventojai. Nelsonas Mandela, ilgus metus praleidęs kalėjime už kovą prieš apartheidą, tapo pirmuoju juodaodžiu Pietų Afrikos prezidentu, simbolizuojančiu naują šalies erą.
Kultūra ir kalbų įvairovė: Vaivorykštės tauta
Pietų Afrikos kultūra - tai įvairių tautų ir tradicijų mišinys, atspindintis turtingą šalies istoriją ir įvairialypę visuomenę. Kiekviena etninė grupė priskiria save prie savosios kultūros, suformuotos dažniausiai stipriai įaugusiu tautiniu principu. Pietų Afrikoje vartojamos 11 pagrindinių etninių grupių kalbos: anglų, afrikanų, vendų, zulų, kšosų, pietų ndebele, svatų, sesotų, sepedų, tsvanų ir tsongų. Neįtikėtina, bet šalyje įteisinta 11 valstybinių kalbų, tiesa, tik dvi iš jų yra svarbiausiosios: afrikanerių ir anglų. Šis kalbų įvairovė atspindi šalies kultūrinį turtingumą.
Pirmąja - afrikanų - kalba daugiausia kalba olandų (buv. būrų), taip pat vokiečių palikuonys. Įdomu tai, kad afrikanų kalba, įgijusi oficialios kalbos statusą tik 1910 m., yra labai populiari šalyje, ja gali susišnekėti apie 20 mln. PAR gyventojų. Ji panaši į olandų ir vokiečių kalbas, tačiau joje nemažai portugališkų ir kitų kalbų žodžių. Tai vienas šalies simbolių ir pasididžiavimo objektų, kuriam šalyje pastatytas netgi paminklas. Anglų yra populiariausia bendravimo kalba, kurią moka praktiškai visi šalies gyventojai. Tai savotiškas išsigelbėjimas, nes kai kurios skirtingų regionų vietinės kalbos visiškai nepanašios.
Oficialiosios Pietų Afrikos Respublikos kalbos:
- Afrikanų
- Anglų
- Pietų Ndebele
- Šiaurės Sotho (Sepedų)
- Sotho
- Svazių
- Tsonga
- Tsvana
- Venda
- Khosa
- Zulu
Gyventojų ir kultūrinė mozaika
Nuo XVII a. vidurio į Pietų Afriką pradėjo keltis baltieji. Per kelis šimtus metų jie ne tik įsitvirtino šioje šalyje, bet ir sukūrė gana didžiulę bendruomenę. Dabar PAR gyvena apie 5 mln. baltųjų. Afrikanai (arba dar vadinami būrais ar afrikaneriais) - Pietų Afrikos Respublikos baltųjų tauta, kalbanti afrikanų (būrų) kalba, kilusia iš olandų kalbos. Iš viso pasaulyje yra apie 4 mln. afrikanų, iš kurių apie 2,5 mln. gyvena Pietų Afrikos Respublikoje (čia jie sudaro apie 60 proc. baltųjų gyventojų). Visi jie tolimi olandų kolonistų palikuonys, su savimi „atsigabenę“ karališką oranžinę spalvą ir vieną iš savo tuomečių šalių pavadinę Oranžine Laisva Valstybe.
Zulu yra didžiausia gentis Pietų Afrikoje, su 12 milijonų gyventojų. Gentis turi savą filosofiją, išreiškiančią pagarbą kitam žmogui ir vadinamą Ubuntu. „Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavim“, - sako jų išmintis, o maistu dalijimasis iš vienos lėkštės simbolizuoja draugystę. Žodis zulu reiškia dangų - gaivų žydrą dangų. XIX amžiaus pradžioje zulai tapo žymiausia ir aršiausia afrikiečių karine jėga, puikiai žinoma ir Europoje. Legendinis Shaka Zulu buvo vienas iš genties vadų, turėjęs gerą planą, kaip paversti Zulu didžiausia imperija. Jis buvo puikus karvedys ir apmokė savo karius kautis su naujais ginklais - ilgomis ietimis iklwa ir skydais, o jų glaudi kolona šiek tiek priminė senovės romėnų falangas. Neilgai trukus zulų kariai taip pagarsėjo kaip nenugalimi, kad priešai pabėgdavo vien pamatę juos. Susidūrę su baltųjų šaunamaisiais ginklais greitai pastebėjo, kad šauliams reikia laiko užtaisyti ginklus ir kad puikiai galima į juos šaudyti strėlėmis, kai jie tuo užsiėmę. Vis dėlto vidiniai nesutarimai sužlugdė zulų imperiją, o dabar apie senąsias genties tradicijas daugiau sužinosite butaforiniuose tradiciniuose kaimuose, skirtuose turistams priimti.
