Korėjos pusiasalyje tvyro įtampa, kuri bet kada gali peraugti į didesnį konfliktą. Vis dėlto, kritinė riba vis dar nepasiekta, greičiausiai todėl, kad tiek JAV prezidentas, tiek Šiaurės Korėjos lyderis suvokia galimus padarinius, kuriuos sukeltų naujas karas. „Jei prieisime prie karinio sprendimo, neįtikėtino masto tragedijos neišvengsime“, - teigė Jungtinių Valstijų gynybos sekretorius Jamesas Mattisas.
„Karo grėsmė pusiasalyje su pertraukomis juntama nuo pat Korėjos karo pabaigos, - sakė organizacijos „Center for American Progress“ vyr. analitikas Adamas Mountas. - Tiek Jungtinės Valstijos, tiek Šiaurės Korėja įrodė, kad gali susitvardyti, kitaip sakant, suvaldyti kilusią krizę ir atsitraukti nuo karo slenksčio. Abi valstybės stengiasi išvengi karo, kuris nepasitarnautų niekieno interesams.“
Korėjos pusiasalio istorija ir padalijimas
Iki 20 amžiaus Korėja nebuvo padalinta į šiaurės ir pietų. Iki pat 1910 metų, kai visas Korėjos pusiasalis buvo okupuotas Japonijos, Korėja buvo viena valstybė. Nuo 1910 iki 1945 metų Korėja patyrė Japonijos priespaudą, kurios metu buvo varžomas kultūrinis, politinis ir visuomeninis nepriklausomos valstybės gyvenimas. 1945 metais Japonijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, ji prarado visas savo turėtas kolonijas, įskaitant ir Korėją. Dvi to meto supervalstybės - JAV ir Sovietų Sąjunga - buvo atsakingos už Korėjos valstybės atkūrimą bei išlaisvinimą.
Tačiau dėl ideologinių skirtumų joms nepavyko sutarti, kokia turėtų būti nauja valstybė. Dėl to 1948 metais pietinėje Korėjos dalyje buvo įsteigta demokratine santvarka paremta Korėjos Respublika (mums žinoma kaip Pietų Korėja), remiama JAV, o šiaurinėje dalyje buvo įkurta Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (žinoma kaip Šiaurės Korėja) - KLDR, remiama Kinijos ir Sovietų Sąjungos.
Korėjos karas: skaudūs prisiminimai ir statistika
Per Korėjos karą, kuris oficialiai taip ir nesibaigė, žuvo apie 600 tūkst. Šiaurės Korėjos ir milijonas Pietų Korėjos civilių gyventojų. Taip pat paaukotos šimtų tūkstančių karių gyvybės. Karo prisiminimai Šiaurės Korėjoje gyvi iki šiol. Jais naudojantis vykdoma Kim Jong Uno režimą stiprinanti propaganda. Statistika rodo, kad nuo JAV naikintuvų numestų bombų žuvo 20 proc.
1953 m. liepos 27 dieną tarp valstybių buvo pasirašytos paliaubos, tačiau taikos sutartis nebuvo pasirašyta. Dėl to oficialiai valstybės yra „karo padėtyje“. Dabar atsirado ir kur kas grėsmingesnių branduolinių ginklų panaudojimo tikimybė, todėl jei konfliktas vėl įsižiebtų, jo pasekmės veikiausiai būtų dar pražūtingesnės.
Korėjos karo aukos ir nuostoliai:
| Šalis | Kariniai Nuostoliai | Civiliai Nuostoliai |
|---|---|---|
| Šiaurės Korėja | Šimtai tūkstančių | Apie 600,000 |
| Pietų Korėja | Šimtai tūkstančių | Apie 1,000,000 |
| Jungtinės Tautos (daugiausia JAV) | Apie 40,000 | - |
| Kinija | Apie 500,000 | - |
Ši lentelė apibendrina apytikslius nuostolius, patirtus pagrindinių šalių per Korėjos karą.
