Pietų Kinijos jūra, apimanti apie 3,5 mln. km², yra viena svarbiausių pasaulio jūrų, kurioje susikerta gyvybinės prekybos arterijos ir glūdi dideli gamtiniai ištekliai. Daugiau nei pusė pasaulio jūrų prekybos keliauja per Pietų Kinijos jūrą, jungdama Rytų ir Pietryčių Azijos šalis su Europa, Artimaisiaisiais Rytais ir Afrika. Tačiau šis regionas yra ir nuolatinių teritorinių ginčų bei geopolitinės įtampos židinys. Nesutarimai Pietų Kinijos jūroje kildinami iš pokolonijinio laikotarpio, kada naujai besikuriančios nepriklausomos valstybės neperėmė iš kolonizatorių aiškios jūrinių teritorijų kontrolės.
Teritorinės pretenzijos ir jų pagrindas
Teritorines pretenzijas Pietų Kinijos jūroje yra išreiškusios Kinija, Taivanas, Brunėjus, Malaizija, Filipinai, Vietnamas ir Indonezija. Didžiausias ambicijas rodo Kinija. Jos teritorines pretenzijas įkūnija „devynių brūkšnių“ linija, atsiradusi XX amžiaus viduryje (vėliau, užmezgus draugiškus santykius su Šiaurės Vietnamu ir atsisakius pretenzijų Tonkino įlankoje, ji buvo pakeista į „devynių brūkšnių“ liniją). Verta paminėti, kad Kinijos teritorinės pretenzijos nėra tiesiogiai sietinos su pačia Kinijos Liaudies Respublika - jos atsirado dar prieš valdžioje įsitvirtinant Kinijos komunistų partijai. Pekino aktyvėjimas pradėjo ryškėti nuo aštuntojo dešimtmečio, pretenzijoms ėmus palaipsniui augti.
Kinijos teisės į didžiąją dalį regiono neretai grindžiamos istoriniais šaltiniais, žemėlapiais ir dokumentais, kurie, pasak Pekino, rodo šimtmečius apimančią Kinijos veiklą (žvejybą, tyrinėjimus ir laivininkystę). Žvelgiant iš Kinijos perspektyvos, šiuo regionu driekiasi šalies ekonomikos ir energetinio saugumo gyvybinės arterijos. Be to, regionas, tiksliau, jo dominavimas, yra itin svarbus Kinijos saugumui ir galios projekcijai už „pirmosios salų grandinės“.
Pekino paranoja dėl ekonominio pažeidžiamumo stumia jį ieškoti alternatyvų: viena iš jų - atsinaujinusios 400 metų senumo idėjos dėl Tailando Kra kanalo vystymo. Šis 90 km ilgio žemyninis tiltas turėtų suteikti apčiuopiamos naudos Tailando ekonomikai, bet svarbiausia - būtų gyvybiškai svarbus Kinijai, ypač jei būtų blokuojami kinų prekybos srautai Malakos sąsiauryje.
Regioninės valstybės, ribojančios Pietų Kinijos jūrą:
- Kinija
- Vietnamas
- Filipinai
- Malaizija
- Brunėjus
- Indonezija
- Taivanas (su daliniu tarptautiniu pripažinimu)
Ekonominiai ir geopolitiniai interesai
Pietų Kinijos jūra yra svarbus prekybos kelias, kuriuo kasmet praeina prekių už trilijonus dolerių. Manoma, kad kasmet šios jūros pagalba vyksta 5 trilijonų JAV dolerių vertės sandoriai. Regionas taip pat turtingas gamtos išteklių, įskaitant naftą ir gamtines dujas. Apie 11 milijardų barelių naftos ir 190 trilijonų kubinių pėdų gamtinių dujų slypi po Pietų Kinijos jūra.
Geopolitinė svarba Pietų Kinijos jūroje yra akivaizdi. Tai arena, kurioje susiduria Kinijos ir JAV interesai. Kinija siekia įtvirtinti savo dominavimą regione, o JAV siekia išlaikyti savo įtaką ir užtikrinti laisvą prekybą. JAV remia savo sąjungininkes regione, įskaitant Filipinus ir Vietnamą, ir reguliariai siunčia karinius laivus į Pietų Kinijos jūrą, siekdama parodyti savo buvimą ir palaikyti tarptautinę teisę.