Nepaisant prikurtų mitų apie juodaodžių agresyvumą, pietų afrikiečiai yra nuoširdūs, paprasti, labai paslaugūs ir geri žmonės. Nors nemažai jų kamuoja tokios problemos kaip skurdas, neraštingumas, epideminės ligos (ypač AIDS), tačiau besišypsančių, besisveikinančių, linksmai turistams mojuojančių žmonių Pietų Afrikoje yra nepalyginamai daugiau nei Lietuvoje. Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad žmonės labai tolerantiški vieni kitiems, tačiau ilgėliau pakeliavus po šalį, galima pastebėti vis dar esančią takoskyrą tarp juodųjų, spalvotųjų ir baltųjų. Visos pusės puikiai supranta, kad vieniems be kitų tvarkyti šalies reikalų neįmanoma: baltieji valdo kapitalą ir samdo darbo jėgą, juodiesiems reikia darbo, pragyvenimo. Pietų Afrikos menas taip pat labai įvairus, apimantis tradicinius amatus, muziką, šokį ir šiuolaikinį meną.
Pietų Afrikos himnas: kalbų vienybė
Pietų Afrikos himnas susideda iš dviejų dalių. "Dieve, laimink Afriką" (pirmieji du posmai) yra populiari juodaodžių afrikiečių giesmė, vartota kaip himnas ir Zambijoje, Tanzanijoje, bantustanuose. "Pietų Afrikos šauksmas" (trečiasis ir ketvirtasis posmai) buvo Pietų Afrikos Respublikos himnas apartheido laikais (iki 1994 m.), kuomet įtakingiausi buvo baltieji. 1994 m. - 1997 m. PAR turėjo du oficialius himnus (abi giesmės, sudarančios šiandieninį himną, buvo oficialios). Skirtingos himno dalys yra giedamos skirtingomis kalbomis. Pirmos dalies skirtingos eilutės giedamos zulų, kosų bei sotų kalbomis. Antrosios dalies posmai giedami būrų ir anglų kalbomis. Yra daugiau himnų, kurie gali būti giedami keliomis kalbomis pasirinktinai, tačiau PAR himnas pasaulyje vienintelis, kurį kiekvieną kartą privalu giedoti skirtingomis kalbomis.
Kulinarija ir vyno tradicijos
Ką paragauti Pietų Afrikoje, priklauso nuo to, kiek esate linkę į kulinarinius kraštutinumus. Šalies virtuvė labai įvairi ir spalvinga, atspindinti kultūrinį bei etninį margumyną. Pietų Afrikos virtuvei būdingas europietiškosios, azijietiškosios (ypač malajų) ir vietos kulinarijos indėlis. Pakrantės rajonuose populiarūs patiekalai iš jūros gėrybių, pagardinti azijietiškai prieskoniais. Šalies vidiniuose rajonuose populiarūs mėsos gaminiai, ypač aštriais prieskoniais pagardinti kepsniai ant grotelių „braai“, tapę neatsiejamu europietiškosios virtuvės simboliu.
Bunny chow - tikras Pietų Afrikos skanėstas! Tai išskobtas duonos kepaliukas, prikimštas aromatingo kario, valgomas rankomis. Pietų Afrikos restoranai geri tiek aptarnavimo, tiek įvairios virtuvės prasme. Restoranuose ir baruose įprasta palikti 10-20% nuo bendros sumos arbatpinigių.