Demilitarizuota zona (DMZ)
Po karo tarp valstybių buvo įkurta demilitarizuota zona (DMZ) - vienas iš labiausiai saugomų pasienio ruožų pasaulyje. Demilitarizuota zona buvo įkurta abiejų pusių pajėgoms atsitraukus po 2 km į šiaurę ir į pietus. Demilitarizuota zona yra vienas iš karštųjų pasaulio taškų, kuriame nuolatos tvyro įtampa. Nors didelių konfliktų pavyksta išvengti, šioje zonoje tarp valstybių nebuvo apsieita be incidentų. Šiaurės Korėja ne kartą bandė dar kartą užpulti Pietų Korėją.
Tai geriausiai atspindi po demilitarizuota zona šiaurės korėjiečių kasti tuneliai, kuriais buvo siekiama įsiveržti į Pietų Korėją. Šiaurės Korėja teigė, kad tuneliai buvo skirti anglies kasybai, tačiau tuneliuose anglių nebuvo rasta. Pietų Korėjai tunelius pavyko atrasti bei laiku sustabdyti. Dar vienas įtampos ženklas - propagandą skleidžiančių garsiakalbių įrengimas. Abi pusės demilitarizuotoje zonoje sumontavo didžiulius garsiakalbius, per kuriuos siunčiamos propagandinės transliacijos.
Demilitarizuota zona yra žinoma ne tik kaip įtampos tarp dviejų valstybių simbolis, bet taip pat ir kaip natūralios, ilgą laiką žmogaus nepaliestos gamtos ir natūralios ramybės simbolis. Per 70 metų šis gamtos lopinėlis tapo namais įvairiai florai ir faunai bei daugiau nei šimtui nykstančių rūšių. Daugiau nei 5 tūkst. augalų bei gyvūnų rūšių gyvena demilitarizuotoje zonoje. Nepaisant nuolatos tvyrančios įtampos tarp valstybių, oficialiai jos siekia susivienyti ir tapti viena valstybe. 1972 metais buvo pasirašytas susitarimas, kuriame abi pusės oficialiai patvirtino savo siekį taikiais būdais susivienyti.
Kiek vėliau, 2000-aisiais, buvo organizuojami diplomatiniai susitikimai tarp valstybių vadovų ir priimta susivienijimo siekianti deklaracija. Tačiau žvelgiant į šiandieninę situaciją matyti, kad, nors oficialiai valstybės ir siekia susivienijimo, prie konkrečių rezultatų tai nepriveda. Kalbinamų demilitarizuotoje zonoje gyvenančių ir dirbančių korėjiečių nuomonės dėl valstybės susivienijimo taip pat išsiskyrė. Pavyzdžiui, yra tokių, kurių draugai ar giminės gyvena Šiaurės Korėjoje. Tačiau nemaža dalis pietų korėjiečių, ypač jaunesnioji karta, kategoriškai pasisako prieš susivienijimą. Įtampa bei nuolatos svyruojantys valstybių santykiai tapo Pietų Korėjos gyventojų kasdienybe, prie kurios dauguma jau priprato.
Dabartinė situacija ir agresyvūs pareiškimai
Artimiausiais mėnesiais Šiaurės Korėja gali išprovokuoti karinį konfliktą su Pietų Korėja situacijos fone pastaruoju metu aidint „agresyvesniems“ Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Uno pareiškimams. JAV prezidento administracija ruošiasi tokiam įvykiui, keli pareigūnai sakė laikraščiui „The New York Times“ (NYT). Neįvardinti leidinio šaltiniai patikslino, kad nemato „neišvengiamos visiško karo Korėjos pusiasalyje rizikos“, tačiau mano, kad Pchenjanas „galėtų smogti taip, kad būtų išvengta greitos eskalacijos“. Kaip pavyzdį NYT šaltiniai nurodė 2010 m. įvykusį Pietų Korėjos Jonpjongo salos apšaudymo incidentą, kai Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja apsikeitė artilerijos ugnimi. Dėl to žuvo keli abiejų pusių kariai ir civiliai, tačiau apšaudymas buvo nutrauktas. Kim Jong Unas gali jaustis „padrąsintas“ plečiamos partnerystės su Rusija, teigia JAV pareigūnai. Tuo pat metu amerikiečių tarnybos kol kas neužfiksavo konkrečių ženklų, kad Šiaurės Korėja ruošiasi karo veiksmams ar dideliam karui.