Pagrindiniai konflikto židiniai ir dalyviai
Filipinai ir Kinija: Aštrėjanti konfrontacija
Pastaraisiais metais Filipinai tapo vienu atviriausių ir aktyviausių Kinijos veiksmų Pietų Kinijos jūroje kritikų. Tai sietina su reikšmingu užsienio politikos krypties, susijusios su Kinija, posūkiu. 2022 m. birželį prezidento pareigas pradėjusio eiti Ferdinando Marcoso jaunesniojo inicijuota užsienio politikos strategija yra beveik priešinga jo pirmtako Rodrigo Dutertės strategijai. Nuo prezidento Marcoso atėjimo į valdžią 2022 m. konfrontacija tarp šalių išaugo tiek Antrojoje Tomo (Second Thomas Shoal), tiek Skarboro (Scarborough Shoal) seklumose. Pekinas įdėmiai stebi neigiama linkme judančius dvišalius santykius: 2023 m. gruodį Kinijos užsienio reikalų ministras Vang Y apkaltino Filipinus, kad jie „pakeitė savo politinę poziciją, nesilaiko įsipareigojimų ir toliau provokuoja bei kelia rūpesčius jūroje“.
Šįmet vykusiame forume „Shangri-La Dialogue“ Pietų Kinijos jūros konfliktas buvo viena ryškiausių temų. Filipinų prezidento kalba puikiai atspindėjo situacijos regione pavojingumą ir naujas Filipinų raudonąsias linijas: „Jei per incidentą žūtų Filipinų kareivis, nesvarbu, ar pakrančių apsaugos, ar jūrų laivyno, tai neabejotinai padidintų atsako lygį <…>. Sąmoningas Filipinų piliečio nužudymas, manau, būtų labai arti to, ką mes laikytume karo paskelbimu, taigi reaguotume atitinkamai.“ O Kinijos gynybos ministras Dong Dziunas patikino, kad „nepaisant ganėtinai ramios situacijos regione, viena šalis, padedama išorinių jėgų, tebelaužo dvišalius susitarimus ir pasižadėjimus“ ir kad ta šalis „iš anksto suplanavo provokacijas ir kūrė dirbtinius scenarijus norėdama suklaidinti visuomenę“.
Nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. tarp Kinijos ir Filipinų įvyko dešimt akistatų. Visos jos susijusios su Antrosiose Tomo seklumose (Filipinams tai - Ajungino seklumos) 1999 m. tyčia įstrigusiu Siera Madrės karo laivu, kuris iki šiol yra Filipinų teritorinių pretenzijų gynybos forpostas su nuolat dislokuota įgula. Pasak įvairių skaičiavimų, šis relikvija tapęs laivas turėjo subyrėti jau 2015 metais. Vis dėlto dėl periodiškai vykstančių laivo remontui ir karių aprūpinimui gyvybiškai svarbių tiekimo misijų taip nenutiko - būtent per šias operacijas stojama į pavojingą akistatą su Kinija. Pekino ambicija neleisti išsaugoti šį Filipinų forpostą yra labai aiški. 2022 m. aprūpinamosiose misijose dalyvaudavo vidutiniškai 2,5 filipiniečių laivo, o Kinijos pusėje jas bandydavo sutrukdyti 4,4 laivo.
Viena naujausių ir pavojingiausių akistatų per aprūpinimo misiją įvyko birželio 17 d. Filipinų ginkluotųjų pajėgų pareiškime rašoma: „Prievartiniai, agresyvūs ir barbariški Kinijos pakrančių apsaugos tarnybos veiksmai per humanitarinę rotacijos ir atsargų papildymo misiją <…> padarė didelę žalą AFP laivams, įskaitant jų ryšių ir navigacijos įrangą. Kinijos pakrančių apsaugos personalas taip pat buvo užfiksuotas mojuojantis ašmeniniais ginklais ir grasinantis sužeisti AFP karius.“ Vėliau Filipinų generolas Romeo Bravneris, asmeniškai komentuodamas situaciją, tvirtino, kad Kinijos pakrančių apsauga elgėsi kaip piratai: „Tik piratai įsilaipina, vagia ir naikina laivus, įrangą ir asmeninį turtą.“ Nors aukų pavyko išvengti, tačiau pranešama, kad vienas jūreivis buvo sunkiai sužeistas.