Pietų Afrika garsėja savo senomis vyndarystės tradicijomis. Pirmieji vynuogynai Pietų Afrikoje atsirado beveik kartu su pirmaisiais olandų kolonistais dar XVII amžiaus viduryje. Tada Keiptauno pakrantėse sustoję į Indiją plaukiantys laivai pasipildydavo savo atsargas, o vynas visada buvo privalomų produktų sąrašuose. Į kokybę tais laikais dėmesys nebuvo kreipiamas ir iki pat apartheido eros pabaigos Pietų Afrikos vynas pasaulyje nebuvo vertinamas. Per paskutinius dešimtmečius reikalai pasikeitė, ir dabar šalies vynai sulaukia tarptautinio pripažinimo. Istoriniame Stelenbošo regione, visai netoli Keiptauno, galite rasti ne tik tradicinių vynuogynų, bet ir apdovanojimus pelniusių organinių vyninių. Keiptauno apylinkėse taip pat galima aplankyti ir garsiuosius Constantia vynuogynus bei dalyvauti vynų degustacijose.
Lankytinos vietos ir kelionės Pietų Afrikoje
Keliauti po Pietų Afrikos Respubliką (PAR) labai įdomu, bet svarbu planuoti iš anksto ir žinoti kelionės ypatumus. Populiariausias būdas keliauti - nuomotu automobiliu: tai suteikia laisvę sustoti, kur nori, o keliai tarp miestų gerai išvystyti (ypač N1, N2, N3 greitkeliai). Tokiu būdu lengva keliauti po Sodų kelią (Garden Route), Kriugerio parką ir vyno regionus. Vidaus skrydžiai yra greitas kelionės būdas tarp didžiųjų šalies miestų. Tarpmiestiniai autobusai - ekonomiškas keliavimo būdas, tačiau kelionės autobusu gali prailgti (pvz., 20+ valandų). Yra miegamasis traukinys, jungiantis Keiptauną ir Johanesburgą, taip pat keletas autobusų linijų, išsimėčiusių po visą šalies teritoriją. Pietų Afrikos traukiniai tinka pramogai, bet ne kasdieniam keliavimui.
Keiptaunas ir jo apylinkės
Šalies pietvakariuose, apglėbtas didingojo Stalo kalno, yra romatiškasis Keiptaunas. Tai pirmasis europiečių įkurtas miestas Pietų Afrikoje, pripažintas vienu gražiausių pasaulyje. Dienas čia galima praleisti lankant gražiuosius šalia miesto esančius paplūdimius, besivaikštant V&A krantine, nusikeliant keltu į Robeno salą bei tiesiog bendraujant su paprastais ir draugiškais vietiniais. Ryškiausiai Pietų Afrikos spalvos suspindės Keiptaune. Spalvotame Bo-Kaap rajone pirmiausiai įsikūrė malajiečiai, atgabenti čia dar XVIII amžiaus pabaigoje, kai Pietų Afrikos kolonistams pritrūko darbo rankų. Kvartalas gali būti labai lengvai sumaišytas su sprogusiu dideliu „Skittles“ saldainių maišu. Kiekvienas namas linksmai nudažytas ryškiomis spalvomis - violetine, mėlyna, rožine, žalia, raudona - pakeisdamas visą rajoną į spalvingiausią vietą visame mieste. Taip pat Instagramo fotografijose populiarūs ryškūs karalienės Viktorijos laikų paplūdimio persirengimo nameliai Muizenberge. Visi užrakinti, kai kurie sutręšę, bet banglentininkai greta jų atrodo dar geriau, nei kitur.
Gerosios Vilties kyšulys: istorinis orientyras
Legendinis Gerosios Vilties kyšulys, anksčiau vadintas Audrų kyšuliu, tapo Didžiųjų geografinių atradimų amžiaus simboliu. Tai vienas aukščiausių kyšulių planetoje, prie kurio stačių uolų žuvo daugybė laivų, bandžiusių apiplaukti Afrikos žemyną. Tai vieta, kur susiduria Atlanto ir Indijos vandenynų bangos. Patys pirmieji Gerosios Vilties kyšulį pasiekė senovės egiptiečiai VI a. pr. Kr., faraono Necho II valdymo laikotarpiu. Pirmasis europietis, pasiekęs Gerosios Vilties kyšulį, buvo portugalas Bartolomėjus Diasas, todėl šio kyšulio atradimo data laikoma 1488 m. vasario 3 d. Tačiau audrų išvarginta įgula pareikalavo apsisukti ir grįžti atgal. Ilgą laiką ši vieta, turėjusi blogą reputaciją dėl dažnų audrų, dėl kurių suduždavo laivai, buvo vadinama Audrų kyšuliu. Nors Gerosios Vilties kyšulys nėra piečiausias žemyno posūkio taškas (Adatos kyšulys yra 155 metrais toliau į pietus), jis iš tikrųjų laikomas tokiu, nes geriau matomas. Gerosios Vilties kyšulio svarba jūreiviams buvo tokia didelė, kad jis buvo vadinamas tiesiog „kyšuliu“ - portugališkai Cabo, o angliškai Cape. Ir visi žinojo, apie kurį kyšulį kalbama.