Šiaurės Korėjos pasirengimas karui ir branduolinė programa
Anksčiau Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas paragino paspartinti pasirengimą karui 2024 m., kad būtų pasipriešinta „precedento neturintiems“ konfrontaciniams Jungtinių Valstijų žingsniams. Pietų Korėją jis pavadino priešiškiausia šalimi. Šiaurės Korėjos diktatorius pasiūlė iš respublikos konstitucijos išbraukti paminėjimą apie taikų susivienijimą su Seulu ir įtvirtinti priešiškos šalies statusą Pagrindiniame įstatyme.
2022 m. rugsėjį Šiaurės Korėjos parlamentas priėmė įstatymą „Dėl Šiaurės Korėjos politikos branduolinių ginkluotųjų pajėgų atžvilgiu", kuriame pabrėžiama, kad šalis „priešinasi visų formų karui, įskaitant branduolinį“. Kartu dokumente išvardijamos penkios sąlygos, kuriomis Pchenjanas naudoja branduolinius ginklus. Tarp jų - Šiaurės Korėjos užpuolimas naudojant ir branduolines, ir nebranduolines pajėgas. Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, 2023 m. sausio mėnesį savo arsenale Šiaurės Korėja turėjo apie 30 branduolinių kovinių galvučių.
Šiaurės Korėjos karinė galia ir parama Rusijai
Šiaurės Korėja jau kelis mėnesius remia Rusiją per karą su Ukraina. Į frontą buvo išsiųsti keli tūkstančiai karių iš Tolimųjų Rytų. Siųsdamas karius, Pchenjanas nori juos apmokyti praktiškai. Iki šiol rusai prieš ukrainiečius naudojo Šiaurės Korėjos paleidimo įrenginius ir savaeigę artileriją. Šiaurės Korėjos dronai pirmą kartą buvo pristatyti lapkritį. Svarbu tai, kad statistika apima ir žuvusius, ir sužeistuosius. Manoma, kad aukų skaičius sieks apie 100 žmonių. Neaišku, kiek procentų iš kelių tūkstančių Šiaurės Korėjos karių iš tikrųjų buvo išsiųsti į mūšį.
Pasak ekspertų, Šiaurės Korėjos disponuojama karinė technika ir įgūdžiai neatitinka galimų iššūkių. Pavyzdžiui, manoma, kad didžioji dalis šios šalies ginkluotės yra pasenusi arba netinkamai veikianti. Kaip teigia „Stratfor“ analitikai, nors palyginti su Jungtinių Valstijų amunicija, Šiaurės Korėjos karinės oro ir jūrų pajėgos atrodo gana nykiai, tiek vienų, tiek kitų keliama grėsmė yra ganėtinai didelė. „Net ir tuo atveju, jei branduolinio ginklo pavyktų išvengti, Šiaurės Korėjos atsakomieji veiksmai lemtų masines katastrofas“, - teigė „Stratfor“ analitikai.
Galimi konflikto scenarijai ir padariniai
Apie tolesnius veiksmus vienareikšmiškai spręsti gana sunku, nes tarp galimų scenarijų - ir branduolinių smūgių nulemtos katastrofos, ir palyginti nedidelio masto artilerijos atakos, kurių nebūtų galima pavadinti visuotino karo veiksmais. „Diskutuoti sudėtinga iš dalies dėl to, kad egzistuoja pakankamai daug numanomų variantų, besiskiriančių vienas nuo kito padarinių sunkumu, - sakė A. Mountas. Didžiausias pavojus siejamas su gausiai apgyvendintais miestais, tokiais kaip Seulas (jame ir aplinkiniuose rajonuose gyvena apie 9,7 mln. gyventojų) arba Tokijas (kartu su priemiesčių teritorijomis jo populiacija - maždaug 38 mln.). Sostinėms suduoti branduoliniai smūgiai būtų tiesiog katastrofiški dėl neįtikėtino skaičiaus žmonių žūčių.
