Užkaukazė - regionas, apibūdinamas kaip
„Laukiniai kalnai, karšti žmonės, kraujo kerštas“.
Išsilaisvinusi Užkaukazė tapo tik savitesnė ir įvairesnė. Požiūrių ten, tarp Europos ir Azijos, - kaip niekur daug: Rusija, Vakarai ar Artimieji Rytai? Krikščionybė, islamas ar ateizmas? Šiandien regione yra trys tikros valstybės ir dar dvi nepripažintos, tad kiekvienas kelias susilaukia pasekėjų. Žaliai rusvų kalnų papėdėse dygsta čia supermodernūs kurortai, čia didingos cerkvės, čia - atstatomi senamiesčiai.
Didelė dalis Užkaukazės valstybių iš tikro ne „už Kaukazo“, bet ant jo. Todėl žemės ten įspūdingai kalnuotos, o įstabiausias - žmonių ryšys su tais kalnais. Nors kalnai ir šiuolaikinė istorija Užkaukazę vienija, iš tikro šios šalys - labai skirtingos.
Geopolitiniai scenarijai ir Pietų Osetijos vieta juose
Geopolitiniai prognozavimai Rusijos tradicijoje, ir ne tik akademinėje, yra labai populiarūs. Tokius procesus Europoje regi „Ekspress gazeta online“ straipsnio autorius Artiomas Stockij, bandęs nupiešti ateities Europos žemėlapį, prognozuojantį Rusijos plėtrą ir Europos dezitegraciją. Straipsnio autorius teigia, kad Prancūzijos regiono Akvitanijos dalis atiteks baskams, o Lotaringijos gyventojai su centru Strasbūre federaciniais pagrindais pateks į Vokietijos sudėtį. Neatmestina, jog ten iki 2035 metų atsiras kokia nors arabiška valstybė. „Dar greičiau nei Prancūzija gali subyrėti Belgija. Šalis draugiškai suskils pagal etnines flamandų ir valonų žemes. Maža to, flamandai sudarys sąjungą su Nyderlandais“, - sako prognozių autorius.
Rusiško leidinio atstovas taip pat svarsto, kad Italija gali suskilti į dvi dalis. „Dideli pokyčiai laukia ir Balkanų. Europoje sustiprėjus islamo įtakai, prasidės lobistinė kampanija dėl Bosnijos ir Hercogovinos likvidavimo. Šalies teritoriją gali pasidalyti Serbija ir Kroatija. Pagal kompromisą su Turkija, politiškai susivienys Albanija, kuriai be Kosovo, veikiausiai atiteks ir vakariniai Makedonijos regionai“, - teigiama straipsnyje. Anot prognozių, savo ribas turėtų praplėsti Vengrija. „Lenkijos, atvirkščiai, laukia liūdna ateitis. Šalis praras etnines vokiečių žemes - Pamarį (Pomeraniją) ir Sileziją, o Maskvai susitarus su Berlynu - ir šiaurės rytinius regionus. Rusija, tiesa, neišsaugos Kaliningrado srities ir atiduos ją Vokietijai“, - sako A. Stockij.
Masyvus jungtinis smūgis: Rusijos ir Irano raketų gamyba sunaikinta per vieną naktį | RFU News
Rytų Europoje Baltijos šalims šioje prognozėje taip pat gresia praradimai - teigiama, kad susilpnėjus Europos vienybei, prie Rusijos gali prisijungti Baltijos šalių rusakalbiai gyventojai. „Baltarusija, kaip valstybė, išnyks ir taps tik etnine Rusijos provincija“, - prognozuojama Lietuvos kaimynei. Tuo tarpu Maskvai turėtų neva atitekti daugelis Ukrainos sričių: Donbasas, didelė Pietų Ukrainos dalis ir Krymas.
„Didžiuliai pokyčiai lauks Kaukazo. Rusijai, vargu, ar pavyks išsaugoti Šiaurės Kaukazo respublikas - Dagestaną, Čečėniją ir Ingušiją. Manoma, jog Abchazija gali būti prijungta prie Krasnodaro krašto, o Gruzijai, kurioje neva galėtų būti įvestas marionetinis režimas, turėtų būti gražinama Pietų Osetija. „Kalnų Karabacho klausimas bus išspręstas tik tuo atveju, jei bus nustatyta bendra siena tarp Rusijos ir Armėnijos. Dėl šios priežasties teks sukurti „transporto koridorių“, kuris padalys Gruziją į vakarinę ir rytinę dalis, atskirdamas Kachetiją nuo Tbilisio“, - taip planuojama Gruzijos likimas.
Prognozių kritika ir regiono realybė
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, politologas Nerijus Maliukevičius teigia, jog šitoks ateities prognozavimas negali būti vertinamas rimtai, nes prognozė paremta tarpusavyje nesuderinamų amerikiečių geopolitikų nuostatomis. Maža to, dėl nepaaiškinamų priežasčių multikultūriškumas Europoje regimas kaip dezintegracinis procesas, o Rusijai prognozuojamas teritorinis padidėjimas, nors ši šalis taip pat nėra vieninga. „Tai tik nerimtas geopolitinis eksperimentavimas. Iš tikro prognozavimas keistas, nes jis remiasi prielaida, kad pagrindinės jėgos bus fragmentinės. Jeigu pažiūrėtume, skyla Britanija, Ispanija skyla, atskyla nacionaliniai-etniniai regionai. Tai yra paviršutiniškas požiūris, ne vienur gal šitos jėgos yra stiprios, kitur nėra ir tikrai neleidžia prognozuoti skilimo“, - svarstė politologas.