Kelias į Gerosios Vilties kyšulį veda per to paties pavadinimo rezervatą, kuris išsiskiria vešlia augmenija, apsunkinančia judėjimą keliaujant pėsčiomis. Didžiausias augalų tankumynas yra Keiptauno pusiasalyje. Čia beveik neįmanoma eiti pėsčiomis, reikalingas automobilis. Rezervato plotas siekia daugiau nei 7 tūkstančius hektarų. Rezervato unikalumas slypi tame, kad pingvinai čia gyvena šalia beždžionių, gepardų ir antilopių. Anksčiau pingvinai jautėsi tarsi rezervato šeimininkai - ramiai vaikščiodavo pas kaimynus ieškodami maisto. Bet tada, matyt, kitiems gyvūnams atsibodo tokia anarchija ir pingvinai gavo atskirą teritoriją. Rezervatas dirba kiekvieną dieną, septynias dienas per savaitę.
Gerosios Vilties kyšulyje yra paplūdimių, kuriuose galima atsipalaiduoti ir pasideginti. Žmonės čia atvyksta tiek didelėmis grupėmis, tiek su šeimomis. Maudynių sezonas paprastai trunka nuo rugsėjo iki gegužės. Švyturys - vienas iš pagrindinių Gerosios Vilties kyšulio lankytinų objektų. Pastatytas 1860 m., o jo aukštis siekia 240 metrų virš jūros lygio. Pietų Afrikoje tai aukščiausias švyturys. Deja, jis neveikia, tačiau ant švyturio 200 metrų aukštyje yra apžvalgos aikštelė. Į ją galima užlipti pėsčiomis arba pakilti funikulieriumi. Nuo platformos atsiveria nuostabus vaizdas į du vandenynus vienu metu: Indijos ir Atlanto. Šių vandenynų vandenys skalauja abi kyšulio puses. Netikrosios įlankos pakrantės kelias vingiuoja per kalnus. Pati Gerosios Vilties kyšulio pakrantė turi savų ypatybių. Pavyzdžiui, vakarinėje pusėje klimatas švelnesnis, yra paplūdimių, smėlėtų krantų, vyrauja ramybės ir tylos atmosfera. Rytuose šilčiau, bet pučia stiprūs vėjai, trukdantys maudytis ir mėgautis peizažais. Geriausias laikas aplankyti Gerosios Vilties kyšulį yra nuo spalio iki kovo, kai pietiniame pusrutulyje pavasaris ir vasara. Gerosios Vilties kyšulys yra Keiptauno pusiasalyje, nutolęs 60 km nuo Keiptauno miesto. Lengviausias būdas ten nuvykti - įsigyti vienos dienos ekskursiją. Jei ketinate vykti automobiliu (automobilį galite išsinuomoti Keiptaune), turite važiuoti M3 ir M4 greitkeliais.
Kriugerio nacionalinis parkas: laukinių gyvūnų karalystė
Kriugerio nacionalinis parkas Pietų Afrikoje - tikras šalies gamtos paveldo pasididžiavimas. PAR yra vienas iš geriausių safario pasirinkimų, valstybė gali pasiūlyti prieinamus parkus ir rezervatus, kur natūrali gamtos tėkmė yra viena mažiausiai sutrikdytų pasaulyje. Įsikūręs beveik 2 milijonų hektarų plote, Kriugerio parkas padalintas į 16 ekologinių zonų, kurių kiekvienoje tarpsta visiškai skirtingi floros ir faunos atstovai. Parką 1898 m. įkūrė buvęs šalies prezidentas Paulas Kriugeris, siekdamas apsaugoti aplinką ir neįkainojamas nykstančias rūšis. Tačiau turistams parkas duris atvėrė tik 1927 m., o 2002 m. balandžio mėn. pradėjo veikti didžiausias tarptautinis parkas „Didysis Limpopo“, apjungiantis saugomas teritorijas Pietų Afrikoje, Zimbabvėje ir Mozambike.
