Renesansas (it. rinascita, rinascimento; pr. renaissance - atgimimas) - tai visuomenės ir kultūros istorijos epocha bei meno stilius, siekęs atsiriboti nuo viduramžių, atnaujinti visuomenę bei menus, remiantis antikos dvasia ir jos tradicijomis. Renesansas iš esmės pakeitė estetinį ir intelektualinį Europos klimatą, apimdamas laikotarpį tarp gotikos ir baroko. Šis stilius susiformavo Italijoje, gausiausią antikinio meno paveldą turinčiame krašte.
Renesanso meno filosofija ir bruožai
Renesansui būdinga humanistinė pažiūra ir antropocentrizmas - žmogus yra visa ko matas. Lyginant su viduramžiais, labai ryškiai pakinta požiūris į menininką ir jo padėtį. Nuo XV a. pradedama vertinti autoriaus meistriškumą ir kūrybos ypatumą. Menininkai vaduojasi iš priklausomybės cechams, tampa laisvais kūrėjais, steigia savo dirbtuves ir ugdo mokinius. Renesanso tapybai būdingas supasaulėjimas: žmogus vaizduojamas realistiškai, anatomiškai taisyklingai, atsiranda nuogo kūno tapyba.
Didžiausias Renesanso atradimas tapybos srityje - linijinė perspektyva, leidusi taisyklingai vaizduoti erdvę. Aliejiniai dažai, brolių van Eikų išpopuliarinti ir pradedami naudoti molbertinėje tapyboje, Renesanso metu pasiekia ir Lietuvą, ilgainiui praktiškai išstumdami iki tol naudotą temperą. Populiariausiais žanrais tapo portretas ir autoportretas.
Italijos renesanso periodai
Įprastai Italijos renesansas skirstomas į kelis pagrindinius etapus:
- Proto renesansas (XIII a. pab. - XIV a.): perėjimas nuo viduramžių tradicijų.
- Ankstyvasis renesansas (XV a.): Quattrocento laikotarpis, pasižymintis pirmaisiais atradimais perspektyvos srityje.
- Brandusis renesansas (XV a. pab. - XVI a. pr.): meno viršūnė, kurioje kūrė Leonardas da Vinčis, Rafaelis ir Mikelandželas.
- Manierizmas (XVI a. vid. - 1610 m.): vėlyvasis etapas, pasižymintis sudėtingesnėmis kompozicijomis ir didesne ekspresija.
| Kūrinys | Autorius | Metai |
|---|---|---|
| „Mona Liza“ | Leonardas da Vinčis | 1517 |
| „Adomo sukūrimas“ | Mikelandželas | 1512 |
| „Atėnų mokykla“ | Rafaelis | 1511 |
| „Veneros gimimas“ | Sandras Botičelis | 1486 |
Sienų tapybos meistriškumas: freskos
Italijos renesanso architektūroje ypač klestėjo freskos technika (it. fresco - šviežias). Tai sienų tapyba vandeniu skiestais dažais ant šviežio, drėgno tinko. Džiūstant sienai, susidaro kristalinė kalcio karbonato plėvelė, kuri užfiksuoja ir apsaugo tapybą. Žymiausi renesanso meistrai, tokie kaip L. da Vinčis ir Rafaelis, naudojo šią techniką kurdami monumentalias kompozicijas, kurios nebuvo tik puošmena, o tapo sudėtine architektūros dalimi.
Stebuklinga renesanso epocha ne tik gimdė talentus, bet ir juos globojo: dailininkai Italijoje buvo pakelti kone į šventųjų rangą. Kiekviena nauja skulptūra ar geresnio architekto statinys buvo plačiai aptariami turguose, o dailininkams suteikiami riterių ar tautos didvyrių titulai. Ši dvasia formavo laisvą pilietį ir sukūrė harmonijos, spalvų bei kompozicijos pusiausvyrą, kuri iki šiol išlieka Europos kultūrinio paveldo pamatu.
tags: #pietu #renesansas #tapyba