Uralo kalnai, besidriekiantys šiaurės-pietų kryptimi per Rusiją, yra gamtos paminklas, skiriantis Europą nuo Azijos. Uralo kalnai, besidriekiantys apie 2 tūkst. km nuo Kazachstano stepių iki Arkties vandenyno, it siena skiria Europos ir Azijos žemynus. Dalis Uralo kalnų priklauso Rytų Europai, o dalis - Vakarų Sibirui. Ši kalnų sistema pasižymi ne tik įspūdingu kraštovaizdžiu, bet ir turtingais gamtos ištekliais. Jų kalnagūbrio ilgis viršija 2000 kilometrų. Šiame straipsnyje apžvelgsime Pietų Uralo kalnų masyvą, jo geografinę padėtį, geologinę sandarą, klimatą, vandens telkinius, gyvąją gamtą ir naudingąsias iškasenas.
Geografinė Padėtis ir Apibūdinimas
Pietų Uralas (Южный Урал, Južnyj Ural) - tai pietinė Uralo kalnų dalis, esanti Rusijoje, Baškirijoje ir Čeliabinsko srityse. Jis tęsiasi nuo Ufos šiaurėje iki Uralo upės slėnių pietuose. Šio masyvo ilgis iš šiaurės į pietus siekia 550 km, o plotis - iki 150 km, todėl tai yra plačiausia Uralo dalis. Aukščiausia viršūnė - Jamantau kalnas (1640 m), esantis Jamantau masyve. Uralo kalnų grandinė eina per visas klimato juostas, išskyrus dykumas ir pusiau dykumas.
Pagrindiniai Pietų Uralo ir viso masyvo ypatumai:
- Ilgis (Šiaurė-Pietūs): 550 km
- Plotis: Iki 150 km (plačiausia Uralo dalis)
- Aukščiausia viršūnė (Pietų Urale): Jamantau kalnas (1640 m)
- Klimatas: Ryškiai žemyninis
- Geologinis amžius: Formavosi hercininės kalnodaros metu (prieš 350-200 mln. metų)
- Naudingosios iškasenos: Geležis, varis, cinkas, anglys, auksas, grafitas, magnezitas, topazai ir kt.
Geologija ir Susidarymas
Uralo kalnai susiformavo hercininės kalnodaros metu. Geologai mano, kad Uralo kalnų formavimosi procesas prasidėjo maždaug prieš 350 milijonų metų, o galiausiai baigėsi prieš 200 milijonų metų. Ašinę dalį sudaro prekambro kristalinės uolienos - kvarcitai ir kristaliniai skalūnai. Vakariniai šlaitai daugiausia sudaryti iš paleozojaus nuosėdinių uolienų, tokių kaip klintys ir smiltainiai, o rytiniai šlaitai - iš magminių (granitų), metamorfinių (gneisų) ir vulkanogeninių (vulkaninio tufo) uolienų. Poliarinio, Priešpoliarinio ir Pietų Uralo reljefas yra labai sudėtingas, suskaidytas išilginių ir skersinių slėnių. Matyt, jaunystėje Uralo kalnai buvo aukštesni už Himalajų kalnus, bet laikas, žemės drebėjimai ir vėjai padarė savo, o dabar jie nėra tokie aukšti. Šiuo metu Uralo viršūnės ir toliau auga, bet labai, labai lėtai. Uralo kalnuose yra 38 kalnų grandinės, tačiau juose nėra ugnikalnių. Būtent Urale stūkso seniausias pasaulyje kalnas Karandašas.
Sena legenda pasakoja, kad kažkada gyvenęs milžinas pametė nuostabią juostą, siuvinėtą auksu ir nusagstytą tviskančiais įvairiaspalviais brangakmeniais. Toje vietoje, kur puošmena nukrito, atsirado Uralo kalnai, išgarsėję puikiu kraštovaizdžiu ir iškasenų gausa.
Klimatas
Urale vyrauja ryškiai žemyninis klimatas. Liepos mėnesio vidutinė temperatūra svyruoja nuo 10 °C šiaurėje iki 22 °C pietuose, o sausio mėnesio - atitinkamai nuo -21 °C iki -15 °C. Uralo kalnai yra iš karto visose klimato zonose, išskyrus dykumas.
Vidaus Vandenys
Uralas pasižymi tankiu hidrografiniu tinklu. Kalnų upės priklauso trijų jūrų baseinams: Barenco (Pečiora ir jos intakai), Karos (Obės ir Irtyšiaus intakai) ir Kaspijos (Kama, Uralas ir jų intakai). Pietuose upės užšąla iki 5 mėnesių, o šiaurėje - iki 7 mėnesių. Poliariniame ir Priešpoliarės Urale yra ledynų. Upių slėniai Pietų Urale pasižymi stačiais skardžiais ir yra sudėtingai suskaidyti.
Gyvoji Gamta
Urale paplitę miškų masyvai. Palei kalnus driekiasi spygliuočių miškai, kuriuose vyrauja eglės, kėniai ir pušys. Rytiniuose šlaituose auga sibiriniai maumedžiai ir kedrai, taip pat yra beržynų ir drebulynų. Aukščiau miškus keičia kalnų tundra ir plikos uolos. Tundroje veisiasi poliarinės lapės, šiauriniai elniai ir lemingai, o miškuose - rudieji lokiai, vilkai, lūšys, briedžiai, lapės, kiaunės, sabalai, voverės, erniai ir šermuonėliai. Rudasis lokys (Ursus arctos) - vienas iš Pietų Uralo miškų gyventojų. Gausu paukščių, tokių kaip pelėdos, kurtiniai, tetervinai, kėkštai ir kurapkos.