Laukinės gamtos stebėjimas yra vienas įspūdingiausių užsiėmimų. Tai „Big African Five“ - dramblys, buivolas, leopardas, liūtas ir raganosis, taip pat babuinai, begemotai, banginiai, pingvinai ir daug kitų. Ar žinote, kad tik ką gimę antilopių ar net zebrų jaunikliai yra kitokių, šviesesnių spalvų, nei jų mamos ir tėčiai? Viskas tam, kad galėtų kuo geriau pasislėpti geltonuojančiose savanų žolėse. Apima pasididžiavimo jausmas, kai safaryje sugebi pastebėti krūmų pavėsyje įsitaisiusius gelsvo kailio plėšrūnus anksčiau už savo bendrakeleivius ar net gidą. Pietų Afrika garsėja ne tik milžinišku Kriugerio parku, bet ir daugybe privačių rezervatų. Ką rinktis - ar Kriugerio platybes su negarantuota tikimybe pamatyti įspūdingiausius gyvūnus, ar šiek tiek surežisuotą nuotykį privačiuose - spręsti jums.
Kriugerio nacionalinis parkas atviras nuo aušros iki sutemų, trumpai tariant, įėjimas į rezervatą uždaromas sutemus. Parkas padalintas į 16 atskirų sektorių su skirtingais augalų ir gyvūnų „rinkiniais“. Iš viso jame gyvena apie 250 00ūnų (147 rūšys), apie 50 žuvų rūšių, 33 varliagyvių rūšys, daugiau nei šimtas roplių rūšių ir 500 paukščių rūšių. Parko teritorijoje yra etnografiniai kaimai ir keli nedideli privatūs rezervatai.
Į parką patogu skristi per Phalaborwa oro uostą, esantį už 2 km nuo įėjimo vartų ir Falaborvos miestelio. Čia patogu skristi tiems, kurie užsisakė namelius šiaurėje (Letaba, Olifants, Punda Maria, Shingwedzi ir kt.). Oro uostas sujungtas su Johanesburgu, paprastai vykdomi du skrydžiai per dieną darbo dienomis ir vienas savaitgaliais. Kriugerio Mpumalungos tarptautinis oro uostas priima skrydžius iš Johanesburgo (1 valanda), Durbano (1,5 val.), Keiptauno (2,5 val.) ir Vilanculos. Galima rinktis iš daugybės automobilių nuomos kompanijų, tokių kaip „Budget“, „Hertz“, „Europcar“, „Imperial Car Rental“ ir kt. Nuomojantis automobilį verta atsiminti, kad N4 greitkelis mokamas, visi įvažiavimai į parką uždaromi sutemus, o degalinės nepriima banko kortelių. Vairuoti tamsoje nėra labai smagu, nes keliai prastos kokybės, apšvietimo beveik nėra, vietiniai gyventojai ramiai vaikšto pakele, o kai kuriose vietose pakeliui galite sutikti laukinių gyvūnų. Kriugerio parke yra daug apgyvendinimo įstaigų, veikia prekybos centrai, restoranai, turizmo biurai, iškylų ir kepsninių zonos, skalbyklos, viešosios virtuvės ir baseinai. Beveik visose tokiose vietose priimamos banko kortelės. Patogumų lygis ir paslaugos priklauso nuo jų dydžio - nuo kuklių palapinių iki didelių kompleksų, primenančių mažus miestelius su baseinais, bibliotekomis, restoranais ir net golfo aikštynais.
Sodų kelias ir Drakono kalnai
300 kilometrų Sodų kelias garsus visame pasaulyje - tiek dėl savo floros gausos bei unikalumo, tiek dėl švelnaus klimato. Vasaromis čia neįkaista daugiau nei 28 laipsniai, o žiemomis nenukrenta žemiau 10 laipsnių. Sodų kelias įtrauktas į UNESCO bio-įvairovės rezervatų sąrašą. Drakensbergo arba Drakono kalnai Pietų Afrikoje - tai vietovė, kurios žalių spalvų grožio fotoaparatas negalėjo perteikti, tad tenka paryškinti spalvas, kad bent kažkiek matytųsi tai, ką matėme vaikščiodami.