Kitas incidentas regione, susijęs su Filipinais, įvyko birželio pabaigoje. Ginčijamuose Pietų Kinijos jūros vandenyse apvirtus krovininiam laivui, Kinijos pakrančių apsauga ištraukė iš vandens 17 filipiniečių jūreivių, įskaitant du žuvusiuosius. Filipinų pakrančių apsaugos tarnyba nurodė, kad su Singapūro vėliava plaukiojantis laivas „Devon Bay“, kuriame buvo 21 filipinietis, ketvirtadienį apie 20 val. 30 min. vietos laiku pasiuntė nelaimės signalą. Kinijos Pietų teatro vadavietė paskelbė, kad laivas „prarado ryšį maždaug už 55 jūrmylių į šiaurės vakarus nuo Huangjano salos“, pavartodama kinišką Skarboro seklumos, į kurią taip pat pretenduoja Filipinai, pavadinimą. Žuvingą Skarboro seklumos rajoną tiek Filipinai, tiek Kinija laiko savo teritorijos dalimi. Dėl šios salos Pietų Kinijos jūroje kyla nuolatiniai konfliktai tarp šių dviejų valstybių. Ši teritorija yra už maždaug 260 km nuo šiaurinių Filipinų krantų. Filipinų pakrančių apsaugos pranešime teigiama, kad šios šalies laivai plaukė link teritorijos, kurioje „Devon Bay“ apvirto, ir pažymima, kad laivas yra „Filipinų išskirtinėje ekonominėje zonoje“.
Vietnamas ir Kinija: Tarp „socialistinės draugystės“ ir varžybų
Vietnamo atvejis yra išties įdomus ir nepelnytai sulaukiantis mažai dėmesio. Pastarąjį dešimtmetį tarptautinėje žiniasklaidoje Kinijos ir Vietnamo „socialistinė“ draugystė atspindima labai pozityviai dėl dažnų lyderių vizitų, itin draugiškų pareiškimų ir didelio dėmesio dvišalių santykių plėtojimui įvairiose srityse. Visgi, norint visapusiškai įvertinti iš pirmo žvilgsnio itin tvirtą abiejų šalių bičiulystę, svarbu nepamiršti istorinio konteksto - 1979 m. tarp Kinijos ir Vietnamo buvo įsiplieskęs pasienio karas, kurio mastas reikšmingai neišsiplėtė, bet pavieniai kariuomenių susirėmimai tęsėsi net iki 1991 m., kol santykiai buvo normalizuoti.
Priešingai nei Filipinai, Vietnamas dešimtmečius išlaikė ryžtingą ir griežtą laikyseną Rytų jūros atžvilgiu. Žvelgiant iš pastarųjų dešimtmečių patirties, tokia pozicija Vietnamui atsipirkdavo. 2014 m. kilusi naftos platformos krizė Tonkino įlankoje laikytina viena rimčiausių po 1988 m. vykusio kruvino susirėmimo, visgi akistatą sąlyginai laimėjo tvirtą poziciją išlaikęs Hanojus: Kinijos planuotas naftos platformos perdislokavimas buvo visiškai nutrauktas anksčiau laiko. Šis įvykis sukėlė atgarsių ir pačiame Vietname: visuomenėje kilę antikiniški protestai eskalavosi iki riaušių prieš Kinijos verslus ir piliečius šalyje.
Turistai žvejoja, Phu quoc, Vietnamas, Pietų kinijos jūra
Vietnamo veiksmai ginčytinose teritorijose, dažnai grindžiami taisykle „dantis už dantį“, yra sistemingi ir gerai apskaičiuoti, ypač turint omenyje sausumos atkūrimo darbus, kurių metu sekliose jūros vietose dirbtinai kuriami žemės masyvai. Kaip nurodoma Strateginių ir tarptautinių studijų centro (CSIS) ataskaitoje, nuo 2023 m. lapkričio iki šių metų birželio mėn. Vietnamas dešimtyje vietovių atkūrė daugiau nei 280 hektarų žemės. Lyginant su 2022 m. ir 2023 m. statistika (atitinkamai 138 ir 164 ha), dabartinė situacija rodo ryškų Vietnamo veiksmų suaktyvėjimą ir pastangas kuo geriau įsitvirtinti teritorijose, esančiose Kinijos ir Vietnamo teritorinių nesutarimų epicentre. Neskaitant Kinijos, Vietnamas yra neabejotinas žemių atkūrimo regione lyderis: iki šiol atkurta maždaug 971 ha teritorija (perpus mažiau nei Kinija su 1861 ha atkurtos žemės).