Vis dėlto, kovojant labiau įprastais ginklais, aukos taip pat būtų skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių. Kilus dar vienam Korėjos karui, susirėmimai vyktų tankiai apgyvendintose Seulo apylinkėse. „Kovose žūtų tūkstančiai Jungtinių Valstijų ir dešimtys tūkstančių Pietų Korėjos karių, o šalies kelius užtvindytų minios pabėgėlių. Šiaurės Korėjos nuostoliai būtų dar didesni. Susirėmimai būtų intensyvesni nei kada nors nuo pastarojo Korėjos karo meto kovų“, - buvo rašoma komentarų skiltyje.
Rogerio Cavazoso iš organizacijos „Nautilus Institute“ 2012 metais atlikto tyrimo duomenimis, mėginant atremti įprastas Šiaurės Korėjos artilerijos atakas, nukreiptas į Pietų Korėjos pajėgas, per pirmąsias minutes žūtų 3 tūkst. žmonių, o per pirmąją susirėmimų diną jų skaičius išaugtų iki 64 tūkst. Tyrime nurodoma, kad vienas apšaudymas gali nusinešti maždaug 30 tūkst. gyvybių.
Jungtinių Valstijų atsakas į branduolinę grėsmę
Kilus visuotiniam karui, svarbiausia Jungtinių Valstijų užduotimi taptų eliminuoti Šiaurės Korėjos keliamą branduolinio ginklo panaudojimo grėsmę. Šiuo tikslu Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos galėtų panaudoti 24 naikintuvus F-22, galinčius gabenti po dvi 450 kilogramų sveriančias bombas, ir 10 bombonešių B-2, kurių bombomis būtų galima pasiekti požeminius bunkerius ir taip pakirsti Šiaurės Korėjos branduolinę infrastruktūrą. „Dėl unikalių charakteristikų šios brangiai kainuojančios, sunkiai susekamos platformos galėtų būti pagrindinėmis priemonėmis atliekant bet kokias prieš branduolinį ginklą nukreiptas operacijas“, - teigia „Stratfor“ analitikai. Jungtinės Valstijos galėtų panaudoti ir sparnuotąsias raketas „Tomahawk“. Tai ypač tikslūs ginklai. Jas galima paleisti iš jūroje esančių objektų ir nukreipti į tolimiausius taikinius.
„Jungtinių Valstijų karinės jūrų pajėgos (turėdamos pakankamai laiko pasiruošti) netoli Šiaurės Korėjos pakrantės galėtų nepastebimai dislokuoti du iš keturių sparnuotosiomis raketomis ginkluotų „Ohio“ klasės povandeninių laivų, - svarsto „Stratfor“ analitikai. - Jais papildžiusios regione jau dislokuotus 7-osios flotilės daugiafunkcinius laivus ir kreiserius, Jungtinės Valstijos būtų pasiruošusios surengti misiją, per kurią galėtų panaudoti daugiau nei 600 sparnuotųjų raketų.“
Didžiausia problema siejama su žvalgybos operacijomis. Lig šiol nėra aišku, kiek būtent branduolinių ginklų atsiskyrėliška komunistinė valstybė turi savo arsenale. Nežinomos ir tikslios ginklų buvimo vietos. Šio tipo informacijos apie Šiaurės Korėją rinkimas pareikalavo nemenkos Jungtinių Valstijų išmonės ir pastangų. Buvęs CŽA direktorius Michaelas Haydenas Šiaurės Korėją pavadino pačia sudėtingiausi planetoje žvalgybai tenkančia teritorija. Be šios informacijos Jungtinės Valstijos negali turėti šimtaprocentinės garantijos dėl visiško Šiaurės Korėjos keliamos branduolinės grėsmės eliminavimo per pirmuosius karo etapus, todėl tikimybė, kad Šiaurės Korėja gali atakuoti žemyninę Jungtinių Valstijų teritoriją, ir toliau egzistuotų. „Dar iki dabartinės prezidento D. Trumpo kadencijos pabaigos Šiaurės Korėja tikriausiai sugebės sukurti ir pagaminti Siatlą galinčių pasiekti branduolinių ginklų“, - samprotavo M. Haydenas.