Po vandeniu: susitikimas su baltaisiais rykliais
Indijos vandenynas, skalaujantis šalies pietus, yra šaltas. Jei norite šilumos - ieškokite jo aplink Durbaną, garsėjantį ir savo ilgais paplūdimiais. Bet kas trokšta nuotykių, gali leistis į mėlynas bangas su nardymo kostiumu ir... baltaisiais rykliais! Pasaulyje yra kelios vietos, kur galite tai padaryti, ir viena iš jų - Gansbei įlanka Pietų Afrikoje. Nerti giliai nereikėjo - tiesiog įšokti į prie laivo pritvirtintą geležinį narvą. Rykliai yra šiek tiek priviliojami į vandenį įmetus tuno galvą, tačiau griežtai draudžiama juos maitinti. Baltieji rykliai minta dideliais tunais, ruoniais, o žmogus ar smulkesnės žuvys jiems visai netinka. Baltieji rykliai, kaip didžiausios jūrų pabaisos, išgarsėjo po filmo „Nasrai“. Pasitaiko, kad jie užpuola banglentininkus, sumaišę juos su didele žuvimi. Baltųjų ryklių nepamatysite jokiame akvariume, jie nelaisvėje neišgyvena. Užtat puikiai sugeba nuplaukti nuo Pietų Afrikos iki Australijos krantų ir grįžti atgal. Mokslininkai baltuosius ryklius atpažįsta iš didžiųjų pelekų - kiekvienas jų turi savo unikalų raštą. Kai ryklys trenkėsi į narvą, galėjau galvoti tik apie tai, ar teisingoje vietoje laikau rankas.
Pietų Afrikos flora: Protėjų žemė
Nuo birželio iki lapkričio pietinę Pietų Afrikos pakrantę verta aplankyti ir visiems, mylintiems gėles. Čia gausu protėjų žiedų, Carlo Linnaeuso pavadintų graikų dievo Protėjo garbei, dievo, kuris gebėjo keisti savo išvaizdą. Pietų Afrikoje randamos 330 protėjų rūšių, jos kartais dar vadinamos cukriniais krūmais, nes turi itin daug nektaro.
Praktinė informacija keliautojams
Vykstant į Pietų Afrikos Respubliką yra būtina turėti Lietuvos Respublikos piliečio pasą. Lietuvos piliečiams keliaujant į šalį reikalinga viza. Pietų Afrikos randas (ZAR) yra oficialus šalies pinigas. Kortelės plačiai priimamos, ypač Mastercard ir Visa. Grynieji (ZAR) gali būti naudingi atokesnėse vietose, turguose, degalinėse.
PAR medicininė priežiūra gerai išvystyta ir mokama (mokėti galima draudimu). Šiuo metu epidemiologinė situacija rami, tačiau ten, kur gyvena skurdžiausi gyventojai, aptinkama tuberkuliozė ir maliarija. Sveikatos draudimas vykstantiems į PAR turistams labai rekomenduojamas. Rekomenduojama pasiskiepyti nuo geltonojo drugio, Hepatito A ir B, maliarijos. Taip pat rekomenduojama įsigyti medicininių išlaidų draudimą. Nerekomenduotina gerti vandens iš čiaupo.
Nepatartina keliauti vieniems, ypač nakties metu. Venkite kelionių po neturtingus miestų rajonus. Nepatariama keliauti pakeleivingomis mašinomis. Keliaudami automobiliu, nepamirškite užsirakinti durų, miestuose venkite laikyti atidarytus langus. Būkite dėmesingi gausių susibūrimų bei turistų lankomose vietose, visuomeniniame transporte.
Autentiški medžio drožiniai, pagaminti rankomis - nuo išraiškingų žvėrių siluetų iki gilią prasmę turinčių kultūrinių motyvų. Stalo indai su Afrikos dvasia - dekoruoti tautiniais raštais, gyvūnų siluetais ar augalijos motyvais, jie tampa ne tik praktišku, bet ir estetišku suvenyru.