Panašu, kad Kinijos ir Vietnamo teritorinis konfliktas gali gilėti. 2024 m. pradžioje Kinija paskelbė bazinių linijų perbraižymą, kurio paskirtis - iš naujo nustatyti teritorinių vandenų ir išskirtinės ekonominės zonos dydį Tonkino įlankoje. Po 2000 m. dvišalio susitarimo dėl teritorinių ribų iki šiol nesutarimai dėl šios įlankos buvo laikomi galutinai išspręstais ir užgesintais. Vis dėlto atrodo, kad situacija keičiasi - Pekino perbraižymai nemažą dalį vietovės paverčia Kinijos vidaus vandenimis, o tai gali reikšmingai paveikti ne tik Vietnamo, bet ir užsienio laivų judėjimo laisvę. Reaguodama Vietnamo užsienio reikalų ministerija paragino Pekiną laikytis anksčiau sutarto dvišalio susitarimo dėl demarkacinių linijų įlankoje, akcentuodama, kad „jūrinės šalys, nustatydamos savo teritorinių vandenų matavimo bazinę liniją, turi laikytis 1982 m. UNCLOS konvencijos“. Hočimino teisės universiteto dėstytojo Hoang Vieto teigimu, įlankos demarkacija jau buvo atlikta ir abiejų šalių patvirtinta, tad Kinija negali reikalauti daugiau, nei buvo sutarta.
Artimuoju laikotarpiu situacija turi potencialo peraugti į daug pavojingesnę akistatą ir dėl chaoso Vietnamo vidaus politikoje. Šiuo metu Vietnamas išgyvena politinio nestabilumo etapą - neįprastą reiškinį šalies politiniame gyvenime. Įsismarkaujančioje antikorupcijos ir oponentų šalinimo kampanijoje, neskaitant daugybės atleidimų iš įvairių politinių postų, per paskutinius 15 mėnesių šalyje iš posto spėjo pasitraukti net du prezidentai ir parlamento vadovas. Skirtingų frakcijų kova dėl valdžios gali paskatinti agresyvesnius Vietnamo veiksmus ginčytinose teritorijose siekiant atitraukti visuomenės dėmesį nuo vidaus problemų ir sukelti nacionalistines nuotaikas.
Regioninės tendencijos ir tarptautinė reakcija
Prie valdžios vairo stojus Si Dzinpingui Kinijos elgesys Pietų Kinijos jūroje iš esmės pasikeitė. Anksčiau vyravęs Pekino noras pademonstruoti augančius raumenis pamažu perauga į kinetinius susidūrimus, per kuriuos kyla labai reali žaibiškos konflikto eskalacijos grėsmė. Vis dėlto neproporcingas Kinijos ir kitų nesutariančių šalių galios santykis bei Pekino agresyvumas grįžta bumerangu - regiono šalys pradeda permąstyti ilgus metus išlaikytas balansavimu ir neretai pernelyg dideliu nuolankumu grįstas pozicijas Kinijos atžvilgiu, ypač Pietų Kinijos jūros kontekste.
Didėjantis nesaugumo ir iš Kinijos sklindančios grėsmės jausmas skatina šalių norą aktyviai megzti glaudesnius santykius su Vakarais. Bene rimčiausias neigiamas signalas Pekinui yra pastaruoju metu juntama regiono šalių santykių su Vakarais stiprėjimo dinamika. Nors svarbus šio pokyčio katalizatorius yra Rusijos invazija Ukrainoje, tiesioginė rizika šalims kyla būtent iš nuosekliai didėjančio Pekino agresyvumo Pietų Kinijos jūroje. Glaudesnis bendradarbiavimas, naujų ir senų susitarimų atnaujinimas, dažnėjančios bendros karinės pratybos ir dvišalių santykių stiprinimas įvairiose srityse yra apraiškos, tiesiogiai nulemtos grėsmingos Pekino laikysenos.