Kas lauktų po karo?
Tradicinio karo atveju Kim Jong Unas veikiausiai būtų priverstas pasitraukti iš posto, nebent Pekinas - vienintelis Pchenjano tikrasis sąjungininkas - įsikištų suteikdamas Šiaurės Korėjai pagalbą. Reikia manyti, kad Šiaurės Korėjos politikos strategai šitai supranta, todėl nors tokių provokuojančių veiksmų kaip raketų paleidimas neatsisakys, elgsis pakankamai atsargiai, kad išvengtų atitinkamo ginkluoto priešininkų atsako. „Galutinis ir svarbiausias Šiaurės Korėjos tikslas - užtikrinti režimo stabilumą ir nepažeidžiamumą. Dėl šios priežasties bus imtasi visų įmanomų priemonių siekiant neperžengti Jungtinių Valstijų užbrėžtų raudonųjų linijų“, - sakė Pekine veikiančiame visuotinės politikos tyrimų centre „Carnegie-Tsinghua Center“ dirbantis Tong Zhao.
Net ir tuo atveju, jei Jungtinėms Valstijoms ir Pietų Korėjai pavyktų operatyviai nuversti Kim Jong Uno režimą, šį įvykį lydėtų visa virtinė po karo kilsiančių komplikacijų. Pchenjano branduolinis arsenalas veikiausiai taptų labiau pavojingas, be to, patektų į pasitikėjimo nekeliančias rankas. Konfliktas sukeltų pabėgėlių krizę, o pakitusi regiono galių pusiausvyra lemtų šalių pretenzijas užsitikrinti kuo didesnę įtaką ir tai dar labiau didintų nestabilumą. „Šiaurės Korėjos režimo žlugimas gali turėti išties katastrofinių pasekmių. Kinijos ir JAV bei Pietų Korėjos pajėgos gali įsivelti į labai pavojingą varžymąsi dėl įsitvirtinimo strateginiuose ir simboliniuose objektuose, kaip antai, Pchenjane esantis Jongbjono branduolinių mokslinių tyrimų centras“, - pranešime tyrimų institutui „National Bureau of Asian Research“ nurodė Andrew Injoo Parkas ir Kongdan Oh.
Kinijos ir Pietų Korėjos susirūpinimas
Į galimus Jungtinių Valstijų, o dar labiau - Pietų Korėjos veiksmus Kinijai žvelgia su pagrįstu nerimu. Pekinas vertina Pchenjaną kaip strateginį buferį, apsaugantį nuo konfrontacijos su Jungtinių Valstijų remiama Pietų Korėja. Jei Šiaurės Korėjos režimas žlugtų, Korėja gali tapti susivienijusia Jungtinių Valstijų sąjungininke, o tada pastarosios kariai neišvengiamai atsidurtų prie Kinijos sienos.
Seule posėdžiaujantys politikos strategai baiminasi dėl šaliai suvienyti reikalingų kaštų ir nepakankamo šios idėjos patrauklumo. 2014 metais Pietų Korėjos Nacionalinės Asamblėjos biudžeto institucija nustatė, kad siekiant šalies suvienijimo per 45 metus gali tekti išleisti net 9,2 trln. JAV dolerių (8,2 trln. eurų). „Jaunesnės kartos, asmeniškai nepatyrusios Korėjos karo ir pirminio pusiasalio valstybės padalijimo pasekmių, šalies suvienijimo gali anaiptol nelaikyti būtinybe. Ekonominio nuosmukio sąlygomis tai ypač tikėtina“, - sakė Pietų Korėjos vyriausybės finansuojamos šalies suvienijimo klausimus analizuojančios organizacijos „Korea Institute for National Unification“ mokslo darbuotoja Kuyoun Chung.