Dirvožemiai ir augalija pasiskirstę zonomis: tundrų zonoje ir aukštikalnėse vyrauja pradžiažemiai, uolėtžemiai ir ledžemiai, miškatundrėje ir miškų zonoje - jauražemiai, stepėje ir miškastepėje - juodžemiai. Viršutinė miško riba kyla nuo 250-400 m (šiaurėje) iki 1100 m (pietuose) aukščio.
Naudingosios Iškasenos
Uralas yra gausus naudingųjų iškasenų telkiniais. Čia kasamos geležies, vario, cinko rūdos, rusvosios anglys (Pietų Uralo anglių baseinas), grafitas, magnezitas, talkas, dolomitas, kaolinas ir auksas. Uralas gausus naudingomis iškasenomis. Sovietmečiu 80 % visų būtiniausių naudingųjų iškasenų buvo išgaunama Urale. 48 iš 55 reikalingiausių ir paklausiausių mineralų (topazų, euklazų, fenacitų ir t.t.) Sovietų Sąjungos metu buvo iškasti Urale. Mineralų gausa padėjo regionui tapti svarbiu pramonės centru.
Turizmas ir Rekreacija
Uralo kalnai, įskaitant Pietų Uralą, yra populiari turizmo kryptis. Mėgstantys aktyvų poilsį laukiniuose gamtos kampeliuose gali atrasti Priešpoliarinio Uralo kalnus. Čia galima grožėtis stačiais kalnų skardžiais, giliais upių slėniais, tankia taiga ir laukiniais gyvūnais. Keliautojus vilioja Priešpoliarinis Uralas, kuriame įsikūręs Komijos Respublikos nacionalinis parkas Jugid Va, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai didžiausias Rusijos nacionalinis parkas, užimantis 1,9 mln. ha plotą. Parkas turistus traukia ne tik dėl romantiško grožio - sovietiniais laikais lietuviai dažnai šturmuodavo aukščiausias Uralo kalnų viršūnes, baidarėmis ir katamaranais įveikdavo sudėtingiausias ir srauniausias upes.
Vandens turizmo maršrutai
Lietuvos vandenininkai yra keliavę beveik visuose TSRS turistiniuose rajonuose. Dažnesnės išvykos, aišku, į artimesnius rajonus - Karpatus, Kareliją. Populiarios Uralo, Kaukazo, Vidurinės Azijos, Altajaus, Sajanų upės. Pietų ir Vidurio Urale upės nesudėtingos, galima plaukti I-II s. k. maršrutais Belajos, Sobės, Usvos, Ai, Juriuzanės, Inzeru upėmis. Atvykti į šių maršrutų pradžią nesunku. Sunkiau pasiekti Šiaurės ir Priešpoliarinio Uralo upes. Jų sudėtingumas vertinamas II-III s. k. Kadangi šioje Uralo kalnų dalyje nėra gyvenviečių, kelių, į maršrutų pradžią tenka keliauti patiems: tempti prieš srovę baidares, paskui nešti laivus ir mantą į kitos upės baseiną. Maršrutai ilgi, sunkūs, bet labai įdomūs, kai kurie iš jų turi apribojimų. Lietuvos turistai yra keliavę pagrindinėmis šio rajono upėmis - Podčeremu, Ščiugoru, Ilyčiumi, Lemva, Sobe, Chara Matolou, Voikaru, Kosju. Maskvos - Vorkutos geležinkeliu nesunku pasiekti Poliarinį Uralą. Čia galima pasirinkti II-IV s. k. maršrutų. Daugumoje jų reikia vilkti laivus prieš srovę ir nešti mantą. Lietuvos turistai yra keliavę Usos (II-III s. k.), taip pat Chalmer Ju, Silovajachos ir Karos upėmis (IV s k.). Deja, neseniai turistams uždraustas kelias prie Arkties vandenyno, į kurį įteka Kara. Na, o stokojantiems adrenalino reikėtų rinktis Manaragos ir Kosju aukštupius. Ten plaukti sudėtingiau, kraują kaitina daugybė iki metro aukščio slenksčių, gilus vanduo ir galinga srovė. Keliautojus Priešpoliariniame Urale džiugina ne tik gražūs vaizdai ar ramybė - daugelis ilgai prisimena tiesiai iš upės pasisemto vandens skonį. “Fantastiškas vanduo - skaidrus, tyras ir skanus.
Urvai ir stovyklavietės
Uralo kalnuose yra daug urvų. Pavyzdžiui, „Kungur“ ledo urvas driekiasi 5,7 km ir yra vienas žymiausių. Keliautojai, norintys pasilikti ilgesniam laikui, gali apsistoti dar sovietmečiu statytose turistinėse bazėse arba elnių augintojų trobelėse. Nors nameliai dažnai atrodo varganai, sukiužę ir griūvantys, juose galima pasislėpti nuo lietaus ar vėjo, pasikurti židinį ir išsidžiovinti. Keliautojai labai tausoja tas senas turistines bazes, jas stengiasi nors šiek tiek suremontuoti ir sutvarkyti. Priešpoliarinio Uralo kalnus mėgsta ir slidžių žygių entuziastai, kurių ypač gausu kovo-gegužės mėnesiais, kai dienos jau ilgos, o sniego dar daug. Slidininkai šimtus kilometrų ant pečių tempiasi palapines ir krosneles, vadinamąsias “buržuikas”, tačiau mieliau apsistoja turistinėse bazėse ar trobelėse.