Filipinų ir JAV bendradarbiavimas yra puikus to pavyzdys: nepaisant 2014 m. gynybos bendradarbiavimo sutarties, kuri JAV suteikė prieigą prie penkių karinių bazių Filipinuose, 2023 m. abi šalys papildomai sutarė dėl glaudesnio bendradarbiavimo ir dar keturių bazių prieigos. Be to, 2023 m. pradžioje Filipinų valdžia pareiškė peržiūrinti pasiūlymą dėl trišalės gynybos ir saugumo sutarties su JAV ir Japonija. Kinijos itin neigiamai vertinamos koalicijos stiprinimo dinamika pasitvirtino: 2024 m. balandį per visų trijų valstybių vadovų susitikimą Vašingtone buvo aiškiai išplėstos bendradarbiavimo įvairiose srityse ribos. Kaip skelbiama Baltųjų rūmų pareiškime, „<…> prasideda naujas trišalis etapas“. JAV sąjungininkų santykių stiprinimą, kurio vienijantis veiksnys yra Kinijos teritorinės pretenzijos, puikiai atsispindi 2024 m. balandžio 12 d. surengtos dviejų dienų trukmės jungtinės JAV, Filipinų ir Pietų Korėjos pratybos Rytų Kinijos jūroje.
Kinijos agresija skatina kitų šalių norą pradėti spręsti tarpusavio teritorinius ir kitus istorinius ginčus. Šis Pekinui itin neparankus virsmas jau rodo ryškius rezultatus Rytų Kinijos jūroje: nepaisant išties giliai įsišaknijusių istorinių nesutarimų, vis glaudesnį bendradarbiavimą įvairiose srityse demonstruoja Japonija ir Pietų Korėja. Panašia linkme situacija pradeda krypti ir Pietų Kinijos jūros regione - puikus to pavyzdys yra Vietnamo ir Filipinų suartėjimas. Šių metų sausį Filipinų ir Vietnamo vadovai sutarė dėl glaudaus savo pakrančių apsaugos pajėgų bendradarbiavimo. O birželį Vietnamas atvirai išreiškė norą pradėti dialogą ir veiksmų koordinavimą su Filipinais Pietų Kinijos jūroje. Reaguodami Filipinai paskelbė, kad Manila taip pat yra pasiruošusi ieškoti abiem pusėms priimtinų sprendimų dėl nesutarimų su Hanojumi Pietų Kinijos jūroje.
Kinijos karinių galių augimas ir JAV perspektyva
Pastaraisiais metais pasaulinį karinių galių reitingą sudaryti tapo sudėtingiau. Nors Rusija, Kinija ir JAV vis dar išlieka viršūnėje, vertinimai keičiasi. Neseniai buvęs JAV jūrų pėstininkų generolas rėžė tiesiai šviesiai, o jo žodžiai sukėlė tikrą sumaištį. Kalba eina apie mentalinį lūžį, nes amerikiečiai vis dažniau kalba apie pasaulį, kuriame jų bazės nustoja būti saugiu užnugariu ir tampa pirmosios karo fazės taikiniu. Jei toks požiūris įsitvirtins strateginiame planavime, pasekmės bus milžiniškos. Kalbama apie viso JAV pasirengimo konfliktui būdo pertvarkymą - konfliktui su valstybe, pajėgia vienu metu smogti jūroje, ore, kosmose, kibernetinėje erdvėje, logistikai ir net moralei.
Generolas leitenantas Stephenas Sklenka, JAV jūrų pėstininkų korpuso komendanto pavaduotojas instaliacijoms ir logistikai, parodoje „Modern Day Marine Expo“ Vašingtone atmetė švelnesnį Kinijos kaip „beveik lygiavertės“ varžovės apibūdinimą. Jo vertinimu, Kinija jau dabar yra lygiavertis priešininkas, nes konkuruoja su JAV beveik visose pagrindinėse nacionalinės įtakos dimensijose. Tai nėra tik žodžių žaismas, nes toks skirtumas kariniame planavime reiškia labai daug. „Beveik lygus“ priešininkas vis dar leidžia mąstyti kitomis kategorijomis: vilkinimo, atgrasymo ir pasirinktinių pajėgumų stiprinimo. S. Sklenka kalbėjo kaip karininkas, atsakingas ne už jėgos demonstravimą, o už JAV jūrų pėstininkų korpuso išlaikymą kovoje. Todėl jo įspėjimas nesiveda į klausimą, ar kinų naikintuvas geresnis už amerikietišką, ar tam tikra raketa skrieja toliau už savo analogą. Centre yra kažkas kur kas žemiškesnio: logistika, bazių pralaidumas, objektų atsparumas, gebėjimas mobilizuotis ir išlaikyti operacijų tempą po pirmųjų smūgių.