N. Maliukevičius pabrėžia, kad, pavyzdžiui, Z. Brzezinski ir S. Huntingtonas yra tradiciniai geopolitikai, tuo tarpu A. Toffleris - futurologas, tad derinti visų šių trijų geopolitikų ir mokslininkų nuostatas yra gana neįprasta. N. Maliukevičius taip pat teigia nesuprantantis, kodėl Europai prognozuojama, jog šalys skils į etninius darinius, tuo tarpu apie tokias išcentrines jėgas Rusijoje nekalbama. „Posovietinėje erdvėje piešiamas žemėlapis, kad Rusija „susirinks“ visas rusakalbius etninius regionus - Narvą iš Estijos, gabaliuką iš Latvijos. Kodėl nedaroma prielaida, kad tie regionai apskritai norės tapti kažkokiais savarankiškais dariniais?“ - klausė politologas.
Konfliktai ir etniniai valymai Užkaukazėje
Žlugus TSRS, kam kurios žemės priklausys? Formaliai trys „mažosios Užkaukazės šalys“ iškovojo laisvę. Tiesa, beveik niekas jos nepripažino - turbūt ir todėl, kad Kalnų Karabachas iš tikro panėšėjo į Armėnijos koloniją, o Abchazija ir Pietų Osetija - į Rusijos valdas. Šiuose kraštuose įvyko didžiausi XX a. antrosios pusės etniniai valymai.
Toks pat likimas ištiko ir Pietų Osetijos gruzinus. Įtūžę dėl neapykantos jų tautiečiams „didžiųjų Užkaukazės šalių“ gyventojai, būdavo, išsiliedavo ant vietinių mažumų. Šitaip Užkaukazėje gyvenamosios vietos neteko kas dešimtas.
Atsižvelgiant į tai, kaip konfliktai paveikė demografinę padėtį regione, pateikiama lentelė apie gyventojų kaitą ir etninius valymus:
| Regionas | Dominavusi etninė grupė prieš konfliktą | Pokyčiai po konfliktų | Etninis valymas / gyventojų skaičiaus pokyčiai |
|---|---|---|---|
| Kalnų Karabachas | Armėnai ir azerbaidžaniečiai | Po pirmo karo 99% armėnų; po vėlesnių karų beveik vien azerbaidžaniečiai | Išvaryti šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių; armėnams teko bėgti iš namų. |
| Abchazija | Gruzinai | Po 1994 m. dauguma išvyti | Gyventojų skaičius sumažėjo nuo 525 tūkst. iki 200 tūkst. |
| Pietų Osetija | Gruzinai | Toks pat likimas kaip Abchazijoje | Pietų Osetijos gruzinus ištiko etninis valymas. |
Gruzijos siekis į Vakarus ir 2008 m. karas
Gruzija po 2003 m. Rožių revoliucijos, vedama Micheilo Sakašvilio, buvo tvirtai pasukusi Vakarų keliu - ES, NATO, demokratija ir liberalizmas. Vakarai maloniai sveikino Gruziją, džiaugėsi jos į Iraką siunčiamais tūkstančiais karių - tik iki tol, kol neprireikė patiems pajudinti piršto: 2008 m. šalį užpuolus Rusijai, gintis jai niekas nepadėjo, o kai kurie vakariečiai, dar tebesitikėdami gerų santykių su Putinu, net ėmė atvirai dėl karo kaltinti Gruziją: girdi, jai reikėjo tiesiog nereaguoti, kai buvo nuolat apšaudomi jos kaimai. Tarp šių rusofilų buvo ir Dalia Grybauskaitė, o Valdas Adamkus tada sakė: „po Abchazijos ir Pietų Osetijos ateis eilė Krymui, po Krymo - Baltijos šalims.“ Tokių, kaip Adamkus (kurio garbei Gruzijos Anaklijos kurorte dabar pavadintas bulvaras), Vakaruose buvo mažuma ir, praradusi rusams dar daugiau žemių, 2012 m. M.
Masyvus jungtinis smūgis: Rusijos ir Irano raketų gamyba sunaikinta per vieną naktį | RFU News
Sakašvilio „laisvės era“ Gruzijoje gal baigėsi, bet liko daug jos vaisių. Vienas jų - laisvė skraidyti į šalį trečiųjų šalių avialinijoms, įgalinusi „Wizzair“ pasiūlyti daugybę skrydžių į Gruziją, tarp jų - Vilnius-Kutaisis. Todėl į Gruziją nuvykti - pigiausia ir paprasčiausia. Lietuva dabar kitoje Sąjungoje - bendroje su Vakarų Europa. 1990 m. kartu siekę Sovietų Sąjungos griūties dabar mes - skirtinguose pasauliuose. Labai įdomu pamatyti, kur nuėjo Užkaukazė.