Šio vertinimo fonas - pamokos iš Ukrainos-Rusijos karo ir Izraelio veiksmų prieš Iraną, kur silpnesnės valstybės sugebėjo parodyti, kokie pažeidžiami yra amerikiečių objektai ir sąjungininkų infrastruktūra regione. Iranas neturi Kinijos pramoninio užnugario, ekonomikos masto, laivų statybos potencialo ar ginkluotųjų pajėgų modernizavimo tempo. Jei tokio lygio valstybė gali dronais ir raketomis smogti bazėms bei versti mokėti milžinišką gynybos kainą, tai konfliktas su Kinija reikštų visiškai kito masto spaudimą. Auganti Kinijos galia ypač matoma jos kariniame jūrų laivyne. Kinija jau disponuoja didžiausiomis pasaulyje jūrų kovinėmis pajėgomis pagal laivų skaičių, o apie 70 % Kinijos karo laivų nuleista į vandenį po 2010 metų. JAV atveju ši dalis sudaro apie 25 %.
Dar svarbesnė yra pramoninė bazė - teigiama, kad Kinijos laivų statybos pajėgumai yra 230 kartų didesni nei JAV. Tokie pajėgumai nereiškia, kad Pekinas per naktį gali kiekvieną doko metrą paversti karo laivų gamykla. Dalis šio potencialo priklauso civiliniam sektoriui, o modernių naikintuvų, povandeninių laivų ar lėktuvnešių statyba reikalauja specializuotų tiekimo grandinių, specialistų ir patirties. Nepaisant to, pramoninis pranašumas turi reikšmės ilgalaikiame konflikte, nes valstybė, kuri greičiau stato, remontuoja ir pakeičia nuostolius, neprivalo turėti tobulo ginklo kiekviename segmente.
„Fujian“, trečiasis Kinijos lėktuvnešis, oficialiai pradėtas naudoti 2025 m. lapkričio mėnesį ir yra pirmasis kinų lėktuvnešis su elektromagnetinėmis katapultomis. Tai moderniausias jų lėktuvnešis, nors visiškam operaciniam parengtumui dar reikia suderinti laivą, įgulą ir denio aviaciją. Šalia klasikinių lėktuvnešių auga ir hibridinių konstrukcijų reikšmė. „Type 076“ su pirmuoju laivu „Sichuan“ rodo kryptį, kuria Kinija bando sujungti desantinį laivą, dronų bazę ir jėgos demonstravimo platformą. Tačiau laivynas yra tik viena iš sudėtinių dalių.
JAV Gynybos departamento ataskaita apie Kinijos armiją rodė, kad kinų branduolinis arsenalas 2024 m. viršijo 600 galvučių, o Pekinas užtikrintai juda link 1000 galvučių ribos iki 2030 metų. Tame pačiame dokumente aprašoma pajėgumų plėtra kosmose, kibernetinėje erdvėje ir elektroninėje kovoje, įskaitant priešpalydovines sistemas, palydovinio ryšio trikdymą ir kryptinės energijos ginklus. Konfliktas Ramiajame vandenyne nebūtinai prasidėtų nuo spektakliškos atakos prieš laivą ar pirmųjų sprogimų Taivano sąsiauryje. Jis gali prasidėti nuo elektros tinklų gedimo bazėje, kibernetinės atakos prieš logistikos sistemas, dezinformacijos kampanijos prieš kariškių šeimas, palydovų trikdymo ar vietinio dronų reido.
S. Sklenka užsiminė, kad karinius objektus reikia traktuoti kaip kovinius junginius, o ne kaip administracinius garnizonus. Tai milžiniškos svarbos pokytis, nes dešimtmečius JAV galėjo vykdyti daugybę operacijų iš bazių, kurios buvo nutolusios nuo pagrindinio mūšio lauko arba saugomos oro ir jūrų pranašumo. Konflikte su Kinija toks komfortas gali išnykti. Kalbama ne tik apie Guamą, Japoniją, Pietų Korėją ar Filipinus. Generolas leitenantas Stephenas Sklenka dabar reikalauja atsparios energetikos, sutvirtintos infrastruktūros, saugių tinklų ir integruotos bazių gynybos. Tuo sunku stebėtis, nes angarai, kuro atsargos, šaudmenų sandėliai, vadavietės, duomenų perdavimo mazgai ir atsarginis maitinimas tampa mūšio lauko elementais.
Tuo tarpu JAV karinis jūrų laivynas nuolat veikia tarptautiniuose vandenyse Pietų Kinijos jūros regione, apimančiame pagrindinius pasaulinius laivybos maršrutus, kad padėtų išlaikyti laivybos laisvę. Gegužės pabaigoje Pietų Kinijos jūroje sudužo JAV karinio jūrų laivyno sraigtasparnis ir naikintuvas. Sraigtasparnis MH-60R „Sea Hawk“ nukrito per įprastą operaciją netrukus po pakilimo iš lėktuvnešio USS „Nimitz“. Maždaug po pusvalandžio, Pietų Kinijos jūroje, vykdydamas įprastą misiją, sudužo naikintuvas F/A-18F „Super Hornet“. Abu incidentai parodo JAV karinių pajėgų aktyvumą ir techninius iššūkius regione.
Išteklių svarba ir istorinis kontekstas
Pietų Kinijos jūra - tai regionas, kuriame susipina ekonominiai, politiniai ir saugumo interesai, o nesutarimai dėl teritorijų ir išteklių jau ne vieną dešimtmetį kursto įtampą tarp įvairių valstybių. Norint suprasti Pietų Kinijos jūros konflikto priežastis, svarbu pažvelgti į istoriją ir prisiminti, kad kovos dėl išteklių lydėjo daugelį svarbių įvykių. Nors ištekliai nebūtinai yra vienintelė karo priežastis, jie dažnai tampa svarbiu konflikto elementu.
Istoriniai pavyzdžiai, iliustruojantys išteklių svarbą konfliktuose:
- JAV nepriklausomybės karas: Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos konkurencija dėl turtų ir prekybos kelių buvo viena iš priežasčių, paskatinusių Amerikos revoliuciją.
- JAV pilietinis karas: Nors oficialiai kare buvo kovojama dėl vergijos panaikinimo, medvilnės ir kitų žemės ūkio produktų gamyba taip pat turėjo didelę reikšmę. Pietinių valstijų ekonomika buvo priklausoma nuo žemės ūkio, o vergų darbas buvo neatsiejama jo dalis.
- Žiemos karas: Sovietų Sąjunga siekė perimti Suomijai priklausančias nikelio kasyklas prie Barenco jūros. Suomijai atsisakius paklusti, prasidėjo karas, kurio pabaigoje Suomija išsaugojo nepriklausomybę, bet prarado minėtas kasyklas ir dideles teritorijas.
- Perl Harboras: Japonija, smogdama Perl Harborui, siekė sunaikinti JAV karinį laivyną ir užvaldyti Pietų Aziją, kuri turėjo tapti jos išteklių šaltiniu. Japonijos kovos dėl išteklių prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, įsiveržus į Mandžiūriją dėl metalų kasyklų.
- Vokietijos invazija į Rusiją: A. Hitlerio siekis užvaldyti naftos telkinius Pietvakarių Rusijoje buvo viena iš priežasčių, paskatinusių invaziją į Rusiją.
- Kuveitas: Irakas, apkaltinęs Kuveitą naftos vagystėmis, 1990 m. įsiveržė į šią valstybę, siekdamas užvaldyti didžiulius Kuveito naftos rezervus.
Šie istoriniai pavyzdžiai rodo, kad kova dėl išteklių gali tapti reikšmingu konflikto katalizatoriumi.
Auganti įtampa ir galimi konflikto scenarijai
Pastaraisiais metais įtampa Pietų Kinijos jūroje išaugo dėl Kinijos karinių veiksmų regione. Kinija stato dirbtines salas ir karinius objektus ginčytinose teritorijose, o tai kelia nerimą kitoms valstybėms. Kinija taip pat rengia karines pratybas regione, demonstruodama savo karinę galią.
Kinija vienašališkai imasi veiksmų, kurie aštrina padėtį:
- Kinijos oro gynybos identifikavimo zona (ADIZ): 2013 m. Kinija paskelbė apie oro gynybos identifikavimo zonos (ADIZ) įsteigimą Rytų Kinijos jūroje. Ši zona apima Senkaku/Diaoju salas, į kurias pretenzijas reiškia ir Kinija, ir Japonija. Pagal Kinijos taisykles, visi lėktuvai, kertantys ADIZ, turi pranešti Kinijos žinyboms apie savo keliavimo maršrutą. Šis Kinijos veiksmas rodo tolesnį teritorinio konflikto su Japonija eskalavimą.
- Naujos žvejybos reguliavimo taisyklės: 2014 m. Kinija vienašališkai paskelbė apie naujas žvejybos reguliavimo taisykles Pietų Kinijos jūroje. Šios taisyklės taikomos ginčytinoms teritorijoms ir apima vadinamąją devynių taškų liniją. Pagal naujai įvestas taisykles, visi užsienio valstybių laivai, siekiantys žvejoti arba atlikti tyrimus toje teritorijoje, turi gauti leidimą iš Kinijos žinybų. Šie sprendimai sukėlė neigiamą reakciją regione ir padidino įtampą.
- Tarptautinės teisės ignoravimas: Kinija atsisako pripažinti tarptautinio arbitražo teismo sprendimą, kuris atmetė Kinijos pretenzijas į didžiąją dalį Pietų Kinijos jūros. Kinija teigia, kad teismas neturi jurisdikcijos šiam klausimui spręsti.
Šie Kinijos veiksmai ir retorika kelia didelį susirūpinimą. Įtakingas Kinijos laikraštis, leidžiamas anglų kalba, antradienį perspėjo, kad Kinija turėtų ruoštis kariniam konfliktui Pietų Kinijos jūroje. Liepos 12-ąją Hagoje, Nyderlanduose, skelbiamas teismo nuosprendis jau dabar kelia aistras dėl Kinijos ir Filipinų, besiginčijančių dėl Pietų Kinijos salų priklausomybės. „Global Times“ rašo, kad situaciją labiausiai komplikuoja JAV įsikišimas, kuris, pasak redaktorių kolegijos, grasina net Kinijos suverenumui. „Vašingtonas dislokavo du lėktuvnešius Pietų Kinijos jūros regione, taip demonstruodamas savo raumenis. Kaip didžiausia karinė galia regione, jie laukia Kinijos paklusnumo“, - piktinosi Kinijos dienraštis, pridurdamas, kad Pekinas turėtų spartinti karinį pasirengimą. „Net jei Kinija šiuo metu ir negali varžytis su JAV karinėmis pajėgomis savo galia, ji turėtų priversti sumokėti atitinkamą kainą, jei amerikiečiai bandytų kištis“, - teigiama leidinyje. „Konfliktas gali būti išspręstas kalbantis, bet turime būti pasirengę karinei konfrontacijai. Tai tarptautiniuose santykiuose diktuoja sveikas protas“, - pabrėžė „Global Times“ redaktoriai. Tuo metu Filipinų valdžia ragina Kinija nuosaikiau reaguoti ir laukti tarptautinio teismo sprendimo. „Tiesa tokia, kad niekas nenori karinio konflikto, niekas nenori karo“, - pabrėžė Filipinų premjeras Perfecto Yasay`us.
Galimi konflikto scenarijai:
- Incidentas jūroje: Susidūrimas tarp Kinijos ir kitos valstybės karinių laivų ar žvejybos laivų gali išprovokuoti karinį konfliktą.
- Konfliktas dėl salų: Kinija gali bandyti užimti ginčytinas salas, o tai gali sukelti karinį atsaką iš kitų valstybių.
- JAV ir Kinijos konfrontacija: JAV ir Kinijos kariniai laivai gali susidurti regione, o tai gali sukelti karinį konfliktą.
Karinio konflikto pasekmės Pietų Kinijos jūroje būtų katastrofiškos. Konfliktas galėtų destabilizuoti regioną, sutrikdyti prekybą ir sukelti didelius žmonių nuostolius. Siekiant išvengti karinio konflikto, būtina ieškoti alternatyvių konflikto sprendimo būdų.
Lietuvos interesai
Lietuva, būdama Europos Sąjungos nare, yra suinteresuota stabilumu ir taika Pietų Kinijos jūroje. ES palaiko tarptautinę teisę ir laisvą prekybą, todėl yra susirūpinusi dėl Kinijos veiksmų regione.
tags: #pietu #kinijos #juros #konfliktas